„Tiesos" redakcijai
Nuorašai: J. E. Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams
Gerb. Redakcija, pasinaudodamas žodžio ir spaudos laisve, garantuota TSRS Konstitucijos 50 str., prašau atspausdinti šį mano viešą pareiškimą:
A T V I R A S L A I Š K A S K O R E S P O N D E N T E I
MOCKUVIENEI
Gerb. korespondente, perskaitęs Jūsų straipsnį „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — vėzdas", atspausdintą „Tiesoje" 1983.12.03, buvau nustebintas jo tendencingumu. Straipsnio tikslas — klaidingai informuoti visuomenę, apšmeižiant gerą uolų kunigą, pateisinti Lietuvos ateistų nusikaltimus.
Reikia pripažinti, kad Tamstai pasisekė parinkti straipsniui antraštę — „Vienoje rankoje rožančius, kitoje — vėzdas." Norėdama kun. S. Tamkevičių suniekinti, Tamsta labai tiksliai išryškinote jo charakterio teigiamus bruožus: kunigišką pamaldumą ir drąsą, kovojant už tiesą.
Kun. S. Tamkevičius tikrai turi vėzdą, tiktai ne rankoje, o širdyje, kuriuo smarkiai trinktelėjo mūsų ateistams, gindamas tikinčiųjų teises. Tiktai tas vėzdas ne medžiaginis, o dvasinis, tiesos vėzdas, nukreiptas ne prieš santvarką, ne prieš teisingus įstatymus, bet prieš ateistų savivaliavimą, pažeidžiant tarybinius ir tarptautinius įstatymus, diskriminuojant tikinčiuosius.
Mūsų ateistai, nesugebėdami su idėjiniais priešais kovoti idėjiniais ginklais, griebiasi smurto. Ir prieš kun. S. Tamkevičių panaudojo fizinį vėzdą — 6 metus lagerio ir 4 metus tremties. Tas pats vėzdas kiek anksčiau palietė ir kun. Alf. Svarinską. Bet tai teismui ir Lietuvos ateistams garbės nedaro. Dviejų kunigų žiaurus nuteisimas TSRS prestižui užsienyje ir Lietuvoje labiau pakenkė, negu tų kunigų veikla.
Dabar pažiūrėkime, kokius tarybinius įstatymus kun. S. Tamkevičius pažeidė:
TSRS Konstitucijoje apie piliečių teises rašoma:
„34 str. TSRS piliečiai yra lygūs prieš įstatymus nepriklausomai nuo kilmės, socialinės ir kultūrinės padėties, rasinio ar nacionalinio priklausomumo, lyties, išsilavinimo, kalbos, santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamos vietos ir kitų aplinkybių."
„50 str. TSRS piliečiams garantuojama žodžio, spaudos, susirinkimų, mitingų, gatvės eitynių ir demonstracijų laisvė."
„52 str. TSRS piliečiams garantuojama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. Kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais draudžiama."
„Bažnyčia TSRS atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios."
„173 str. TSRS Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią. Visi įstatymai ir kiti valstybinių organų aktai leidžiami remiantis ir sutinkamai su TSRS Konstitucija."
Be to, Tarybų Sąjungos Vyriausybė yra pasirašiusi kai kurias tarptautines sutartis, pav., Suvienytųjų Nacijų žmogaus teisių deklaraciją, priimtą 1948.12.10. Toje deklaracijoje pasakyta: „18 str. Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisves: ši teisė leidžia laisvai keisti savo religiją kaip pavieniui, taip ir bendrai su kitais, viešai ar atskirai, laisvai mokytis religijos mokslų, pravesdinėti pamaldas ar atlikti religines apeigas.
„19 str. Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų išreiškimo laisvę: ši teisė leidžia laisvai bešališkai laikytis savo įsitikinimų ir laisvai ieškoti, gauti ir skleisti informacijasbeiidėjasbet kokiomis priemonėmis ir nepriklausomai nuo valstybės sienų."
Kyla klausimas: kokį iš anksčiau minėtų ar kokį kitą įstatymą yra pažeidęs kun. S. Tamkevičius, kad taip žiauriai buvo nubaustas?
Jūs rašote, kad kun. S. Tamkevičius buvo nubaustas pagal Lietuvos TSR B. K. 68 str. I d. — antitarybinė agitacija ir propaganda. O kuo nusikalto konkrečiai?
