1983 m. lapkričio 29 d. Vilniuje LTSR Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti Kybartų parapijos klebono, TTGKK nario kun. Sigito Tamkevičiaus byla. Šiam teisminiam susidorojimui su kun. S. Tamkevičium KGB ruošėsi iš anksto ir labai kruopščiai. Dar vasarą vyskupijų kurijos gavo raštus, kuriuose nurodoma, jog draudžiama prie bažnyčių rinkti parašus po pareiškimų-protestų tekstais. Aukščiausiojo teismo pirmininkas, kalbėdamas per Lietuvos televiziją, renkantiems parašus ir net pasirašantiems po tekstais asmenims grasino bausmėmis; KGB ne vienoje vietoje prieš parašų rinkėjus griebėsi tiesioginių brutalių priemonių. Kelis kartus liaudyje buvo paskleistos dezinformuojančios žinios apie tariamai įvykusį teismą ne Vilniuje ir kun. S. Tamkevičiaus nuteisimą 12 m. laisvės atėmimu, todėl nemažai žmonių, sužinoję tikrą teismo datą, galvojo esą klaidinami ir į teismo procesą vėlavo arba visiškai neatvyko. Artėjant teismo dienai, dauguma organizacijų buvo įspėtos, kad lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje neišleidinėtų savo darbuotojų iš darbų. Kai kuriuos studentus bei spec. mokyklų mokinius mokyklų vadovybė įspėjo, kad, jei nenori turėt nemalonumų ir tęsti toliau studijas, nevyktų į teismą, kartu atidėtų tolimesniam laikui net savo asmeninius reikalus Vilniaus link. Gydymo įstaigose buvo įvesta griežta biuletenių (atleidimų nuo darbo dėl ligos) kontrolė. Prijaučiantys kun. S. Tamkevičiui kunigai ir pasauliečiai buvo iš anksto prigrasinti nevykti į teismą ar teismo metu kokiu nors pretekstu kviečiami į įvairias įstaigas (kai kurie iš jų tardymams).
Apie „viešą" teismo procesą nebuvo pranešta net kun. S.Tamkevičiaus broliams. Teismo metu į salę buvo įleisti tik 3 kun. S. Tamkevičiaus broliai. Brolio žmoną, kuri nuo vaikystės globojo našlaičiu likusį kun. Sigitą Tamkevičių, čekistai į salę neįleido; jų nuomone, brolio žmona nėra giminė.
Teismo dienomis KGB agentų buvo stebimos visos Vilniaus ir aplinkinės bažnyčios. Kad nebūtų atkreiptas žmonių dėmesys, praėjimas prie teismo rūmų, priešingai nei kun. Alfonso Svarinsko teismo metu, buvo laisvas. Veik visus atvykusius įleisdavo į teismo vestibiulį, kur pareigūnai mandagiai pranešdavo jiems, kad nesivargintų ir važiuotų namo, nes į salę neįleis („nėra vietų"!), o einančius atgal prie durų pasitikdavo milicininkai ir saugumiečiai ir jau kaip sulaikytus asmenis sodindavo į mašinas, veždavo į milicijos skyrius tardymams, kur baudė paromis ar, išlaikę iki teismo darbo valandų pabaigos ir prigrasę Vilniuje teismo dienomis nesirodyti, veždavo į autobusų ir geležinkelio stotis. Taip buvo sulaikytas ir Pociūnėlių klebonas kun. Antanas Jokubauskas. Kunigai — Griškabūdžio klebonas kun. Vytautas Užkuraitis ir Alytaus vikaras kun. Antanas Gražulis buvo įspėti, kad, jei neapleis vestibiulio, sulaikys. Kun. Joną Borutą, sulaikę gatvėje, pareigūnai nuvežė į Lenino raj. milicijos skyrių, kelias valandas jis buvo tardomas milicijos darbuotojų. Panašiai buvo sulaikytas ir kun. Jonas Kauneckas. Visas