Teismas tikrino kai kurias detales iš teisiamųjų bylų.
Patriubavičius, paklaustas, ar Petronis liepęs jam dauginti knygą „Dievas šiandien" ir kokiu kiekiu, atsakė, jog liepęs dauginti knygą ištisai, be jokių puslapių praleidimų, ir pagaminti 100 egz.
Plumpa buvo paklaustas, kodėl Patriubavičiaus „Eros" pėdsakai yra ant popieriaus atraižų, rastų pas Plumpą kratos metu ir ant LKB Kronikų? Plumpa paaiškino, kad netgi byloje esą atskiri straipsniai, aiškiai įrodantys, jog jis „Era" nedaugino, tik kažkodėl teismas jų neskelbia. O kad yra tie patys pėdsakai ant popierių ir ant „Kronikų", tai reiškia, kad kažkas ta „Era" dirbo, bet kodėl visa tai norima jam primesti?
Petronis, užklaustas, kodėl taip netikėtai pasitraukęs iš darbo, ir, ar maldaknygių atėmimas iš Paulausko, nepagreitino jo pasitraukimo, atsakė, kad pasitraukti jis seniai galvojęs, bet atsitikimas su Paulausku šį įvykį tikrai pagreitinęs.
Prokuroras paklausė, kodėl Petronis dauginęs LKB Kroniką? Petronis atsakė, kad LKB Kroniką laikąs antiateistiniu leidiniu, kuriame iškeliamos ateistų ir tarybinių darbuotojų klaidos. Platinti antitarybinę literatūrą jis neturėjęs tikslo.
— Daug kur jūsų užrašuose randami žodžiai: „raudonasis teroras", „priespauda", „bolševikmetis" ir pan. Kuo tai paaiškinti ir kaip jūs žiūrite į dabartinę santvarką? — klausė teisėjas.
— Daugelis skaudžių faktų, palietusių mano tautiečius, Bažnyčią ir mane patį, buvo nuteikę mane nepalankiai. Su nepasitikėjimu buvo žiūrima į koletyvizaciją, konstitucines „laisves" ir kt.
— O kokios jūsų pažiūros dabar?
— Dabar jos truputį pasikeitusios.
Čia Petronis papasakojo, kaip, gyvendamas pasituriančiame kolūkyje, suprato, jog galima gerai gyventi ir kolūkyje.
— Tai reiškia, kad jūsų požiūris pasikeitė ekonominiu atžvilgiu, o kas dar pasikeitė?
— Na, nemokamas gydymas, mokslas...
— Kas dar? — kvotė teisėjas.
Buvo jaučiamas stiprus teisėjo spaudimas, kad Petronis imtų liaupsinti dabartinę santvarką ir pilti pamazgas ant praeities.
— Kuriam tikslui jūsų užrašuose surinkta tiek žinių apie trijų kryžių kalną, apie kryžių naikinimą prie Šiaulių ir kt.?
— Norėdamas pastatyti kryžių ant savo sesers kapo, — aiškino Petronis, — aš kreipiausi į Vykdomąjį komitetą, bet man buvo atsakyta, jog jokio kryžiaus pastatyti negalima, nebent saulutę ant koplytstulpio. Todėl aš rinkau žinias, norėdamas parašyti Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui ir Ministrų Tarybai apie tai, kad yra naikinami Lietuvos kultūros paminklai, meniški kryžiai, o naujų pastatyti neleidžiama. Tokiu būdu yra skurdinama tauta.
Petronis buvo klausinėjamas, kokiu būdu pas jį atsiradusi Simo Kudirkos gynimosi kalba, užrašai apie Kalantos mirties metinių įvykius ir kt. antitarybinė literatūra?
— Jūs tvirtinate, kad jūsų pažiūros nuo 1961 pakito, tačiau tokie . faktai, kaip užrašai apie Kalantos metinių minėjimo įvykius, S. Kudirkos kalba, užsienio radijo stočių užrašai ir kt. rodo, kad to pakitimo nesimato.
— Žmogus ne blynas, — paaiškino Petronis, — kad paėmei ir apvertei. Viskas jame 100 % nepakinta; kai kas pasilieka per visą gyvenimą.