Rašote: „Sigitas Tamkevičius, būdamas kunigu, įvairiose respublikos vietose pažeidinėjo tarybinius įstatymus. Nuo 1971 m. jam buvo pareikšta dvylika įspėjimų už įvairių eitynių organizavimą, už grupinį vaikų mokymą, už šmeižikiško turinio pareiškimų rašymą ir parašų po jais rinkimą bažnyčioje, už renginius, nesusijusius su religinėmis apeigomis."
Ir dar štai kokį baisų nusikaltimą, pagal Jus, kun. S. Tamkevičius padarė: suruošė vaikams šventoriuje kalėdinę eglutę!
Tai štai už kokius nusikaltimus kun. S. Tamkevičius buvo nubaustas: už tiesiogines savo kunigiškas pareigas: vaikų katekizaciją, laidotuvių bei vėlinių eisenas į kapines, už kalėdinės eglutės organizavimą, kur Kalėdų Senelis pakalbėjo su vaikučiais tikėjimo ir krikščioniškos moralės klausimais, davė dovanėlių.
Be to, kun. S. Tamkevičius buvo nubaustas už pareiškimų rašymą valdžios pareigūnams ir parašų rinkimą, ginant tikinčiųjų teises dėl jų diskriminacijos iš bedievių pusės; už dalyvavimą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete, už žinių perdavimą užsieniui. Bet juk visas tas teises garantuoja tarybinė Konstitucija ir Žmogaus teisių deklaracija, kurių straipsnius aukščiau minėjau.
Tai štai kokia pas mus visų piliečių lygybė prieš įstatymus! Praktiškai tas visas teises turi tik bedieviai. Jie savo reikalams turi spaudą, radiją, televiziją, mitingus, eitynes; vaikų, (netgi tikinčių tėvų prieš jų valią) ateistinį auklėjimą, pradedant vaikų darželiais per visas mokyklas; vaikų ir jaunimo bedieviškas organizacijas, į kurias stoti verčia visokiomis priemonėmis net tikinčių tėvų vaikus. Gi tikintieji viso to neturi. Visur vyksta tikinčiųjų diskriminacija. Tikintieji vaikai mokyklose pašiepiami, gi mokytojai jų ne tik kad negina, bet dar mažina elgesio pažymį už bažnyčios lankymą, ypač už aktyvų dalyvavimą liturgijoje. Joks praktikuojantis tikintysis negali užimti bet kokio aukštesnio, ypač vadovaujančio posto. Pabandykite Jūs, gerb. Korespondente, bent trumpą laiką suvaidinti tikinčią. Jūs tuoj pajustumėte, ką reiškia piliečių lygybė prieš įstatymus. Jei esate mokytoja, ir išdrįstumėte viešai pademonstruoti savo religinius įsitikinimus, Jūs tuoj būtumėte atleista, kaip buvo pašalintos iš mokyklos mokytojos: Gasiūnaitė Stasė Kulautuvoje, Brilienė Ona Vilkaviškyje, Kaušienė — Šiauliuose. Jei būtumėte kolūkio pirmininkė, irgi būtumėte atleista, kaip buvo atleistas pavyzdingas vadovas ir gausios šeimos tėvas Gražulis Antanas.
Kada keli uolesni ir drąsesni kunigai įsteigė TTGK komitetą, tai jiems buvo paskaityta nusikaltimų. Kada tikintieji, neturėdami spaudos ir kitokių ryšio priemonių savo teisėms ginti, pradėjo leisti pogrindinį laikraštį „LKB Kroniką", tai irgi paskaityta nusikaltimu. Kada toje „Kronikoje" suregistruoti kai kurie tikinčiųjų diskriminacijos faktai pateko į užsienį, tai buvo palaikyta tarybinės santvarkos šmeižimu, beveik valstybės išdavimu.
Jei Lietuvoje nebūtų tikinčiųjų diskriminacijos, jei TSR Konstitucijos ir Suv. Nac. Žmogaus teisių deklaracijos nuostatai būtų ne tuščia raidė, bet gyvenimo tikrovė, — nebūtų nei TTGK komiteto, nei „Kronikos"; nebūtų nei kunigų — Alf. Svarinsko bei S. Tamkevičiaus — ar joms panašių bylų.
