Vilnius. 1981 m. rugpiūčio mėn. buvo pradėta rinkti parašus po skundu Lietuvos TSR generaliniam prokurorui dėl jaunimo, kuris buvo neteisėtai suimtas prie Molėtų ežerų, Mindūnų kaime (žr. „LKB Kronika" Nr. 49), terorizavimo ir neteisėtų milicijos ir saugumo veiksmų. Po protestu pasirašė apie 600 tikinčiųjų. Nors jau praėjo keli mėnesiai po įvykio, nežiūrint tikinčiųjų protestų, jaunimas pastoviai terorizuojamas ir toliau.
* * *
1981 m. rugsėjo 22 d. į Vilniaus m. Prampkreybą „Naujininkų" parduotuvės direktorė Dagienė išsikvietė vyr. pardavėją Valdą Ryliškytę, vasarą poilsiavusią su jaunimu prie Molėtų ežerų. Pramprekyboje Valda rado skyriaus vedėją Stelingienę ir dar vieną moterį. Jos tardė Valdą — nuo kada ji pradėjo tikėti ir melstis, stebėjosi ir juokėsi iš jos, kad ji — 18 metų mergina, dar tiki Dievą ir lanko bažnyčią, kai visi laikraščiai ir vadovėliai rašo, kad Dievo nėra . . . Grasino, kad ją išmesią iš komjaunimo, į kurį mergaitė buvo priversta įstoti, kai ji lankė technikumą.
* * *
1981 m. rugsėjo 2 d. Vilniaus 24 vid. mokyklos VIII kl. mok. Gaivą Bėlevičiūtę mokyklos direktorius Stasys Ciesiūnas barė už tai, kam ji, baigiantis vasarai, kartu su grupe tikinčio jaunimo suaugusiųjų priežiūroje kelias dienas praleidusi Molėtų rajone, Mindūnų kaime.
Rugsėjo 3 d. mokymo dalies vedėja Katininkienė nuvedė mokinę Gaivą Bėlevičiūtę pas vaikų kambario inspektorę štemberg, o ši įtraukė mergaitę Vaiku kambario įskaiton. Bėlevičiūtei paklausus „už ką?", inspektorė Štemberg atsakė: „Tu esi nepilnametė ir po 22 val. buvai be tėvų!"
Rugsėjo 16 d. mok. Belevičiūtė buvo verčiama eiti į susitikimą su ateistu Stankaičiu. Lektoriui neatvykus, „paskaitą" skaitė mokyklos direktorius S. Ciesiūnas. Direktoriui pradėjus šmeižti Bažnyčią, Gaiva pakilo ir bandė išeiti, tačiau auklėtoja privertė ją pasilikti.
Rugsėjo 1 d. mokyt. R. Navickas ir sekretorius Šimkus stengėsi įtikinti dešimtokę Loretą Vorobjovą, jog „eiti į bažnyčią ir melstis gali tik ne komjaunuoliai". Vorobjovai paaiškinus, kad daug komjaunuolių ir mokytojų lanką bažnyčią, mokinė buvo verčiama išduoti jų pavardes, bet ji tarybiniams pedagogams paaiškino, kad dar esanti pilno proto ir žmonių neišdavinės. Nežinodamas, ką daryti, auklėtojas Navickas uždraudė Loretai susitikinėti su Gaiva Bėlevičiūtę.
Rugsėjo 10 d. prie Loretos priėjo sekretorius Šimkus ir pasakė norįs su ja pasikalbėti. Nusivedęs į komjaunimo kambarį, pradėjo merginą tardyti, kokiu tikslu buvusi Molėtuose, ką ten veikė, kas daugiau dalyvavo? Į klausimus tardomoji neatsakė. Loretai prisipažinus, kad ji tikinti, o į bažnyčią ėjo ir eis, sekretorius Šimkus pagrasino, jog ji bus išmesta iš komjaunimo.
