Mus pasiekiančios žinios iš Kauno Kunigų seminarijos nėra linksmos. KGB ir toliau visu uolumu verbuoja seminarijos auklėtinius savo agentais. Stojantiems į seminariją čekistai nesidrovėjo tiesiai pasakyti: „Jei nedirbsi mums, į seminariją nepateksi". Kunigų seminarijos auklėtiniai yra verčiami raštiškai pasižadėti, kad nuolat teiks saugumui rūpimą informaciją.
KGB ir Religijų reikalų tarybos (RRT) dėka į seminariją pateko nemaža grupė kunigystės šventimams gauti visiškai netinkamų kandidatų, kurie terorizuoja gerus klierikus. Seminarijos vadovybė bijo tokius klierikus iš seminarijos pašalinti, kad nenukentėtų. Skaudžiausia, kad praeityje kai kurie panašūs klierikai yra gavę net kunigystės šventimus, nors šventimus suteikę vyskupai žinojo, kad kai kuriems iš jų net bažnytinė teisė draudžia teikti šventimus.
Reikia padėkoti seminarijos vadovybei, kad prieš 1977 m. Kalėdas iš seminarijos pašalino IV kurso klieriką R. Jakutį, kuris atostogų metu girtavo ir nedorai elgėsi ir klierikų buvo laikomas KGB agentu. Niekaip negalima suprasti Vilniaus arkivyskupijos valdytojo Č. Krivaičio ir kitų, kurie seminarijoje įvykusiame posėdyje šį klieriką gynė. Kai kurių dėstytojų ir ordinarų pasyvi laikysena posėdžio metu liudija, iki kokio laipsnio jie pataikauja KGB reikalavimams.
Vienas seminarijos dėstytojas yra išsitaręs, kad „mes neturime prabangos švaistyti klierikus pro vartus". Iš tikrųjų dabar yra brangus kiekvienas į darbą išeinąs kunigas, tačiau visiškai aišku, kad morališkai iškrypę ar KGB naudai dirbą klierikai pasitarnaus ne Bažnyčios labui.
Kai kurie klierikai aiškiai dirba KGB pavedimu. Uolūs klierikai savo stalčiuose randa raštelių, raginančių nebūti uoliais, nes ateitis esanti ne uoliųjų rankose. Iš klierikų stalčių dingsta jų parašyti pratybiniai pamokslai. Yra klierikų, beveik viešai demonstruojančių savo ryšį su KGB. štai Vytautas Rudys turi drąsos kitam klierikui išrėžti į akis: „Saugumas yra visagalis, ir aš padarysiu, kad tu seminarijoje nesimokytum", šis „klierikas" siūlė kai kuriems seminarijos auklėtiniams bendradarbiauti, pasikeičiant informacija apie seminariją ir laikant tai paslaptyje. Po 1977 m. pavasarinių rekolekcijų V. Rudys pareiškė, kad jis niekada nesurimtės ir spjaunąs į dvasinį gyvenimą. Panašių į Rudį yra ir kituose kursuose. III kurso klierikas Kazlauskas parašė RRT įgaliotiniui K. Tumėnui melagingą skundą, esą kun. J. Kauneckas seminarijoje pasakęs antitarybinę kalbą. Seminarijos vadovybė ir ordinarai žino, kad panašių klierikų grupė yra I-me kurse; o taip pat ir V-me kurse yra tiek moraliniu, tiek pasaulėžiūriniu atžvilgiu nesubrendusių klierikų priimti kunigystės šventimus.