dienas atvykę į teismą kunigai ir tikintieji rinkdavosi Aušros Vartuose ir prie jų esančioje šv. Teresės bažnyčioje, kur beveik ištisas dienas melsdavosi: dalyvaudavo šv. Mišiose, eidavo Kryžiaus kelius, kalbėdavo rožančių, giedodavo religines giesmes. Teismo dienomis kartu su tikinčiaisiais Aušros Vartuose ir šv. Teresės bažnyčioje meldėsi kunigai: kan. Bronius Antanaitis, Algimantas Keina, Vaclovas Stakėnas, Rokas Puzonas, Vytautas Užkuraitis, Gvidonas Dovydaitis, Jonas Kauneckas, Vincas Vėlavičius, Antanas Gražulis, Jonas Boruta, Antanas Jokubauskas, Leonas Kalinauskas, Juozas Zdebskis, Petras Našlėnas, Mykolas Petravičius, Edmundas Paulionis ir kt. Besimeldžiantis tikinčiųjų būrelis, kuris kartais siekdavo maždaug 100 žmonių, buvo nuolat stebimas KGB darbuotojų ar jų pasiųstų agentų. Lapkričio 1 d. RRT įgaliotinis Petras Anilionis paskambino Vilniaus arkivyskupijos valdytojui kun. A. Gutauskui, reikalaudamas „padaryti tvarką" Aušros Vartuose ir šv. Teresės bažnyčioje. Su visais bandančiais eiti prie Aukščiausiojo teismo rūmų buvo elgiamasi lygiai taip, kaip kun. Alf. Svarinsko teismo metu.
Lapkričio 29 d., pirmąją teismo dieną, prie Aukščiausiojo teismo rūmų buvo sulaikytos: Aldona šukytė, Bronė Valaitytė, Genovaitė Navickaitė, Janina Judikevičiūtė, Giedrė Striokaitė ir Romutė Tamašauskaitė. Dar nespėjusias pasitikslinti, ar tikrai teisiamas kun. S. Tamkevičius, pareigūnai apipylė klausimais: „Iš kur jūs? Ko atėjot? Ar turit leidimus? Pavardė?" ir t.t.
Moterims paaiškinus, kad atvyko į kun. S. Tamkevičiaus teismą, ir paprašius įleisti į salę ar bent pabūti (apsišilti) vestibiulyje, buvo duotas įsakymas visas jas sulaikyti. Susodinę į autobusą, pareigūnai atliko pirmą patikrinimą: apžiūrėjo pasus, klausinėjo iš kur ir ko atvažiavusios į Vilnių, kelis kartus vis iš naujo registravo. Sulaikytas 6 moteris saugojo 13 uniformuotų ir civilių pareigūnų. Galiausiai jas nuvežė į „Jaunesniųjų ir vidutiniųjų vadovaujančiųjų darbuotojų paruošimo mokyklą" Valakampiuose, kur jas visą laiką tardė bei auklėjo. Čekistus domino klausimai: „Ar pažįsti teisiamą kunigą? Kur gyvena ir dirba tėvai bei kiti šeimos nariai? Su kuo pati gyveni? Kiek uždirbi? ir t.t. Ištardžius vienas iš saugumiečių pagrasino, kad, jei dar kartą pamatys jas prie teismo rūmų, imsis griežtesnių priemonių. 17 val. jos buvo atvežtos į autobusų stotį, — tik po ilgų ginčų moterims buvo leista nueiti į Aušros Vartus. Tą dieną visi besiartinantys prie teismo rūmų buvo sulaikomi ir grąžinami atgal.
Lapkričio 30 d. gatvėje, net nespėję prieiti prie teismo rūmų, vėl buvo sulaikyti: Bronė Valaitytė, Aldona Šukytė, Algimantas Patackas ir Janina Judikevičiūtė. Aldona Šukytė buvo atskirta, nuvežta į milicijos skyrių ir nubausta 5 paroms arešto. Kitus nuvežė už miesto ir milicijos patalpose išlaikė iki 17 val. Jie visi buvo įspėti prie dviejų liudininkų, kad jei dar kartą pasirodys prie teismo rūmų, bus imtasi griežtų priemonių. Sulaikytieji po įspėjimu pasirašyti atsisakė. Už juos pasirašė liudininkai.