Rugsėjo 17 d. klasės auklėtojas Navickas pranešė dešimtokams, kad po pamokų reikės aptarti vienos jų draugės elgesį. Mokiniai, išgirdę, kuo kaltinama Loreta, pradėjo vienas per kitą šaukti: „Kur ji nori, ten tegul ir važiuoja! Čia jos asmeninis reikalas . . ."
1981 m. rugsėjo 21 d., dalyvaujant mokyklos direktoriui S. Ciesiūnui ir auklėtojui R. Navickui, buvo apsvarstytas Loretos Vorobjovos elgesys. Kadangi mokinė tvirtai laikėsi savo pažiūrų, tarybiniai pedagogai pradėjo mergaitę auklėti: reikia neklausyti tėvų. „Yra jau penkiolikmečių vaikų, kurie jau neklauso motinų, o tu tokia didelė — septyniolikos metų, — ir negali pasipriešinti tėvams!"
— Mokykloje sako, kad galima tėvų neklausyti nuo 15 metų, o milicijoje, — nuo 18-kos. Kieno klausyti? — pasiteiravo Loreta. Susirinkime Loretai buvo paskirtas bandomasis laikotarpis.
Spalio 5 d. L. Vorobjovą, paaiškinusi, jog ryšium su įvykiais Molėtuose, nuo rugpiūčio 20 d. ji nelaikanti savęs komjaunuole. Komjaunimo bilietą atidavė komiteto sekretorei, direktoriaus pavaduotojai Zaleckienei. Mokytoja pradėjo mergaitę visaip bauginti, grasinti, kad už jos tokį elgesį motinai atims teisę ją auklėti, o ją pačią atiduos į internatą ... Be to, dar maldavo palaikyti pas save komjaunimo bilietą.
— Ačiū, ne! Dabar jau jūs saugokite, — tarė išeidama Loreta.
Vaikų kambario inspektorė Štemberg pranešė Loretai ir jos motinai, kad už „buvimą be tėvų priežiūros po 22 val. L. Vorobjovą įtraukiama Vaikų kambario įskaiton.
* * *
Vilkaviškis. Š.m. lapkričio 14 d. pas Kelmelius (Vilkaviškis, Statybininkų 4-3) grupė jaunimo susirinko švęsti gimimo dieną.
Apie 18 val., jaunimui dainuojant ir linksminantis, įsibrovė milicija ir civilių asmenų grupė. Viena mergaitė atpažino, jog civiliai — tai saugumiečiai iš Vilniaus.
Neprisistatydami, nepateikdami jdkių pateisinančių dokumentų, pareigūnai reikalavo iš jaunimo pateikti pasus. Jaunimas pasų neturėjo, todėl jiems buvo įsakyta: „Važiuosit į skyrių ir ten išsiaiškinsimi"
Kieme jaunimo laukė „voronokas" (kaliniams vežioti automašina, — Red.) ir dar kelios mašinos, kuriomis atvyko pareigūnai.
Atvežus į skyrių, vienas iš Vilniaus atvykęs saugumietis užgarantavo: „Kol neparašysite savo tikros pavardės ir adreso, tol nė vienas iš čia neišeisite!"
Asmenybių išaiškinimas užtruko 4,5 val., nors, išveždami jaunimą, pareigūnai pažadėjo negadinti šventinės nuotaikos ir, neužtrukdyti ilgiau kaip 15 minučių.
Pareigūnai su jaunimu elgėsi grubiai, ir vieną mergaitę ištiko nervinis priepuolis. Jaunimas ryžtingai reikalavo suteikti ligonei medicininę pagalbą. Tik po ilgų įtikinėjimų pavyko išreikalauti, kad milicijos pareigūnai iškviestų med. pagalbą. Atvykusi med. sesuo elgėsi su ligone labai netaktiškai: praėjus priepuoliui, med. sesuo pasiūlė mergaitę nubausti 15-kai parų, kadangi ji esanti girta.
