Veiviržėnai (Klaipėdos raj.). 1982 m. iš liepos 27 d. į 28 d., naktį, Veiviržėnų bažnyčioje buvo išniekintas švč. Sakramentas. Piktadariai, įsiveržę į bažnyčią, sulaužė didįjį altorių, o tabernakulį su švč. Sakramentu pavogė. Maždaug po mėnesio laiko tabernakulis buvo surastas miške už 5 km., švč. Sakramento tabenrakulyje nebuvo.
1982 m. rugpiūčio 22 d. Veiviržėnų parapijos bažnyčioje vyko permaldavimo pamaldos už švč. Sakramento išniekinimą. Jos prasidėjo 10 val. ir baigėsi 19 val. vakare. Didelė bažnyčia sausakimšai prisirinko žmonių. Pamaldose dalyvavo jaunimo iš Gargždų, Kretingos ir kitų Žemaitijos vietų. šv. Mišios buvo laikomos ant centrinėje navoje pastatyto provizorinio altoriaus. Vakarines Mišias koncelebravo TTG Katalikų komiteto nariai — kunigai: Vincas Vėlavičius, Jonas Kauneckas ir Alfonsas Svarinskas.
„Vieną ir tą patį reiškinį ne visi Lietuvoje vienodai vadina. Bedieviai akciją prieš Bažnyčią vadina ideologine kova. O mes, tikintieji, — ideologiniu chuliganizmu, nes ar galima vadinti ideologine kova, kai muša žmogų surištomis rankomis.
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje yra ne tik surišta, bet ir supančiota. Taigi, geriausiai tinka šią kovą vadinti ideologiniu chuliganizmu, kuris pastaraisiais metais išsigimė į ideologinį satanizmą.
Šitas satanizmas mus, tikinčiuosius, giliai įskaudina, parodydamas tikrą valdiškų bedievių veidą, ir tuo pačiu dar labiau suburia apie Bažnyčią ir Dievą", — kalbėjo pamokslininkas kun. Alfonsas Svarinskas. Po pamaldų kun. Jonas Kauneckas, remdamasis sovietine literatūra, parodė bedievių suniveliuotą ir suluošintą žmogų, kuris nebežino ką daro. Taigi, kalti ne tik paskiri žmonės, bet visa auklėjimo sistema, nuvedusi tautą į aklavietę.
Pamaldose buvo išdalinta 1500 šv. Komunijos, dalyvavo nemažai aplinkinių parapijų kunigų.
1982 m. vasarą Švč. Sakramento išniekinimo metinės buvo paminėtos Pažėruose (Kauno raj.) ir Viduklėje (Raseinių raj.). Pažėruose kalbėjo Garliavos klebonas prelatas Andrius Gustaitis. Viduklėje — Tabariškių klebonas kun. Petras Dumbliauskas pasakė net 10 pamokslų. Pamokslininkas kalbėjo ugningai, atvirai ir gyvenimo faktais pagrindė savo teiginius. Po iškilmių kun. Petras Dumbliauskas buvo iškviestas į Kauno m. prokuratūrą, kur Respublikos prokuroro pav. Bakučionis perspėjo jį, kaip šmeižusį sovietinę santvarką.
* * *
Nevarėnai (Telšių raj.). 1982 m. liepos 6 d. naktį iš koplytėlės, esančios Nevarėnų kapuose, buvo pavogta meniška angelo statulėlė. Po savaitės, liepos 14 d. naktį, iš tos pačios koplytėlės pagrobtos Marijos, Kristaus bei antrojo angelo statulėlės. Liepos 23 d. iš koplytėlės, esančios šventoriuje, išnešta medinė angelo figūrėlė, o iš greta stovinčio koplytstulpio — medinė šv. Antano statulėlė.
* * *
Lauksoda (Telšių raj.). 1982 m. rugpiūčio 24 d. naktį iš Lauksodos bažnyčios šventoriuje esančios koplytėlės pavogta šv. Florijono meninė, valstybės saugoma kaip liaudies paminklas, statulėlė.
* * *
Lieplaukė (Telšių raj.). 1982 m. rugpiūčio 24 d. naktį buvo pagrobta didelė medinė šv. Jono Krikštytojo statula iš koplytėlės, esančios prie kelio į Žarėnus. Statula buvo įtraukta į valstybės saugomų liaudies paminklų sąrašą.
