Rašo kun. Alfonsas Svarinskas:
"(...) Didžiojo Penktadienio rytą apie 2 val. nakties atvykome į naują vietą. Karantine dvi savaites, manau, kad prieš Atvelykį pamatysiu naujus draugus. Kelionė truko 15 parų, bet kely buvau tik 6 paras, septynias paras praleidau Jaroslavly ir 2 paras Permės kalėjime.
Tėvynėje palikau pavasarį, o čia dar žiema, sniego daug. Vakar ir šiandien laisvanoriškai kasinėju sniegą. Kelionė atgal buvo gana varginanti. Fizinis purvas kalėjimuose ir vagonuose. Bet daug blogesnis moralinis — bjauriausi keiksmažodžiai, 75% jų kalbos žodžių — keiksmažodžiai!
Nuo Jaroslavlio kupe buvau vienas, todėl turėjau progos melstis. Sužinoję, kad kunigas, o šito niekada neslėpiau, kariškiai ir kaliniai rodė tam tikrą pagarbą. Kaip nekeista, daugelis didžiuojasi "aš vagis", "aš narkomanas"...
Naujoje vietoje pirmieji įspūdžiai geri, gavau dvi baltas paklodes, pagalvę su užvalkalu, švarią antklodę ir net radioreproduktorių, tik dabar Didžioji Savaitė, todėl muzika džiaugsiuos per Velykas.
Esu sveikas. Ačiū už viską Dievui ir jums visiems, kurie mane remiate laiškais, malda, geru žodžiu. Tegul Velykų Kristus visiems atlygina amžinuoju gyvenimu!"
1987.IV.14
***
"(...) Kuomet imuosi jums rašyti dvejopas širdy jausmas: džiugu, kad bent menku laiškeliu galiu jus aplankyti, liūdna ir skaudu, kad laiškas eina bent 2 mėnesius! Kaip maža pasiekė mūsų dienų civilizacija.
Jau dvi savaitės dirbu virtuvėje: skutu bulves, valau dulkes ir net ruošiu vakarienę. Darbas nėra sunkus, bet lieka labai mažai laiko sau, ypač maldai. Bandau bent prabėgomis pabendrauti su Dievu. Ką galiu, darau ir tikiuosi, kad Viešpats už tai nepakaltins. Visur ir visada stengiuosi likt ištikimas Jo šventai Valiai.
Naujoje vietoje visos sąlygos: ir fizinės, ir dvasinės yra geresnės, lengviau. Bet klimatas čia žymiai blogesnis (800-900 m. virš jūros lygio), mažiau deguonies, todėl negaluoja širdis, kojos kaip nesavos, nors stengiuosi daug vaikščioti.
Rytdienai užsisakiau grėblį ir šluotą. Eisiu valyt teritorijos."
1987.V.3.
***
Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
"(...) Kaliniui laiškas nemažiau brangus, kaip alkanam duonos riekė. Be to, kiekvienas laiškas primena, kad Lietuvoje yra žmonių, gyvai prisimenančių Kristaus meilės įstatymą — "kalinį aplankyk" (Mt 25,36). Tai Bažnyčios gyvastingumo ženklas.
Neseniai mums paskelbė birželio 18 d. įsaką dėl amnestijos. Mano likusį bausmės laiką sumažino perpus. Taip kad ateinantį pavasarį — gegužės 27 d. — ruošiuosi palikti Mordoviją ir porą metų pasisvečiuoti Sibire. Nei džiaugiuosi, nei liūdžiu. Noriu, kad mano buvimas ir čia pasitarnautų Bažnyčios labui. O Mokytojas geriausiai žino, kur mes reikalingiausi.
Mano gyvenime nėra nieko įdomaus ir nepaprasto; jį visą galima sutraukti į du žodžius — darbas ir malda. Menu iš savo vaikystės: savo parapijos klebono kambaryje ant sienos pamačiau didelį kryžių ir du žodžius — ora et labora. Pasirodo šią programą nė kiek neblogiau galima vykdyti ir lageryje. Ir dar. Kartą kun. A. Skeltys davė paskaityti "Jaunuolio religija". Ten radau raides — AMDG ir ką jos reiškia ir kas jos autorius. "Visa didesnei Dievo garbei", — ir šitai galiu pritaikyti. Tad ko daugiau reikia?! Laisvu laiku vaikštau Jums gerai žinomais takeliais ir lenkiu pirštus vietoj rožančiaus karolėlių ir prisimenu tuos,' kurie čia vaikščiojo pirma manęs ir tuos, kurie tenai, Tėvynėje, vienokiu ar kitokiu būdu dirba Kristaus vynuogyne.