Gruodžio 1 d. rytą buvo sulaikyta ir saugumiečių tardoma kaunietė Joana Bukaveckaitė. Apie pietus buvo sulaikyta didesnė grupė žmonių. Visi jie buvo saugumo tardomi. Sasnavos gyventoją Bronę Valaitytę ir kapsukietę Janiną Judikevičiūtę pareigūnai nuvežė į Lenino raj. milicijos skyrių ir nubaudė po 10 parų arešto. Asmenys, gavę parų, buvo laikomi antisanitarinėse sąlygose . . . Grindų spalva dėl nešvaros nebe visur matoma, o vietomis visiškai juoda. Ant tų pačių grindų turėdavo miegoti nuteistieji. Niekas nedavė nei pasikloti, nei užsikloti; negavo nei rankšluosčio, nei gabalėlio popieriaus. Į tualetą išleisdavo du kartus per parą. Kameros kampe nuolatos stovėdavo pastatytas nesandarus dvokiantis puodas. Ne tik oras, bet ir kameros sienos prisigėrę specifinio tvaiko. Atidarąs kameros duris palaikydavo tik du kartus paroje po kelias minutes. Ventiliatorių per parą įjungdavo tik vieną kartą ir tai tik keliom minutėms, o kartais nė tiek.
Teismui vadovavo LTSR Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas Ignotas, prokuroras — Bakučionis. Teismo proceso pradžioje sekretorė maždaug dvi su puse valandos skaitė kun. S. Tamkevičiui primestus kaltinimus, tarp kurių buvo: TTG KK organizavimas, jo dokumentų rašymas ir jų perdavimas į užsienį bei į pogrindinį leidinį — „LKB Kroniką", apie 15 skirtingose vietose ir įvairiomis progomis pasakyti inkriminuojančio turinio pamokslai, grupinis vaikų mokymas, Vėlinių procesijos į kapines organizavimas, kalinių šelpimas, 1982 m. Kalėdų švenčių metu suruošimas eglutės ir t.t. Perskaičius kaltinamąją medžiagą, teisėjas kreipėsi į kun. S. Tamkevičių, klausdamas, ar prisipažįsta kaltu? Teisiamasis kaltu neprisipažino ir beveik dvi valandas išsamiai ir argumentuotai kalbėjo, atremdamas visus teismo kaltinimus. Savo kalboje kun. S. Tamkevičius pabrėžė: „Šešis mėnesius mane tardė septyni gerai kvalifikuoti tardytojai ir nė vienas iš jų neįrodė, kad aš užsiiminėjau antitarybine veikla. Ir aš ja neužsiiminėjau, tik gyniau tikinčiųjų teises". į kaltinimą dėl kalinių globos teisiamasis atsakė: „Tie, kurie buvo nuteisti už religinius įsitikinimus, jie man ne kaliniai, bet broliai ir seserys!" Jis taip pat priminė, kad parengtinio tardymo metu pastoviai skaudėdavo galvą. (Tai nuolatinis reiškinys sėdėjusiems saugumo požemiuose, — red. past.).
Po pietų pertraukos neiškentęs teisėjas padarė pastabą: „Viską išklausius, teisiamasis Tamkevičiau, atrodo, kad mes jus sulaikėm tik šiaip sau, atsitiktinai, o ne kaip nusikaltėlį".
