Rašo kun. Sigitas Tamkevičius: (...) "Dirbdamas prie staklių, visą dieną galiu mąstyti, melstis, apeiti kryžiaus kelius. Tokia mano gavėnia, tokios ir rekolekcijos, o po darbo nieko nesinori, nei daryti, nei skaityti. Ir taip diena po dienos. Apmąstydamas Kristaus kryžiaus kelią, maldoje prisimenu visas veronikas ir kireniečius, kurie vienaip ar kitaip jau beveik penki metai yra su manimi, malda, laišku; savo idealizmu ir solidarumu daugelis šluostė veido prakaitą, daugelis palengvino naštą. Vienų pagalbą mačiau, apie kitus žinojau, trečius neklystamai jutau esant šalia savęs. Dieve, kaip gera gyventi, kai salią savęs matai ar bent jauti tiek daug gerų žmonių ir mylinčių širdžių. Į šiuos žmones atsimuša pasaulio neapykanta, nedraugiškumas ir abejingumas. Todėl visoms veronikoms ir visiems kireniečiams tūkstantį kartų ačiū.
Neseniai visi matėme per centrinę televiziją filmą apie kun. Alfonsą Svarinską. Žiūrėjo ir pagrindinis filmo herojus. Po to sekė mūsų komentarai ir sveikinimai. Pasirodo, kad bet kokiame veidrodyje galima atpažinti gero kunigo veidą, žinoma, jei tik regėjimas neperdaug apsilpęs.
Laikraščiuose skaičiau daugelį straipsnių apie kunigus. Duok Dieve, kad Seminariją baigtų vis daugiau idealistų ir aukos vyrų ir nei vieno samdinio, nei vieno muitininko, susirūpinusio tik savo krepšiu. Kokia didelė atsakomybė kunigams už Dievo tautą. Išganytojas gal ne vienam galėtų papriekaištauti: "Ar negalėjote valandėlę pabudėti su manimi?" (plg. Mr. 14,37) Kelią rodyti ir vesti gali tik aukos žmonės. Šiandieninis žmogus su panieka nusisuka nuo tokių vadų, kurie vienaip kalba, kitaip gyvena. Kunigas savo gyvenimu privalo šviesti kaip saulė, antraip — vargas jam! Laukiu šv. Velykų. Pavasario žingsniai jau girdisi ir Uralo kalnuose, linksmesnė saulutė, vėjas mandagesnis. Kai gausite šį laišką, tikriausiai bus Verbos, o gal ir šv. Velykos. Sveikinu visus susirinkusius prie tuščio Kristaus kapo: Jo nėra čia! Jis prisikėlė! Aleliuja! Bet už tai Jis yra mumyse su mumis. Ir ne tik tada, kai kambarėlyje meldžiamės, kenčiame skausmus, bet ir tada, kai pilni nerimo, kai dėl savo neišmanymo bėgame nuo Kristaus kryžiaus. Jis visada su mumis. Todėl visada — Aleliuja! Visiems linkiu tyro Velykinio džiaugsmo. Visiems, pažinusiems ir įtikėjusiems Viešpaties meile, spaudžiu dešine, ir primenu mylimo Jėzaus mokinio žodžius: "Kiekvienas, gimęs iš Dievo, nugali pasaulį" (1 Jn. 5,4). Kas sąmoningai švenčia mirties ir nuodėmės Nugalėtojo šventę, tas ir pats yra Viešpaties pergalės šauklys ir nešėjas".
1988.03.08
* * *
Rašo kun. Alfonsas Svarinskas: "(...) Širdingai sveikinu jus, o per jus ir visus mano širdžiai brangius ir mylimus parapijiečius, prietelius ir draugus, visus pažįstamus. Tesaugo Jus Viešpats Dievas, Jo malonė teveda visus į naujas šventumo aukštumas.
Džiaugiuosi, kad Jūs gavote visus pernykščius mano laiškus, o aš iš jūsų negavau viso trečdalio.