* * *
Tūbausiai (Kretingos raj.). 1982 m. rugpiūčio 27 d. naktį piktadariai, per zakristijos langą įsilaužę į vidų, nusiaubė Tūbausių bažnyčią: apgadino metalinį didžiojo altoriaus tabernakulį, sulaužė šoninių altorių tabernakulius, pavogė relikvijorius, du altoriaus apšvietimo prožektorius, nemažai žvakių ir juostą; išvertė visas bažnytines spintas su rūbais bei stalčius.
* * *
Telšiai. 1982 m. rugsėjo 7 d. rytą prie Telšių katedros durų rastas paketas, kuriame buvo sulaužyta be dangčio komuninė.
* * *
Gargždai (Klaipėdos raj.). 1982 m. kovo 19 d. RRT įgaliotinis Petras Anilionis, atvykęs į Gargždus, susikvietę Klaipėdos raj. bažnytinių komitetų narius. Susirinkime dalyvavo Klaipėdos raj. Vyk. komiteto pirmininko pav. Leita ir VK pav. religiniams reikalams Blažienė. Savo kalboje RRT įgaliotinis Petras Anilionis liaupsino sovietinius įstatymus, kurie esą humaniškiausi visame pasaulyje, suteikia visišką ir pilną sąžinės laisvę, pakenčia net tokius ekstremistus kunigus, kaip Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių, Joną Kaunecką, Vytautą Skiparį ir į juos panašius, kurie savo pamoksluose, įgaliotinio žodžiais tariant, demoralizuoja tikinčiuosius, ypač jaunimą ir šmeižia sovietinę tikrovę.
Tikinčiųjų eisenas į Šiluvą P. Anilionis pavadino antitarybinėmis.
— Bausime visus, kurie tik jas organizuos arba jose dalyvaus, — grasino įgaliotinis.
Komitetų nariams paklausus, kada bus sugrąžinta Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčia, RRT įgaliotinis P. Anilionis užtikrino, kad niekada negrąžins ir bandė įtikinti susirinkusius, kad valdžia ją atėmė, liaudžiai sutinkant.
— Duodame leidimą ir didinkite tą pačią. Girdėjau, kad vėl renkate parašus. Nieko nepadės jūsų parašai, siųskite nors kilogramais, — griežtai atkirto P. Anilionis. Po tokių įgaliotinio žodžių keletas komitetų narių pakilo ir išėjo iš salės.
Atsakydamas į klausimą, kada leis vyskupui Julijonui Steponavičiui ir vyskupui Vincentui Sladkevičiui eiti ganytojiškas pareigas, Anilionis pasiskundė, kad jau seniai jiems leidžiama užimti savo postus, tik minėtų vyskupų reikalavimai tokie dideli, kad valdžia negali su jais sutikti.
* * *
Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1982 m. rugpiūčio 14 d. grupė Kybartų parapijos tikinčiųjų kartu su klebonu kun. Sigitu Tamkevičiumi, Vilkaviškio autobusų parke pasisamdę autobusą, išvyko į Šiaulių rajoną pasimelsti vieno žmogaus mirties metinėse ir pakeliui aplankyti vieną kitą žymesnę Lietuvos vietą. Privažiavus prie kelio, vedančio į Kryžių kalną (iki kalno dar buvo likę maždaug 2 km.), autobusas turėjo sustoti — važiuoti neleido autoinspekcijos tyčia pastatytas draudžiamas ženklas. Tikintieji, palikę autobusą pagrindiniame kelyje, pėsti, kalbėdami rožančių, pasuko kalno link. Tiek kelyje, tiek pačiame Kryžių kalne buvo autoinspekcijos darbuotojų ir saugumiečių. Pasimeldę ir apžiūrėję Kryžių kalną, maldininkai sugrįžo prie kelio, bet autobuso ten jau nerado. Budintis prie kelio autoinspektorius atsisakė padėti. Tuomet žmonės, lietui lyjant, melsdamiesi — kalbėdami rožančių, giedodami giesmes — patraukė į Šiaulius. Neradę autobuso Šiaulių miesto autoinspekcijoje, kreipėsi į Šiaulių raj. Valstybinio saugumo komitetą, kur tikintiems paaiškinta, kad apie įvykį jie nieko nežino, tik neseniai yra skambinę iš autoinspekcijos ir pranešę, kad autobusas stovi rajoninės autoinspekcijos kieme ir laukia keleivių. Rajoninėje autoinspekcijoje pareigūnai pasityčiodami pareiškė, kad autoinspekcija, patikrinusi dokumentus, vairuotoją paleido, o, kur jis nuvažiavo, jie nežino.