šitoks tarybinio teismo su uoliais kunigais susidorojimas mūsų valdžiai garbės nedaro. Juk tai tiesioginis kunigų persekiojimas už eilinių savo pareigų atlikimą. Vaikų katekizacija — tai svarbiausia kunigo pareiga. Tai supranta kiekvienas sąžiningas kunigas ir ją didžiausiu uolumu atlieka. Tarybinė Konstitucija ir žmogaus teisių deklaracija, kaip matome, mokyti tikėjimo tiesų nedraudžia. Tai draudžia taip vadinami „Religiniai nuostatai", kurie prieštarauja ir Konstitucijai, ir Žmogaus teisių deklaracijai, ir Bažnyčios kanonams. Prieš tuos Religinius nuostatus savo pareiškime valdžiai yra pasisakę virš 500 Lietuvos kunigų ir du vyskupai. Labai gaila, kad valdžia tą kunigų pareiškimą ignoravo.
Mums nesuprantamos ir kelia rūpesčių valdžios pastangos visokiomis priemonėmis subedievinti tautą. Juk gyvenimo patirtis moko, kad, atmetus religiją, moralė netenka pagrindo. Tai matome jau šiandien: alkoholizmas, šeimų skyrybos, net mokyklinio amžiaus jaunimo nusikalstamumas smarkiai plinta. Broliai ateistai, kur vedate mūsų tautą? S.O.S.
Žagarė, 1984.01.30.
Kun. G. Gudanavičius.
* * *
ATVIRAS LAIŠKAS S. MOCKUVIENEI
Nuorašai: „Tiesos" ir „Komjaunimo tiesos" redakcijoms
BAISUS TAS ROŽANČIUS, O TIESA — BAISESNĖ UŽ
VĖZDĄ
Tamsta rašote, kad „S. Tamkevičius ne kartą tvirtino: „Mane domina grynai religiniai reikalai, o politiniai man yra svetimi". Jeigu iš tikrųjų taip būtų, kunigas S. Tamkevičius nebūtų atsidūręs kaltinamųjų suole (. . .) Prisidengęs kunigo vardu ir pareigomis, jis specialiai ir pabrėžtinai veikė prieš valstybinę santvarką."
Toliau konkrečiai parodote, už kokius „politinius nusikaltimus" šis kunigas nuteistas: už religinių eisenų organizavimą, už vaikų katekizavimą, už kalėdinės eglutės rengimą, už protesto pareiškimus prieš bedievių siautėjimą . . .
Čia išvardintus kunigo „nusikaltimus" Jūs palydite gilaus pasipiktinimo atodūsiu: „Daug kantrybės ir ištvermės reikėjo vietinės valdžios organams ilga laiką kęsti suįžūlėjusio dvasiškio provokacijas".
Tokį pasipiktinimą reikšdama, Jūs net neįtariate, kad pati tyčiojatės iš civilizuotų žmonių moralės ir griežtai ją smerkiat. Juk bet kurioje demokratinėje visuomenėje panaši kunigo veikla ne tik nebūna smerkiama, bet susilaukia plataus visuomenės pritarimo. Tokį pritarimą parodė ir mūsų plačioji visuomenė, kai protestuodami prieš neteisėtus kunigų — S. Tamkevičiaus ir Alf. Svarinsko — apkaltinimus, rizikuodami savo likimu, išdrįso pasirašyti apie 123.000 piliečių. Tuo tarpu Tamsta savo barbarišku straipsniu bandote visiems įpiršti džiunglių gyvenimo „įstatymus". Ir tai vyksta Europos viduryje, 20-ojo amžiaus pabaigoje!
Ir visai be reikalo Jūs piktinatės, kam tikintieji stengiasi atlyginti savo kunigui už patirtą skriaudą, per tris dienas sunešdami dešimteriopai didesnę lėšų sumą, negu bedieviai buvo iš jo išplėšę už religinę eiseną. Tai ne naivuoliai, o giliai sąmoningi ir dori žmonės. Jie supranta, kad per daug vienam kunigui išlyginti visas bedievių daromas skriaudas. Pilnai suprantama, kodėl, areštavus pasiaukojusį kunigą, atsirado tikinčiųjų, kurie savo krauju pasirašinėjo po protesto pareiškimu. Kiti net prašėsi juos paimti į kalėjimą, o paleisti kunigą. Deja, turbūt tuščiai bandome Jums aiškinti tokius dalykus.
