Šiais metais Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas pradėjo „šviesti ir auklėti" vyskupus, vyskupijų valdytojus ir dekanus. Vasario mėn. jis skaitė paskaitą Telšių kurijoje, vasario 18 d. — Kauno arkivyskupijos kurijoje, kovo 18 — Kaišiadorių vyskupijos kurijoje, balandžio 17 d. — Panevėžio kurijoje.
Savo paskaitose K. Tumėnas kaltino „LKB Kroniką".
K. Tumėnas aiškino, kad valstybės ir Bažnyčios santykiai gerėja. Yra problemų, sunkumų, bet juos galima išspręsti.
Ilgametė patirtis rodo, kad tarybų valdžia tik tuomet laikys gerus santykius su Bažnyčia, jei pastaroji kapituliuos. Šiuo metu gyvybinės Bažnyčios problemos nesprendžiamos, pvz., katekizmų išleidimas, kunigų seminarijos klausimas ir kt., o vien ieškoma naujų būdų Bažnyčią sunaikinti.
K. Tumėno nuomone, kaimai mažėja ir reikėtų pagalvoti apie parapijų stambinimą, tačiau jis nutylėjo, kad, augant miestams, reikėtų pagalvoti apie naujų bažnyčių statymą, pvz., Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir kt. miestų mikrorajonuose. Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, gyvena 40.000 žmonių, o bažnyčios nėra.
K. Tumėnas pripažino, kad kartais pareigūnai elgiasi negerai, be takto, tačiau kodėl jie nebaudžiami. Jie gali terorizuoti tikinčiuosiusius, naikinti kryžius, limituoti seminariją, ištremti vyskupus, mokytojai nebaudžiami gali šnipinėti bažnyčiose, įrašyti tikinčius vaikus į bedieviškas organizacijas.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis sakė, kad Vatikano radijas yra užėmęs blogą liniją.
Galima sutikti, kad Vatikano radijui galima pasimokyti iš Maskvos radijo, kaip reikia varyti propagandą. Vatikano radijo laidos šiuo metu Lietuvos katalikams ir net nekatalikams yra didelė moralinė pagalba, ir tūkstančiai žmonių jų klauso.
Kulto įgaliotinis pabrėžė, kad katekizmas nebus išleistas. Jis teigė, kad galėtų būti daugiau lengvatų, bet jų nebus, nes „Kronika" sakytų: „Mes išsikovojome".
Kuo čia kalta „Kronika"? Juk iki jos gimimo buvo ištremti du vyskupai, limituota seminarija, persekiojami tikintieji ir t.t.
Lietuvos tikintieji lengvatų nelaukia. Jiems reikia ne malonės, bet teisingumo — kad būtų laikomasi bent tarybinių įstatymų.
K. Tumėnas žadėjo greitai leisti atspausdinti 80.000 maldaknygių ir tvarkyti devocionalijų gaminimo klausimą.
Už tikinčiųjų pinigus ateistai masiškai leidžia savo knygas ir brošiūras, o tikintiesiems neleidžia net katekizmo atsispausdinti. Katalikams neaišku, kuriame penkmetyje bus leista atidaryti devocionalijų gaminimo dirbtuvėles ir parduotuves.
Kulto įgaliotinis aiškino: „Svarbu, kad į seminariją nepatektų antitarybiniai elementai. Blogai, jei jaunuolis ateina su kreiva galvosena. Baigę seminariją, užsiima ne kunigyste, o „Kronikų" leidimu. Reikia gerinti klierikų kokybę..."
Lietuvos katalikai prašo K. Tumėną, KGB ir visus kitus nesikišti į kunigų seminarijos reikalus, nes Bažnyčiai reikia ne sutaną dėvinčių saugumiečių, bet pasiaukojusių ganytojų.
1975 m. rugsėjo 15 d. vysk. Julijonas Steponavičius, prašydamas grąžinti jį į anksčiau eitas Vilniaus arkivyskupijos Apaštališkojo administratoriaus pareigas, parašė pareiškimą Lietuvos TSR Ministrų Tarybos pirmininkui, o 1975 m. lapkričio 24 d. tuo pačiu tikslu pasiuntė pareiškimą Lietuvos Ministrų Tarybai Vilniaus arkivyskupijos kunigai. Be to, 1975 m. spalio 4 d. Vilniaus arkivyskupijos kunigai parašė atvirą laišką Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komitetui dėl istorijos mokslų kandidato doc. J. Aničo neteisingų straipsnių, kuriuose jis įrodinėja, kad Lietuvoje esanti pilna sąžinės laisvė. Į šiuos pareiškimus, pateiktus raštu, atsakė žodžiu ' Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas ir jo referentas.
