Lazdijai. 1983 m. kovo 20 d. 76 Lazdijų rajono jaunimo atstovai parašė LTSR Prokurorui tokio turinio pareiškimą:
„1983 m. kovo 1 d. grįžtant iš rekolekcijų į savo parapiją, buvo milicijos sulaikytas Šlavantų kunigas J. Zdebskis.
Nesulaukę šv. Mišioms, grupė tikinčiųjų išvyko kunigo ieškoti. Pastebėję prie Lazdijų VR skyriaus kunigo automobilį, tikintieji subruzdėjo į miliciją ir reikalavo paleisti, deja, jau nebe pirmą kartą grubiai šantažuojamą, sulaikomą ir persekiojamą kunigą.
Tačiau milicija ir saugumas įsakė visiems skubiai išsiskirstyti, ir buvo suimti keli asmenys, jų tarpe ir Leipalingio vidurinės mokyklos mokytojas A. Grigas už tariamą viešosios tvarkos pažeidimą.
Kunigą J. Zdebskį mes pažįstame kaip kilnų, drąsų didelės dvasios ir aukos kunigą, o mokytoją A. Grigą, kaip taurų, reiklų, tiesų ir neveidmainį. Nors mokytojavo, tačiau sekmadieniais visada išklausydavo šv. Mišias, neretai net ir savo parapijos bažnyčioje.
Todėl Lazdijų raj. švietimo skyriaus ir saugumo buvo diskriminuojamas, kaltinamas neidėjiška, nemoksliška pozicija, nekryptingu materialistinės pasaulėžiūros ugdymu ir dažnai prievartaujamas savo noru parašyti pareiškimą, atsisakant dirbti mokytoju.
Mūsų manymu, Lazdijų raj. saugumui mokytojo A. Grigo atvykimas kovo 20 d. su kitais tikinčiaisiais vaduoti kun. J. Zdebskį buvo gera asmeninė paskata ir pretekstas jį sulaikyti ir nubausti už tariamą viešosios tvarkos pažeidimą, kad būtų galima kaip „pavojingiausią bacilą" pašalinti iš Leipalingio vidurinės mokyklos.
Tai patvirtina 1983 m. kovo 29 d. Lazdijų rajoninio laikraščio neetatinio bendradarbio A. Petraičio straipsnio „Blogas pedagogo pavyzdys" išpuolis prieš mokytoją A. Grigą. Cituojame: „. . . prie rajono vidaus reikalų skyriaus A. Grigas elgėsi įžūliai, triukšmavo, neklausė milicijos darbuotojų, kurstė kitus neklausyti teisėtų milicijos darbuotojų reikalavimų. Rajono liaudies teismas už piktybišką milicijos pareigūnų teisėtų reikalavimų nevykdymą A. Grigą nubaudė 15 parų arešto".
Deja, visi esantys tvirtina visai ką kitą. A. Grigas elgėsi taktiškai ir ramiai paaiškino, jog jie nepasitrauksią kol nepaleis kunigą J. Zdebskį ir kad tikinčiųjų pareiga užstoti ir ginti savo kunigą. Todėl Lazdijų rajono milicijos ir saugumo darbuotojai turėtų būti patraukti baudžiamon atsakomybėn pagal LTSR BPK 186 str. už neteisėtą asmenybės įtarimą ir sulaikymą.
Pagaliau jie tikriausiai nežino ar neprisiminė, kad visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurią saugoti ir gerbti pasižadėjo ir Tarybų Sąjungos vadovai, 19 straipsnyje rašoma, jog „žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų išreiškimų laisvę", t.y. teisę laisvai reikšti savo mintis ir sprendimus žodžiu ir raštu. O taip pat dar mokyklos suole įkaltą TSRS konstitucijos 57 str., kur teigiama, kad „gerbti piliečių asmenybę, saugoti jų teises ir laisves — visų valstybės organų, visuomeninių organizacijų ir pareigūnų pareiga."
Lietuvos TSR Prokurore, mes reikalaujame nutraukti melu ir smurtu pagrįstą nekaltų žmonių šantažavimą, išlaisvinti kun. A. Svarinską, neliesti kun. J. Zdebskio ir kitų drąsių, uolių ir pasiaukojusių kunigų, tuoj pat paleisti mokytoją A. Grigą ir netrukdyti jam mokytojo darbo.
Šito reikalaujame ne tik mes vieni. Tai yra visos Lietuvos tikinčiųjų ir jaunimo vieningas šauksmas nutraukti bedievių aršius išpuolius prieš tikinčiuosius."
