LIETUVOS TSR VILNIAUS
ARKIVYSKUPIJOS KUNIGŲ
P A R E I Š K I M A S
Lietuvos TSR Baudžiamasis kodeksas, kalbėdamas apie nutrėmimą (27 str.), ištrėmimą (28 str.) ir atėmimą teisės eiti tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą (30 str.), sako, kad „nutrėmimas, tiek kaip pagrindinė, tiek kaip papildomoji bausmė, skiriamas nuo dviejų iki penkerių metų", ištrėmimas — nuo vienerių iki penkerių, atėmimas teisės tam tikras pareigas arba dirbti tam tikrą darbą irgi nuo vienerių iki penkerių metų. Be to, Lietuvos TSR Baudžiamojo proceso kodeksas sako: „Teisingumą baudžiamose bylose vykdo tik teismas" (11 str.).
Kaip suprasti šių kodeksų reikalavimus, kai Vilniaus arkivyskupijos ordinaras vysk. J. Steponavičius jau šešioliktiejimetai, kaip nežinia už ką be teismo nušalintas nuo pareigų ir apgyvendintas toli už arkivyskupijos ribų, Žagarėje?
Prašydami grąžinti vyskupą į jam priklausantį Vilniaus arkivyskupijos ordinaro postą, mes, Vilniaus arkivyskupijos kunigai, 1970 metais rašėme TSRS Ministrų Tarybai peticiją, kurią pasirašė 61 kunigas, o 1975 metų rugsėjo mėn. pasiuntėme pareiškimą, pasirašytą 66 kunigų, Lietuvos TSR Ministrų Tarybai.
Kai Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas davė kai kuriems kunigams neigiamą atsakymą į Lietuvos TSR Ministrų Tarybai rašytą pareiškimą, kunigai įgaliotinį paklausė: „Kuo yra nusikaltęs vysk. J. Steponavičius?" Jgaliotinis atsakė: „Nežinau". Vadinas, vyskupas be kaltės kaltas. Kuo jjis nusikalto, niekas nežino: nei tikintieji, nei kunigai, nei pats vyskupas. Nežinančiu dedasi net įgaliotinis. Kur logika? Jei vyskupas nenusikaltęs, tai kodėl jis Žagarėje, kodėl jam neleidžiama dirbti vyskupo pareigose, o jei nuskaltęs, tai kodėl slepiama kaltė net nuo jo paties?
Nuostabą kelia tarybinės valdžios užimtoji linija vysk. J. Steponavičiaus atžvilgiu. Jo konsekravimas vyskupu buvo suderintas su civilinės valdžios organais, vadinas, tarybinė valdžia sutiko, kad jis būtų vyskupu, tai kodėl jau dabar šešioliktieji metai, kai jis neteisėtai(be teismo, be kaltės įrodymo) nušalintas nuo pareigų, nebegali dirbti pagal popiežiaus paskyrimą Vilniaus arkivyskupijoje, kodėl civilinė valdžia nori jį priversti, kad jis dirbtų ne pagal Bažnyčios kanonų normas ir savo sąžinę, o pagal ateistinės valdžios diktatą?
Mes, žemiau pasirašiusieji kunigai, prašome visų 1975 metais rugsėjo mėn. pasirašiusių LTSR Ministrų Tarybai pareiškimą vardu ir visų tiesą ir teisingumą mylinčių žmonių vardu grąžinti vysk. J. Steponavičių į jo anksčiau eitas Vilniaus arkivyskupijos ordinaro pareigas.
kun. B. Laurinavičius
kun. A. Petronis
kun. K. Garuckas
kun. S. Valiukėnas
kun. A. Simonaitis
Lietuva,
1976.II.15.
