Petras Paulaitis savo 1981 m. rugsėjo 10 d. laiške rašo:
„Dauguma mūsų (lietuvių 11) sveikatos atžvilgiu laikomės dar pakenčiamai. Suprantama, kad visi daug kentėję, išvargę, susirūpinę. Tikiu, kad mūsų Tėvams ir Seneliams dėl jų raudonuoti nebūtų reikėję ir, kaip manau, nereikės mūsų vaikams — būsimajai, mus pavaduojančiai kartai. Juk vis dėlto eiliniai paprasti, daugiausia mūsų sodžiaus žmonės, dabar kaliniai-kanki-niai už savo Tėvynės laisvę, atidavė ir atiduoda viską, dargi su kaupu, kas į juos buvo įdėta. Tik duok, Dieve, ištvermės!
Šiais metais spalio 30 d. minėsiu jau atvargtus už mūsų mielą Tėvynę 34-tus metus. Su Visagalio pagalba tikiu ir noriu per tuos likusius 13 mėnesių pasiekti laisvės krantą ir su Jumis pasimatyti. . . . Nepraleidžia man daug atėjusių laiškų.
Lenkiuos visiems geros valios Broliams ir Sesėms."
* * *
Rašo Vytautas Vaičiūnas:
„1981 m. rugpiūčio 10 d. mane išvežė iš Pravieniškių į Vilniaus kalėjimą. 15 rugpiūčio išvežė iš Vilniaus į Smolensko kalėjimą, kur išbuvau visą mėnesį, o 15 rugsėjo, išdavę sausą maisto davinį, t.y. kepaliuką duonos — lyg iš sėlenų keptos ir sūrios žuvies. Aš žuvies nevalgiau, nes labai sūri, o tie, kurie valgė — po to turėjo labai daug gerti. Kareiviai, kurie mus saugojo, buvo labai žiaurūs, keikėsi ir koliojo kalinius necenzūriniais žodžiais. Po dienos kelionės atvykome į Voronežą, kur visą parą nedavė nieko valgyti. Iš čia, beveik be sustojimo, rugsėjo 19 d. atvykome į Čeliabinską, iš kur vėl rugsėjo 21 d. išvežė ir rugsėjo 22 d. atvežė į Bakalo miestą, kuris yra pietiniame Urale, 200-250 km. į vakarus nuo Čeliabinsko.
Būdamas Vilniuje, du kartus kritau be sąmonės. Labai susimušiau ranką. Virš plaštakos atsirado, nežinau nuo ko, žaizda, kuri negijo. Į mano prašymą suteikti medicininę pagalbą, niekas nekreipė dėmesio. Tik po ilgoko laiko ir jau be mano prašymo ėmė gydyti ir žaizda užgijo.
Lageris, kuriame esu, skirtas 700-750 žmonių, o jų čia yra 1500 — dauguma jų narkomanai. Šj lagerį nori padaryti tik dėl narkomanų. Aplinka labai slegianti. Viską tvarko „blatnieji", kurie geriau apsirengusį nurengia, o jei pasipriešina — sumuša ir, atėmę jo rūbus, aprengia savo skarmalais, ir niekam nepasiskųsi, nes niekas nepadės, o jie dar žiauriau po to sumuša, kad bijotų skųstis. Iš manęs taip pat pavogė pagalvę, paklodę, rankšluostį, kojines, nosines. Dabar miegu po galva pasidėjęs šimtasiūlę (kalinio viršutinis drabužis). Į mėnesį duoda nusipirkti už 7 rub., iš kurių dar išskaito už pražudytus daiktus. Yra parduotuvė, kurioje galima nusipirkti tik paprastų saldainių ir margarino. Dirbu elektriku. Reikalauja, kad rašyčiau ir man rašytų laiškus rusiškai, o jei lietuviškai — nepraleis. Laiškus man rašykite tik lietuviškai, registruotus su laiško įteikimo pranešimais, o jei negausiu, apsieisiu be laiškų."