1983 m. Didysis Penktadienis
76 parašai
Lazdijų raj. jaunimas
* * *
Kapčiamiestis (Lazdijų raj.). 1983 m. kovo 29 d. grupelė moksleivių nuvyko į Lazdijų Vidaus reikalų skyrių aplankyti neteisingai areštuoto Leipalingio vid. mokyklos mokyt. A. Grigo.
Jaunuoliams paklausus, ar negalima būtų pamatyti mokytoją, budintis milicininkas Stravinskas, net neparodęs savo dokumentų, reikalavo atvykusiems pasisakyti savo pavardes, o kai jie atsisakė patenkinti milicininko smalsumą, pareigūnas ėmė šaukti ir biauriausiai juos įžeidinėti. Pagaliau milicininkas pakvietė vaikų kambario inspektorę ir daugiau pareigūnų. Į kabinetą įsiveržė įtūžusi kažkokia rusė ir pradėjo plūsti biauriausiais žodžiais, grūmoti kumščiais ir pan. Išbartą jaunimą keturi pareigūnai nuvedė į saugumiečio kabinetą. Nepilnamečių reikalų inspektorė pasakė mokinių pavardes ir reikalavo pasirašyti, tačiau šie nesutiko. Saugumietis Orlovas rusiškai paklausė, ar jie pasirašė po velykiniu sveikinimu, adresuotu mokyt. A. Grigui. Mokiniai nustebo, — kaip galėjo laiškas, adresuotas mokyt. A. Grigui, patekti saugumiečiams. Po tardymo čekistas griežtai pareikalavo jaunimą pasirašyti, bet jie atsisakė.
Išleidžiant mokinius, saugumietis įspėjo, jog pasibaigus mokinių atostogoms, į mokyklą atvažiuos jų atstovas.
* * *
1983 m. balandžio 1 d. Kapčiamiesčio vid. mokyklos pedagogų posėdyje buvo svarstoma IX kl. mok. Alės Žibūdaitės ir XI kl. mokinių — Almos Žibūdaitės ir Ginto Sakavičiaus elgesys ir sprendžiama: palikti juos mokykloje, ar pašalinti?
Į posėdį šaukimą gavo ir J. Žibūda.
Posėdžio metu direktorius Sabalius reikalavo iš mokinių, kad jie paaiškintų, kodėl jie nuvyko į Lazdijus aplankyti mokyt. Grigo, nubausto 15 parų arešto ir kas juos siuntė? Mokiniai paaiškino, kad jie pakankamai dideli ir važiuoja patys, niekeno nesiunčiami, o be to, ginti tikinčius, bendraminčius ir draugus liepia sąžinė. Po tokio atsakymo, mokyt. Šidlauskas, užsiplieskęs pykčiu, ėmė plūsti G. Sakavičių. Mokytojas įrodinėjo, jog jų rajone yra susidariusi antitarybinė kompanija, kurią inspiruoja Šlavantų ir Kapčiamiesčio kunigai. Jau geriau būtų jiems važiuoti pas Leipalingio kunigą, ramų ir niekam nedrumsčiantį ramybės.
Posėdžio metu daugiausia pasižymėjo mokyt. Šidlauskas, Šidlauskienė, Urbonienė, Januškevičienė. Jie taip šaukė ant mokinių, kad šie net nespėdavo žodžio ištarti ar paaiškinti.
— Jūs galite bažnyčioje sėdėti nors ir per naktį, bet jūsų veiksmai už bažnyčios jau yra politika, — įtikinėjo mokytojai.
Mokyt. Šidlauskas metė kaltinimą mok. G. Sakavičiui, kad jis rinkęs parašus, o Gintui tai paneigus, mokytojas isteriškai pradėjo šaukti:
— Ar ne tokie žmonės žudo ir plėšia spynas?
— Tikintieji žmonių nežudo ir spynų nelaužo. Tai bedievių darbas.
Mokinius parėmė ir jų tėvai, tvirtindami, kad mokiniai tikrai nieko nenusikalto, o kalinius lankyti ir juos užstoti, — kiekvieno pareiga.
Posėdžio gale pirmininkaujantis perspėjo, kad pasikartojus panašiam atvejui, mokiniai bus pašalinti iš mokyklos ir vargu ar jiems bus vietos net kaime, kuriame gyvena?