Įgaliotinis buvo pasikvietęs vysk. J. Steponavičių į savo įstaigą Vilniuje. Jam atsakė labai neaiškiai, žadėdamas, dėl jo grąžinimo į tiesiogines pareigas, dar kalbėtis su Maskva ir tvirtino, kad šio klausimo sprendimas priklausysiąs nuo Maskvos derybų su Vatikanu.
RRT įgaliotinis K. Tumėnas į aukščiau minėtus kunigų pareiškimus atsakė ne visiems Vilniaus arkivyskupijos kunigams kartu.
1976 m. pavasarį buvo sušaukti į Vilniaus arkivyskupijos kuriją minėtos arkivyskupijos dekanai. Čia įgaliotinis K. Tumėnas daugiausia kalbėjo apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką". Žadėjo ją iššifruoti ir jos leidėjus skaudžiai nubausti. Įgaliotinis pasipiktinęs, kad „LKB Kronikoje" rašoma net apie tokius dalykus, kaip Lietuvos gamtos išsaugojimą ir tautiškumą, šie dalykai ir jiems rūpi. Jei vysk. J. Steponavičius norįs grįžti į savo pareigas, turįs kai ką padaryti — pvz., uždrausti „LKB Kroniką", kurioje ir jis pats bendradarbiaująs. Geri kunigai rūpi ir įgaliotiniui, todėl, jei kas turi kandidatų į Kunigų seminariją, tepraneša arba įgaliotiniui, arba Krivaičiui. (Kun. Č. Krivaitis — Vilniaus arkivyskupijos valdytojas). Jie turį kandidatus apsvarstyti kartu.
Be to, įgaliotinis K. Tumėnas buvo sukvietęs šių rajonų kunigus: kovo 15 d. Šalčininkuose, kovo 17 d. Švenčionyse, kovo 24 d. Ignalinoje, kovo 27 d. Vilniaus rajono, išskyrus Vilniaus miesto, balandžio 2 d. Trakuose, balandžio 7 d. Varėnoje. Vienuose rajonuose kalbėjo įgaliotinis K. Tumėnas, kituose — jo referentas Ruslanas. Abu aiškiai pasakė, kad kunigų pareiškimas dėl vysk. J. Steponavičiaus grąžinimo į Vilniaus arkivyskupijos postą nebus patenkintas, nes vyskupas nepasitaisęs. Jo nepasi-taisymo ryškiausias ženklas esąs pareiškimas civilinei valdžiai, kuris patekęs net į užsienį.
Švenčionyse įgaliotinio K. Tumėno referentas kelis kartus pakartojo, kad vysk. J. Steponavičius nepriimtinas tarybinei valdžiai. Kunigams prašant paaiškinti, kuo vyskupas nusikalto, referentas atsakė: „To aš jums pasakyti negaliu". Kunigai įkyriai reikalavo. Referentas susinervinęs išsitarė: „Vyskupas, valdydamas vyskupiją, žiūrėjo tik Bažnyčios kanonų, į valdžios įsakymus visiškai nekreipė dėmesio. Tarybinė valstybė negali leisti, kad Bažnyčia būtų tarsi valstybė valstybėje. Apie vysk. J. Steponavičiaus sugrąžinimą negali būti nė kalbos. Mums reikia tokių vyskupų, kurie ne tik Bažnyčios kanonų žiūrėtų..." Kaip gero ganytojo pavyzdį pateikė vysk. R. Krikščiūną.
Šalčininkuose įgaliotinio referentas kalbėjo: „Nematyti, kad vyskupo nusistatymas būtų pasikeitęs, nes pareiškimą vyriausybei parašė prokuroro tonu, už viską kaltindamas tik valdžią. Negalima leisti, kad jis grįžtų į pareigas, nes vėl bus daug nemalonumų. Geriau bus, jei Vilniuje iš vis nebus vyskupo".
Trakuose tvirtino, kad vyskupo grįžimas priklausąs nuo jo paties, Vatikano ir valdžios. „Reikia, kad vyskupas būtų plačių pažiūrų".
Varėnoje, lyg pasityčiodamas iš kunigų, įgaliotinis K. Tumėnas kalbėjo: „Kad vyskupas sugrįžtų, kreipkitės pas popiežių. Mes vyskupų neskirstome. Juos skirsto popiežius".
Ignalinoje įgaliotinis kalbėjo: „Sukvietėme jus duoti atsakymą į jūsų du pareiškimus. Viename jų prašote grąžinti į Vilnių vysk. J. Steponavičių.