Skaičiau "Tiesoje" apie vyskupų ir dekanų susitikimą su vyriausybės nariais AT Prezidiume. Iš trumpos žinutės sunkoka susidaryti vaizdą, kiek "perestroika" palietė Bažnyčios ir Valstybės santykius. Man atrodo, kad savo laiku turės būti gerokai reformuotas Religijų reikalų Tarybos institutas. Tai būtų naudinga ne tik Bažnyčiai, bet ir valstybei.
...Savo kasdieninėje maldoje, ypač Viešpaties artumoje, nuolat prisimenu tuos, kam Dievas uždėjo sunkias ir atsakingas pareigas...
Likime maldos vienybėje. 1987.IX.28.
***
LKPCK sekretoriui L. Šepečiui
Gintauto Iešmanto
P a r e i š k i m a s
"Neseniai mane pasiekė žinia, kad praėjusiais 1986 metais, darant kratas, į saugumo darbuotojų rankas pakliuvo mano poetinė kūryba, kuri buvo išvengusi įkalinimo suėmimo metu 1980 m. kovo 17 d. Ji apima kūrybinį darbą nuo 1947 iki 1979 m., taigi yra vos ne visas mano sąmoningas gyvenimas, jo esmė. Rankraštį sudaro beveik tūkstantis eilėraščių (rinkiniai "Pavasario šalnos", "Esmės ieškojimas", "Godos akimirksnį" (ketureiliai), "Peilis į širdį", "Vilties properša", "Būties dovana", taipgi poemos "Toks gyvenimas" ir kt.).
Teismo nuosprendyje (1980 gruodžio 22 d.) mano poetinės kūrybos interpretacija buvo pateikta sąmoningai iškreipta, tendencinga. Toks kūrybos politinio vertinimo būdas matyt atitiko tuo metu viešpatavusią melo dvasią, tačiau dabar tampa akivaizdžiai aišku, jog eilėraščiuose išreikštas požiūris į tikrovę teisingai atspindėjo istorijos vystymąsi, šiandien pradėtų vykdyti pokyčių visuomenės gyvenime būtinybę. Mano plunksną vedžiojo Tiesa ir vien Tiesos ieškojimui bei Gėriui ji tarnavo. Todėl kūrybos laikymas saugumo seifuose yra niekuo nepateisinamas, prieštarauja demokratizavimo procesui, tarptautinei žmogaus teisių koncepcijai. Apskritai, kūrybos persekiojimas, jos atėmimas, kai kada ir jos sunaikinimas, autoriaus baudimas už tai, ką jam diktavo sąžinė, yra tolygu nusikaltimui prieš žmoniškumą, prieš literatūrą, prieš kultūrą. Dar daugiau, tai nusižengimas prieš protą, prieš socializmą, kurį Jūs propaguojate.
Tie, kurie daro šį nusikaltimą, bando savo veiksmus demagogiškai teisinti tuo, jog esą gina valstybę, santvarką, viešąją tvarką ir pan., bet visais laikais ir visur, praėjus apakimui ir beprotybės svaiguliui, paaiškėja, kad būtent tokia veikla daro nepataisomą žalą tai pačiai valstybei ir santvarkai, paženklina pasmerkimo ir gėdos ženklu visus, kurie persekioja kūrybines pastangas, nesvarbu, kokių meninių rezultatų jomis būtų pasiekta. Nelaiminga ta visuomenė, kur saugumas (arba slaptoji policija) turi teisę kištis į kultūros, literatūros ir meno reikalus. Ir niekas labiau nebijo viešumo šviesos, kaip saugumo organai. Manau, suprantate, kodėl.