Jūs nurodote, kad kun. S. Tamkevičius savo pamoksluose „tvirtino, jog Tarybų valdžia persekioja tikinčiuosius, žemina tikintį jaunimą ir moksleivius." šiuo metu negalima patikslinti, ar kunigas už šias negeroves kaltino atskirus valdžios pareigūnus ar pačią valdžią, bet yra nepaneigiama tikrovė, kad šie jo teiginiai teisingi. Jeigu Jūs paprašytumėt nurodyti bent vieną mokyklą Lietuvoje, kur tikintys mokiniai nebūtų patyrę įvairių pažeminimų, diskriminacijos ar kitokio ateistinio spaudimo bei persekiojimo, tokios mokyklos Jūs nerastumėte, nenusikalsdama tiesai. Tai liudija tūkstančiai Lietuvos žmonių, kurie, rizikuodami visuomenine padėtimi, pasirašinėjo po protesto raštais.
Sunku pasakyti, ką ten yra prasitaręs kun. S. Tamkevičius, kaip Jūs sakote, „lygindamas hitlerinės okupacijos metus su šių dienų gyvenimu?" Užtenka prisiminti vien tai, kad hitlerininkai išvežė iš Lietuvos į konclagerius 300 lietuvių, o sovietai ištrėmė į Sibirą ir sugrūdo į katorgos lagerius ne mažiau kaip 300,000 mūsų tautiečių (. . .), nekalbant jau apie dešimtis tūkstančių išžudyto jaunimo ir kitų civilių žmonių kaimuose, laukuose ir miškuose ... — už tai, kad jie nenorėjo kariauti nei už Berlyną, nei už Maskvos interesus, o liko ištikimi tėvų namams.
O sovietinių ateistų padarytą ir tebedaromą žalą mūsų liaudžiai niekuo negalima išmatuoti: masinis girtavimo plitimas, vagiliavimas, chuliganizmas, kriminalinių nusikaltimų siaubas, žmogžudybės, savižudybės, šeimų skyrybos, abortai gausesni nei gimimai, vienuolynų namai užpildyti sifilitikais, bažnyčios — alkoholiniais gėrimais (taip „tamsi" praeitis keičiama „šviesia" ateitimi), argi tai ne sovietinio prievartinio ateizmo padarinys? Vokiečių okupacijos metais taip toli dar nebuvo spėta nueiti. Baisu atvirai pripažinti tikrovę, bet tiesa yra tiesa. Ir neteisinga tiesą paneigti, nors už ją tektų ir gulaguose mirti.
Pilnai teisus kun. S. Tamkevičius, išdrįsęs atvirai pripažinti, kad tarybinė spauda skleidžia melą ir apgaulę. To nereikia net įrodyti. Pavartykite 1950 m., 1960 ir 1970 m.m. tarybinę spaudą — įsitikinsite, kad to paties pavadinimo spauda („Tiesa", „Pravda" ir kt.) smerkia, kritikuoja tai, kas buvo skelbiama tiesos vardan prieš dešimtmetį. Buvo giriama tokie herojai kaip Trockis, Stalinas, Berija, Molotovas, Chruščiovas, Lysenka ir kiti, o vėliau visi jie vienas po kito išmesti į šiukšlyną; savo laiku buvo grubiai puolami ir išjuokiami kibernetikos bei genetikos mokslai, o vėliau, gresiant ekonominei katastrofai, visa tai patyliukais reabilituota.
Jei kun. S. Tamkevičius patarė tikinčiam jaunimui nestoti į bedieviškas organizacijas, tai tokį jo patarimą, mokantį neveidmainiauti, kiekvienas doras žmogus turėtų tik sveikinti. Ar Jūs galite pasakyti, kad prievartinis veidmainingas tikinčių jaunuolių dalyvavimas ateistinių organizacijų veikloje skatina sąžiningų piliečių ugdymą?
Jūs klausiate, ką S. Tamkevičius galvoja, „grasindamas, kad tautoje bus sukeltas sąmyšis, jei tikintieji pasijus nuskriausti?" Nejaugi nesate susipažinusi su istorija, kad niekas taip nesužadina liaudies didvyriško pasipriešinimo, kaip kėsinimasis į amžinas ir šventas tautos vertybes, kurioms priklauso ir sąžinės laisvė bei religija?
Ar tikrai tikite, kai kalbate, kad Tarybų šalyje „visi — tikintieji ir ateistai — yra lygūs" ir t.t.?! Ar galėtumėte pasakyti, kiek tikinčių žmonių priklauso sovietinės valdžios aparatui? Kiek jų dirba radio, televizijos ir laikraščių redakcijose arba kokie sovietinės mokyklos mokytojai gali atvirai lankyti bažnyčią?! Nebent tik tie, kurie priklauso KGB šnipų tinklui . . . Arba tie, kurie, praktikuodami savo religinius įsitikinimus, būtinai tampa bedievių valdžios aukomis, kaip atsitiko su mokyt. Briliene, Kaušiene ir kitais.