Apie pusę vienuoliktos vakaro suimtieji buvo paleisti. Skyriuje pasiliko tik vieną nepilnametę mergaitę, kurios jaunimas laukė ištisą valandą, kol pagaliau atvažiavo Vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas ir laukusieji įsitikino, jog mergaitė tikrai pasieks namus.
Po šio incidento grupė jaunimo (Birutė Briliūtė, Nijolė Šukevičiūtė, Jonas Vailionis, Saulius Kelpšas, Antanas Žilinskas, Cibirauskaitė, Cibauskaitė, Stasys Mištautas, Aldona Miliutė, Regina Teresiūtė, Vidas Striokas, Giedrė Striokaitė, Vytautas Gluoksnys, Audronė Gluoksnytė ir Roma Tamašauskaitė) pasiuntė Lietuvos TSR Prokurorui protesto raštą, kur tarp kita ko rašoma: „Mes protestuojame, kad milicininkai ir saugumiečiai sugadino mums šventinę nuotaiką, o jei pareigūnų veiksmai teisėti, prašome paaiškinti, nuo kada ir kuo remiantis reikia milicijai pranešti, kad tikintis jaunimas susirenka švęsti gimtadienio ar pasilinksminti?"
* * *
Leipalingis (Lazdijų raj.). 1981 m. lapkričio 21 d. grupė jaunimo parašė LTSR Prokurorui tokio turinio protesto raštą:
„1981 m. lapkričio 14 d. Vilkaviškyje, Statybininkų 4-3, Kelmelių bute, šventėme vieną brangią šios šeimos datą. Apie 18 val. įsiveržė saugumiečių vadovaujama milicija ir pareikalavo susirinkusių šeimos draugų dokumentų. Paprašius įsibrovėlius prisistatyti, pažymėjimą parodė tiktai milicijos kapitonas Vytautas Šurmaitis — vyresnysis inspektorius. Visi kiti — milicininkai ir saugumiečiai — tai padaryti kategoriškai atsisakė. Į pakartotinus reikalavimus laikytis įstatymų buvo arogantiškai atsakyta, kad pareigūno dokumentai yra jo uniforma. Nenurodę sulaikymo priežasties, nepateikę jokio dokumento, liudijančio šios akcijos teisėtumą, anonimai nusivarė mus (28 žmones) į grotuotą milicijos mašiną ir nuvežė į skyrių „asmenybėms nustatyti". Nors savo „asmenybių" niekas neslėpė, buvo išlaikyti iki 23 val. Iš vilkaviškiečių vėliau teko girdėti, kad tuo metu autobusų stotyje susimušė girti Kaliningrado rusai, tašiau milicijos nepavyko prisišaukti — ji buvo užimta „rimtesniais nusikaltėliais". Mus saugojo kaip pavojingiausius recidyvistus, net į tualetą lydėjo milicininkas. Nenuostabu, kad tokia atmosfera veikė labai varginančiai ir vieną merginą ištiko priepuolis. Mus sukrėtė antihumaniškas pareigūnų abejingumas, o kai pagaliau sulaukėme medicinos darbuotojos, — pastarosios elgesys. Medpunkte merginą ir ją lydėjusias drauges apšaukė girtomis, išplūdo ir išvijo, nors mūsų šventė buvo be alkoholinių gėrimų! Kai milicijoje, pasipiktinę su jokia teisėtvarka nesiderinančiu pareigūnų savivaliavimu, norėjome rašyti skundą Jums, gerbiamas prokurore, išgirdome, kad milicijoje rašyti skundų negalima, o jei dar „triukšmausime", mus apiformins kaip chuliganus.
Norime paklausti, ar iš tikrųjų tarybiniai įstatymai leidžia sulaikyti žmones, nepateikus jokio dokumento, nenurodant sulaikymo priežasties?
Dalyvavę egzekucijoje saugumiečiai tvirtino, esą mes gerai žiną, kad religiniai susibūrimai draudžiami.