Aš toli nuo minties pervertinti savo ilgamečio triūso reikšmę. Tačiau tai nereiškia, jog turiu tylėti ir susitaikyti su veiksmais, trukdančiais teigiamiems procesams visuomenėje. Todėl aš kreipiuosi į Jus imtis ryžtingų priemonių, kad minėti mano kūrybinių pastangų vaisiai būtų nedelsiant grąžinti man. Aš turiu omenyje ne tik išvardintąją kūrybą. Iš manęs buvo atiminėjami parašyti dalykai, tiek kalint valstybės saugumo komiteto tardymo izoliatoriuje (apie 270 eil. ir poema "Kelias"), tiek lageryje BC-389-35, kuriame buvau 1981-1985 m. Apie tai rašiau laiške LTSR Aukščiausiajai Tarybai (jo kopiją pasiunčiau ir LKPCK biurui). Šiandien tie atimtieji dalykai, be abejo, laikomi saugumo komitete. Daug kūrybos yra LTSR Prokuratūroje (daugiau kaip 150 trioletų rinkinys, eilėraščiai, proza ir kt. eilės.). Taip pat turi būti grąžinti eilėraščiai VSK darbuotojų konfiskuoti 1975 m. po kratos mano bute, padarytos 1979 rugsėjo 4 d. (sic!?)
Aš tikiuosi, kad Jūs įstengsite suprasti mane. Juk ir Jūs, šiaip ar taip, esate tam tikrų kūrybinių nusiteikimų žmogus. Susirūpinimas mano viso gyvenimo likimu yra drauge ir nerimas dėl demokratinių pertvarkymų ateities. Aš noriu tikėti, kad pastarieji yra tikri, kad permainų vėjas neaplenkia ir Lietuvos. Deja, kol kas akį rėžia rėkiantis paradoksas — reikalaujama tiesos, aštrių kūrinių, bet tie, kurie yra sukurti, remiantis jos dėsniais ir nepaisant rūsčių pavojų, kalinami saugumo kazematuose, jų autorius persekiojamas. Apie kokį persitvarkymą tada galima kalbėti?
Tiesa ir teisingumas turi nugalėti. Nejaugi Jūs, kuriems šiandien priklauso valdžia ir galia, bent dabar nepasistengsite pasalinti skriaudų, nestosite prieš melą ir neteisėtumą, kurie mėgina prisitaikyti prie naujų sąlygų? 1987.VII.11
***
Rašo Povilas Pečeliūnas:
"Į daugelį klausimų atsakysiu trumpai. Apie orą ir sveikatą neverta rašyti.
Pirmiausia — į patį svarbiausią...
Kodėl aš nepasinaudojau "galimybe" grįžti į Lietuvą jau sausio mėnesio pabaigoje?
Taip, tokia "galimybė" buvo. Bet kokia kaina? Neprincipingumo ir kompromisų kaina. Jau vadinamo "teismo" metu paskutiniame žodyje pabrėžiau, kad niekada nedariau kompromisų su savo sąžine, kad esu giliai nuo pat sąmoningo gyvenimo pradžios įsitikinęs, jog kompromisai ir neprincipingumas nesuderinami su žmogaus asmenybe, kad žmogus gali būti laisvas tik tiesoje, kad niekas negali padaryti žmogaus laisvo, tik Tiesa. Galima būti konclageryje, karceryje ir klaikiausiame etape, ir būti laisvam. Galima važinėti limuzinais, kilti karjeros laiptais, paskęsti materialinėse gėrybėse ir nebūti laisvu. Tokia "laisvė" yra tiktai tariama. Beprincipingumas ir kompromisai, kaip juos beaiškintume, yra ne asmenybės, o degraduojančio ar jau degradavusio žmogaus požymis. Mano sielai tai visai svetimas dalykas.
Tie trys žodžiai ("pasižadu nepažeisti įstatymų") nors ir nereiškia tiesioginiai kaltumo prisipažinimo, bet yra absurdiškas dalykas ir prieštarauja sveiko proto logikai. Jeigu žmogus nekaltas, tai kodėl jis turi "įsipareigoti", kad "nepažeis įstatymų"? Juk jis jų niekad nepažeidė, tai viena. Dar daugiau, jis kaip tik elgėsi atvirkščiai: ir pats nepažeidė ir rūpinosi, kad kiti nepažeistų, kad jų visi laikytųsi ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Tokiam teko iškęsti visas tardymo, konclagerio, etapų, karcerio baisybes, kai jis savo laiku, kai visi tylėjo, kėlė balsą. Dėl to, kad nebuvo bailys ir sakė tiesą, nors ji ir buvo karti. Ir štai dabar iš tokių reikalaujama, kad jie duotų pažadus laikytis įstatymų. Argi tai ne absurdas?
Dar daugiau: kas reikalauja? O gi tie, kurie pažeidinėjo įstatymus, arba tie kurie buvo atsakingi už jų vykdymą. Štai iki kokio paradokso prisigyventa!