Jūsų užuomina, kad Svarinskai ir tamkevičiai terorizuoja žmones, įgauna kliedesio atspalvį, o skaitytojus laiko pamišėliais, kurie neprotauja ir nieko nesupranta. Nejaugi tie 123,000 žmonių, kurie pasirašė po pareiškimais, reikalaujančiais paleisti kunigus — Svarinską ir Tamkevičių — iš tiesų yra tik šių kunigų teroro aukos? Kas ką čia terorizuoja? Kokiais vardais reikėtų vadinti tuos, kurie taip liaudies mylimus kunigus areštavo, slapta teisė ir slapta į katorgos lagerius nudangino vien už tai, kad žodžiu ir raštu išdrįso ginti persekiojamų ir terorizuojamų tikinčiųjų teises?
Keistai skamba Jūsų prisipažinimas, jog nesupratote, ką reiškia „ateistiškai" elgtis. Panašu tai būtų į žuvies skundą, kai ji nežino, ką reiškia plaukioti vandenyje. Galima paaiškinti: elgtis ateistiškai, reiškia, niekinti Dievą, Bažnyčią, tikinčiuosius ir viską, kas jiems brangu ir šventa, žodžiu, taip, kaip Jūs elgėtės šiuo istoriniu straipsniu. O aktyvesni ateistai plėšia ir degina bažnyčias (taip pasielgė Batakiuose, Gaurėje, Sangrūdoje), išniekina Švenčiausiąjį, griauna kryžius, daužo paminklus kapinėse.
Be reikalo stebitės, kad kun. S. Tamkevičius nežino UNESKO adreso, juk puikiai žinote, kad jokie sovietinės imperijos piliečių skundai, siunčiami tarptautinėms organizacijoms, niekada nepasiekia adresato, todėl nėra prasmės tuo adresu tiesiogiai siųsti. Tik dėka aplinkinių kelių, dėka radio balsų, mūsų šauksmą išgirsta adresatai. Tarptautinių organizacijų atsakymai į skundus taip pat nepasiekia sovietinių piliečių.
Keistai, tiesiog nesuprantamai skamba kun. S. Tamkevičiui mestas kaltinimas už šventoriuje pastatytą kalėdinę eglutę. Pastudijuokime kalėdinių eglučių atsiradimo istoriją bei jų simboliką ir sužinosime, kad eglučių rengimo paprotys į Lietuvą atkeliavo kartu su Kalėdų šventėmis, kaip sudėtinė švenčių dalis. Kodėl ją rengti teisę turi ateistai, o tikintieji neturi? (Ir dar akcentuojama, kad nėra tikinčiųjų diskriminavimo). Kalėdinė eglutė yra krikščioniškų švenčių renginys, o ne priemonė sugriauti ateistinę tarybų valdžią, kuri pasaulyje turi didžiausią tankų, raketų ir atominių bombų arsenalą. Nejaugi ta maža eglutė, pastatyta Kybartų šventoriuje, galėtų sunaikinti tokią didžiulę galybę? Ir kokie bailūs tie ateistai! . . . Dar didesnį siaubą ateistams sukėlė tai, kad ta eglutė pateko į „Kroniką" ir net į „šmeižikų" rankas užsienyje. Net įsivaizduoti negalima, koks tai baisus ginklas sovietų valdžios priešų rankose!
Ir pagaliau toji „Kronika", kuri savo teisybe ateistams bado akis. Ir ko tik nedarė ir nedaro valdiški bedieviai, besistengdami nutildyti leidinio balsą ir užtemdyti jo skelbiamą tiesą! Deja, niekam nepavyko uždusinti to ašaromis ir krauju rašyto žodžio, už kurį tikintieji savanoriškai ėjo ir tebeeina akmenuotais sovietinių katorgų ir kalėjimų keliais.
O jei kalbėti apie Kryžių naikinimo siaubą Lietuvoje, tai labai negražu ir nesąžininga kaltę suversti melioratoriams. Kokie gi melioratoriai ir šiluminių trąšų interesai pakartotinai nusiaubė tūkstančius kryžių Meškuičių piliakalnyje? Ar ne tie patys „melioratoriai" iš KGB centro numelioravo kryžius nuo Vilniaus katedros, nuo Trijų Kryžių kalno Vilniuje, nuo Kauno Įgulos bažnyčios, Panų kalno Žemaitijoje? Ar ne jie paminklų dirbtuvėms uždraudė gaminti kryžiaus pavidalo antkapius?