— O gal vairuotojas išsigando ir nuvažiavo namo, — tyčiodamasis kalbėjo atsakingas autonispekcijos darbuotojas.
Artėjo vakaras, ir žmonės, tik 6 val. pasinaudoję autobusu, kurj buvo pasisamdę dviem parom, išalkę ir išvargę (maistas, daiktai, o kai kurių net drabužiai liko autobuse), palikti kelis šimtus kilometrų nuo savo namų, buvo priversti ieškotis kitų transporto priemonių sugrįžti į namus. Vidurnakty pasiekę namus, visi susirinko į Kybartų bažnyčią, kur šv. Mišių aukoj dėkojo Dievui ir meldėsi už dienos metu sutiktus pilnus neapykantos tikėjimui ir tikintiesiems valdiškus pareigūnus.
Rytojaus dieną paaiškėjo, kad, vos tik žmonėms palikus autobusą, prie vairuotojo prisistatė inspektorius, saugumietis ir griežtai įsakė važiuoti į Šiaulius. Vairuotojui pabandžius priešintis ir paklausus, o kaip bus su žmonėmis, čekistas ironiškai pareiškė, jog maldininkai pareisią namo pėsti. Autobusas buvo nuvarytas į Šiaulių raj. Valstybinio saugumo komiteto skyrių, o vairuotojas, 3 val. buvo tardomas ir gąsdinamas.
Pasibaigus tardymui, į kelialapį buvo įrašyta, kad važiuotų tiesiai į Vilkaviškio garažą.
Pinigų už autobuso išnuomavimą valdžia tikintiesiems negrąžino.
* * *
Vilnius. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas kunigams kalba, kad kunigai: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir Jonas Kauneckas išoriniai jau nurimo, o kun. Vincas Vėlavičius visai „nusiėmė", bet iš tikrųjų visą dėmesį nukreipė į Kroniką.
Juozėno nuomone, J. E. vyskupas Julijonas Steponavičius pats nenori dirbti, todėl ir Kronika jį kankiniu ateityje nevadins.
Leisdamas šiuos gandus čekistas avies kailyje zonduoja, kaip kunigai reaguos — pritars ar ne.
* * *
Vilnius. Nuo š.m. birželio mėn. sovietinė valdžia stengėsi iškelti kun. R. Černiauską iš Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios. Valdiškiems bedieviams nepatiko, kad kiekvieną sekmadienį į kun. Ričardo Černiausko pamokslus renkasi minios žmonių, ir ypač daug jaunimo. Tikintieji, sužinoję apie bandymą iškelti kunigą, pradėjo siųsti savo delegacijas pas Arkivyskupijos valdytoją kun. Algirdą Gutauską, kad nepasiduotų valdžios šantažui ir neiškeltų jų mylimą kunigą. Vėliau patys kreipėsi į RRT įgaliotinio įstaigą. P. Anilionis vienai delegacijai bandė vaidinti, kad jis net negirdėjęs, kad kun. R. Černiauską iškelia, tačiau kuomet įsikarščiavo, pats išsidavė, kad jie viską tvarko.
Nežiūrint nuolatinio tikinčiųjų protesto, pareiškimų su šimtais parašų, įvairių delegacijų — kun. R. Černiauskas rugsėjo 26 d. turėjo atsisveikinti su šv. Mikalojaus parapija. Ta proga jaunimas ir tikintieji įteikė daugybę gėlių ir nuoširdžiai padėkojo už gražų kunigo pavyzdį, auką ir maldas. Atsakydamas kun. R. Černiauskas pirmiausia padėkojo J. E. vyskupui Julijonui Steponavičiui, kuris parodė jam ypatingai daug nenupelnyto dėmesio: jis buvo jam kaip tikras tėvas. Be to, kun. R. Černiauskas ragino tikinčiuosius melstis ir dėkoti Dievui už tokios didelės dvasios Ganytoją, kurio širdyje randa atgarsį visi tikinčiųjų džiaugsmai ir skausmai, o jis pats savo mažą auką jungia su didžiąja vyskupo-tremtinio kančia.
