Ieva URBONAITĖ-VAINIENĖ
Pradėjęs kunigauti arkivyskupas Sigitas Tamkevičius po parapijas važinėjo mopedu. Kai subyrėjo – įsigijo motociklą.
„Anuomet tik retas kunigas turėjo automobilį. Motociklą vairavau vienuolika metų ir tik tarnaudamas Simne iš klebono įsigijau gerokai pavažinėtą „Moskvičių“, – interviu DELFI prisiminė 75 metų sukaktį švenčiantis Lietuvos vyskupų konferencijos vadovas.
Lapkričio 7 dieną gimusio ganytojo gyvenimo detalių pakaktų keliems aštraus siužeto filmams: vos šešiolikos metų – kunigų seminarija, gyvenimo dugnas sovietinėje armijoje, šventimus sekęs draudimas kunigauti, darbas gamykloje ir melioracijoje, „Bažnyčios kronikos“ gimimas, kalėjimas, Sąjūdžio priešaušriu – tremtis.
Paklaustas, už ką labiausiai dėkoja Dievui, ganytojas mini sunkumus, bet visų pirma – mamą.
– Ką Jums reiškė būti jauniausiu iš keturių brolių – dažniau nei kiti apkultu ar labiausiai mylimu?
– Visiškai nepamenu, kad mūsų šeimoje broliai būtų mušęsi, todėl ir aš brolių niekada nebuvau apkultas. Bet neprisimenu ir kažkokių ypatingų sentimentų iš brolių pusės. Artimiau bendravau su tik keleriais metais už mane vyresniu Albinu.
Baigęs Krikštonių mokyklą iš karto įstojote į kunigų seminariją. Nesvyruodamas?
– Taip, baigęs vidurinę mokyklą, tais pačiais metais įstojau į Kunigų seminariją. Kadangi klierikus buvo pradėję imti į sovietinę armiją, seminarijos vadovybė abejojo, ar tikslinga be kariuomenės priimti, bet baigiantis rugpjūčiui apsisprendė teigiamai; tokiu būdu, dar neturėdamas septyniolikos metų, peržengiau Seminarijos slenkstį.
Jau besimokydamas devintoje klasėje savarankiškai mokiausi lotynų kalbos, todėl apsisprendimas rinktis kunigystę buvo labai ankstyvas. Kai baigiau vidurinę mokyklą, apie nieką daugiau nesvajojau, tik apie kunigystę.
– Po dvejų studijų metų buvote paimtas į Sovietinę armiją. Kodėl trejiems metams?
– Mano laikais sovietinėje armijoje buvo tarnaujama trejus metus, todėl ir klierikams nebuvo daroma išimtis. Pirmi įspūdžiai iš Kunigų seminarijos pakliuvus į sovietinę armiją tikrai buvo kaip labai šaltas dušas. Iki to laiko nebuvau girdėjęs rusiškų keiksmų ir nepadorių kalbų nei namuose, nei Kunigų seminarijoje – ir staiga visa tai užgriuvo tarsi lavina.
Pradžioje buvo labai nemalonu, bet pamažu apsipratau. Juk sakoma, šuo ir kariamas pripranta.
Žvelgdamas iš perspektyvos, suvokiu, kad metai sovietinėje kariuomenėje man buvo labai naudingi, nes visa tai, ko siekiau tiesiog su jaunatvišku užsidegimu, kariuomenėje turėjau progą daugybę kartų pasverti savo pašaukimą. Sugrįžęs namo iškart pasibeldžiau į Seminarijos duris. Be to, jei ne kariuomenė, aš vis tiek, būdamas per jaunas, nebūčiau gavęs kunigystės šventimų.
– Kas įstrigo iš šventimų į kunigus ir nepasimiršo per visus 51 kunigystės metus?
– Kunigystės šventimų laukiau su tam tikra baime, kad KGB (Sovietų Sąjungos slaptoji saugumo tarnyba – DELFI) nesukliudytų, kaip tai buvo padariusi keliems mano kursiniams – P. Našlėnui ir V. Merkiui. Todėl po vys. P. Maželio rankų uždėjimo visam gyvenimui atmintyje įsirėžė anuometinis džiaugsmas: aš jau kunigas ir jokia jėga nesukliudys man juo būti. Ir tikrai nesukliudė, net tuomet, kai valdžia bandė nušalinti nuo kunigo pareigų.
– Socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje esate užsiminęs, jog po kaimus važinėjote motociklu. Kodėl? Kokias dar transporto priemones teko vairuoti?