Veltui ateistai bando įtikinti liaudį ( o jūs juos ginate) neprikišę rankų prie kunigų žudymų. Lietuvos kunigai su vėzdais nevaikšto ir galvų niekam neskaldo. Priešingai, jiems bedieviai daužo galvas, stumdo po ratais, sodina į kalėjimus, taiko visą kompleksą traumatizavimo priemonių, apie kurias plačiau vertėtų pakalbėti atskirame rašinyje. O tai kad bedieviai, tame tarpe ir Tamsta, atvirą tiesą ir Rožančių vadina vėzdu — nieko nuostabaus. Juk nuo šių ginklų dreba ir pragaro galybės!
1984.1.25.
Inultus
* * *
TSRS KP CK Generaliniam sekretoriui J. Andropovui
Mažeikaitės-Sakalauskienės Liudvikos, K., gyv. LTSR Kaunas, Taikos pr. 75-47,
Nuorašas: Tikinčiųjų teisėms ginti komitetui
P a r e i š k i m a s
Mane giliai sukrėtė Viduklės klebono kun. Alfonso Svarinsko įkalinimas ir Kybartų klebonui Sigitui Tamkevičiui ruošiamas toks pat teisminis procesas. Jau pakanka medžiagos, kad galima būtų susidaryti išvadą: Jūs norite „susitvarkyti" tikinčiuosius ir jų vadovus kunigus taip, kaip padarėte Rusijoje. Iš tikrųjų jie visai Jums nenusikalto. Juk ir TSR įstatymai nedraudžia pačiam gintis ir ginti kitus, jeigu kas nors neteisingai užsipuldinėja, skriaudžia. Šie abu kunigai atliko kilnias pareigas: gynė tikinčiųjų žmonių asmens teises ir laisves, (kartu ben-dražmogiškąsias teises ir laisves), nes tarybinė valdžia nuolat kišasi į bažnytinius reikalus, juos nuolat stengdamasi žlugdyti. Jeigu teisiate kunigus, tai turėtumėte teisti ir ateistus, kurie visais viešais kanalais puola religiją, kunigus, kovojančius už gyvybinius tikinčiųjų interesus. Kunigai juk privalo stengtis apsiginti nuo ateistų išpuolių, teroro. Tačiau šį gynimąsi Jūs laikote nusikaltimu.
Jūsų vadovaujama tarybų valdžia remiasi bažnyčios atskyrimo nuo valstybės įstatymu. Tačiau Jūs aiškiai matote, kad bažnyčios atskirti nuo liaudies neįmanoma: daug tūkstančių žmonių prašo išleisti šiuos du kunigus. Atvirkščiai, valdžios pareigūnams jau laikas susirūpinti ir daryti išvadas dėl savo neteisingų poelgių ir imtis skaitytis su liaudimi (ar būtų tokia gausybė liudytojų už juos, jeigu jie ne gero, o blogo žmonėms būtų padarę).
1983 m. pradžioje aš buvau atleista iš darbo neva dėl etatų mažinimo (pagal BĮK 43 str. 1 p. išdirbau Kauno viešojoje bibliotekoje, komplektavimo skyriuje, 11 metų ir 5 mėn., jokių nuobaudų neturėjau, iš pradžių dirbau bibliotekininke, vėliau vyresniąja bibliografe). Tai įvyko tuoj po mano laiško rašyto Jums, Drg. J. Andropovai, apsvarstymo darbovietėje. Jame aš skundžiausi, kad mane stengėsi išvaryti iš darbo, iš namų (kooperatyvo pirmininkas A. Antanavičius ir jo pagalbininkas Lučkaitis). Tačiau Kauno viešosios bibliotekos direktorius Pupienis ir kiti „draugai" sakydavo: „Nesiskųsk, nes tik blogiau sau pasidarysi". Savo žodžius jie jau ištesėjo, o aš dar labiau įsisąmoninau, kad tarybų valdžios pareigūnai gali pasielgti labai neteisingai ir imasi net žiaurių prievartinių priemonių, jeigu jiems neteisėtai nepaklūsti.
Todėl, turėdama tam pagrindo, protestuoju prieš neteisingą kun. Alf. Svarinsko įkalinimą, prieš ruošimą teisminį procesą kun. S. Tamkevičiui. Solidarizuojuosi su tais, kurie sutinka eiti į kalėjimą, kad tik juos išlaisvintų.
1983.10.14.