Vytauto Vaičiūno adresas:
45902 Čeliabinskaja obl. g. Bakai 2
učr. p/č JAV 48/9-10-100
Vaičiūnas Vytautas, Antano.
* * *
Mečislovas Jurevičius savo 1981 m. rugsėjo 29 d. laiške rašo:
„G.J.K.! Pirmą laišką rašau Jums iš svetimos šalies. Marijampolėje jau buvau apsipratęs su padėtimi. Rugpiūčio 3 d., einant į darbą, sulaikė ir pranešė, kad šiandien išveža etapu. Kur ir kaip — nieko nežinojau, štai kur mane ištrėmė — į užsienį. Už ką, taip ir nesužinojau. Reiškia, dar viena bausmė prisidėjo: ištrėmimas iš Tėvynės, mums taip brangios, numylėtos ir krauju aplaistytos žemės. Mums lietuviams ir katalikams ji ypatingai brangi, nes daug dėl jos sudėta visokeriopos aukos ir kančių. Joje gavome taip brangų lietuviui katalikų tikėjimą, kurį daug kas bando išrauti iš lietuvių širdžių. Tačiau veltui bandė ir veltui bando, šita bedievių kova beviltiška. Mes einame su Kristumi ir Marija, mes kovojome ir kovosime už Kristaus karalystę Lietuvoje. Bedieviai sako, kad lietuvių tautai tikėjimą atnešė su ginklu ir prievarta. Dabar iš lietuvio jo neatims nei su ginklu, nei išgąsdins kalėjimais, nei žiauriausiais persekiojimais.
Galima bedieviams pasakyti ačiū už persekiojimus, nes kaip tik jie ir sustiprina tikėjimą. Kuo daugiau ir žiauriau jis persekiojamas, tuo labiau stiprėja ir pasilieka brangesnis. Visais laikais, visada buvo judų ir bus.
Branginkite ir Jūs, mielieji, tikėjimą, praktikuokite jį, ne paviršutiniškai, bet iš širdies. Ypatingai branginkite sekmadienių šv. Mišias, sąmoningai jose dalyvaukite. Tai mano didžiausias troškimas, ko norėčiau iš Jūsų, tai didžiausia Jūsų parama man.
Truputį apie save. Rugpiūčio 3 d. vakare jau buvau Vilniuje, o 5-tos vakare iš ten išvežė. Prasidėjo nauji kryžiaus keliai. Sąlygos nežmoniškos. Kalėjime buvau su visokiais recidivystais kartu. Voroneže iš manęs vagys atėmė paskutinius šiltus baltinius. Tikrai stebuklingai atlaikiau tą kankinančią kelionę su tokia savo sveikata, tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Visko neįmanoma aprašyti.
. . . Tuojau parašykite man laišką, nes Marijampolėje negavau nė vieno laiško, o čia jie man labai brangūs svečiai, ypatingai iš namų ir draugų. Pasakykite, kad rašytų dažniau. Labai laukiu laiškų iš Lietuvos.
Mano sveikata aišku kokia, nes ji ir laisvėje nebuvo gera . . . Viskas Dievo rankose! šiaip nuotaika gera, rami. Meldžiuosi už Jus visus. Perduokite nuo manęs sveikinimus visiems pažįstamiems.
Sakau su Dievu. Pasivedu Jūsų maldoms."