Esame katalikai. Bet negi kokie nors „Religinių susivienijimų nuostatai" jau uždraudė susitikti ir kartu praleisti laiką tikintiems žmonėms? Gerai žinome tik vieną, kad Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, kad vadovų parašai Visuotinėje Žmogaus Teisių Deklaracijoje ir Helsinkio Baigiamajame Akte patvirtinta teisė netrukdomai laikytis savo įsitikinimų, juos visomis priemonėmis skleisti, jais dalintis su kitais žmonėmis. Negali būti, kad tai iki šiol nežinoma Vilkaviškio milicijai ir svečiams iš Vilniaus KGB.
Protestuojame prieš neteisėtumą!
Padarykite viską, kad grubūs įstatymų pažeidinėjimai nesikartotų.
Pasirašė: Robertas Grigas, Mindaugas Judeikis, Gintas Sakavičius, Roma Tamašauskaitė, Alma Žibūdaitė.
* * *
Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). Spalio 15 d. mokyt. Šidlauskas išsikvietė IX kl. mok. Gintautą Valentą ir nusivedė į raštinę, kur jo laukė mokyklos direktorius ir vienas nepažįstamas, kuris prisistatė kaip KGB leitenantas Algis Gylys. Paklausęs mokinio pavardės, vardo, pasidomėjęs, kaip Gintas laikosi, čekistas užsiminė apie Lenkijos įvykius. „Žinok, kad dabar pasienio miškuose yra iš Lenkijos atėjusių banditų", — kalbėjo Gylys. „Tu gyveni miške, tai, jeigu eidamas ar grybaudamas pamatysi ką įtartino, pranešk mums. Gal girdėjai, kaip pionieriai padėjo sulaikyti sienos pažeidėją ir buvo už tai apdovanoti: gavo laikrodį . . . Jeigu padėsi, mes ir tave apdovanosime . . ." (Įvykis su sienos „pažeidėju" iš tikrųjų buvo pasienio gyventojų nuotaikoms stebėti, — paleido provokatorių ir paskui gaudė, žiūrėdami, kas „bėglį" priims, kas apie jį praneš . . .). Į tai Gintas atsakė, kad po miškus nevaikščioja ir banditų ieškoti neturi laiko. Pažadėjęs dar kada nors pasikalbėti, čekistas mokinį išleido. Direktorius į pokalbį nesikišo.
* * *
Spalio 20 d. po pamokų mokyt. Šidlauskas išsikvietė į mokytojų kambarį Xa kl. mok. Gintautą Sakavičių. Čia buvo Xa kl. auklėtoja Ignatavičienė. Šidlauskas paklausė mokinį, ar jis buvęs spalio 8 d. mokykloje? Mokiniui teigiamai atsakius, Šidlauskas sušnypštė: „Tą dieną mačiau tave pas kleboną, o paskui prie sienlaikraščio. Tu neužsiimk kuo nereikia ir kitų neagituok. Jei tau ką liepia, tu nedaryk, ir kitiems pasakyk, kad nedarytų. Viskas, kas čia kalbėta, tegul lieka tarp mūsų trijų". Mokinys to nepažadėjo.
* * *
Spalio 21 d. į mokyklos raštinę buvo iškviesta Xa kl. mok. Laimutė Ramanauskaitė. Čia jos laukė čekistas A. Gylys. Saugumietis pirmiausia susirūpino, kodėl Laimutė ne komjaunuolė. Mokinukė atsakė, kad jos klasėje iš 14 mokinių, tik 6 komjaunuoliai. Toliau atvykėlis pradėjo tardyti mergaitę, kur ji stosianti, kai baigs mokyklą? „Gal į vienuolyną?", — klausė čekistas, dėdamasis geradariu ir norėdamas „apsaugoti" jaunuolę nuo slidaus kelio. Kartu ragino ją nebendrauti su klebonu kun. I. Plioraičiu. L. Ramanauskaitė nusistebėjo: „Esu katalikė ir, savaime suprantama — kunigas man artimesnis, negu jūs — saugumietis". Tada saugumietis pradėjo ataką iš kitos pusės: pradėjo bauginti, jog viską žinąs, vardino „LKB Kronikos" numerius, kuriuos, jo žiniomis, Laimutė yra skaičiusi, tvirtino, kad ji buvusi rugsėjo 26 jaunimo susirinkime Leipalingyje ir t.t. Pažadėjęs, kad dar ne kartą teks jiems susitikti ir paprašęs, kaip įprasta, kad apie susitikimą nieko nepasakotų, mokinę paleido namo.