Manau, kad Jūs tik dalinai teisi tvirtindama: "Nieko neišgirsti džiaugsmingo, bet vis slegiančio..." Argi nedžiugu, kad net keli laikraščiai man skyrė daug vietos savo puslapiuose, parodė filmą kino teatruose, per Maskvos ir Vilniaus televiziją. Maskvos televizijos 1 min. — 362 rub. Taigi, kokia suma už pusę valandos! Tiesa, ten daug netiesos (pvz., kad laisvanoriškai sutikau filmuotis ir kt.), bet ar tai svarbu. Išgarsino visoj Tarybų Sąjungoj. Draugai spaudė ranką. Dabar galėčiau laimėti rinkimus. Bet man viso to nereikia! Esu kunigas ir tik kunigas! Ir kunigu liksiu! Belieka tik su šventuoju kartoti: "Ne man, Viešpatie, ne man, Viešpatie, tik savo vardui duok garbę". O man ir mums reikia tik vieno: visur ir visada vykdyti Dievo valią per visą gyvenimą, šventai ir su šypsena širdy bei lūpose, nes tik "linksmą davėją", kaip tvirtina šv. Lukas, "myli Dievas".
Nesistebėkit dėl naujo adreso. Man vis tiek. Galutinis mūsų adresas — dangus. Tik šito adreso neprarasti ir neužmiršti! Iš jūsų ir kitų laiškų visas plotkeles išmetė į šiukšlių dėžę. Jiems nėra nieko švento! Pas mus persitvarkymo veik nematyti!
(...) Gaila, kad nėra galimybės visiems atsakyti į laiškus. Manau, kad visi puikiai supranta mano padėtį, man atleis ir toliau rašys.
Dėkingas broliams kunigams už prisiminimus ir šv. Mišių auką kiekvieną mėnesį Viduklėje. Ir šiandien jūs melsitės Tėvynėje, o aš čia, drauge su kunigu Sigitu. Mintys mūsų laisvos, niekas nesulaikys ir nesukaustys. Dėkoju visiems visiems, kurie prisimena mane malda, žodžiu ir laišku.
Dabar man gerai, galiu ir išpažintį lietuviškai atlikti ir pabendrauti. Kiek kartų prašiau, kad sudarytų sąlygas atlikti išpažintį, bet vis veltui.
Dievas taip patvarkė, kad niekam nė ačiū. Nuostabūs Viešpaties keliai.
Paskutiniu metu šiek tiek sušlubavo sveikata: skauda stuburkaulis ir pakilo kraujospūdis. Liga neleidžia dirbti ar kelti nieko sunkaus, o gyvenimas verčia... Gavau atleidimą nuo darbo 4 dienoms. Galėsiu pailsėti ir išsimiegoti, o paskui bus matyti. Į virtuvę nebegrįšiu, nes ten reikia dirbti 12 val. ir kasdien kilnoti puodus po 40-50 litrų.
Stengsiuos paremontuoti sveikatą, bet čia daugiau negu ribotos galimybės. Ir vėl tebūnie Jo šventa valia.
Vartau lietuviškus laikraščius. Ypač įdomus buvo paskutinis plenumas. Pasirodo, kad pagyrimams nėra jokio pagrindo. Gaila, kad ir moralinis veidas negerėja. Laikraščiai tvirtina, kad išsiplėtė samagono darymas. Be to, dažnai minimas Lietuvos vardas ir su narkotikų kontrabanda. Taigi, ar po šito viso galima kalbėti apie pasisekimą, kultūrą? Gaila, kad esu išvežtas toli nuo Lietuvos ir negaliu įsijungti į aktyvią kovą už Tėvynės šviesesnę ateitį. Tegul mano broliai nesnaudžia ir su šiuo blogiu kovoja visomis jiems prieinamomis priemonėmis. Antraip — ir istorija ir Dievas pasmerks! Kaip baisu mirti, nepalikus ženklo žmogum buvus.
Dirbdamas virtuvėje, turėjau labai mažai laisvo laiko. Tad vos spėjau perskaityti laikraščius. O apie kokį rimtą darbą — savišvietą nebuvo ir kalbos. Todėl gerokai atsilikau nuo savo programos. Sveikatos būklė nuolat primena, kad reikia gerai išmokti tik šventumo kalbą. Tik ji yra laimingos amžinybės garantija.
Šiaip esu visai ramus ir savo gyvenimo keliu patenkintas. Ką galiu, darau, o visa kita palieku Dangui. Bus galimybė — dirbsiu Altoriaus tarnyboje, nebus — Dievas nepakaltins. Šiaip esu viskuo apsirūpinąs. Ačiū Dievui, ne alkanas. Dvasioje visiškai laisvas, draugų neužmirštas ir mylimas.
Kasdien bent puse valandos žiūriu televizoriaus apie vidaus ir užsienio įvykius. Taigi orientuojuos bent savo reikalams.