M. Jurevičiaus adresas:
456870 Čeliabinskaja obl., g. Kyštym,
učr. JAV 48/10-3
Jurevičius Mečislovas, Jurgio
* * *
Viktoras Petkus savo laiškuose iš Kučino kalėjimo rašo:
„Prie aplinkos lyg ir pripratau. Todėl dėkingas Apvaizdai — kas vakarą kartoju prieš trisdešimt metų išmoktąją maldelę:
— Tu ateini pro storas mūro sienas, sargybas apginkluotas ir grotas, man atneši žvaigždėtą mėnesieną ir klausinėji, kur gi tie, ar tas? Tu — Išganytojas, Tave pažįstu. Tu mano kelias, tiesa ir gyvenimas. Ir rūsys manasis žvaigždėmis pražysta, ir liejasi ramybė ir šviesa. Tu man beri gražius žodžius, kaip žiedus: „Sūnau, ko tu bijais? Aš su tavim kartu!" O mes kamputyje pašnibždomis psalmes giedam, ir klausos jų kalėjimas kurtus. —
Tavo vasario 20 d. laišką gavau gegužės 19 d. Gal būt ir manasis laiškas iki Tavęs keliaus tris mėnesius . . . Beje ir su rusiškais laiškais ne ką geriau. Pavyzdžiui iš Kauno balandžio 7 d. laišką gavau gegužės 19 d., nors vietinio pašto antspaudas žymi balandžio 12! Ta proga administracijos klausiau, gal jie rusiškus mano laiškus ėmė versti į lietuvių kalbą, nes dėl lietuviškų laiškų ilgos kelionės teisinosi, esą juos reikia išversti į rusų kalbą.
Vasario 23 d. pasiunčiau 52 puslapių laišką apie tomizmą ir neotomizmą filosofijoje bei jų poveikį lietuvių grožinei literatūrai, tai jau balandžio 2 d. pavakary man pranešė, kad jis esąs sukonfiskuotas dėl tariamai ideologiškai žalingų išsireiškimų.
Labai gaila, kad neturiu galimybės veikliau atsakyti į gaunamus laiškus, nes limitas suriša rankas. Gerieji žmonės tai supranta ir kantriai vis rašo ir rašo, nors nuo manęs negauna jokios žinelės. Tie laiškai atneša man tėvynės vėją ir pušų ošimą nuo Birutės kalno, bevaikščiojančios Kalvarijas minios giesmių skambėjimą ir poeto žodžius:
— Kas kęs manas Kalvarijas, tas mano džiaugsmo šventę švęs!
Su poetu ir norisi palinkėti:
— Aidėkit, žodžiai, lig tėvynės mano girių, gyvi lietuvio gyvo gauskit širdyje. —
Šiandieną švenčiu šilines. Ir aš mintimis prie tų akmenų, prie kurių jau keturis šimtmečius renkasi Marijos vaikai. Kaip greitai bėga mūsų dienos! Dar rodosi, vakar užvakar tėveliai kas metai vesdavosi mane mažą į tas didžiąsias iškilmes, o jau ir jie pora dešimtmečių laukia nesulaukia manęs Raseinių smėlio kalnelyje. Kokios trumpos tos mūsų žemiškosios būties dienos!
Man per visus prabėgusius metus sekėsi gerai. Nepakartojamai gražų įspūdį paliko virš keturiasdešimt vagišių ir kitokio plauko bendro likimo žmonių, kurie, mirus Popiežiui Povilui VI, prašė manęs papasakoti apie popiežius, o paskui išaiškinti skirtumą tarp katalikų ir stačiatikių. Ir aš, remdamasis rusų filosofu Vladimiru Solovjovu (1853-1900), kurio mintys jiems turėtų būti artimesnės, stengiausi išpildyti jų prašymą. Kaip jie visi nutildavo, ir ištisas valandas su didžiausiu žingeidumu klausydavo, paskui mane apipildavo klausimais! Ir niekados nepamiršiu, kaip jų keletas, susimetę kampan, ardė neiloninę kojinę ir visą popietę kažką triūsė. Po vakarienės jie man įteikė iš tų siūlų numegztą kryželį, dėkodami už žinių pasidalijimą su jais. Gal gyvenime brangesnės dovanos ir nebuvau turėjęs.
Vargšai žmonės, kaip jie alksta ir trokšta tiesos! Ir koks sunkus jų žemės kelias."