Kun. R. Černiauskas pranešė tikintiesiems, kad dabar jam, kaip pasilikusiam Vilniuje gydytis, leidžiama tik atlaikyti šv. Mišias ir klausyti išpažinčių šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Pamokslus sakyti draudžiama.
Visiems yra aišku, kad šis iškėlimas yra sovietinės valdžios kerštas už kunigo uolų darbą su jaunimu ir tikinčiaisiais, tačiau kunigas, baigdamas atsisveikinimo kalbą, priminė, kad jis nesigaili kad darė tai, ką diktavo sąžinė ir jei dabar jam reiktų viską iš naujo pradėti, tai jis vėl dirbtų su jaunimu, vėl važiuotų į Molėtus vesti rekolekcijas, vėl dirbtų kaip reikalauja Kristus ir Bažnyčios kanonai.
* * *
Paveisininkai (Lazdijų raj.). Kapčiamiesčio apylinkėje, Paveisininkuose, yra valdžios neužregistruota bažnyčia. Tikinčiųjų prašomas kun. I. Plioraitis nuo 1982 m. gegužės 30 d. pirmaisiais mėnesio sekmadieniais ir per atlaidus Paveisininkų bažnyčioje atlaiko šv. Mišias ir aptarnauja tikinčiuosius.
1982 m. spalio 3 d. Paveisininkų bažnyčioje buvo švenčiami Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės atlaidai. Atlaidų dieną Kapčiamiesčio apylinkės milicijos įgaliotinis V. Kavaliukas, apylinkės pirmininkas Z. Lapinskas, kolūkio pirmininkas V. Jurašius, agronomas M. Garbenčius ir inžinierius V. Žiurinskas vaikštinėjo apie šventorių ir kamatinėjo į bažnyčią atvykusius lengvųjų automobilių savininkus; galop sustatė jiems aktus, nubausdami po 10 rub. už įvažiavimą į draudžiamą zoną.
Nepaisant valdžios pareigūnų trukdymų, bažnyčia buvo pilna žmonių, o kun. I. Plioraitis atlaikė iškilmingas šv. Mišias.
* * *
Viduklė (Raseinių raj.). 1982 m. spalio 1 d. į Viduklės kleboniją kartu su Viduklės apylinkės pirmininku E. Kringeliu atvyko nepažįstama moteris. Klebonui kun. Alfonsui Svarinskui paprašius prisistatyti, moteris pavardės nepasisakė.
Nepažįstamoji pateikė klebonui RRT įgaliotinio P. Anilionio raštą — įspėjimą:
„1982 m. rugsėjo 8-15 d.d. kun. A. Svarinskas atlikinėjo religines apeigas, sakė neatitinkančius tiesos šmeižikiško ir antivisuomeninio turinio pamokslus Šiluvoje (Raseinių raj.).
Pažymėtina, kad tokie atvejai, kai kun. A. Svarinskas lankosi kituose religiniuose susivienijimuose ir ten atlieka religines apeigas, yra ne vieninteliai ir ne tik Kauno arkivyskupijos teritorijoje.
Pakartotinai reikalauju Viduklės religinio susivienijimo kleboną kun. A. Svarinską, s. Vaclovo, laikytis religinių kulto įstatymų ir dar kartą įspėju, kad už įstatymų pažeidinėjimus jis gali būti patrauktas atsakomybėn."
Tarybos įgaliotinis (parašas) (P. Anilionis)
Viduklės parapijos klebonas kun. Alfonsas Svarinskas po įspėjimu nepasirašė.
* * *
Viduklė (Raseinių raj.). 1982 m. spalio 28 d. į Viduklės parapijos kleboniją pas kun. Alfonsą Svarinską atvyko apylinkės pirmininkas E. Kringelis su įspėjimu, draudžiančiu lapkričio 1 d. tikintiesiems organizuotai eiti į kapines pagerbti savo mirusiųjų. Priešingu atveju bus pažeistas 1965 m. gegužės 12 d. įsakas. Be to, pastaruoju metu plinta gyvulių snukio-nagų liga, — aiškino pirmininkas E. Kringelis, — todėl bet kokie masiniai renginiai uždrausti. Klebonas po įspėjimu nepasirašė.