* * *
1983 m. kovo 16 d. Kapčiamiesčio vid. m-klos užklasinio darbo organizatorius mokyt. S. Šidlauskas, pasikvietęs mokinius — Romą Varnelį, Rimgaudą Kukuči-onį, Alę Žibūdaitę, Antaną Žibūdą, Gintą Valentą ir kitus prievartavo juos stoti į komjaunimą. Tarybinis jaunimo auklėtojas, matydamas, jog geruoju nieko nelaimės, pradėjo mokinius gąsdinti ir įžeidinėti. Daugiausia kliuvo Alei Žibūdaitei ir Romui Varneliui.
Įsisiautėjęs mokyt. Šidlauskas išgalvojo nebūtus dalykus: apkaltino IX kl. mok. Antaną Žibūdą, kad jis plėšąs sienlaikraščius, o eidamas iš šokių, šviečia žibintuvėliu į akis. šį kartą melas nepasisekė: Antanas iš viso nelanko šokių. Tai gali paliudyti ir tėvai. Tarybinis pedagogas, pamatęs, kad mokiniai neišsigando, nutarė pabandyti juos laimėti pataikavimu ir pasiūlė vienam berniukų užrūkyti, sakydamas: „Tik pirmokus galima su saldainiais prisivilioti".
Pagal čekistų metodiką — mokytojas Šidlauskas reikalavo iš kai kurių mokinių, kad jie tylėtų apie buvusį „pasikalbėjimą".
* * *
TSRS Generaliniam Serketoriui J. Andropovui
Tėvų, gyvenančių Lietuvos TSR,
Lazdijų rajone Kapčiamiesčio apylinkėje
Pareiškimas
1983 m. gegužės 10 d. Kapčiamiesčio vid. mokyklos pedagogų tarybos nutarimu iš mokyklos buvo pašalinti trys XI klasės mokiniai: Alma Žibūdaitė, Gintas ir Vytas Sakavičiai už tariamus viešosios tvarkos pažeidimus prie Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo rūmų Vilniuje 1983 m. gegužės 3-6 dienomis, Vilniuje LTSR Aukščiausiojo teismo buvo teisiamas kun. Alf. Svarinskas. Sužinoję apie vykstantį teismą, minėti mokiniai gegužės 4 d. nuvyko į teismą. Nors spaudoje buvo skelbiama, kad teismas atviras, tačiau į salę buvo įleisti tik kunigo brolis ir sesuo. Visi kiti žmonės buvo nustumti už kelių šimtų metrų nuo teismo rūmų. Žmonės buvo gąsdinami, grūdami į milicijos mašinas ir vežami už 40 km. į miškus. Daug, ypač jaunimo, buvo areštuotų. Jų tarpe ir Gintas Sakavičius buvo nubaustas už „viešosios tvarkos pažeidimą" 50 rub. administracine bauda ir tik už tai, jog, milicijai įsakius nesirodyti prie teismo, Gintas Sakavičius kartu su būriu jaunimo ir žmonių lūkuriavo melsdamiesi už teisiamą dorą ir gerą kunigą.
Minėti trys moksleiviai, kaip ir visi esantys, milicijos ir saugumo pareigūnų buvo koliojami, terorizuojami, grasinami ir bauginami. Vidaus reikalų skyriaus darbuotojai užrašinėjo visų ten esančių pavardes, mokymosi ir darbo vietą, ir buvo įsakyta pašalinti juos iš mokyklų ar darbaviečių.
Mes kreipiamės į Jus, kad išaiškintumėte mums niekaip nesuprantamą politiką — melu ir teroru apgaudinėti dorus ir nekaltus žmones. Juk jaunoji karta, nepatyrusi pokario žiaurumų, pati matydama ir stebėdama atsakingų valstybinių darbuotojų klaidas, labai kritiškai pradeda vertinti ir jų skelbiamas idėjas bei principus.
Jaunimas yra atviresnis ir imlesnis tiesai, gėriui ir humanizmui. O moksleivių pašalinimas iš vidurinės mokyklos — tai visiškas kelio užkirtimas į mokslą ir darbą.
Tad ar galėsime priversti mokinius gerbti tarybinius įstatymus, jų tarpe TSRS Konstituciją, kuri garantuoja teisę į mokslą ir darbą, nepaisant rasės, tautybės ir įsitikinimų, jei patys tarybiniai vadovai juos ignoruoja?
Juk šitoks susidorojimas su nekaltais moksleiviais gali iššaukti platų pasipiktinimo atgarsį viso jaunimo tarpe.
1983.V.14.
(4 tėvų parašai)
* * *
Židikai (Mažeikių raj.). 1983 m. balandžio 11 d. Kekinės miške sadistai žiauriai nukankino IV kl. mokinę Dalę Milvidaitę iš Vižančių apyl. Skliaustės kaimo: rankos ir kojos nupjautos, viena akis išlupta, antroji subadyta, oda išpjaustyta šachmatine forma, kraujas iš kūno išspaustas. Ekspertai nustatė, kad kankinimas tęsėsi apie 3 val.