* * *
Julius Sasnauskas savo 1981 m. rugsėjo laiškuose rašo: „Lemtinguose gyvenimo momentuose, kai reikia liudyti savo žmogiškąją vertę, savo idėjų gyvastingumą, kaip tada svarbu visa širdimi suvokti aukos būtinumą. O akivaizdoje tų didžių vertybių, kurias saugoti ir apginti esame pašaukti, asmeniniai praradimai nublanksta.
Aš tik lenkiuosi tai stebuklingai religijai, kuri sujungia žmonių protus ir širdis ir yra neišsenkantis meilės šaltinis. Viešpats teatveria akis visiems, neradusiems kelio prie jos.
Galima prarasti Tėvynę, laisvę, namų šilumą, draugus, bet kol dvasia bus gyva, šias vertybes mes rasime savyje — tai visakuriantis tikėjimas jas suteiks. Jeigu įvairiuose skersvėjuose sugebėsime išsaugoti jaunystės idealų ryškumą, tai paskui ir didžiausi vargai, praradimai, nesėkmės — niekas negalės sugniuždyti mūsų: mumyse almės neišsenkantis atsinaujinimo šaltinis. O didžių idealų puoselėjimas, jų apgynimas reikalauja nuolatinės kovos, reikalauja aukos. Ir ištikimybė jiems įrodoma ne trumpalaikiu entuziazmu, bet visu gyvenimu, neretai didelių praradimų ar net gyvybės kaina. Negali būti abstrakčios meilės nei Dievui, nei tėvynei, — yra tik ta, kurios buvimą savo širdyje mes paliudijame veiksmais. Dar apaštalas Jonas sakė:
— Mylėkite darbu ir tiesa.
Ir išgarsintas žygdarbis, ir niekam nežinomas kantrus kasdienis triūsas turi vienodą vertę, jei juos įkvepia Kristaus meilė. Nors mūsų pastangos būtų pačios nežymiausios, jų prasme abejoti neverta. Kas, kad mes nematome (gal būt patys ir nepamatysime) tų lūkesčių realizavimo, juk ir žemdirbys, rudenį berdamas į dirvą sėklą, nemato savo darbo pabaigos, bet ateis piūties metas, ir beriamas su ašara grūdas virs džiaugsmu, nors gal būt jau kiti surinks derliaus dovanas. Mūsų dirva šimtmečius garsi savo vaisingumu, ir pasibaigus šalnų bei sausrų metams, ji vėl subrandins gausų derlių. Tad berkime sėklą drąsia ranka.
Ir jeigu šiandien vis daugiau jaunų žmonių nori įrodyti savo ištikimybę Dievui ir tėvynei, tai tegu grūdinasi, tegu mokosi ir dirba — kantriai, su atsakingumu, su meile. Visa tai reikalauja ne mažesnio pasiaukojimo kaip buvimas nelaisvėje. Ir visada atsijokime pelus nuo grūdų: tik pačios didžiausios vertybės, kurias reikia apginti, daro žmogaus kovą ir kančią prasmingą.
Parabelyje vietinių gyventojų, senbuvių, čia negausu, daugiausia — atvykėliai, ieškantys laimės. Žmonės susvetimėję, paskendę savuose rūpesčiuose. Jų buitis, aišku, nelengva, gi paguodos ieškoma tik svaigaluose.
— O ko reikia rusų Ivanui? Duonos ir degtinės — daugiau nieko! — tai jų pačių atsakymas.
Žinoma, ne visur toks paveikslas, — aš sutikau ir labai puikių, kultūringų žmonių. Jų buvimas ir praskaidrina tą nykų įspūdį. O šiaip ir betvarkės, ir savivaliavimo čia per akis, atrodo, niekas nė nesistengia ką nors pakeisti. Gal todėl, sakau, tokios vietos ir patraukia klajūnus, kad jose galima nesivaržant ir nieko nepaisant gyventi?
, . . Argi mes galime surasti tikrąisas vertybes ir būti iš tiesų laimingi, niekada nepatyrę kančios, vargo, praradimų?
