Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Komunistinis ateizmas ir LKB Kronika
Dvidešimt penkeri metai yra pakankamas laiko tarpas, leidžiantis iš perspektyvos vertinti nueitą kelią. Kadangi jau esu pasakojęs Kronikos atsiradimo ir leidimo istoriją, šį kartą norėčiau pasidalyti viena kita mintimi apie Bažnyčią komunistinio ateizmo ir laukinio kapitalizmo laikotarpiais.
Šiandien kartais kalbama, kad anuomet, sovietiniais laikais, Bažnyčiai buvo beveik lengviau susiorientuoti, ką reikia veikti, nes priešas buvo gerai pažįstamas, reikėjo tik gintis, ir persekiojimo sąlygos tiesiog vertė būti idealistais. Taip gali kalbėti žmogus, neišgyvenęs komunistinio ateizmo siautėjimo. Bažnyčioje visada būna žmonių, kurie eina į sandėrius su sąžine, daro kompromisus, pasimeta ir nežino, ką daryti, bet visada būna ir tokių žmonių, kurie kiekvienoje situacijoje ieško išeities, kaip geriau pasitarnauti Bažnyčiai, ir kurie visada pasirengę labiau klausyti Dievo, negu žmonių. Sovietinės okupacijos metai Bažnyčiai buvo didelių išbandymų metai. Ir ne tik pirmieji pokario metai, kai buvo įkalinta šimtai kunigų, bet ir brežnevinės epochos metai, kai Bažnyčia buvo labai planingai guldoma į karstą.
Tereikia prisiminti beveik visų dvasininkų verbavimą dirbti KGB agentais, grasinimus, šantažą, pasiūlymus, prisiminti fizinį Kunigų seminarijos naikinimą, religinio gyvenimo apribojimą vien kulto apeigų atlikimu, teismus ir baudas už vaikų katechizaciją ir t.t. Šio persekiojimo akivaizdoje anuomet lengviausias buvo toks sprendimas: atlikti tai, kas įmanoma, ir laukti, kol sąlygos pasikeis į gera. Man pačiam vienas aukštas dvasininkas įdavė į rankas prancūzišką knygą ir tarė: mokykis, gal kada nors prireiks! Ši nuostata buvo labai panaši į stovėjimą ant kranto, neveikliai stebint, kaip skandinama tavo motina, ir raminant save, kad nieko neįmanoma padaryti, nebent mokytis prancūzų kalbos (kuri iš tiesų labai reikalinga).
Stalinistinio teroro metai buvo praėję, ir Brežnevo laikų karingasis ateizmas demokratinio pasaulio akivaizdoje norėjo išsaugoti savo veidą. Šitai jis galėjo padaryti su sąlyga, jei pasaulis nežinos tikrosios tikinčiųjų padėties sovietinėje imperijoje. Melas ir tamsa buvo pagrindiniai šulai, į kuriuos rėmėsi visas antibažnytinės prievartos aparatas. Tuo metu mes, Lietuvos kunigai, supratome, kad tėra vienas išsigelbėjimo kelias, galbūt netgi ne kelias, o tik takelis, bet jis yra. Tas kelias - tai pastangos siekti tokio viešumo, kad apie sovietinės valdžios nežmonišką kovą su Bažnyčia ir apie jos vykdomą Lietuvos nutautinimą sužinotų visas pasaulis, siekti pakelti tamsos uždangą nuo visų melagingų lozungų, kad raudonas karalius pasirodytų visu savo nuogumu. Šie svarstymai 1971 metais subrandino pasiryžimą nusiųsti į Jungtines Tautas 17000 Lietuvos tikinčiųjų pasirašytą pagalbos šauksmą, leisti LKB Kroniką ir ją platinti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Šiandien galima dėkoti Dievui, kuris paskatino daugelį žmonių rinkti persekiojimo faktus, juos grupuoti ir apipavidalintu leidiniu paskleisti Lietuvoje ir Vakaruose... Sakau, reikia dėkoti Dievui, nes ir tada buvo pakankamai balsų, įtikinėjusių, kad toks leidinys esąs ne tik nereikalingas, bet net žalingas, nes nereikią šaukti vilko iš miško ir susilaukti naujų Bažnyčios persekiojimų. Tada atsikirsdavome, kad vilkas yra ne miške, bet avių būryje, kad nereikia perdėti, jog to vilko dantys tokie, kad negalėtų išlūžti.