Mergaitė buvo tikinti, tik prieš metus priėmusi Pirmąją šv. Komuniją. Artimieji buvo susitarę su Židikų parapijos klebonu laidoti ją balandžio 16 d. 12 val. Mokyklos vadovai, mokyt. Alberkienė, apylinkės pirmininkas Petkus uždraudė mergaitę laidoti religiškai. Mokytojai iš kambario išnešė kryžių, šventųjų paveikslus ir žvakes. Mokyt. Priedosikienė išdidžiai pareiškė, kad „visus šventuosius išbraukėme iš kambario".
* * *
Pilviškiai. 1983 m. prieš Velykas Pilviškių vid. m-klos pionierių vadovė mokyt. Bakaitienė pasikvietė IV kl. mokinę Rėdą Bobinaitę į pionierių kambarį. Mokytoja klausinėjo, ar mergaitė tikrai eina į bažnyčią ir gieda jaunimo chorelyje, šiai atsakius teigiamai, mokyt, reikalavo išduoti einančias į bažnyčią ir giedančias drauges bei mėgino atkalbėti, kad daugiau į bažnyčią neitų.
Klasės auklėtoja Muraškauskienė per vokiečių kalbos pamoką užsipuolė mergaitę, kodėl ji be pionierių kaklaraiščio. Mergaitė atsakė, kad nenešioja todėl, jog yra tikinti. Po to Rėda buvo iškviesta pas direktoriaus pavaduotoją Sniečkienę. ši taip pat bandė atkalbinėti mergaitę nuo bažnyčios lankymo. Rėdai laikantis drąsiai, ėmė gąsdinti, kad užaugusi niekur negaus darbo.
* * *
1983 m. Pilviškiuose per Velykas procesijoje dalyvavo nemažai jaunimo. Tai labai nepatiko ateistams.
Ona Trimirkienė, kuri tvarkė procesijos jaunimą, gavo tokio turinio raštą:
„Drg. Trimirkienei Onai
š.m. balandžio 14 d. 11 val. Jūs esate kviečiama į Pilviškių apylinkės vykdomąjį komitetą, pas vykdomojo komiteto pirmininką. Atvykimas punktualus. Vykd. k-to pirmininkė".
Parašo bei antspaudo nebuvo.
Ona Trimirkienė nenuvyko.
Po to gavo raštą:
„Gerb. Trimirkienei
Prašome š.m. balandžio 15 d. 12,30 val. atvykti į mokyklą pakalbėti vaiko auklėjimo klausimu".
Pasirašė mokyklos direktorius J. Jenušaitis.
Parašo nebuvo. Buvo tik trikampis antspaudas.
Kabinete, į kurį buvo nuvesta O. Trimirkienė, buvo susirinkę: mokyklos direktorius J. Jenušaitis, direktoriaus pavad. Sniečkienė ir Pilviškių apylinkės pirmininkė Krinicinienė. Visi jie buvo nusiteikę O. Trimirkienę „auklėti".
Pirmiausia Trimirkienė pati paklausė kokiu tikslu yra iškviesta, ką padarė jos sūnus, II kl. mokinys Virginijus Trimirka. „Ką nors užmušė, pavogė ar pasigėrė? Mama išgirdusi atsakymą, kad jos sūnus geras, drausmingas mokinys tik patarnauja prie altoriaus. Trimirkienė atsakė, kad ir jiems jau yra laikas pagalvoti apie amžinybę. Matydami, kad N. Trimirkienė yra sąmoninga katalikė ir ateistiniam auklėjimui nepasiduos, pradėjo gąsdinti milicijos iškvietimu ir grasinti, kad, jeigu ir toliau tvarkys procesiją, bus patraukta baudžiamojon atsakomybėn.
* * *
Kybartai. 1983 m. gegužės 10 d. į Kybartų K. Donelaičio vid. m-klą atvyko Vilkaviškio raj. vykd. komiteto pirm. pav. Juozas Urbonas. Jo atvykimo tikslas — 8-11 klasių mokiniams išaiškinti, jog TSRS tikėjimas tikrai yra laisvas, o Kybartų parapijos klebonas kun. Sigitas Tamkevičius teisingai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal LTSR BK 63 str. I d. už tarybinės santvarkos šmeižimą bei juodinimą, kurį jis vykdė, panaudodamas šmeižikiško turinio pamokslus.