O dėl J. Steponavičiaus, tai jis ar nerado bendrų kontaktų su tarybine valdžia, ar nevykdė kai kurių reikalavimų įstatymų rėmuose... Matyt, jam reikėjo smarkiai susipykti su respublikos valdžia, o ne vien tik su Rugieniu, kaip kad jūs rašėte savo pareiškime". Įgaliotinis prikišo, kad J. Steponavičius parašė valdžiai laišką, „kuris pateko, kur reikia ir kur nereikia. Jam buvo dar paaiškinta, kad dabartiniu metu nėra galimybių jam grįžti į Vilnių... Aš su juo susitikau ir, manau, dar ne kartą susitiksime. Aš dar ne taip seniai šiose pareigose dirbu, ir žiūrėsime, koks bus jo elgesys. Ir aš noriu pasižiūrėti, ir jam reikia žiūrėti — jo ateitis nuo jo paties priklauso. Jei jis rimtai galvoja apie grįžimą, turi pakeisti savo pozicijas".
„Jūsų raštas dėl Aničo straipsnių, tai puolimas prieš veikiančius įstatymus ir prieš valstybę.,. Aničas rašė savo straipsnius, kaip privatus asmuo — Mokslo Akademijos korespondentas, o ne kaip oficialus asmuo (dabar jis jau LKP centro Komiteto skyriaus vedėjas, tad dabar jo straipsniai jau įgytų kitokią vertę). Todėl jums savo raštą dėl jo straipsnių reikėjo siųsti tiesiog jam. Jo straipsniuose yra ir abejotinų teiginių; dėl jo rašinių ir aš galėčiau su juo pasiginčyti":
Balsai iš salės: Jeigu jis rašė ir straipsnius laikraščiuose ir kalbėjo per televiziją, tai tegul jis dabar viešai ir ištaiso savo klaidas. Mums, nors ir mes „privatūs asmenys", niekas neleidžia laikraščiuose straipsnių rašyti ar per televiziją kalbėti...
Įgaliotinis: ...Pas mus neleidžiama steigti kokių nors mokyklų, organizuoti nelegalių būrelių, ratelių — taip pat ir prie bažnyčių. Religijos piliečiai gali mokytis privačiai. Vaikus gali namuose mokyti tėvai, vyresnieji broliai ar seserys, ar kas kitas...
Balsai iš salės: Kaip tėvai ar kas kitas gali vaikus mokyti religijos, jei mums neleidžia spausdinti jokios religinės spaudos, net ir katekizmo?
Įgaliotinis: grįžo prie vysk. J. Steponavičiaus klausimo:
Vysk. Steponavičiui į Vilnių grįžti dirbti — jau sunkiau. O kur kitur vyskupauti — tai matysime: klausimas nėra amžinas.
Balsai iš salės: O kodėlgi vysk. J. Steponavičius negali savo pareigų eiti? Už kokius nusikaltimus jis buvo nubaustas ir iš Vilniaus ištremtas?
Įgaliotinis: Jis nėra nubaustas, jis tik iš pareigų pašalintas.
Salėje juokas: Argi iš pareigų pašalinimas tai ne bausmė? Paglostymas?
Įgaliotinis: Vyriausybė nutarė, kad neleis Steponavičiui dirbti Vilniuje, nes jis nelojalus tarybinės valdžios atžvilgiu.
Balsai iš salės: Konkrečiai, kuo jis nusikalto?
Įgaliotinis: Aš to nežinau. Tada įgaliotiniu dirbo Rugienis — jį ir Klauskite. Jis jums išaiškins. Išaiškins (kartojo supykęs).
Įgaliotinis dėl Vilniaus arkivyskupijos kunigų atviro laiško Lietuvos KP CK pabaigos, kurioje buvo prašoma, kad valdžia panaikintų visokius nuostatus ir potvarkius, prieštaraujančius sąžinės laisvei, atsakė:
Turiu pasakyti, kad pas mus nė vieno potvarkio, priešingo sąžinės laisvei, nėra. Religinė laisvė — visai kas kita. Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę ir kitas laisves, joje išvardintas; o religinė laisvė — tokios pas mus nėra. Religinė veikla įgyja valstybinį pobūdį ir yra tvarkoma valstybės įstatymais. Jeigu jums atrodo, kad dar kur sąžinės laisvei iš tikrųjų prieštaraujama, jūs turite teisės tai patikrinti ir pranešti mums. Kad kokie nors vietinės valdžios potvarkiai prieštarautų sąžinės laisvei, nežinau — negirdėjau. Nė rajonų valdžia negali tokių potvarkių leisti.
Balsai iš salės: Mano parapijoje buvo toks įvykis. Vienas vyriškis, tikintis, sekmadieniais ateina į bažnyčią pamaldoms ir, mokėdamas groti vargonais, mums per pamaldas pagroja. Už tai jo įstaigos kadrų skyriaus viršininkas pasišaukęs griežtai jam pareiškė: „Pasirink bažnyčią, arba darbą pas mus. Jei nori bažnyčioje groti, pas mus dirbti negali".
Įgaliotinis: Tai jau negerai. Tokiais atvejais kreipkitės į mane. Aš ginsiu.