Toliau buvo 28 liudininkų apklausa, iš kurių 3 į teismo procesą neatvyko. Dauguma jų, išskyrus kunigus — Algimantą Keiną, Vaclovą Stakėną, — du liudininkus iš Kybartų ir dar vieną kitą, — buvo KGB agentai ar jų koloborantai. Teisiamajam palankūs liudininkai buvo apklausinėjami 30 d. posėdžio pabaigoje, todėl praktiškai jiems beveik neteko pabūti teismo salėje. Kai kurie iš kun. S. Tamkevičiui palankių liudininkų atsisakė raštu prisiekti, jog kalbės tiesą. Viena moteris iš Kybartų pareiškė: „Nepasirašysiu, nes įsitikinau, kad tikinčiųjų parašai nieko nereiškia. Už kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Sigitą Tamkevičių pasirašė maždaug 70 tūkstančių tikinčiųjų, bet į tai niekas neatsižvelgė". Į teismo pastabą, kad tikintiesiems galioja tie patys įstatymai ir ji privalo pasirašyti, liudininkė paaiškino, kad čia, šitame teisme, pasirašyti jai neleidžia sąžinė. Liudininkai daugiausia kalbėjo apie kun. S. Tamkevičiaus pamokslus. Beveik visi jie buvo „atsitiktinai" užėję į bažnyčią ir, turėdami su savimi magnetofonus, užsirašė pamokslus.
Visi jie kalbėjo tyliai, todėl sėdintiems salėje sunku buvo ką nors išgirsti, to labiau sužinoti liudininkų pavardes. Baigiantis 30 d. posėdžiui teismo pirmininkas paskelbė, kad „liudininkai į teismo posėdį rytoj nebus įleidžiami", nors įstatymai numato, kad liudininkai po parodymų turi teisę pasilikti salėje, o jei kuris nori išeiti, turi atsiklausti kaltintojo ir gynėjo, ar jiems nebus reikalingas.
Po liudininkų apklausos buvo nagrinėjami TTGKK dokumentai ir kita kaltinamoji medžiaga, kurią sudarė 23 tomai. į klausimą, kaip pakliuvo TTGKK dokumentai Maskvoje pas Jakuniną, kas juos vertė, kunigas pareiškė: „Neatsakysiu! Pirmiausia, neskaitau, kad tas, kuris vertė, padarė nusikaltimą, antra — aš gi sugrįšiu, reikės dirbti toliau, kaip pas mane žmonės eis išpažinties ir kaip jie į mane žiūrės, jei aš juos išdavinėsiu nekaltus". Teismas, pagarsinant ir nagrinėjant kaltinamąją medžiagą (pvz. TTGKK dokumentus), neskaitė nė vieno dokumento ar jo ištraukos, pasitenkino tik dokumentų numerių paskelbimu ir nurodymu, kur jie yra įsegti. Nuolat buvo kartojami bendri išsireiškimai: „Kalbėtojas turėjo tendencingą mintį" arba, kvietė kovoti prieš tarybinę santvarką".
Kun. S. Tamkevičiaus gynimosi kalba:
„Daug nekalbėsiu, nevarginsiu visų, nors būtų galima dar daug ką pasakyti, — kalbėjo kun. S. Tamkevičius. Prokuroras Bakučionis pasakė, kad mano byla susideda iš 23 tomų kaltinamosios medžiagos ir buvo galima dar 23 tomus prirašyti. Taigi, ar aš kalbėsiu daug ar mažai — nuo to padėtis nepasikeis. Jaučiuosi nekaltas. (Į salę kun. S. Tamkevičius įeidavo visada su nuotaika, besišypsantis, ramus, tvirtas, — red. past.). Dirbau tai, ko iš manęs reikalavo kunigo pareigos. Evangelijoje aprašoma, kad, kai teisė Kristų, Jis nesigynė. Aš tik kunigas ir noriu pasekti Jo pavyzdžiu. Šiandien mano rankos surištos, elkitės su manimi kaip norit" (gynimosi kalba atpasakota).
Prokuroras Bakučionis pagal LTSR BK 68 str. I d. kaltinamajam pareikalavo 6 m. griežto režimo lagerio ir 4 metus tremties.