— Per aspera ad astrą, per crucem ad lucem, — byloja senas posakis. Ir tai amžių patikrinta tiesa. Transformuotas, įprasmintas skausmas ir yra tobulėjimo pirmoji priežastis, — jis lyg perkūnija nušviečia sielos gelmes, sukrečia ir atgaivina. Rami, bekonfliktiška būsena tėra vegetavimas. Ir gamtoje juk dangus ryškiausiai spindi po audros. Deja, mes ne visuomet sugebame teisingai įvertinti įvykių priežastis bei prasmę ir, besiartinant išbandymų metui, bailiai slapstomės visaip jų išvengti. O tai vien savęs apgaudinėjimas: tik kaskart patirdamas skausmą ir jį įprasmindamas, žmogus gali atsinaujinti, nuvalyti sielą nuo kasdienybės apnašų ir kopti į dvasios aukštumas.
Gyvename iš tiesų kritišku momentu, ir todėl neretai tenka susimąstyti: kur nueisime, ką paliksime būsimoms kartoms? Iščiulptą, nuniokiotą gamtą, paveldimas psichines ligas, kurių vis gausėja, visuotinio abejingumo, keršto, neapykantos įstatymus, kitas epochos ydas? Dvasinis žmogaus luošinimas šiandien įgavo neregėtą užmojį, tai ypač pastebima čia. Dar kartą skaitau Jūsų laiško mintis, padiktuotas to gilaus susirūpinimo žmonijos, mūsų civilizacijos likimu. Ir randu ten ne vien dabartinio pasaulio tragiškos būklės konstatavimą, bet ir nurodytą kelią, kaip iš susidariusios aklavietės išeiti. Tai kova už didžiąsias žmogiškumo vertybes, tai atsinaujinimas tikėjimo šviesoje."
* * *
Gulagas. Septintame kilometre nuo Vsesviatskojos stoties, taigos priglobstyje, yra vienas iš daugybės Gulago salyno lagerių — VS-389-35, kuriame kalinami Povilas Pečeliūnas, Gintautas Iešmantas, Jurijus Orlovas, Ščeranskis bei kit. Permės lageriai — patys baisiausi dvasinio teroro kombinatai. Septynių eilių spygliuotomis vielomis apraizgo kalinių kūnus, o neįsivaizduojamai sudėtingas šnipinėjimo, išdavystės, sekimo, pažeminimo tinklas — jų sielas. Vergiškai beprasmiškas ilgavalandinis darbas išsekina fizines jėgas. Komunistinis auklėjimas ir čia reiškiasi visokiomis formomis . . . Čia veikia savi įstatymai. Uolūs išdavikai bei provokatoriai premijuojami (papildomi pasimatymai, banderolės), o tie, kurie sąžiningai dirba, tegali tikėtis, kad iš jų neatims minimumo. Nepaklusnūs kaliniai nuolat persekiojami. Ypač kerštaujama Gintautui Iešmantui. Iš jo sistemingai konfiskuoja eilėraščius. Povilas Pečeliūnas nuolat šefuojamas čekisto iš Vilniaus saugumo kuris žadėjo peržiūrėti bylą tuo atveju, jeigu jis išduos savo buvusius bendradarbius. Bylos peržiūrėjimo klausimu P. Pečeliūnas rašė LTSR Ministrų tarybai, TSRS generaliniam prokurorui, bet viskas pasibaigia tuo, kad paskutinį žodį taria čekistai! Žmogaus teisių gynėjas ščeranskis ypatingai KGB „šefuojamas". Jis kiekviename žingsnyje žeminamas bei ujamas. Jam liepiama dirbti pačius sunkiausius darbus, o kai nepajėgia — baudžiamas.
Spalio mėnesį įvyko visuotinis kalinių streikas, atžymint politinio kalinio dieną, reikalaujant politinio statuso. Prie streiko prisijungė keturiolika VS-389-50 lagerio belaisvių.
Prašykime Dievo jiems dvasinės bei fizinės stiprybės, o geros valios žmonėms — drąsos jiems padėti.
* * *