Tikriausiai tik Dievo teismas suskaičiuos, kiek anais laikais buvo KGB inspiruotų asmenų - kartais vilkinčių net dvasininko drabužį,- kurie rašydavo anoniminius raštus ir, pasitelkę Šventąjį Raštą, įrodinėdavo, kad reikalinga meilė ir vienybė ir kad, leidžiant Kroniką, daroma didelė žala Bažnyčiai. Taip pamaldžiai parašyti nebūtų sugebėjęs joks saugumietis, jei jam nebūtų talkinęs koks nors į KGB voratinklį patekęs kunigėlis. Bažnyčios vienybę griovė ne Kronikos leidėjai, kuriems ištikimybė Bažnyčiai buvo jų gyvenimo alfa ir omega; vienybę griovė kompartija, KGB ir Religijų reikalų taryba, pasitelkdama į pagalbą kunigus, o kartais net vyskupus. Buvo realus pavojus, kad visi bent kiek aukštesni bažnytiniai postai bus užsodinti asmenimis, aktyviai ar pasyviai kolaboruojančiais su ano meto galingaisiais, mokėjusiais reikiamu metu parodyti botagą ar numesti saldainį, pavyzdžiui, kokią nors išvyką į užsienį, iš kur buvo galima parsivežti gražių rožančių ar vieną kitą teologinę knygą, pavidalu. Kronika anuomet priversdavo būti atsargesniems ne tik sovietinius pareigūnus, ji varžė ir kolaborantus iš bažnytinių sferų, nes neliko garantijų, kad vieną dieną šviesa neplykstelės ir ant jų tamsių darbų.
Man atrodo, kad anuomet tas, kas prisilietė prie Kronikos leidybos ar platinimo, nesvarstė nei apie būsimus Kronikos jubiliejus, nei apie apdovanojimus, - galbūt tik slėpė širdyje kirbančią baimę, kad anksčiau ar vėliau teks bildėti į Sibirą. Ir nereikia perdėti, kad Kronikos darbininkai buvo nulipdyti iš kitokio molio: jie irgi bijojo, svyravo, iškentėjo ne vieną silpnumo valandą, bet sykiu, atsiremdami į Dievą, visuotinio pavojaus akivaizdoje bandė prisiimti asmeninės atsakomybės dalį.
Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną persekiojamos Bažnyčios bruožą, nes gali susidaryti įspūdis, kad uolūs kunigai tik kovojo prieš Bažnyčios griovėjus ir nieko daugiau neveikė. Šalia disidentinės veiklos uolūs Lietuvos kunigai labai daug pozityviai dirbo sielovadoje: rūpestingai katechizavo besirengiančius Pirmajai Komunijai, organizavo jaunimo būrelius, lankė šeimas, platino religinę literatūrą, vadovavo rekolekcijoms, pagelbėdavo pogrindyje veikiančioms seserų kongregacijoms, pogrindyje rengė būsimus kunigus, kūrė net vienuolynus ir t.t. Jeigu dauguma kunigų būtų panašiai dirbę, Lietuvos atgimimą būtume sutikę kur kas labiau pasirengę. Deja, kritikuojančių, bet ne dirbančių visada būna daugiau.
Bažnyčia laukinio kapitalizmo akivaizdoje
Šiandien nenorėčiau plačiau vaikščioti Kronikos keliais, nes tai jau yra istorija, kurią galima tyrinėti, o kai ko ir pasimokyti. Nūnai mums visiems reikia prisiimti atsakomybę už Bažnyčios dabartį ir ateitį.
Atkurta Nepriklausomybė ne tik neišsprendė visų problemų, bet jų net padaugino. Priešindamiesi ateistiniam komunizmui, mes nemanėme, kad būsimos laisvės sąlygos bus palankios ne tik žmonių evangelizacijai, bet ir nedraugiškai nusiteikusių naujų religinių judėjimų plitimui, žemos masinės kultūros visuotinei invazijai, Bažnyčios skaldymui ir daugeliui negatyvių reiškinių, su kuriais kasdien susiduriame.