Kadangi šiuo metu nėra priemonių apsaugoti Lietuvos Katalikų Bažnyčią nuo pavojaus gauti iš seminarijos morališkai iškrypusius arba KGB naudai dirbančius kunigus, tai nuo šiol „LKB Kronika" skelbs pavardes tų klierikų, kurie viešai griaus seminarijos tvarką arba vykdys KGB užduotis. Taip pat bus skelbiami visi tie, kurie gins šios rūšies klierikus. Ikišiolinės pastangos sukliudyti morališkai žlugusiems KGB agentams gauti kunigystės šventimus nedavė vaisių,—baimė prieš KGB daugelį paralyžavo ir tai paskatino saugumą dar labiau veržtis į seminariją. Tik KGB šiuo metu gali norėti, kad klierikai ir kunigai nematytų, kaip griaunama seminarija.
„LKB Kronika" ragina visus klierikus būti drausmingais, siekti rimto vidinio gyvenimo, tačiau nepasiduoti baimei, kad „dėl politikos" būsią pašalinti iš seminarijos, ir ragina aktyviai prisidėti, kad Kunigų seminarija netaptų KGB filijalu.
1977 m. rugsėjo mėn. Lietuvos vyskupams buvo išsiuntinėtas „grupės klierikų" raštas, kuriame smerkiama kai kurie kunigai, kurie nori klierikus įtraukti „į politiką", ardo seminarijos vienybę ir pan. Visiškai panašios mintys keliamos KGB suredaguotame leidinėlyje „Bažnyčia ir LKB Kronika", kuris jau spėjo pasiekti Vakarus ir kurį teisingai įvertino išeivių dienraštis „Draugas"—tai „vilkas avies kailyje".
Žemiau pateikiame KGB lapelį, 1977 m. rudenį „grupės klierikų" vardu išplatintą seminarijoje, kurijose ir kunigų tarpe:
„Pastaruoju metu kai kurie kunigai nelauktai ėmė ir susirūpino Kauno Kunigų seminarijos egzistencija. Iš pirmo žvilgsnio toks susirūpinimas rodytųsi sveikintinas ir reikalingas, jei jis neturėtų antrosios savo pusės— bandymų trukdyti sveiką seminarijos atmosferą, atitraukti klierikus nuo teologijos studijų ir savišvietos, kuri labai reikalinga šių dienų kunigui inteligentui. Mes, seminarijos auklėtiniai, galėtume tik padėkoti už rūpestį, jei jis liestų tik esamus, o ne išgalvotus dalykus. Dabar gi minėti globėjai, dengdamiesi gerumo ir pagalbos kauke, stengiasi įtraukti mus į mums svetimus politinius aktus, nori, kad mes imtume tarnauti jų asmeniniams interesams. Be to, pasirodo, kad ir susirūpinimas mumis nėra jau toks nelauktas. Mat, ši grupelė kunigų, neradusi pasekėjų savo kolegų tarpe, sumanė atkreipti dėmesį į seminarijos auklėtinius, atseit, gal jų tarpe ras sau pritarimo, štai pavasarį teko skaityti lapelį „SOS", kuriame nušviečiama esama seminarijos būklė. Lapelio autoriai taip jau ta būkle susirūpinę, kad dėl tokio didelio rūpesčio net savo pavardes pamiršo paskelbti, o tik pasirašė „Lietuvos kunigai". Ne vienas išklausinėjome dešimtis Lietuvos kunigų, ar jie žino apie tokį lapelį ir ar jie rašę. Kažkodėl niekas nežino, o išgirdę lapelio turinį, visi jie išreikšdavo priešingą nuomonę—paskatinimus esamai seminarijos dvasiai ir klierikų norui siekti daugiau žinių, tobulumo, nenoro būti vienapusiškais.
Kam jau kam, bet seminaristams turbūt geriausiai žinoma, kas dedasi mūsų seminarijoje. Todėl mes piktinamės iškraipytais „SOS" lapelio autorių teiginiais ir įvairiausiais svaičiojimais, kuriuos jie išsigalvoja ir skelbia, norėdami pateikti neteisingą seminarijos būklę ir apjuodinti ją viso pasaulio žmonių akyse.
