Rašo kun. Jonas Matulionis:
"Šiandien mūsų šventė — šv. Kazimieras. Meldžiu visiems Jo globos ir užtarimo. (...) Kiekviena vieta, kiekvienas mūsų gyvenimo kampas — Dievo dovana. Dažnos kratos, nenupelnytos pretenzijos, samdyti sekliai ir terorizuotojai, jų neišmoningas pažeminimas gali tiek, kiek jiems leidžiama, o Viešpats visada su mumis. Gaunu laikraščius ir žurnalus. Vieno viršininko atviras nepasitenkinimas netrikdo dvasinės ramybės. Jiems nepatinka daugiau žinantys, išsilavinę — dvasia stipresni, skaitantys ir mąstantys. Vasario 24-tą išsikvietė operatyvinės dalies leitenantas ir pasakė, kad sunaikinę laišką, kuriame buvo 4 perfotografuotos fotografijos ar litografijos. Jų antroje pusėje — lietuviškas tekstas. Kalbėjomės gerą pusvalandį, galiausiai vis tiek pripažino, kad galėjo parodyti nuotraukas ir siuntėjo adresą.


Sveikinkite sugrįžusius. Ar aš grįšiu anksčiau — vienas Dievas žino. Malonės prašau tik pas Teisingąjį ir gailestingąjį Viešpatį, o ne pas neteisingą ir apgaulingą žmogų (...) Visiems Šv. Ostijos malonių ir palaimos".
1987 m. kovas.

***

Iš kun. Sigito Tamkevičiaus laiško:
"Štai ir sulaukėme Naujųjų Metų. Tepadeda Dievas, kad šie metai tiek jūsų, tiek visų brangių mano širdžiai žmonių gyvenime būtų labai prasmingi ir gražūs. Jūs žinote, kad kalinio širdyje visada yra daug įvairiausių troškimų, bet turbūt pats didžiausias noras, kad visi, su kuriais gyvenimo kelyje Apvaizda suvedė, augtų malone ir meile, kaip augo Betliejaus Kūdikis. Ir šiais metais mano gyvenimo traukinys rieda tais pačiais bėgiais. Monotonija, pilkuma, bet ir laisvėje to netrūksta. Mūsų pareiga atidaryti širdies langus, duris ir įsileisti Tą, kurio akivaizdoje viskas pasidaro nekasdieniška, šventa. Kokia brangi Nazareto pamoka — pilkos dienos sužėri dieviška šviesa, jei tik toje kasdienybėje nepamestas iš akių tas, Kuris save pavadino "Pasaulio šviesa", jei su juo gulama ir keliamasi, dirbama ir kenčiama. Aplanko kartais ir mane mintys: Viešpatie, kokie ilgi tie metai! Ir dar daug jų! Kaip nusibodo ta pilkuma, kaip viskas įkyrėjo iki gyvo kaulo. Kada viskas pasibaigs? Bet nespėja ateiti šios mintys, kai kažkas širdyje prakalba ir primena: tau nevalia dejuoti, tu privalai visada būti stiprus, nes iš Viešpaties gavai labai daug, nes tave, kaip anuomet apaštalą Petrą, lydi Bažnyčios malda. (...)

Savo maldoje prašau Viešpaties palaimos tiems, kurie krikščionišką meilę konkretizuoja... prisimindami ir kalinį."
1987.01.07.
 

***


Rašo Povilas Pečeliūnas:
"...Aname laiške aprašiau, kodėl man patiko nuo pat paauglystės metų Ibseno "Brandas". Reziumė tokia, patiko todėl, kad "brande" daug minčių jau buvo mano širdyje. "Brandas" tik aiškiau ir įtaigiau formavo, todėl būtų klaida mane laikyti "brando" sekėju. Juk malonu, kai surandi kuriam nors veikale mintis, kurios jau yra tavo širdyje. Tai toks dar priedas prie "Brando".

...Taip, Danutę sunku rasti namie. Ji dirba, o visą kitą laiką aukoja mano jau tris metus nuo ligos patalo nesikeliančiai senutei Motinai, kurios gyvybę palaiko tik begalinis troškimas dar mane pamatyti.