* * *
Žagarė. 1981 m. rugsėjo 15 d., vykstant atlaidams Šiluvoje, po pamaldų, vos tik išėjus už šventoriaus vartų, staiga prišoko du milicininkai prie Algio Rubino (gyv. Žagarė, Tarybų aikštė Nr. 1), griebė už rankų, šlykščiai keikdamiesi su nepaprastu įniršiu pradėjo jėga tempti į milicijos mašiną. Jiems padėjo civilis, tikriausiai saugumietis. Vaikinui pradėjus aiškintis, kad jis nėra padaręs jokio nusikaltimo, o tik atvykęs į atlaidus, jie užriko, kad tylėtų ir nekeltų triukšmo, matyt, jie bijojo, kad tai nepastebėtų žmonės. Iš viso jų elgesio susidarė įspūdis, kad jie daro nusikaltimą, nes kitaip kam būtų reikėję tokio skubėjimo ir slapstymosi. Jvertę suimtąjį į mašiną, užgulė ant jo dviese, o trečias atsisėdo priekyje. Paklausus, kodėl suima be jokio nusikaltimo, milicininkas užspaudė visa jėga sugautajam burną taip, kad beveik nebuvo galima nė kvėpuoti ir taip laikė iki nuvežė į miliciją. Čia atėmė iš jo portfelį, o jį patį, užlaužę rankas, nutempė į antrą aukštą, sakydami: „Dar pasakyk žodelį, ir luš ranka!"
Salėje laukė du saugumiečiai. Rubinui užklausus, kodėl jį be jokio nusikaltimo ir be prokuroro sankcijos taip grubiai suėmė, jie nieko neatsakė. Be to, nė vienas iš jų neparodė dokumentų, nepasisakė net pavardžių. Vėliau buvo nuvestas į kitą kambarį, kur laukė dar trys saugumiečiai. Čia pat sėdėjo suimtas jaunas vyras. Neužilgo buvo atvesta jauna mergina, kuri tik tiek buvo nusikaltusi, kad atvyko į Šiluvos atlaidus. Saugumiečiai klausinėjo suimtuosius, kur gyvena, kur dirba ir t.t. Iš visko susidaro įspūdis, kad visa ta komedija daroma tam, kad įbaugintų jaunus žmones ir šie niekada neišdrįstų važiuoti į Šiluvos atlaidus. Vėliau dar atvedė daugiau žmonių ir, kažkodėl keista, visi suimtieji — jauni žmonės. Saugumiečiai tyčiojosi iš suimtųjų ir nepadoriai kalbėjo, grasindami primušią ir t.t. A. Rubiną išlaikę iki 17,45 val., nepaaiškinę, kodėl suėmė, paleido namo.
* * *
Vilnius. Š.m. rugsėjo 7 d. buvo pašalinti iš Vilniaus Valst. universiteto du studentai: Prekybos fakulteto II k. stud. Alfonsas Vinclovas ir Matematikos fakulteto III k. stud. Audronė Ginkutė. Įsakyme parašyta: „Už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu".
Stud. Alfonsui Vinclovui paklausus universiteto prorektorių Bronių Sudavičių, už ką jis yra pašalinamas iš universiteto, prorektorius paaiškino, jog už tai, kad jis, nesiklausęs nei prorektoriaus, nei fakulteto dekano, buvo išvažiavęs per vasaros atostogas prie Molėtų ežerų poilsiauti (dalyvavo jaunimo rekolekcijose, — Red.).
* * *