Šiandien dažnai klausiama: kokiu keliu turi eiti Bažnyčia Lietuvoje? Ar ji daro tai, ką turėtų daryti? Ar ji pakankamai dirba, kad ne tik pasipriešintų neigiamoms įtakoms, bet ir pozityviai augtų Vatikano II Susirinkimo dvasioje ir atliktų savo misiją?
Negaliu pritarti tiems, kurie mato tik sustingusią ir konservatyvią Bažnyčią, nes ji nėra nei sustingusi, nei konservatyvi. Bažnyčia nėra sustingusi, nes ieško būdų atsinaujinti visose srityse: atnaujinamos kunigų seminarijos, vyksta kunigų nuolatinis ugdymas, keliama tikybos mokytojų kvalifikacija, tobulėja katalikų informacijos priemonės, tiek kunigai, tiek pasauliečiai katalikai studijuoja užsienio universitetuose, Bažnyčia daug dėmesio skiria karitatyvinei ir socialinei veiklai ir t.t. Drauge tvirtinu, kad galime padaryti daugiau, bet mes visi - vyskupai, kunigai ir pasauliečiai katalikai - esame tokie, kokie esame - su savo dorybėmis ir silpnybėmis.
Bažnyčia Lietuvoje nėra ir konservatyvi. Tiesa, mes nepuldinėjame ir vaikiškai nesižavime kiekviena naujove, bet su lietuvišku atsargumu apžiūrime ją ir klausiame, ar ta naujovė išlaikė bandymą Vakaruose, o gal tai tik vaistai, kurių galiojimo laikas jau pasibaigė. Ir kas mums gali ką nors rimta prikišti dėl šio atsargumo? Aš esu giliai įsitikinęs, kad sveikintinas yra protingas katalikiškas konservatyvizmas, branginantis Evangeliją, ištikimybę Apaštalų Sostui, Bažnyčios Mokymui, tačiau sykiu nesustingstantis viduramžių formose ar Tridento raidėje. Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje vienodai pavojingas ir katalikiškas fundamentalizmas, besiribojantis su lefebrizmu, ir pažangumas, sergantis liberalia mažakraujyste, ir protestantiškos nuotaikos, kai joms prilipdoma tik katalikiška etiketė. Labai apgailėtinai atrodo, kai kunigas, tardamasis esąs moderniškas, pamėgdžioja byvių ir tešlagalvių manieras ir dvasią. Šiandien tik vieno pasigendu: per maža turime kunigų, kurie degtų idealizmu, kuriems Kristaus ir Bažnyčios reikalai būtų jų gyvenimo alfa ir omega ir kurie patys subrendę Kristuje, tą brandą skleistų tarp tautiečių. Dažnai šią brandą norima pakeisti pigiu praeities niekinimu.
Nors ir labai noriu pabrėžti, kad šiandien reikalingas pozityvus Bažnyčios statymas - nauja evangelizacija, visuotinė katechizacija, karitatyvinė ir socialinė veikla, tikrų religinių bendruomenių kūrimas ir t.t., apie ką kalba Lietuvos Vyskupų Konferencija savo sielovados programoje,- vis dėlto nevalia užmiršti, kad esame pokomunistinė valstybė, kurioje esama pakankamai žmonių, besiilginčių jei ne Stalino saulės, tai bent jo dvasios. Šitie žmonės darys viską, kad Bažnyčia nebūtų vieninga, stipri ir įtakinga plačiajai visuomenei. Šitie žmonės stengsis Bažnyčią skaldyti, kurstyti tikinčiuosius ir net kunigus prieš vyskupus, kelti tarpusavio nepasitikėjimą, visuomenės nepasitikėjimą Bažnyčia ir t.t. Bus stengiamasi sukurti įvaizdį, kad Bažnyčia nepagydomai serga, kad Bažnyčioje trūksta demokratijos, kad Bažnyčia einanti ne tuo keliu.