...Rašote "turite vilties!". Tokiam, koks aš esu, realybė neteikia nė mažiausio pagrindo "vilčiai". Visos iliuzijos veda prie absurdiškos "filosofijos"... kurią jūs įrašėte aforizmu: "Ir ožys sotus, ir kopūstas sveikas." Neblogai žinau filosofiją, istoriją, o tokio atvejo negirdėjau. Esu perskaitęs apie keisčiausius stebuklus knygoje "Visų metų šventųjų gyvenimai". Deja, ir ten analogo neradau. Nebent tuo metu "ožys" "stebuklo" dėka pasijuto "sotus". Bet tokiu atveju, kuo dėtas "kopūstas"? Išnyksta ryšys. O jei yra bent mažiausias ryšys tarp "ožio" ir "kopūsto", tai visada kopūstas yra sugriaužiamas.

O gal čia "pati naujausia filosofija", kurios dar niekas nepublikavo? Jei taip, tai kodėl nenurodei to "filosofo"?

Na, užteks apie tai. Tema tokia niekinga, kad gaila ir popieriaus ir laiko.

Pas mus dar ilgai bus žiema, o pas jus turbūt jau pavasariu dvelkia. Ir Velykos ne už kalnų, balandžio 19 d....

...Nebarkite širdyje, jei ką ir grubokai parašiau. Matot, negaliu būti švelnus, kai kiekvieną dieną tenka susidurti su ledjūrio svilinančiu vėju..."
Igrim, 1987.III.4.

***


 

Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui

Gintauto Iešmanto,
gyv. ATSR Vukdlo raj. Podžarjės gyvenvietėj,

L a i š k a s


Jus tikriausiai pasiekė žinia, jog aš atsisakiau rašyti pareiškimą, kuriuo prašyčiau atleisti nuo tolesnio atlikimo. Mano įsitikinimu, reikalavimas rašyti tokį pareiškimą, kuris sąlygojamas, norint grįžti į tėvynę atitinkamu įsipareigojimu, prieštarauja tiesos ir teisingumo principams, neatitinka persitvarkymo dvasios. Kodėl? Juk ne vienas sutiko su tokiu pasiūlymu? Nejaugi mano atvejis kitos? Ne tai svarbu — toks ar kitoks atvejis. Yra aukštesnių dalykų.

Šiandien įsakmiai reikalaujama kalbėti tiktai tiesą, daiktus vadinti tikraisiais vardais, drąsiai kelti trūkumus, teigiama, kad tiesos niekada ne per daug. Apie tai girdėjome kalbant iš 27-ojo suvažiavimo bei sausio plenumo tribūnų, naujo požiūrio į tikrovę ir politiką mintys skambėjo ir tebeskamba, kitų vadovaujančių asmenų pranešimuose ir kalbose. Jeigu sutiksime, esą įmanoma atsikratyti išankstinio nusistatymo, tai kiekvienas tiesus ir sąžiningas žmogus įstengs pamatyti, kad aš buvau apkaltintas, būtent, tuo, jog vadovavausi minėtais, iš tribūnų dabar aukštinamais principais, buvau teistas už tiesos ir sąžinės balsą, kuris neleido tylėti.