Ko gi nori „SOS" lapelio autoriai? Jiems nepatinka, kad seminaristai sportuoja, kad rūpinasi sveikata, buitinėmis sąlygomis. Mums gi labai keista, kodėl gi mes turėtume atsisakyti sporto, kai paskaitų krūvis bei mokslinis darbas išvargina ir norisi pajudėti juo labiau, kad fizinės kultūros užsiėmimų nėra. Kaip nesirūpinsi sveikata ir buitinėmis sąlygomis, jei trokšti baigęs būti pajėgiu kunigu, nešti sunkią pareigos naštą. Ir mes tik dėkingi tiems, kurie prisideda prie buitinių sąlygų gerinimo. Tarp kitko, čia „SOS" autoriai patys sau prieštarauja, tame pačiame lapelyje rašydami: mes invalidai ir mums reikalingi vaistai bei poilsis. Prieštaravimų pilnas visas jų „SOS". Keista, nejaugi dar yra tokių kunigų, kurie nepajėgia suprasti, kad šių dienų žmogui yra reikalinga spauda, ir bandydamas piktintis, jog klierikai domisi laikraščiais ir pan., yra žemos erudicijos padarinys. Priekaištas, kad mes skaitome tiktai komunistinius „Tiesą" ir „Sportą" visiškai nepagrįstas, kadangi mes gauname visą lenkų religinę spaudą, Maskvos patriarchijos žurnalą ir daug įvairiausių leidinių iš eilės šalių, pagaliau patys leidžiame sienlaikraštį „Aukos kelyje". Gi paskaitų ciklų mums niekas neprimetė, o mes patys jų pageidavome ir ateityje prašysime, kad jų skaičius būtų didinamas. Gero lektoriaus žodis visada papildo mūsų žinias. „SOS" autoriai iš tiesų labai išsiblaškę—užsimena, kad mums skaitomos politinformacinės paskaitos, kai tuo tarpu pamiršta paskaitas dailės, archeologijos, etikos ir kitomis temomis.
O kai kur jie atskleidžia net mums nežinomų dalykų, štai jie rašo: „šiais mokslo metais klierikams buvo uždrausta švarko atlape nešioti net kryželį, kad juo nepapiktintų atsitiktinai sutikto tarybinio jaunimo". Kažkaip keista, bet mes tokio draudimo nepamename. Tiesa, buvo vienoje seminarijos pretekto vedamoje konferencijoje užsiminta, jog mandagumas neleidžia klierikui nusileisti iki gatvės vaikėzų, kurie savo „tikėjimą" demonstruoja apsikarstę visokiais kryželiais, ar mažamečių vaikų, kurie džiaugiasi blizgučiais.
Žemus „SOS" autorių tikslus rodo šantažas. Tik smukę žmonės kovoje gali griebtis šio ginklo. Pasakė kuris klierikas, jog būdamas kunigu galės gerti, ar nepasakė—kunigas, jį šantažuojantis, kelia šleikštulį. Be šantažo, minėtu atveju, yra eibė kovos priemonių. O jeigu klierikas to nepasakė, o tik mūsų „globėjai" tai sukūrė, komentarų apie tokius, manome, nebereikia. Ir dar daug neteisingų užsipuolimų, jog klierikai yra „VSK (KGB— Red. pastaba) agentai, negabūs, invalidai ir abejotino moralinio kilnumo žmonės". Visa tai skelbiama dėl nesantaikos ir nesveikos atmosferos ugdymo seminarijos auklėtinių tarpe. Tai rodo „globėjų" žemą moralę, melo užkietėjimą ir orumo praradimą. Tokios paskalos— aiškus seminarijos auklėtinių įžeidimas, kurie trokšta tapti kunigais.