Balsai iš salės: Pasitaiko, kad kas vieno rajono valdžios leidžiama, kitame laikoma nusikaltimu, ir mes patys nežinome, ko laikytis, jei nėra jokių oficialių nurodymų iš aukščiau.
Įgaliotinis: Sekite „Vyriausybines žinias". Jose netrukus bus išspausdinti religinių susivienijimų nuostatai. Juos sudarant, vadovaujamasi RTFSR dokumentais, šj tą pakeičiant, modifikuojant pagal mūsų krašto reikalus... Dėl kalėdojimo: jis yra uždraustas, ir tas uždraudimas neprieštarauja sąžinės laisvės principams. Pagrindinai kalėdojimas buvo surištas su duokle, o bet kokių duoklių rinkimas pas mus yra draudžiamas.
Balsai iš salės: O kai kalėdojama be jokio duoklės rinkimo? Kai mes tiktai lankome parapiečius, kad su jais susipažintume? Ir finansų skyriai rajonuose iš mūsų reikalauja, kad nurodytume, kiek tikinčiųjų aptarnaujame. Iš kur mes galime žinoti, kiek jų parapijoje yra, jei mums draudžia juos lankyti?
Įgaliotinis: Apsilankyti tikinčiųjų šeimose nėra draudžiama. Galite lankyti ne būtinai žiemą, apie Kalėdas; galite lankytis ir vasarą, ir rudenį — tai nėra draudžiama.
Balsai iš salės: Tikintieji nuo darbų kaimuose laisviausi yra žiemą.
Įgaliotinis: Negali būti jokios „kompanijos". Be to, gal kiti ir nenori, kad kunigas pas juos atvažiuotų.
Balsai iš salės: O jeigu patys tikintieji net ir raštu pas save kviečia? Pavyzdžiui, Didžiasalio kaimas Ceikinių parapijoje.
Įgaliotinis: Jei pradėsite važinėti iš trobos į trobą, tai nusižengsite... Namus viešai su iškilmėmis iš lauko šventinti draudžiama. Viduje šventinti — nieko ypatingo, neprasižengsite labai... Naują namą šventinti galima.
Balsai iš salės: Jūs kaltinate vysk. J. Steponavičių, kad jis savo tarybinei valdžiai raštą, rašytą praėjusiais metais, perdavė „LKB Kronikai". Bet juk tai neįrodyta. Kur argumentai, kad jis pats tai padarė?
Įgaliotinis: Nežinau, gal ir jūs tai padarėte?
Kun. Garuckas: O gal ir jūs. Jei to tiksliai nežinome, tai ir kaltinti neturime teisės. Galėjo ir kas kitas perduoti — jo raštas nebuvo slaptas.
Įgaliotinis, po keliolikos sekundžių kalbos, reagavo susierzinimu.
Kun. Valiukonis: Kas daryti, kad kiekvienas jaunuolis, kuris tikrai nori, galėtų laisvai įstoti į kunigų seminariją?
Įgaliotinis: Jei mes spręsime, kad kuris nors kandidatas, pabaigęs seminariją, užsiims antitarybine veikla, tai tokiam mes neleisime stoti į seminariją.
Balsai iš salės: Visi dabartiniai kandidatai yra baigę tarybinę mokyklą, kai kurie iš jų — ir aukštąsias, daugelis yra dirbę įvairiose tarybinėse įstaigose ar įmonėse ir dirbę gerai, apdovanoti medaliais, — iš ko jūs galite spręsti, kad jie užsiims antitarybine veikla? Pavyzdžiui, mokytojas Antanas Klikūnas iš Telšių buvo nepriimtas.
Įgaliotinis: ...Jei jūs turite kandidatų į seminariją, tai praneškite man ar Krivaičiui — galėsime jiems padėti. Tarp kitko, atrodo (pridėjo su švelnia pajuoka), jums jau trūksta kandidatų iš Lietuvos; kiek žinau, jau ir ukrainietis vienas mokosi...
Balsai iš salės: Žinote, iš Krivaičio tai mes neturime jokios naudos.
Įgaliotinis: Na, rodosi, dėl Krivaičio lig šiol dar niekas nesiskundė.
Kun. Valiukonis: O kaip su kunigų seminarijos auklėtinių skaičiumi? Ar ir toliau jis bus valdžios ribojamas?
Įgaliotinis: Tas klausimas yra sprendžiamas ordinarų.
Kun. Valiukonis: Jeigu ordinarus paklaustume, kažin ar jie su tokiu teiginiu sutiktų...
Įgaliotinis: Galite klausti.
Balsai iš salės: Būtų labai gera, jei įgaliotinis visa tai, ką šiandien kalbate, surašytumėte raštu, tada ir mums viskas aiškiau pasiliktų.
Įgaliotinis: Kaip tik todėl mes ir sukvietėme jus visus į vieną vietą, kad nebereikėtų rašyti jokio rašto.
* * *