Remdamasis dialektika, aš be kompromisų analizavau tikrovę tokią, kokia ji yra poetinėje kūryboje, ryžtingai smerkiau visuomenėje kerojančias negeroves, paliečiau ydas, apie kurias šiandien kalbama viešai ir visu balsu, Ir ne į šalį nuo socializmo, ne į šalį nuo demokratijos, kalbant žinomais žodžiais, o kaip tik dėl to, kad būtų daugia socializmo, daugiau demokratijos. įvykių eiga parodė, kad mano darbuose ("Rubikonas"... "Tiesos liudijimas", "Laisvės paradoksas" bei kt.) ir poezijoje pateikta diagnozė buvo ir tebėra teisinga. Paimkime, kad ir "Tiesoje" išspausdintą V. Lazutkos straipsnį "Visuomenės mokslai: be kritikos nėra kūrybos" (1987 m. vasario 11 d.). Jame daromos išvados ir reiškiamos mintys, kurias aš kėliau prieš 9-10 metų, ilgai ir sunkiai jas iškentėjęs širdyje. Tik V. Lazutka straipsnyje remiasi abstrakcijų pasauliu, slepiasi už žodžių, klausimus kelia aptakia forma, aš gi nagrinėjau tikrovę ir reiškiau kritiką, remdamasis konkrečiais faktais, remdamasis praktika. Ir išvadas dariau praktiškas, konkrečias, aiškias, atskleisdamas daiktų ir reiškinių esmę bei tikrąjį turinį. Kitaip sakant, man dialektika nebuvo sustingęs (sic!), apmokamų profesorių iš katedrų skelbiamas esamai padėčiai patvirtinti skirtas mokymas, o revoliucinis, amžina gyvybe alsuojantis tiesos instrumentas, kovos už nauja vadovas (sic!), neleidžiantis nusiraminti ir ką nors netikslinga bei neteisinga pateisinti. Tiesa, tos idėjos ir mintys, kurias aš reiškiau, šiandien įgyvendinamos dar ne visos, apie kai kuriuos jų aspektus dažnai dar kalbama miglotai, puse žodžio arba visai nutylima. Bet juk persitvarkyme padaryti dar tik pirmieji žingsniai. Tai kurgi, sakykite, mano kaltė? Kad aš rašiau tiesą? Kad trūkumus ir klaidas kėliau aštriai, be kompromisų? Bet juk taip ir turi būti daroma.

Ir dar. Apie mane buvo skleidžiama prasimanymai, kad aš esąs neva "buržuazinis nacionalistas", kalbėjau apie Lietuvos at-plėšimą nuo Tarybų Sąjungaos ir pan. Bet ir teisme ir visur kitur buvo nutylima, kad aš rėmiausi Konstitucijos suteikiama teise bet kuriai sąjunginei respublikai išstoti iš TSRS. Dar daugiau, — aš buvau teisiamas už tai, jog tikėjau, kad tokia teisė egzistuoja ne popieriuje kaip masalas ar apgaulė, o kad galima norėti J4 įgyvendinti tikrovėje. Ir įgyvendinti ne siekiant atkurti kažkokią mitinę praeitį, bet žengiant į priekį socializmo pagrindu. Taigi ne aš pažeidžiau Konstituciją, o tie, kurie mane suėmė, kaltino, teisė. Tariamajame mano nacionalizme yra daugiau internacionalizmo, negu žodžiuose ir veiksmuose tų, kurie puikuojasi esą nacionalistai, iš tikrųjų gi įtvirtina melą ir veidmainystę. Internacionalizmas nėra beatodairiškas lankstymasis pašalinėms jėgoms, jų valios vykdymas, o bekompromisinis rūpinimasis savo tautos reikalais, nepažeidžiant kitų tautų interesų. Taip, aš nebijau to pabrėžti, aš buvau ir esu už tai, kad Lietuva išstotų iš TSRS kaip atskira socialistinė valstybė. Tai šventa ir jokiais veidmainingais išvedžiojimais neužginčijama kiekvieno Lietuvos gyventojo teisė. Ir aš esu įsitikinęs, tai patvirtina tarptautinė ir vidaus padėtis, kad toks žingsnis patarnautų ir socializmo, ir taikos interesams, tikrajai tautų draugystei. Kas meta į mane akmenį už siekimą įtvirtinti amžiną lietuvių tautos svajonę, tas stoja prieš viena ir antra.