Tai, ką čia parašiau, buvo mano pasakyta tiesiai ir atvirai tiek KGB, tiek prokuratūros atstovams, kurie atvyko manęs "išlaisvinti" tokiu absurdišku būdu.
Kas tai? Bandymas pateisinti tuos, kuriuos nesaistė ir nesaisto jokie įstatymai? O gal netiesioginiu būdu įteigti, kad tokie kaip aš vis dėlto kažkuo kalti? Greičiausiai taip yra. Apgailėtinos pastangos!
Žodžiu, kreipėsi ne tokiu adresu, ką aš tiesiai ir pasakiau. O adresas žinomas: tegul vyksta pas tuos, kurie organizavo tokias "bylas" ir tokius "teismus", koks įvyko 1980 m. gruodžio 15-22 d.d.
Kas pasirenka Tiesos kelią, tas privalo eiti juo iki galo, nežiūrint, kas jį ištiktų.
Žinoma, tai ne mano nuopelnas. Teisus buvo kun. Jakštas, sakydamas, kad "mes ne savo šviesa žėruojam..." Be Dievo palaimos būtume bejėgiai.
Kai vyko vadinamasis "teismas", aš turėjau paskutiniame žodyje progos pacituoti šv. Rašto žodžius. "Kas manęs išsižadės žmonių akivaizdoje, to aš išsižadėsiu savo Tėvo akivaizdoje"... (ir atvirkščiai) ir po teismo niekas manęs labiau nedžiugino, kaip tai, kad aš pasakiau tuos Evangelijoj užrašytus žodžius. Negalvojau nei apie siaubingą etapą, nei apie konclagerį, o tik džiaugiausi, kad išpažinau principingai ir tokiu momentu viešai Kristų. Jau vien dėl to buvo verta vykti į konclagerį.
Principingumas, jei jis tampa žmogaus poreikiu, glūdintis giliai širdyje, išplaukia ir į viešumą atsakingais momentais. Aišku, tai irgi ne mano nuopelnas, o visur lydinti Dievo Apvaizdos ranka.
Iš tų keliolikos žodžių galite suprasti, kodėl aš negalėjau kitaip pasielgti. Jei būčiau susigundęs tariama "laisve", būčiau praradęs tikrąją laisvę, kuri tegali būti Tiesoje.
Ir tai ne šiaip sau žodžiai, o mano gyvenimo pagrindas ir esmė! Nustoti šito, nustoti būti žmogumi. Visada man atrodo, pasigailėjimo verti tie žmonės, kurie kovoja su Tiesa, kurie bando Ją nuslėpti, falsifikuoti... Tuščios pastangos!
"Tiesa jus padarys laisvus" — irgi Evangelijos žodžiai, kuriuos su giliu įsitikinimu pakartojau paskutiniame žodyje. Todėl ne KGB, ne prokuratūra ar kokie kiti pareigūnai gali "išlaisvinti", ir ne absurdiški parašai, o tik Tiesa! Beje, aš niekada ir nebuvau nelaisvas!
O kas link Tėvynės, tai niekada nuo jos nebuvau atsiskyręs! Tėvynė Lietuva, kurios niekas iš manęs nesugebėjo atimti, visada buvo su manimi! Ji — mano širdyje! Gal dėl to tokia brangi! Nuotoliai nieko nereiškia.
Iki šiol aš vis dar "ypatingai pavojingas valstybinis nusikaltėlis..." Kodėl "pavojingas" ir dar "ypatingas". Kam "pavojingas"? O gi tiems, kurie bijo Tiesos, kurie vis dar tiki, kad Tiesą galima uždaryti į narvą, įkalinti arba taip užslėpti, kad apie Ją niekas negalėtų žinoti. Deja, Tiesa už viską galingesnė. Ir priemonės nuslėpti Tiesą apgailėtinos: bauginimas, prievarta... Ir vėl, deja, deja!... Gyvenimas rodo, kad tos priemonės, kuriomis bandoma Tiesą įkalinti, teduoda tik laikinus "rezultatus"... Nežinomi Viešpaties planai! Ir vargas tam, kuris bando jiems priešintis...
Atrodo, kad paaiškinau Jums, kodėl aš pasielgiau taip, o ne kitaip. Gal kiek padrikai. Būkite ištvermingi ir kantrūs iki galo Tėvynėje! Telaimina Jus Gerasis Dievas!"