Tą pačią dieną kun. Alf. Svarinską iškvietė į Raseinių raj. Vyk. komitetą, kur pakartotinai jam buvo pateiktas analoginio turinio įspėjimas ir liepta po juo pasirašyti. Motyvuodamas tuo, kad „jei ateistai eina į kapines, tai gali eiti ir katalikai, nes visi piliečiai, kaip tvirtina LTSR Konstitucijos 32 str., prieš įstatymus lygūs", kun. Alfonsas Svarinskas pasirašyti atsisakė.
Lapkričio 1-mą dieną nuo vidurdienio Viduklės miestelyje buvo pilna milicijos ir saugumiečių. Autoinspekcija stabdė visas į miestelį įvažiuojančias mašinas ir praleisdavo tik miestelio gyventojus, toliau gyvenantys bei svečiai kapines galėjo pasiekti tik pėsti. Po pietų, 17 val., jaunimas, apsirengęs tautiniais drabužiais, kunigas ir didžiulė minia tikinčiųjų (maždaug 1.000-1.500 žmonių) procesijos tvarka — su kryžiumi ir gedulingomis vėliavomis priešakyje — giedodami Visų šventųjų litaniją, iš bažnyčios patraukė į kapines. Valdžios pareigūnai automašinomis zujo iš vieno miestelio galo į kitą ir, atsidarę duris, demonstratyviai fotografavo eiseną. Netoli kapų vienas civiliai apsirengęs vyras fotografavo kiekvieną jaunimo gretą. Autoinspekcijos darbuotojai kalbėjosi tarp savęs: „Kam jie čia mus atvežė, juk žmonės taip tvarkingai eina, kad net gražu žiūrėti ... Jie ir vėl save apsijuokė."
į gaisrinės pastatą, esantį netoli bažnyčios, čekistai iškvietė Viduklės tarybinio ūkio direktorių Letuką ir įsakė atpažinti eisenoje dalyvaujančius ūkio žmones. Pastarasis, atsikalbinėdamas, kad lauke prieblanda ir rūkas, atsisakė paklusti.
Kapinėse ateistai, norėdami trukdyti tikintiesiems, leido garsiakalbius.
* * *
Ž. Kalvarija (Plungės raj.). 1982 m. liepos 7 d., grįžtant iš Ž. Kalvarijoje vykstančių atlaidų, autoinspekcija sulaikė mašiną, kurioje važiavo kunigai — Antanas Šeškevičius, Jonas Paliukas ir Konstantinas Velioniškis. Respublikinės autoinspekcijos pareigūnai — Vaitasius ir Zabarauskas, nusivedę vairuotoją patikrinti dokumentų, maždaug valandą laiko klausinėjo, kokius kunigus veža, kiek jam užmokėta, kur dar su jais važiavęs ir t.t. Čekistus labiausiai domino, ar dažnai vairuotojas veža kunigus su fotoaparatais ir ką jie kelyje fotografuoja. Galiausiai iš vairuotojo buvo atimtos teisės.
Kol vairuotojui „tikrino" dokumentus, milicininkas pranešė mašinoje esantiems kunigams, jog visiems teks užeiti į skyrių — asmenybėms išaiškinti. Kun. Jonas Paliukas ir kun. Antanas Šeškevičius su savimi turėjo pasus, todėl jų asmenybės buvo nustatytos čia pat, o kun. Konstantiną Velioniškj pareigūnas nusivedė į laikiną milicijos būstinę.
— Kokiam tikslui fotografuojate ir filmuojate: — užsipuolė čekistai kun. K. Velioniškj.
Po tris valandas trukusio „asmenybės aiškinimo" paaiškėjus, kad atlaiduose savo atminimui fotografavo kun. Jonas Paliukas, kun. K. Velioniškis buvo paleistas.
* * *
Ž. Kalvarija (Plungės raj.). 1982 m. liepos 7 d. Ž. Kalvarijoje buvo sulaikytas tikintis jaunuolis iš Kretingos, fotografavęs pamaldas bei Kryžiaus kalnų procesiją. Pradžioje jaunuolį tardė Ž. Kalvarijoje laikinai įrengtoje milicijos būstinėje, po to buvo nuvežtas į Plungę, kur čekistai pratęsė tardymą iki vėlyvos nakties. Iš vaikino buvo atimti magnetofoniniai pamokslų įrašai, konfiskuoti fotofilmai. Čekistai bandė jaunuolį perauklėti, kad, anot jų, tikėjimu nežalotų savo gyvenimo.