Dar užklaustas apie LKB Kroniką, Petronis kalbėjo, kad joje esą faktų, kurie neliečia Bažnyčios, kai kurie faktai pateikti kiek piktoku tonu, tačiau „reikia pašalinti mus skaudinančių blogybių priežastis ir nebus apie ką rašyti."
— Ką reiškia jūsų laiškas, rašytas Girskiui?
Petronis paaiškino, kad jis norėjęs Girskiui pasakyti, jog jis ir Jauniškis savo knygelėje „Už vienuolyno sienų" yra parašęs netiesą apie Italijos vienuolius saleziečius.
— Man pačiam teko buvoti kartu su Girskiu tose pačiose Italijos vietose ir savo akimis matyti tai, apie ką jis taip neteisingai rašo. Negalima vardan tiesos skleisti melo, — kalbėjo Petronis.
Petronis pasakojo, kad jį visuomet jaudinę tokie įvykiai, kaip mokinių vertimas stoti į komjaunimą, o tarnautojų — į partiją. Jis visada buvęs už pilną laisvę.
Kalantos metinių įvykius jis užsirašęs todėl, kad ta proga atsišaukimus platinusi komjaunimo sekretorė. Reiškia jaunimas kažko ieško, ilgisi, ir šitai Petroniui buvę labai įdomu.
Teisėjas teigė, kad lėšas, gaunamas už maldaknyges, Petronis panaudojęs antitarybinės literatūros skleidimui. Petronis atsakė, kad tų lėšų kartais neužtekdavę užmokėti už darbą ir santaupų nesusidarydavo.
Jaugelis pareiškė neatsakinėsiąs į teisėjo klausimus.
— Jei aš atsakinėsiu į jūsų klausimus, tuo pačiu pripažinsiu jūsų teismą, — tvirtino kaltinamasis.
Plumpa, paklaustas, ką jis laiko tikėjimo priešais, atsakė:
— Tuos, kurie persekioja tikinčius žmones už maldaknygių gaminimą, įrišimą ir platinimą. Šitai rodo faktas, kad liudininkai buvo sukviesti iš visos Lietuvos ir apklausinėjami dėl maldaknygių gaminimo, įrišimo ir platinimo, nors teisiamieji pagrindinai kaltinami tik už antitarybinės literatūros platinimą. Jūs tiek privarėte liudininkams baimės, kad man nėra noro vardinti asmenis, atiduodant juos panašioms procedūroms.
Stašaitis, teisėjo paklaustas, kodėl tikintieji platiną nacionalistinę literatūrą, pasakė ilgą filosofinę kalbą, kad Lietuva pergyvenusi daug krizių, kad jaunimas susikuria idealus, nevisai tinkančius dabartinei visuomenei ir t.t.
— Dar kartą prašau paaiškinti apie jūsų motyvus, paskatinusius išleisti LKB Kroniką, — paprašė advokatas Sadreika.
Stašaitis atsakė, kad knyga „Ieškau Tavo Veido" esanti labai aktuali ir daugelis skaitytojų tokių knygų pageidauja. LKB Kroniką jis daugino todėl, kad joje rado daug teigiamų dalykų, pav., joje buvo patalpintas Memorandumas, po kuriuo jis pasirašęs. Tai pirmas tikinčiųjų kreipimasis į valdžios atstovus, prašant sau lygių teisių. Toliau Stašaitis kalbėjo, kad šiuo metu Lietuvoje katalikai eina ne tuo keliu, kad reikia labiau nusileisti, kad LKB Kronikoje pateikiami faktai yra užaštrinto pobūdžio ir įžeidžia komunistus. Reikia taikiu būdu prašyti religinės spaudos ir siekti dialogo. Tokie leidiniai, kaip LKB Kronika, nustato valdžią priešiškai katalikų atžvilgiu.
— Imdamasis dauginti LKB Kroniką aš norėjau pagreitinti neišvengiamą jos žlugimą, po kurio greičiau įvyks dialogas, — kalbėjo Stašaitis.
Stašaitis taip pat teigė, kad ne Jaugelis pasiūlė dauginti LKB Kroniką, o jis pats buvęs iniciatoriumi.