Kai kas papriekaištaus, jog esą pasirinkau vieną kelią savo mintims išreikšti. Bet malonėkite būti atviri ir tiesūs, kaip to ir reikalauja persitvarkymo dvasia: ar buvo įmanomas kitas kelias? Šiandien po sausio plenumo, visiems galutinai tapo aišku, jog to, ką aš pasakiau, kitaip ir nebuvo galima pasakyti. Viešpatavo nepakantumas nekanonizuotoms nuomonėms ir mintims, jos buvo laikomos pasikėsinimu į socializmą, negerovių politinėje, ideologinėje srityje atskleidimas buvo apšauktas melu ir šmeižtu, geriausiu atveju juodinimu. Stereotipinio mąstymo atmosferoje bet koks nestandartinis sprendimas savaime jau atrodė neaiškus ir įtartinas. Antra vertus, nebuvo ne tik tribūnos, bet ir galimybės viešai išsakyti mintims, prieštaraujančioms esamai padėčiai. Kol kas jų ir šiandien nėra. Neatsitiktinai jaučiamas kritiško, tai yra savarankiško mąstymo deficitas. O kaip jau nuo seno žinoma, be tokio mąstymo, be altarnatyvių (sic!), opozicinių nuomonių kovos nėra pageidautino žengimo į priekį, anksčiau ar vėliau ateina sustingimas, pradedama piktnaudžiauti valdžia. Štai dėl ko šiuo metu visu aštrumu iškeltas visuomenės gyvenimo demokratizavimo klausimas. Ir jis keliamas, atrodo, ne šiaip sau, o dėl to, kad būtų galima pasakyti tiesą apie mūsų dienas, gyvenimą ir pasaulį, aktyviai dalyvauti kovoje už tai, kas nauja ir pažangu. O ar ne to aš norėjau?


1985 metų rudenį į lagerį, kuriame aš buvau kalinamas, atvyko VSK tardytojas Urbonas ir išdrįso pasakyti: taip, Jūs daugeliu atvejų teisus, Jūsų idėjos, mintys, bus galimas daiktas įgyvendintos, tačiau nereikėjo su jomis iššokti pirma laiko, reikėjo palaukti, bus ir be Jūsų padaryta. Štai koks priėjimas prie reikalo. Štai kokia moralė! Matai trūkumus, matai, kad daromos klaidos, einama ne tuo keliu, bet tylėk, nekišk galvos, tegul būna taip, kaip yra, kol iš viršaus nebus imtasi žygių, duotas nurodymas. Ar ne tokią poziciją kaip žalingą ir amoralią pasmerkė M. Gorbačiovas vienoje iš savo kalbų? Aš pasakyčiau, tai nusikalstama pozicija. Juk reklamuojantys tokias "pilietines" pažiūras veiklūs vykdytojai sprendžia likimus, "nustatinėja", kas neteisinga ir teisinga, kas bloga ir gera. Kitaip sakant, tariasi turį monologi-ją paskutinės instancijos tiesai. Ir jie štampuojami, anot E. Mieželaičio, esamų, tai yra dabar smerkiamų, bet dar nepašalintų sąlygų, jie gauna už "stropų" triūsą žvaigždutes, jie reikalingi, jie ugdomi. Kokią morale, tokiu būdu siekiama įgyvendinti? Prisitaikėlišką, konformistinę, besiremiančią ne sąžine ir tiesa, o jas griaunančiais postulatais. Kaip pagaliau, tokioje atmosferoje literatūra, kritika, filosofija nesivilks politikai iš paskos, tiktai aiš-kindamos ir Uiustruodamos pateiktus teiginius, užuot savarankiškai zondavę ir tyrę kelius į ateitį? Žinoma, aš galiu gyventi kaip daugelis, nekvaršindamas sau galvos pavojingais klausimais, užmerkdamas akis prieš tai, ko nenorima arba nesugebama (yra ir tokių) matyti, kol nebus parodyta iš viršaus. Bet aš nemokėjau ir nenorėjau taip gyventi. Ir aš džiaugiuosi, aš laimingas, kad man pavyko peržengti baimės ir prisitaikymo barjerą, rasti nestandartinį, kaip šiandien mėgstama sakyti, kelią.