Paskaitos pradžioje J. Urbonas paprašė mokinių išklausyti jo kalbą iki galo ir tik tada pateikti klausimus, pabrėždamas jog kitose įstaigose jam jau teko kalbėti, tikintieji savo replikom ir klausimais trukdė.
J. Urbonas pateikė keletą kun. S. Tamkevičiaus pamokslo ištraukų. Vienoje kalbama apie tai, jog per 7 jo darbo Kybartuose metus bažnyčią lankančio jaunimo skaičius žymiai išaugo. J. Urbonas pasakė, kad tai šių metų Verbų sekmadienio pamokslo ištrauka ir, kreivai šypsodamasis, pridūrė:
— Turbūt jūs patys galėtumėte paliudyti, jog tai melas. Per šį laikotarpį bažnyčią lankančio jaunimo skaičius net labiau sumažėjo. Per salę nusirito nepasitenkinimo ir tylių replikų banga, šis J. Urbono melas buvo pernelyg ryškus.
Po to pateikė Velykų šventės proga sakyto pamokslo citatą, kurioje buvo kalbama apie tris Lietuvos Katalikų Bažnyčią slegiančius kryžius: a) bažnyčiai Lietuvoje atimtos visos teisės bei laisvės; b) per vadinamuosius dvidešimtukus valdžia tiesiogiai kišasi į bažnyčios tvarkymą bei valdymą; c) persekiojami, tardomi ir kalinami tie žmonės, kurie kovoja už tikėjimo laisvę.
„Tikintieji gali laisvai melstis, o Tamkevičius nori matyti bažnyčią tokią, kokia ji buvo buržuaziniais ar fašistų okupacijos metais! TSRS bažnyčia atskirta nuo valstybės, tačiau tikintieji gali laisvai melstis ir kokių dar papildomų teisių čia reikia?! — skambėjo J. Urbono paaiškinimas.
„Taip pat S. Tamkevičius maldos namuose rinko parašus! Pareiškimus gali rašyti kiekvienas, bet tik asmeniškai. Jokių kolektyvinių pareiškimų negali būti. Asmeniškai rašyti galite kad ir jūs ir kam norit: Popiežiui, Andropovui ar net man", — toliau dėstė lektorius.
„Mes daug kartų Tamkevičių įspėjome ir net labai gražiai prašėme baigti tą veiklą, tačiau, kaip matot, mūsų kantrybės taurė jau persipildė", — užbaigė kalbą J. Urbonas.
Baigus kalbėti, mokiniai pateikė visą eilę klausimų:
— Jei sakote, kad nesikišate į Bažnyčios vidaus kanoninę veiklą, tai kodėl mūsų parapijos vikarą kun. Joną Matulionį vadinate ne kunigu, o „dainininku iš prigimties"? Juk ne jums spręsti ar jis tikras kunigas ar ne? Jis yra baigęs neakivaizdinę Seminariją ir yra vyskupo įšventintas kunigu. J. Urbonas paaiškino, kad neakivaizdinės seminarijos jie nepripažįsta . . .
— O kodėl jūs patys verčiate mus veidmainiauti, prievarta, net bauginimu versdami stoti į pionierių ar komjaunimo organizacijas?
— Versti jokiu būdu negalima. Jei kartais mokytojai ir pabara ar pagąsdina, tai tik dėl to, kad jų nervai yra riboti.
Į klausimą, kodėl kun. Alf. Svarinsko teismo metu į salę nebuvo įleidžiami atvykę jo draugai bei pažįstami, kodėl joje sėdėjo vien kompartijos atstovai, Urbonas atsakė, kad kiekviena salė turi tam tikrą kvadratūrą ir gali sutalpinti tik tiek žmonių, kiek yra vietos. O be to, jei salėje būtų sėdėję tikintieji, jie neabejotinai girdėtų ir teisiamojo, ir kaltintojo kalbas ir būtų buvę suinteresuoti perduoti netikslią informaciją.
— Kodėl jau kelintas kartas mus tardo saugumiečiai, o vieną mergaitę bandė net užsiverbuoti?
— Kodėl mane mokytojas už tai, kad nesirišau kaklaraiščio iš mokyklos išvarė ir tėvus fašistais, buržujais išvadino, liepė į užsienį važiuoti?
Į šiuos klausimus J. Urbonas nieko aiškaus atsakyti negalėjo. Stengėsi nudailinti, jog tai tik eiliniai mokytojų pasikarščiavimai.
— Tai gal netinkamą mokytojų elgesį galėtų rajono švietimo skyrius apsvarstyti? — paklausė viena mergaitė.
Tačiau J. Urbonas į klausimą neatsakė.