Todėl mes drįstame kreiptis į Ekscelencijas vyskupus, vyskupijų valdytojus, prašydami, kad būtų išaiškinta minima keletos kunigų grupelė—„SOS" autoriai ir paskalų skleidėjai, ir jiems būtų pritaikytos reikiamos įspėjamosios bei baudžiamosios priemonės už seminarijos klierikų terorizavimą ir melagingų dalykų skleidimą. Mes ir toliau pasiruošę Jūsų vedami eiti link kunigystės ir niekados nesudėti su tais, kurie, praradę visą savo žmoniškumą, ieško panašių į save šalininkų.
Su pagarba — Grupė klierikų"
„LKB Kronika" gavo tarp kunigų paplitusį kun. J. Kaunecko (Kunigų seminariją baigęs 1977 m.) laišką seminarijos auklėtiniams, kurį irgi dedame:
„Kauno Tarpdiecezinės Kunigų Seminarijos auklėtiniams
Kažkas sugalvojo pasityčioti iš seminarijos: klierikų vardu parašė kreipimąsi vyskupams bei vyskupijos valdytojams, taip pat siuntinėja jį kai kuriems kunigams. Aš pats, tik ką buvęs klieriku, gerai žinau, kad seminarijoje nėra tokio klieriko, kuris viešai galėtų skleisti tokį akivaizdų melą.
Kreipimesi meluojama, jog seminarija gauna „visą lenkų religinę spaudą ir daug įvairiausių leidinių iš eilės šalių". Visiems žinoma, kad Lenkijoje yra bent kelios religinės leidyklos, kiekviena vyskupija leidžia religinius laikraščius. Visų Lenkijos religinių leidinių kukliose seminarijos bibliotekos talpose net nebūtų galima sutalpinti. Seminarija gauna tik tris „Pakso" leidyklos informacinius laikraščius (nuo praėjusių mokslo metų). Viena kita atliekama lenkiška ar vokiška religinė knyga seminarijai yra atiduodama iš kunigų asmeninių bibliotekų, jokios sistemingos teologinės literatūros seminarijoje nėra. Pvz., čia nėra net nė vieno egzemplioriaus pilno šiuolaikinio šv. Rašto vertimo jokia pasaulio kalba. Lenkijoje ir kitose šalyse išleidžiama daug pamokslų rinkinių. Tačiau seminarijos bibliotekoje taip pat nėra pilno pamokslų ciklo, nėra taip pat daugumos popiežių enciklikų, Apaštalų Sosto aplinkraščių bei nutarimų.
Praėjusią vasarą kun. Aleksandras Kaškevič (baigęs seminariją 1976 m.) buvo išvykęs į Lenkiją. Ten jis bandė užsakyti seminarijai religinės literatūros, norėjo, kad seminarija sistemingai gautų religinę literatūrą. Pasirodo, kad tai neleidžiama.
Vokiečių kalba iš naujų dvasiniam skaitymui ar mąstymui skirtų knygų yra tik viena—apie šv. Arso kleboną. Dvasiniam skaitymui ir mąstymui net lietuvių kalba tėra nepilnas šimtas prieškarinės laidos knygų. Nėra nė vieno teologinio vadovėlio, nė vienos knygos, nagrinėjančios šiuolaikines teologines problemas. Taigi kaip „daug leidinių iš įvairių šalių",—labiau pasityčioti iš seminarijos negalima. Mes baigiame seminariją net nematę šiuolaikinių lietuvių teologų veikalų, net nieko negirdėję apie juos. Seminarija neturi nė vieno šiuolaikinio lietuvių teologų veikalo. Yra žinoma, kad užsienyje tokius veikalus išleidžia A. Maceina, Pr. Gaidamavičius, A. Grauslys ir kt. Juos gauna ir cituoja ateistai, štai 1971 m. „Problemų" Nr. 2 cituojama A. Maceina, Pr. Gaidamavičius, V. Kavolis, A. Baltinis, L. Tulaba, St. Yla, „Lietuvių katalikų mokslo akademijos 1964 m. darbai". Ateistai nagrinėja teologines problemas, skaito teologinius veikalus, o mes, teologai, turime pasitenkinti „Tiesa", „Sportu" ir kitais tarybiniais leidiniais, todėl nieko net nežinome apie teologijos mokslo naujienas bei mūsų meto problemas šiuose moksluose.