1987.VIII.15
P.S. "Dabar dėl Motinos! Taip, kiekvieną dieną laukiu telegramos. Ji visus tuos (vos ne aštuonerius metus) manęs laukė, dieną ir naktį stovėdama prie lango. O kai prieš tris metus gulė į patalą ir jau nebesikėlė, dieną ir naktį minėjo mane ir meldėsi. Ją palaikė ne fizinės jėgos, o begalinis noras dar kartą mane pamatyti... Bet jei nebeužteks tų jėgų ir Ją Viešpats pašauks anksčiau, tai ji irgi padarys tą auką, nemažesnę už mūsų visų.
Dėl laiškų. Aš visiems rašau, kas man rašo ir visiems atsakau. Jei kas man rašo ir negauna iš manęs, tai reiškia arba aš negavau, arba negavo iš manęs.
Atrodo, kad apie visus svarbiausius dalykus parašiau."
Pečeliūnienė, taip ir nesulaukusi savo sūnaus, mirė rugpjūčio mėnesį. P. Pečeliūnui buvo leista dalyvauti motinos laidotuvėse, kurios įvyko rugpjūčio 21d.
LTSR Prokurorui Novikovui A. A.
Gerbiamas prokurore!
Jums parašyti mane paskatino Petro Anilionio straipsnis, atspausdintas š.m. spalio 11d. "Valstiečių laikraštyje". Norėdamas parodyti šio autoriaus teiginių ir net gąsdinimų nepagrįstumą, prie šio laiško pridedu savo raštą, parašytą 1984 m. balandžio 22 d. Lietuvos KP centro komitetui, kurį jūsų įstaiga atsisakė perduoti adresatui ir jį sugrąžino man atgal.
Jeigu antitarybiškumu laikyti visa tai, kas tikrai kenkia Tarybų Sąjungai, kaip valstybei, tai minėto straipsnio autorių reikėtų priskirti prie tikrų antitarybininkų.
1) P. Anilionis sąmoningai iškreiptai aiškina LTSR Konstitucijos 50 straipsnį, tvirtindamas, jog "mokyklos atskyrimą nuo Bažnyčios (...) reikia suprasti kaip draudimą (...) vaikus mokyti religijos dalykų..."
2) P. Anilionis religijos mokymo klausimuose netiesioginiu būdu atmeta TSRS įstatymo "Apie TSRS Ministrų Tarybą" 19-tąjį straipsnį. "Laikymasis TSRS tarptautinių susitarimų".
3) P. Anilionis netiesioginiu būdu ignoruoja TSRS vyriausybės priimtos Vienos konferencijos apie tarptautinių susitarimų teisę 26 ir 27 straipsnius ir deklaracijos apie tarptautinės teisės, liečiančios draugiškus santykius ir bendradarbiavimą tarp valstybių sutinkamai su SNO įstatais, principus.
4) P. Anilionis savo antibažnytiniu rašiniu parodė, jog jis nepripažįsta a) Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 straipsnio; b) tarptautinės pilietinių ir politinių pakto 18 straipsnio ketvirtosios dalies; c) trijų valstybių saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje baigiamojo akto dalies, kurioje kalbama apie valstybių-dalyvių įsipareigojimus žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių klausimu; d) tų pačių valstybių pasitarimo Helsinkyje baigiamojo dokumento dalies su įsipareigojimu tobulinti savo įstatymus ir administracines taisykles žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje.
Visi aukščiau išvardinti dokumentai yra TSRS valstybės įstatymų tobulinimo pagrindas arba jau turi veikiančią juridinę galią ir Tarybų Sąjungoje. Todėl Petro Anilionio visi tendencingi aiškinimai yra grynai subjektyvūs. Jie neturi jokio juridinio pagrindo, nes jo minimi religinių susivienijimų nuostatai prieštarauja ne tiktai TSRS pripažintoms ir patvirtintoms aukščiau išvardintoms tarptautinės teisės normoms, bet ir pačiai TSRS Konstitucijai. Kad taip iš tiesų yra, parodo šio laiško priedas.