– O kuo dar galėjau važinėti 1962 metais? Pradėjęs vikarauti pradžioje važinėjau mopedu, o kai jis pabiro, įsigijau motociklą. Anuomet tik retas kunigas turėjo automobilį – „Moskvičių“ ar „Pobiedą“. Motociklą vairavau vienuolika metų ir, tik tarnaudamas Simne, iš klebono įsigijau gerokai pavažinėtą „Moskvičių“.
– 1969-aisias valdžia Jums uždraudė kunigauti. Kodėl?
– Valdžia labai apribojo stojančiųjų į Seminariją klierikų skaičių; buvo limitas – į metus tik penki pirmakursiai. Parašėme raštą, kad būtų panaikintas limitas ir po juo surinkau per 60 kunigų parašų. Tuo metu sovietinei valdžiai toks poelgis buvo kaip didžiausias nusikaltimas ir netrukus atsidūriau Vilkaviškio metalo gamykloje, vėliau melioracijoje.
Gamykloje iš metalo darėme plaktukus, kirvius, kastuvus etc., o melioracijoje – kasėme žemę, klojome molinius vamzdelius.
– Tuomet ir pradėjote redaguoti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“?
– Ne, tuomet tik pradėjo bręsti mintis, kad reikia kažką daryti, jei valdžia naudoja tokias priemones prieš Bažnyčią. Pradžioje mezgėme kontaktus su Maskvos disidentais, skaitėme jų leidžiamą „Einamųjų įvykių kroniką“, ir pamažu supratome, kad ir mums reikia daryti kažką konkretesnio. Taip ir gimė mūsų „Kronika“.
– Kada ir kaip supratote, jog esate persekiojamas sovietinio saugumo?
-Su KGB pirmą kartą susidūriau 1961 m., kai jie bandė mane verbuoti, bet tuomet šypsojosi ir vaidino draugus. Pirmą kartą pamačiau piktus saugumiečių veidus 1967 metais, kai buvau iškviestas į Šakių KGB būstinę ir tenai saugumo viršininkas mane barė už vaikų mokymą. O labai piktus veidus pamačiau per pirmąjį tardymą 1974 metais. Kai ant manęs šaukė papulkininkis Kolgovas, atrodė, dreba kabineto langai.
– Jūsų biografijoje išskiriama 1983-ųjų gegužės 6 diena. Kunigo Alfonso Svarinsko teismo metu buvote suimtas ir šešis mėnesius tardytas Vilniaus KGB kalėjime. Ką konkrečiai reiškia būti pusę metų tardomam?
– Man tai buvo labai sunkūs mėnesiai. Gerai, kad mokėjau melstis ir meldžiausi. Saugumiečiai ir nemušdami sugebėdavo tardymo mėnesius padaryti labai sunkius. Bet tos sunkios dienos turėjo ir šviesią pusę – labai arti jutau Dievo buvimą. Puoliau į Tėvo glėbį ir jame jaučiausi saugus.
– Likus penkeriems metams iki Atgimimo buvote išsiųstas į Permės ir Mordovijos lagerius, galop – į Sibirą iš kurio grįžote tik 1988-aisiais. Jei ne tremtis, tai…
– Tikriausiai būčiau išsiųstas iš Lietuvos, kaip tai buvo padaryta su kun. A. Svarinsku.
– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie „ne už tokią Lietuvą kovojo“ ir šiuo metu sprendžiantiems, kad galbūt reikėtų vykti gyventi į ekonomiškai stipresnes šalis?
– Šitaip manančius ir sakančius galiu tik užjausti. Iš tikrųjų, man gaila visų, kurie galvoja, kad dideli pinigai padarys juos laimingus. Laimingas gali būti tik darydamas gera kitiems, o tai puikiausiai galima daryti ir dabartinėje Lietuvoje
– Savo „Facebook” paskyroje rašėte, jog dėkosite Dievui už visus 75 gyvenimo metus. Už ką labiausiai?
– Pirmiausia už labai gerą, pamaldžią motiną, – tikiu, kad ji danguje išmeldė sūnui kunigystės pašaukimą, paskui esu labai dėkingas Dievui už sutiktus labai gerus kunigus ir už vargo pamokas kariuomenėje bei lageryje.
Pagal Bažnyčios kanonus, sulaukęs 75-erių metų amžiaus arkivyskupas atsistatydina iš pareigų, įteikdamas Šventajam Sostui atsistatydinimo raštą. Patenkinti atsistatydinimą ar palikti arkivyskupą pareigose sprendžia popiežius. Atsistatydinusio arkivyskupo įpėdinis renkamas iš trijų popiežiaus nuncijui siūlomų kandidatų.