„...visi jie (atseit, visi Lietuvos kunigai) išreikšdavo paskatinimus esamai seminarijos dvasiai". Netiesa, daugelis kunigų yra susirūpinę seminarijos būkle. Apie tai buvo nemaža viešų kritiškų pasisakymų net pačioje seminarijoje. Prisimename Rektoriaus žodį, užbaigiant mokslo metus 1976 m. pavasarį, dėstytojų konferencijas. Retame dvasios tėvo mąstyme negirdėjome priekaišto dėl išlepimo, drausmės laužymo, tylos nesilaikymo ir pan. Visi gerai prisimename tokius faktus: vaišės studijų metu, miegas, kavutė likus pusvalandžiui iki vakarienės ir tokios kalbos net griežtos tylos metu, jog norinčiam studijuoti klierikui neįmanoma net susikaupti. Apie tai ne kartą yra kalbėję seminarijos dekanai. O kaip Vedėjas šeštadienio konferencijose tiesiog maldaudavo užlaikyti tylą, netrukdyti kitiems, neužkandžiauti darbo laikais, jūs turbūt visi dar prisimenate: „Kine juk ilgiau išsėdite...". Dėka jo nepaprastų pastangų praėjusiais mokslo metais drausmė kiek sustiprėjo.
Taip pat ne vienas klierikas ir ne vieną kartą apie netvarką viešai kalbėjo savo mąstymuose. Argi reikia priminti pavardes? Aš pats savo pasisakymuose viešai, visiems klierikams girdint, daug sykių esu kritikavęs tą seminarijos būklę: netvarką, darbštumo stoką, drausmės laužymą ir kai kurių nepaprastą abejingumą dvasiniams dalykams. Pora minčių pakartoju: „At tai tu, ateities Valančiau, snūduriuoji ant „Sporto?"
Seminarijos sienlaikraštis „Aukos kelyje" rašė apie tokį klierikų išlepimą, kad net „Gavėnios penktadieniais papildomai užkandžiaujama kai kuriuose kambariuose; ne tik darbo, bet net ir griežtos tylos metu verdama kavutė". Ir niekas viešai neprieštaravo, kadangi tai buvo teisinga kritika, visiems žinomi faktai. Tokią „tvarką" išdrįso ginti tik anoniminė klierikų grupė. O toji tvarka, kaip matome, praėjusį pavasarį nebuvo jau tokia ideali. Matyt, dėl to ir pasirodė lapeliai „SOS". Jų autoriai susirūpino, kad kai kurių alumnų interesai apsiriboja vien maistu, kad jie skaito vien „Sportą" ir „Tiesą" ir niekuo daugiau nesidomi, štai toks teisingas susirūpinimas, anot kreipimosi autorių—tai „bandymas trukdyti sveiką seminarijos atmosferą, atitraukti klierikus nuo teologijos studijų ir savišvietos"!
„...draudimo (nešioti švarko atlape kryželius) nepamename". Deja, visi dar prisimename, kaip praėjusiais mokslo metais buvo uždrausta seminarijoje nešioti kryželius. Tik baigę seminariją mes, neopresbyteriai, juos vėl įsisegėme. Kaip galima jais apsikarstyti, žino tik „kreipimosi" autoriai. Ir vargu ar galima vadinti „blizgučiais" tuos kuklius, mažyčius, vos pastebimus kryželius?
Ar galėjo tokį neatitinkantį tiesos „kreipimąsi" parašyti klierikai? Ne! Bet kas vis tik jį išplatino seminarijoje? Kaip pateko į klierikų stalčius? Be vieno kito klieriko rankų neapsieita. O kam tarnauja toks klierikas?
Kun. Jonas Kauneckas
1977 m. spalio 10 d.