Primenu Jums, kad TSKP XXVII Suvažiavime buvo pažymėta, o centrinėje spaudoje ir dabar rašoma, jog priviso labai daug įvairiausių nuostatų, nurodymų, direktyvų, parėdymų, instrukcijų, cirkuliarų ir kitokių šios rūšies administracinių "įstatymų", kurie neturi tikro įstatyminio pagrindo arba net prieštarauja TSRS Konstitucijai. Vienas iš tokių "įstatymų" yra ir religinių susivienijimų nuostatai, kurie dabar, šalies persitvarkymo metu, turi būti nedelsiant atšaukti arba nors viešai pripažinti negaliojančiais. Tai būtina padaryti ypač dabar, kada 35-kių valstybių Vienos Konferencijoje ir tikinčiųjų teisių gynimo klausimu yra skiriamas didelis dėmesys.
Tarybų Sąjungai negarbinga ir nenaudinga būti vienintele pasaulyje valstybe (neskaitant Albanijos ir keletos kitų neišsivysčiusių šalių), kurioje valstybinėmis priemonėmis užsibrėžta užgniaužti tikėjimą iki visiško panaikinimo. Su tokia savo programa TSRS niekada neįgis pasitikėjimo pasaulio visuomenėje ir valstybių tarpe. Tokia programa bei jos diktuojama ateistinė bei antibažnytinė akcija kompromituoja TSRS kaip valstybę, smugdo jos tarptautinį prestižą, silpnina pačios valstybės pamatus. Todėl tegu neužsigauna Petras Anilionis ir kiti jo bendraminčiai, kad kaip tik šia prasme juos visus galima laikyti pavojingais an-titarybininkais, savo darbais labai kenkiančiais Tarybų Sąjungos valstybei.
Kova su tikėjimu tokiomis priemonėmis (...), kurias savo straipsnyje aiškina Petras Anilionis, tai taip pat pasityčiojimas iš leninizmo ir akivaizdi Vladimiro Iljičaus Lenino ir jo mokymo ignoracija. Kad taip tikrai yra, lai toliau kalba pats Leninas: "Tolko v Rosii (...) iz europeiskich gosudarstv ostalis ješčio pa-zornyje zakony (...) kotorye libo priamo zapreščajut izvestūjų vierų, libo zaprščajūt rasprostraniat jejo, libo lišajūt liūdei isvestnoj vieri niekotorych prav. Vsie eti zakony samye nespravadliv-ye, samye pozornye. Každyj dolžen imiet polnūjų svobodų ne tolko deržatsa kokoi ūgodno viery, no i rasprostraniat liūbijų vierū (...) Ni odin čelovek ne dolžen daže imiet prava sprašivat kovo nibūd o viere: eto dielo sovesti, i nikto tut ne smeet vmešivatj-sia" (V. Lenin, Polnoje sobr., t. VII. 1976 g. str. 173). O vis tik carizmo laikais net Lietuvoje tie "gėdingi įstatymai" niekur negąsdino bausmėmis už vaikų mokymą tikėjimo tiesų. Mokyklose buvo tikybos pamokos.
Dabar plečiant ir gilinant šalies persitvarkymo visose srityse politiką, reikėtų ir Petrui Anilioniui ir jo bendraminčiams pagalvoti: ką šiandieną pasakytų Leninas visų tų apribojimų ir draudimų, kurių apstu Religinių susivienijimų nuostatuose, klausimu.
Klausimas ir Jums, gerbiamas prokurore: ar gali ir toliau LTSR Prokuratūra likti abejinga, kada ateistai, siekdami savo tikslų ir faktiškai administruodami Lietuvos Katalikų Bažnyčią bei kitus religinius susivienijimus, ignoruoja arba iškreipia TSRS Konstituciją ir visus tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje? Toks valstybės organų abejingumas ypač religijos ir tikėjimo srityje, taip pat neprisideda prie TSRS valstybingumo stiprinimo ir tikrosios demokratijos tobulinimo bei plėtimo.
Ta pačia proga Jums pranešu, kad savo protesto badavimus, apie kuriuos parašyta priede, pradėtus 1984 m. kovo 7 d., aš įvykdžiau. (Šiose sąlygose tai buvo nelengva: tris kartus alpau, kartą — iki sąmonės netekimo).
Badavimus nutrauksiu su paskutine mano buvimo lageryje diena.
Su Jūsų atsakomuoju š.m. spalio 28 dienos raštu Nr. 13-4279-80 mane supažindino. Už jį dėkoju, nes jis papildo mano žinias ir išvadas apie tarybinių įstatymų laikymąsi teisingumo sargybos praktikoje...
V. Skuodis — Benedict Scott
Mordovija, Baraševas. 1986 metais, Tarptautinė žmogaus teisių diena — gruodžio 10-oji.
