(Išleidžiant VI Kronikos tomą anglų kalba)
Lietuviai, paskutinieji priėmę krikščionybę europiečiai, atkakliai gynė Vakarų apeigų katalikiškas tradicijas, nežiūrint ilgaamžių persekiojimų. Per devynioliktąjį šimtmetį jie buvo carų politikos aukos, nes carai siekė paversti juos paklusniais Rusijos valdiniais, sunaikindami lietuvių kalbą ir religines tradicijas. Ar ne ironija, šiuometinė Sovietų politika yra visiškai panaši. Jie religiją laiko betiksle, naudodami prievartą ir grasinimus bei versdami tikinčiuosius atsisakyti savo religijos praktikavimo.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika pateikia nuostabiai detalizuotą šios sovietinės politikos įgyvendinimo vaizdą Lietuvoje, kuri yra vienintelė Romos katalikų daugumą sudaranti "respublika” Sovietų Rusijoje. (Kronika su atsargumu tvirtina, kad du trečdaliai iš 3,5 milijonų Lietuvos gyventojų dar yra šiandien praktikuojantys katalikai).
Kronika yra leidžiama pogrindyje puikiai organizuoto drąsių korespondentų ir redaktorių tinklo valstybėje, kurioje net ir primityvios spausdintam žodžiui skleisti priemonės yra visiškoje valdžios kontrolėje, visai neprieinamos Bažnyčiai naudotis. Nežiūrint tokių didelių kliūčių, Kronika išeidavo penkiskart per metus nuo pat jos pasirodymo 1972 m. kovo 19 šv. Juozapo šventės dieną. Kai kas tvirtina, kad tai esąs ilgiausiai išsilaikęs periodinis samizdatas Sovietų Rusijoje. Nenuginčijamai ji yra vienintelis pogrindžio leidinys, skirtas dokumentuoti veik keturių milijonų Romos katalikų priespaudai Sovietų Rusijoje.
Norėdama apsaugoti leidėjų ir korespondentų slaptumą, kad jie nepatektų į darbo stovyklas, vis dėlto Kronika tvirtina, jog korespondentų pateikti vardai, vietų pavadinimai ir įvykių datos yra visiškai patikimos. Todėl visos pastangos Kronikai diskredituoti nuėjo veltui.
Su pasišventimu perrašoma nelegaliomis rašomomis mašinėlėmis, nors ir gresiant kalėjimo bausmei, padauginant per kalkinį popierių arba perfotografuojant, Kronika slaptai keliauja nuo vieno skaitytojo iki kito, kol pagaliau jų kopijos slaptais keliais išsiunčiamos iš Lietuvos. Tuomet gautosios žinios perduodamos atgal į Lietuvą per Vatikano, Amerikos Balso ir Laisvosios Europos radijo stotis.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika nėra sausas statistikos duomenų, gražių pamokymų ar piktų šmeižtų kartojimas. Tai jaudinantis pasakojimas apie realius asmenis: vyrus, moteris, vaikus, jaunus ir senus, dvasiškius ir pasauliečius. Per beveik pusę šimtmečio jie heroiškai liudijo Kristų ir gynė Bažnyčią nelygioje kovoje, veik vienų vieni savo pavergtoje Tėvynėje.
Todėl suprantama, kodėl Lietuva buvo pavadinta katalikybės avanpostu. Kronika yra desperatiškas šauksmas, norint atkreipti pasaulio dėmesį į Sovietinių komunistų pastangas užgniaužti Katalikų Bažnyčios gyvybę, tos Bažnyčios, kuri tiek daug davė Lietuvos kultūrai ir istorijai.
Norėčiau pasveikinti nežinomus Kronikos korespondentus bei leidėjus ir kartu išreikšti padėką jos vertėjams. Aš įvertinu Lietuvos Kronikos Sąjungą, Liet. Katalikų Religinę Šalpą ir apskritai lietuvių visuomenę, skelbiant įvairius Kronikos vertimus.
Pagaliau aš rekomenuoju Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką tiems, kurie studijuoja šių laikų katalikybę, kuriems rūpi žmogaus teisės, taip pat ir tiems, kurie nemoka įvertinti religinės ir politinės laisvės.
Kardinolas Juozapas Bernardin,
Čikagos Arkivyskupas
Šaltinis: http://laiskailietuviams.lt/index.php/1986m-4-balandis/6257-kardinolo-juozapo-bernardin-zodis-apie-l-k-b-kronika