Apie tai aš kalbėjau teisme, pagrįstai ir motyvuotai atmesdamas šabloniškus kaltinimus bei išvadas, sąmoningai iškraipančias tiesą ir esmę. Tai buvo gėdingas procesas tiems, kurie jį surengė ir vykdė. Jis demaskavo juos pačius, atskleidė jų konservatyvumą, trukdantį naujo žingsniams. Kaltintojai susidūrė su nepajudinamu ryžtu ir įsitikinimų tvirtumu, bejėgiško apmaudo priepuolyje skubėjo didinti iš pradžių pasiūlytus bausmės terminus iki leistinos ribos. Jiems nebuvo svarbu nei tiesa, nei teisingumas. Bet apie kokią tiesą ir teisingumą galima kalbėti, kada kaltinimo esmė yra įsitikinimai, pagaliau netgi nuomonės, nesutampančios su tuo metu galiojusiais ir tiražuojamais standartais? Neatsitiktinai teismas tapo teisiamųjų pilieine, moraline ir dvasine pergale. O ką bekalbėti apie pačią parengtinio tardymo tvarką? Štai vienas iškalbingas atvejis.

Parengtinio tardymo metu man buvo pateiktas sufabrikuotas kaltinimas, esą aš šantažavęs LKP CK pirmąjį sekretorių grasinimu jį nužudyti. Tardytojai pasitelkė pagalbon daugybę ne man priklausančių tekstų bei pasisakymų, apsirūpino net grafologine ekspertize, nors pažvelgus ir ne specialisto akims, buvo aiškiai, matyti jos tendencingumas. Gerai, kad atsirado antrieji nuo VSK nepriklausomi ekspertai, kurie turėjo drąsos išstoti prieš VSK "specialistų" padarytas išvadas. Tuo nepatenkintas VSK kreipėsi į trečiuosius, šį kartą jau į (sic!) Maskvoje. Aukštoji instancija galutinai įrodė pirmosios ekspertizės klaidingumą. O ar teismas, prokuratūra, kitos instancijos pasidomėjo, kodėl tardytojai pateikė tokią sąmoningai klaidingą ekspertizę, kaip ji atsirado, koks buvo jos, kaip ir paties kaltinimo, tikslas? Šį klausimą keliu ne šiaip sau, norėdamas parodyti kiek man reikėjo pergyventi, o dėl to, kad būtų pagalvota, kur gali nuvesti tokie tardymo mėginimai pateikti "sustiprintus kaltinimus". Apie tai pagrįstai buvo kalbėta "Literaturnaja gazeta" (1986.XII.17.) išspausdintame laikraštyje "Žvelgti tiesai į akis" ("Pravde v glaze"). Aiškinama, girdi, mūsų reikalas pateikti tau kaltinimą, tavo reikalas gintis. Išsikepurnėsi — gerai, nuskęsi — dar geriau. Mes čia esą niekuo dėti, nusiplauname, kaip tas Poncijus Pilotas, rankas, ir tiek. Išeina, kad, pasak minėto straipsnio autoriaus, "skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas". Juo labiau, kad politinėse bylose iki teismo advokato, nors jo vaidmuo ir minimalus, paslaugomis neleidžiama naudotis.

Persitvarkymo dvasia reikalauja atviromis akimis pažvelgti į praeitį, atvedusią visuomenę į sustingimo įvairiose srityse būklę. Reikia pagaliau pasakyti visą tiesą ir apie asmens kulto padarinius Lietuvai. Tabu, kurie lig šiolei kaustė mintį šioje srityje, privalo būti galutinai pašalinti. Dėl to aš noriu ir ne tik noriu, bet ir privalau — atkreipti dėmesį į 1974 metų rudenį įvykius susijusius su manimi. Tuomet VSK organai, remdamiesi melagingu įskundimu (arba pačių sugalvota versija) padarė mano bute kratą. įskundimas, esą aš parašęs apie R. Kalantą 15 posmų eilėraštį ir jį, važinėdamas kaip žurnalistas į komandiruotes, platinęs po Lietuvą, suprantama, nepasitvirtino. Bet VSK darbuotojams tas ir nerūpėjo, nes jie turėjo tikslą paimu mano poetinę kūrybą, apibūdindami ją kaip "antitarybinius eilėraščius" (taip suformuota kratos protokole). Iš manęs atimta poezija buvo panaudota tam, kad būtų galima mane pašalinti iš partijos, iš darbo, iš žurnalistų sąjungos. Ir žinoma, taip buvo padaryta "autoritetingais" bei veidmainingais pretekstais. Ar neatrodo, kad tokiu būdu galima ne sunkiai susidoroti su bet kuo? Šių metų pradžioje "Pravdoje" išspausdintame straipsnyje aprašytas labai panašus kratos ir jos tikslų atvejis. Kaip galima žengti į priekį drąsiai ir ryžtingai, nepašalinus grėsmingo pažeidimų šešėlio? O jis ne vienas. Ir ne tik mano atveju.