Bažnyčia neserga ir neišgyvena jokios krizės, nes ji aiškiai mato savo kelią, nurodytą Vatikano II Susirinkimo, ir nebijo tuo keliu eiti. Sakau, Bažnyčia nebijo, nes jei vienas kitas kunigas ar pasaulietis nesuvokia Vatikano II Susirinkimo nubrėžto kelio ir liguistai mąsto, jog priimti Švenčiausiąjį Sakramentą stovint - pasaulio pabaiga, tai tokia partikuliarinė nuostata neišreiškia nei Visuotinės, nei Lietuvos Katalikų Bažnyčios laikysenos. Tačiau Bažnyčioje visada buvo ir bus pavienių žmonių ir tarp tikinčiųjų pasauliečių, ir tarp dvasininkų, kurie savo elgesiu ir savo ambicijomis padarys daug žalos ir skausmo. Jeigu kunigas neišsilaiko moralinėje aukštumoje, tai šiandien jo klaida padaroma vos ne pasauline sensacija. Tai ne Bažnyčios, bet puolusio kunigo krizė. Ne celibatas kaltas, kai vienas kitas kunigėlis panori pratęsti savo ainiją, bet nesubrendimas, neleidžiantis turėti plačią širdį, kurioje tilptų ne tik viena moteris, bet tūkstančiai žmonių, laukiančių ganytojo meilės. Vyskupui atliekant savo pareigą, neretai atsiranda netikrų Bažnyčios gynėjų, aiškinančių, kaip Bažnyčia turėtų būti valdoma. Pamaldieji pasitelkia apreiškimus, o vadinamieji intelektualai - masinės informacijos priemones, kad jų padedami skaudžiai įgeltų Bažnyčiai. Kaunas įsirašė į savo istoriją faktą, kaip politinių partijų vadovai moralizuodami mokė ir gėdijo vyskupą, kai šis pasakė, kad ir populiariam kunigui reikia laikytis dešimties Dievo įsakymų. Buvo proga žmonėms pamatyti, kas yra kas, ir kokių toli siekiančių tikslų turima, kad net dedamos pastangos sukelti valdymo krizę Bažnyčioje. Kiek buvo parašyta Ateities forumo lygio laiškų, filosofuojant kokia turi būti Bažnyčia ir kaip ji turi būti valdoma. Tai ne Bažnyčios krizė, o greičiau nenorinčio mirti komunizmo konvulsijos.
Jeigu mes šalia savęs turėtume dar daugiau antibažnytinių jėgų, ir tuo atveju mes neturėtume teisės atmušinėti tik kirčius, nes mūsų pareiga - statyti. Praėjusiais metais Lietuvos Vyskupų Konferencija pristatė gana išsamų sielovados planą, ir tai rodo, kad nemiega nei vyskupai, nei kunigai, nei Dievo tauta. Nemiegame, bet kartais per mažai judame, o kartais net judėdami save plakame ir niekiname, tarsi ta saviplaka būtų intelektualinio ar religinio subrendimo ženklas. Priešingai, tai liudija tik dvasinį nesubrendimą, kuris kreivame neigimo veidrodyje ieško savo didybės ir išminties atspindžių. Šiandien labiausiai pasigendame to, ko pasigesdavome ir Kronikos laikais: jeigu būtų daug tokių pozityvių ir darbščių kunigų, kaip Karolis Garuckas, Bronius Laurinavičius, Pranciškus Masilionis, Juozas Zdebskis ir kt., turėtume didžiulę jėgą Bažnyčioje. Tokie kunigai buvo ir yra Dievo dovana Bažnyčiai. Tokiais kunigais nesubręstama žiūrint muilo operas ar klampojant savo ambicijų ir egoizmo liūne. Čia reikalinga ir Dievo malonė ir aiškiai suvokta atsakomybė už Krikšto metu gautą Dievo įsūnystę ir pasiuntinybę: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones”. Aš džiaugiuosi, kad ir mūsų laikais Bažnyčioje subręsta ir dirba daug kunigų ir pasauliečių, kurie drąsiai stoja amžinųjų vertybių ir gyvybės Evangelijos pusėn ir nesilanksto kaip nendrės, papūtus mirties kultūros vėjams.
Ši kalba pasakyta per Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 25-ųjų metinių minėjimą Kaune.
1997 m. balandžio 5 diena.