Gavėnią leidžiu ramiai. Sausis ir vasaris buvo vidiniai nuotaikingi mėnesiai. Kasdien dainuodavau ir giedodavau.
Dabar gi gavėnia. Kasdien apmąstau Kristaus kančią: trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį — Kalnus drauge su viduklie-čiais. Nuolat ir nuolat prašau Dievą, kad Viduklė nepavargtų kely į Dievą.
Šventadieniais ir sekmadieniais mano siela Lietuvoje, o ypač tose parapijose, kuriose dirbau. Tos dienos man itin sunkios. Bet ir vėl, ši auka tebūnie už mano asmenines ir mano Tautos nuodėmes.
Būtų gerai, kad kas nors iš kunigų parašytų apie liturgine, reformą. Juk buvo mane. visus 10 tomų išleisti iki 1985 m., Ly. per 10 metų. O dabar, kiek teko kažkur skaityti, išleido tik 4. Kodėl?
Kas padaryta Lietuvoje pal. ark. Jurgio garbei ir ką leidžia padaryti Bažnytinės teisės kodeksas? Baigdamas dar kartą visus nuoširdžiai sveikinu."
1988.02.26
Iš Gintauto Iešmanto laiško: "(...) Prieš septynis metus savo teisme gynimosi kalboje aš išreiškiau minų, jog būsiu laimingas, jeigu mano žingsnis bent keletui žmonių suteiks viltį, parodys kelią. Tuomet paskaitytame eilėraštyje, kurį sukūriau saugumo kazematuose, aš vyliausi:
Mes viską tau, o Laisve, paaukojam:
Ramybe., meile., sėkme., troškimus,
Šeimos džiaugsmus paklojome po kojų,
Paskyrėm drąsą, lūkesčių sapnus.
Nešiurpūs rodės širdžiai ir pavojai,
Kuriais kovoj paženklini žingsnius.
Tu mums žvaigždė, viltis ir atpirkimas.
Kad tik sužibtų ilgesiu krūtinės!...
Matau, kad mūsų lūkestis ir tikėjimas buvo netuščias. Džiugiausia tai, kad atsiliepia jaunos širdys. Juk mūsų viltis, viso krašto ateitis yra jaunimas. Ledai pajudės vien tada, kai į gyvenimą žengiantieji pamatys Tiesą, užsidegs jos ir Laisvės troškimu, ras jėgų ir prasmę atsisakyti materialinių gėrybių ir naudos, išdrįs aukotis dėl aukšto ir kilnaus tikslo.
Nereikia atsiprašinėti, kad savo kelią pamatėte vėlai. Vėlai niekada nebūna. Mano žengimas į šviesą ir Pasiryžimą buvo kur kas ilgesnis ir sudėtingesnis. Jūs gi išvydote žvaigžde, pačiu laiku, jaunystėje, kai dar viskas prieš akis. Tačiau to dar negana. Reikia taip įtikėti rastąja Tiesa, kad už ją lengva širdimi galėtum lipti ant laužo. Nesvyruodamas ir neabejodamas. O taip įmanoma vien tada, kai esi tikras, jog toji tiesa iš tikrųjų yra tikroji Tiesa. Ir tik ji turi tapti žmogiškosios būties esme. ir lemtimi.
Kai žmogus neturi tvirtų įsitikinimų, jis dažnai dairosi į kitus, nėra savarankiškas, o pamatąs, jog nėra į ką remtis, ima blaškytis, nusivilia ar net palūžta. Lageriuose sutikau tokių žmonių. (...)
Tu išeini į kelią, kuriame nėra į ką pagairėje dairytis. Pats sau liekiesi ramutis, kai skausme, atrodo, griūva bokštai, skeldi lytys.
Kovoj lemtim suspindęs, privalai dar ir kitiems padėti susivokti. — Ar ne jėga mums puikūs ąžuolai!?
Buvai tu niekas. Šiandien gi pranokti turi save, pamiršęs kad vėlai. Pavyko sapną polėkiu nublokšti.
Net ir tamsoj atmink — yra šviesa. Tu — jos, beribės, nerimo tąsa.
Štai koks laukia uždavinys! Mes esame padėtyje, kurioje tik patys galime sau padėti. Kompromisai atneša nelengvai pataisomą žalą tikslui, kurio siekiame.
Aš tikiu jaunomis širdimis. Jų karštis ištirpdys ledus ir atvers kelius pergalei."
1987.12.28.