* * *
Telšiai. 1982 m. rugpiūčio 17 d. į Telšių saugumą, pas tardytoją Dapkūną, buvo iškviesta Ona Lazdauskaitė. Tardytoją domino Telšių katedros jaunimas: klausinėjo, kas organizavo kelionę į Žemaičių Kalvarijoje vykstančius atlaidus, iš kur gavę autobusą, kas vežė vaikus savo automašinomis ir t.t. Čekistą nervino Telšių katedros adoruotojų rūbų spalvos — žalia, geltona, raudona.
— Jei gatvėj sustoja trys moterys, dėvinčios geltonu, žaliu ir raudonu paltu, tai, jūsų įsitikinimu, kad buržuazinės Lietuvos vėliava, o gal jau ir miliciją kviesti reikia? Meldėmės ir melsimės, o jei neįeisite važiuoti į atlaidus, eisime pėsčiomis, — nenusileido tardomoji Ona Lazdauskaitė.
* * *
Žlibinai (Plungės raj.). Žlibinų parapijos tikintieji parašė LTSR Ministrų Tarybai tokį pareiškimą:
„Prašome drg. Ministrų tarybos Pirmininką mums, Žlibinų tikintiesiems, grąžinti bažnyčią ir leisti joje dvasininkui atlikti religines apeigas. Žlibinų bažnyčia buvo užregistruota tarybinės valdžios, turėjo savo bažnytinį komitetą, mokėjo mokesčius, atliko visas pareigas pagal valstybės reikalavimus. Ji buvo uždaryta prieš 20 metų, vienam ar keliems netikintiems reikalaujant, be tikinčiųjų žinios, šiuo momentu Žlibinų bažnyčia paversta parduotuvės sandėliu. Mums, Žlibinų tikintiesiems, susidaro daug sunkumų, kai reikia laidoti mirusįjį, nes velionį reikia vežti į Plungės raj. Kontaučių bažnyčią. Ypač daug vargo žiemą, rudenį ar pavasarį, kai būna blogi keliai. Ilgai tada tenka trukdytis nuo valdiško darbo ir užlaikyti valdiškas transporto mašinas. Be to, Žlibinų bažnyčia yra labai apleista, tvora aplink bažnyčią nugriauta. Ta bažnyčia yra senovinis architektūrinis paminklas. Mes, tikintieji, apsiimame bažnyčią remontuoti ir prižiūrėti.
Prašome drg. MT Pirmininką mūsų pareiškimą patenkinti — grąžinti tikintiesiems Žlibinų bažnyčią."
Po pareiškimu pasirašė 291 tikintysis.
1982 m. rugsėjo 7 d. Žlibinų parapijos tikinčiųjų pareiškimas buvo įteiktas Ministrų tarybai. Per mėnesį laiko tikintieji nesulaukė jokio atsakymo.
Tikintieji parašė pareiškimą ir Telšių vyskupijos Vyskupui, prašydami paskirti kunigą aptarnauti Žlibinų parapiją. Po pareiškimu pasirašė apie 300 žmonių. (Pagal sovietinę Konstituciją 20 tikinčiųjų turi teisę sudaryti religinę bendruomenę ir turėti maldos namus).
* * *
Mažeikiai. 1982 m. rugsėjo 17-20-21 d. Mažeikiuose vyko teismas: teisėjas — Stakauskas, prokuroras — Mickutė, advokatai — Jankauskas ir Staskevičius nagrinėjo Zigmo Mockevičiaus, jo brolio Danieliaus Mockevičiaus, Antano Kairio ir Alvydo Butkaus bylą.
Teisiamieji apiplėšė tris bažnyčias ir tris gyventojus, juos žiauriai kankindami. Latvijoje, Kuldingos r., Danielius Mockevičius apiplėšė Skrandos liuteronų bažnyčią.
— 1980 m. sausio 31 d. tas pats Danielius Mockevičius apiplėšė Telšių r. esančią Gadunavo bažnyčią, pagrobdamas tris komunines (vienoje iš jų buvo švč. Sakramentas), dvi taures, kryžių, tacelę, kilimėlį. Piktadariai komunines ir taures, supjaustę ir įsitikinę, kad jos ne auksinės, sumetė į Gagrėnų ežerą.
