1981 m. spalio 17 d. Onai Vitkauskaitei baigėsi kalinimo laikas Panevėžio moterų lageryje. Prieš pusantrų metų ji buvo suimta už „LKB Kronikos" dauginimą.
1981 m. liepos 1 d. atestacijos metu komisija, susidedanti iš lagerio administracijos darbuotojų ir kelių kalinių, išsikvietusi Oną Vitkauskaitę dar kartą, įprastiniu būdu pasitelkiant pagalbon melą ir šmeižtą (viena iš administracijos darbuotojų kaltino Onutę priklausymu kažkokiai sektai, tvirkinančiai vaikus), pravedė „auklėjamąjį" darbą, siekiant išgauti iš suimtosios prisipažinimą, jog buvo „suklydusi" ir pasižadėjimą „taisytis". Neišgirdę jokių gailesčio žodžių, o tik tvirtą nusistatymą: „norint taisytis iš jūsų vadinamos „klaidos", reikia atsisakyti tikėjimo, o to aš niekada nepadarysiu", operatyvinės dalies viršininkė pareiškė, jog charakteristikon įrašys kaip „nestovinčią pasitaisymo kelyje" ir pagrasino, kad su tokiomis nuotaikomis ji greitai grįšianti atgal.
Baigiantis bausmės laikui, administracija, motyvuodama, kad „kalinių daug, o dienų maža", atėmė Vitkauskaitei priklausantį asmeninį pasimatymą ir sutrumpino bendrą pasimatymą iki tiek, kad su atėjusiu broliu suimtoji vos spėjo pasisveikinti ir pasikeisti keliais žodžiais, nors iki pagrindinės rikiuotės dar buvo likę kelios valandos.
Paskutinio pasimatymo metu, rugsėjo 25 d. operatyvinės dalies viršininkė pasakė Onai Vitkauskaitei, girdint artimiesiems, jog į laisvę išleis spalio 17 d. ne anksčiau 9-9,30 val. Kalinė susitarė su namiškiais, kad šie nurodytu laiku atvežtų jai drabužius.
1981 m. spalio 16 d. suimtosios sesuo Bronė Vitkauskaitė pasitikslino pas atsakingus lagerio darbuotojus kalinės išleidimo laiką. Jai buvo pranešta, kad atvyktų spalio 17 d. apie 9 val. ryto.
Nurodytu laiku prie Panevėžio moterų lagerio Onutės laukė sesuo ir dar keletas jai pažįstamų asmenų. Pralaukus gerą pusvalandį, siuvimo fabriko direktorius pakvietė Bronę Vitkauskaitę ir, grąžindamas prieš valandą perduotus drabužius, pareiškė, jog Onos Vitkauskaitės nelaukti, — jos ieškoti Kaune, nes jis pats ryte 7 val. įsodinęs ją į autobusą, nupirkęs bilietą ir išleidęs į namus.
Pasirodo, spalio 17 d. 5,30 min. budinti Žukauskienė prižadino Onutę Vitkauskaitę ir pranešė, jog pasiskubintų, nes už valandos laiko ji turi būti už vaktos durų, žodžiu, — gatvėje, o iš ten ją pristatysią į stotį ir išleisią į namus. | kalinės nustebimą, kodėl ji taip anksti turinti būti gatvėje, ar negali, kaip sutarta, palaukti artimųjų, kurie neužilgo prisistatys, niekas nekreipė nė mažiausio dėmesio.
Pusantrų metų Onutė buvo laikoma fanatike, atsilikusia, šmeižiančia tarybinį gyvenimą nusikaltėle. Panevėžyje ketvirto būrio viršininkė Radvilienė net .bandė įrodinėti, kad tikėjimas laisvas; net per daug laisvas, juk reikėtų kunigus sodinti į kalėjimą, o tikintieji lygiateisiai piliečiai.
Grįžusią į Kauną Oną Vitkauskaitę sutiko nemažas būrys tikinčiųjų ir jaunimo, šv. Mišiose visi dėkojo Viešpačiui už Onutės sudėtą auką ir meldė Dievą ištvermės ir palaimos kalinamiems už tikėjimą.
* * *
Atbuvęs 8 metų bausmės laiką, 1981 m. lapkričio 20 d. iš Vilniaus KGB izoliatoriaus buvo paleistas Petras Pluiras-Plumpa. Jis buvo suimtas 1973 m. ir kaltinamas dėl religinės spaudos ir „LKB Kronikos" dauginimo.
Už dalyvavimą politinių kalinių streike, reikalaujant, kad KGB žinioje esanti lagerių administracija liautųsi grubiai pažeidinėjusi TSRS įstatymus politinių kalinių ir jų artimųjų giminių atžvilgiu, Petras Pliuras-Plumpa 1980 m. rugsėjo 17 d. buvo pervestas iš lagerinio į kalėjimo režimą ir tą patį mėnesį išvežtas iš Permės srities lagerio Nr. 15 į Cistopolio kalėjimą Totorijoje. Čia, už streiko tęsimą, 4 mėnesius buvo laikomas sugriežtinto režimo kalėjime (kai duodamas sumažintas maisto kiekis, pasivaikščiojimo laikas, laiškų rašymas ir kt.), be to, dešimt mėnesių nebuvo leidžiama pirktis jokių maisto produktų.
Per paskutinius ketverius metus nė karto jam nebuvo leista pasimatyti su šeima.
1981 m. spalio 9 d. Petras Pluiras-Plumpa iš Cistopolio kalėjimo buvo išvežtas į Vilnių. Prieš išvežant kratos metu iš jo buvo atimtas Kristaus paveikslas.
Kelionė į Vilnių truko iki lapkričio 13 dienos. Visą kelią sargyba elgėsi žmoniškai ir tik Vilniuje prasidėjo stumdymai ir kumščiavimai. Lukiškių kalėjime Petras Pluiras-Plumpa, parodęs sargybos ir Lukiškių kalėjimo budintiems karininkams sutinusį žandą, paklausė kieno nurodymu ir kokiu tikslu buvo pavartotas smurtas. Budintis viršyla rusiškai atsakė, kad, girdi, dar per mažai mušė, reikėtų ir užmušti. Vėliau jis dar pridėjo: „Tokį lietuvišką svoločių seniai reikėjo pastatyti prie sienos ir sušaudyti". Tą pačią dieną kalinys buvo pervežtas iš Lukiškių kalėjimo į KGB izoliatorių. Čia civiliai apsirengęs KGB atstovas labai mandagiai įspėjo, kad po dviejų teistumų jis būsiąs labai atydžiai stebimas, todėl bandymas vėl užsiimti literatūros gaminimu būsiąs tuoj pat išaiškintas.
* * *