Kun. S. Tamkevičiaus paskutinis žodis:
,,. . . Besimokant kunigų seminarijoje, pablogėjo sveikata. Galvojau, kad negalėsiu tęsti mokslų. Po dvejų metų, pašaukė į kariuomenę, per trejus karinės tarnybos metus pasveikau ir sėkmingai baigiau Seminariją. Dirbau, kiek galėjau, stengiausi gerai atlikti kunigo pareigas. 1969 m. atėmė kunigo pažymėjimą, daug kas galvojo, kad tuo man pakenks, bet priešingai — viskas išėjo tik į gerą. Paskutiniu metu vėl stipriai pablogėjo sveikata ... ir gegužės 6 d. mane areštavo . . . Vieną kartą besikalbant su tarybiniu pareigūnu, paklausiau: kaip tu žiūri į mane savo akimis. Jis atsakė: „Jei neužpyksi, pasakysiu. Žiūriu, kaip į labai gabų avantiūristą, kuriam labai ilgai viskas gerai sekėsi". Ne, aš neavantiūristas, aš esu Kristaus mokinys, kunigas. Mylėjau Dievą, žmones: senus ir mažus, jaunimą, dėl jo paaukojau visą savo gyvenimą, o jei reikės — vėliau paaukosiu ir gyvybę. Dirbau visur, kur Dievas mane siuntė, o dabar Jis mane siunčia ten, kur esu labiausiai reikalingas. Ir šiandien Jis mane tik perkelia iš vienos vietos į kitą. Visus gyvenimo kryžius stengiausi iš Dievo rankų priimti, tad ir šį kryžių imu, apkabinu ir bučiuoju. Garbė Jėzui Kristui ir Marijai" (Paskutinis žodis atpasakotas).
Gruodžio 2 d. 15 val. buvo perskaitytas nuosprendis, pagal kurį kun. S. Tamkevičius nuteistas 6 m. griežto režimo lageriu ir 4 metus tremties.
TSRS Generaliniam Prokurorui Nuorašas: LTSR Vyriausiam Prokurorui
Šukytės Aldonos, Povilo, gyv. Biržai, Vytauto 16-8,
Valaitytės Bronislavos, Jeronimo, gyv. Kapsuko raj., Sasnava,
Judikevičiūtės Janinos, Jurgio, gyv. Kapsukas, Sporto 14-6,
P a r e i š k i m a s
Vilniuje, vykstant kun. Sigito Tamkevičiaus teismui, mes, nespėjusios prieiti prie LTSR Aukščiausiojo teismo rūmų, vien už tai, kad norėjome dalyvauti teisiamojo kunigo byloje, buvome sulaikytos ir gavome: 1983.XI.30. Aldona Šukytė 5 paras arešto, 1983.XII.1. Bronislava Valaitytė ir Janina Judikevičiūtė po 10 parų arešto. Toks saugumo darbuotojų elgesys yra aiškus įrodymas, kad teisiamas nekaltas žmogus, nes teisingumas nebijo viešumos.
Būdamos uždarytos kameroje be jokios kaltės, kaip ir nuteistieji kunigai, pasiryžome pakeisti taip labai reikalingus Lietuvai kunigus: Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių ir užimti jų vietas lageryje. Kiekviena iš mūsų sutinkame atlikti abiejų kunigų bausmę kartu, t.y. 13 metų griežto režimo lagerio ir 7 metus tremties.
Generalinis Prokurore, grąžinkite Lietuvai kunigus, kurie nepadarė jokio nusikaltimo. Jeigu jums reikia krikščionių kraujo, tai leiskite mums pakeisti taip reikalingus mūsų tautai kunigus ir atlikti už juos visą bausmės laiką.
1983.XII.15.
1983 m. gruodžio 15 d. Aldona Šukytė, Bronislava Valaitytė ir Janina Judikevičiūtė išsiuntė dar vieną pareiškimą Generaliniam Prokurorui, kuriame protestuoja prieš saugumo darbuotojų sufabrikuotą melą. Pareiškime rašoma: „Vykstant kun. Sigito Tamkevičiaus teismui 1983.XI.29.—1983.XII.2 d.d., mes buvome sulaikytos net nepasiekus Aukščiausiojo teismo rūmų ir nuvežtos į miliciją, kur teismas nuteisė areštu, nors jokio nusikaltimo nepadarėme. Išvykstant paklausėm, už ką atlikom bausmę. Buvo paaiškinta, kad stumdėm milicininkus ir jėga veržėmės į teismo rūmus. Kadangi nieko panašaus nebuvo, prieš tokį begėdišką melą reiškiame griežčiausią protestą".