— 1980 m. liepos 9 d. plėšikai, įsilaužę į Ž. Kalvarijos bažnyčią, nuo stebuklingo Marijos paveiklso pavogė 20 votų, o iš zakristijos atlaidų rinkliavos pinigus — apie 6.000 rublių.
— Nusikaltėliai, žiauriai kankindami, apiplėšė Eugeniją Janauškienę, gyv., Plungės r., Bertulių kaime. Į nusikaltimo vietą valdiška veterinarijos mašina juos nuvežė teisiamasis Zigmas Mockevičius. Ant įkaitusių viryklos rinkių pasodinę savo auką (raumenys pradegė iki kaulo;, plėšikai reikalavo aukso. Pagrobė 476 rb. ir vieną 10 rub. auksinę monetą.
— Iš pil. Racevičiaus, gyv., Mažeikių r., pavogė 1.000 rb. ir kt.
— Nakties metu atėję pas Šilalės r. Žvingių kaimo gyventoją Semėną, plėšikai reikalavo aukso. Jie taip kankino Sėmeną, kad šis apako ir apkurto (nuo smūgio į veidą sprogo akies obuolys), sulaužė šonkaulius, stiklo rėžtuvu piaustė veidą, krūtinę, lupinėjo panages, badė pažastis, nėrė ant kaklo virvę, grasindami pakarti. Žiaurumu ypatingai pasižymėjo Antanas Kairys.
Kaltinamieji Zigmas ir Danielius Mockevičiai tvirtino, kad apie Žvingių kaimo gyventoją Semėną jiems papasakojęs Preibys, žinomas jau iš kun. Šapokos nužudymo bylos, — jis norėjęs iš Semėno pirkti auksinę monetą, bet nesulygę dėl kainos. Teisme Preibys nebuvo pakviestas dalyvauti net liudininku.
Nusikaltėlius teisme ypatingai uoliai gynė advokatas Jankauskas, anksčiau dirbęs Religijų reikalų tarybos įstaigoje. Prokurorui pasakius, jog visi žmonės, esantys salėje, labai pasipiktinę nusikaltėlių biauriais darbais, advokatas Jankauskas atrėžė:
— Ir kas gali piktintis? Nebent tikintieji!
Kad teisiamiesiems nereikėtų atlyginti už savo juodus darbus, advokatas Jankauskas bandė įtikinti teismą, kad iš Ž. Kalvarijos bažnyčios pavogti votai nepriklauso nei bažnyčiai, nei valstybei, o ir pinigų bažnyčioje negalėjo būti tiek daug, nes, jo nuomone, tikinčiųjų skaičius kasmet mažėja.
Nusikaltėliai buvo nuteisti:
— Zigmas Mockevičius, gimęs 1954 m., kandidatas į TSKP narius, 1980 m. spalio 9 d. dalyvavęs kun. L. Šapokos nužudyme kaip organizatorius ir tik teismo išteisintas, — pripažintas psichiniai nesveiku, šį kartą buvo nuteistas 7,5 m. laisvės atėmimu, (tarp kitko Zigmui Mockevičiui parodymų metu paminėjus Luokės įvykius, teisėjas jį nutraukė, sakydamas: „Juk nesi dalyvavęs, tai nė neminėk!").
— Danielius Mockevičius, gimęs 1961 m., komjaunuolis, jau anksčiau yra nuteistas 15 m. kalėti už kun. L. Šapokos nužudymą, o už dabartinius nusikaltimus liko nenubaustas, nes bausmė nepadidinta.
— Antanas Kairys, gimęs 1957 m., — 8 m. laisvės atėmimu.
— Alvydas Butkus, gimęs 1961 m., — 5,5 m. laisvės atėmimu.
* * *
Kapčiamiestis (Lazdijų r.).
TSRS Religijų Reikalų įgaliotiniui V. A. Kurojedovui
Lietuvos TSR, Lazdijų raj.,
Kapčiamiesčio ir Šlavantų tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
1982 m. rugsėjo 30 d. mūsų parapijos pakelėse Lazdijų r. saugumo organų inspiruoti asmenys su milicijos pagalba (jau nebe pirmą kartą) nugriovė tris kryžius. Tuo pačiu metu dar penki kryžiai buvo nugriauti ir kitose Lazdijų r. vietovėse. Supiaustyti gabalais kryžiai buvo sumetęs į savivartę mašiną ir nugabenti sukūrenimui, o metaliniai kryžiai sumesti į vandens telkinius.