Nesunku parašyti pareiškimą, prašant paleisti ir įsipareigoti "nesiimti ateityje priešįstatyminių veiksmų", kaip skambėjo pasiūlyta formuluotė. Bet tai reikštų pripažinti, kad aš kažkada ėmiausi tokių veiksmų, o tai būtų aiški netiesa. Tai reikštų susitaikyti su tais neteisėtumais, kurie padaryti mano ir kitų kalinių atžvilgiu. Tai reikštų susitaikyti su ta visiškai neteisinga, sąmoningai iškreipta mano įsitikinimų ir pažiūrų interpretacija, kurią pateikė VSK organai, taip pat teismas. Tai reikštų numoti į patirtus pažeidimus lageryje, numoti į pergyventas fizines ir dvasines kančias ir pasityčiojimą. Tai reikštų susitaikyti su kūrybos atėmimu, tiek suimant (rinkinys "Lūkesys" bei moksliniam darbui apie susvetimėjimą surinkta medžiaga), tiek parengtinio tardymo metus (VSK aš parašiau 270 eilėraščių ir poemą "Kelias", kurie, žinoma, visi pakliuvo į kaltinamųjų rankas). Tai reikštų numoti ranka į demokratizavimo procesą, esą jis ne mano reikalas. Atvirkščiai! Ne tie, kurie mane persekiojo, teisė, kalino, ne tie, kurie iš tribūnų svaidė prakeikimus mano adresu, yra širdimi ir protu už demokratizavimą. Žinoma, jie šiandien taip pat stoja į persitvarkymą. Bet taip jie darė dėl žinomų priežasčių. Tuo tarpu visas mano, kaip ir kitų politkalinių, nueitas kančių ir išbandymų kelias, visos mano dvasinės pastangos, politinės filosofijos darbai ir poetinė kūryba yra viena tų begalinės daugybės vidinių ir išorinių priežasčių bei paskatų, vertusių ir padėjusių subręsti persitvarkymo idėjai, padvelkti naujiems vėjams. Ir tai sakau be jokios tendencijos. Štai kodėl būtina paleisti be išankstinių sąlygų ir įsipareigojimų.

Aš suprantu, kad šiuo laišku rizikuoju užsitraukti naują valdžia ir galia disponuojančiųjų rūstybės potrūkį. Bet man nesvarbu mano asmeninis gyvenimas. Man rūpi tiesos likimas, rūpi ateitis. Visa ką aš padariau, padariau vedamas šio rūpesčio, taip pat nerimo dėl Lietuvos ir lietuvių tautos rytojaus. Tokiu tikslu ir parašiau šitą nerimastingą, bet tikėjimu ir viltimi dvelkiantį laišką. Rubikonas turi būti peržengtas galutinai ir negrįžtamai.
1987 m. vasario 19 d.
 

***


Į Gintauto Iešmanto laišką LTSR Prokuroras atsakė: "Išdėstyti laiške išvedžiojimai neatitinka bylos medžiagos bei įrodymų ir neduoda juridino pagrindo imtis priemonių atleisti Jus nuo tolesnio bausmės atlikimo, kurį paskyrė teismas 1980 m. gruodžio 22 d.