Mes, tikintieji, kuriems kryžius yra gyvenimo atrama ir viltis, juos saugojome kaip brangiausią relikviją jau nuo 1387 metų. Kryžių nešiojame ant kaklo, kabiname ant sienos savo butuose, statome mirusiems, juo puošiame sodybas ir pakeles. Gražūs didelės meninės vertės kryžiai — mūsų tautos kultūros lobis. Kryžiuose ir koplytstulpiuose menininkai išreiškia visą tautos dvasinę jėgą, todėl savo puošnumu jie prilygsta architektūriniams ir tapybiniams meno šedevrams. Tačiau nuo pat pirmųjų sovietų valdžios atkūrimo Lietuvoje dienų buvo naikinamos ir uždarinėjamos ne tik bažnyčios, bet masiškai griaunami ir draskomi kryžiai. Barbariškas bedievių darbas, ne be TSRS Ministrų tarybos žinios, tęsiamas ir dabar, kai jau nuo 1967 m. komunizmo kūrimo programoje pabrėžiama aukštos žmonių sąmonės kolektyvo, pagrįsto humanizmu ir demokratiškumu, sukūrimas.
Skaudžiai pergyvendami kryžių griovimo tragediją, mes perskaitėme jūsų 1982 m. Maskvoje išleistą knygutę „Religija ir bažnyčia tarybinėje valstybėje", kurioje 206 pusi. rašote: „Tarybinė konstitucija garantuoja religijos laisvę ir vietinė valdžia tiksliai saugo Pagrindinio Įstatymo principus", o 154 pusi. kilniai teigiate: „Tarybinių piliečių teisių saugojimas, tolimesnis įstatymų įtvirtinimas — tarybinės demokratijos svarbi sąlyga. Mes pilnateisiškai galime tvirtinti, kad mūsų šalyje viskas daroma, kad būtų įgyvendinta pilna sąžinės laisvė."
Žinant daugybę tikinčiųjų teisių pažeidinėjimų faktų mokyklose, darbavietėse ir privačiame gyvenime, Jūs neturite jokios teisės teigti apie pilną sąžinės laisvę. Tokie teiginiai gali būti skiriami tik užsienio žurnalistams, o ne mums — tikintiesiems.
Juk Lietuvos KP CK V plenumo 1982 m. nutarimas stiprinti idėjinį, politinį, ateistinį auklėjimą, vadovaujantis TSKP 26 suvažiavimo nutarimais, L. Brežnevo nurodymais, išdėstytais kalboje TSRS profsąjungų 27 suvažiavime, yra ne kas kita kaip atvira kova prieš Bažnyčią, bet kokiom priemonėm slopinant žmonių religingumą ir prievarta skiepijant materialistinę pasaulėžiūrą. Mes, tikintieji, remdamiesi:
V.I. Lenino 1918.01.23 d. dekretu „Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios"
1918 m. Lenino konstitucijos 13 str., dabartinės TSRS konstitucijos 52, 34, 39, 5 str.,
Tarptautine žmogaus teisių deklaracija,
Tarptautinių žmogaus teisių paktu,
Helsinkio baigiamojo pasitarimo aktu, reikalaujame:
Užtikrinti, kad valdžios organai griežtai laikytųsi minėtų įstatymų ir neleistų ateizmui, kaip privačiai pasaulėžiūrai, kištis į Bažnyčios vidaus ir tikinčiųjų sąžinės reikalus.
Uždrausti ir nutraukti barbariškus veiksmus — kryžių naikinimą visoje Lietuvoje.
Išaiškinti ir nubausti Lazdijų rajono kryžių griovėjus ir jų inspiratorius.
Užtikrinti, kad nebūtų trukdoma statyti meniškus kryžius ir koplytstulpius kapinėse, sodybose, pakelėse, netrukdant eismo matomumui, kaip ir įvairius meniškus stogastulpius.
Kapčiamiestyje pasirašė 233 tikintieji,
Šlavantuose — 281 tikintysis.
1982.10.24.
* * *
