Tarptautinės Helsinkio Federacijos delegacijai, TSRS vyriausybės kvietimu, viešėjusiai Maskvoje 1988 m. sausio mėnesio pabaigoje, Lietuvos katalikai įteikė šį dokumentą:
Apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje
Tikinčiųjų padėtį TSRS, tuo pačiu ir inkorporuotoje į TSRS Lietuvoje, nustato TSRS įstatymai, kuriuose — nors dažnai ir užmaskuotai — sakoma, kad TSRS religija turi būti išgyvendinta. Ir tik todėl, kad įstatymai dažnai vykdomi paviršutiniškai, tikintiesiems Tarybų Sąjungoje kol kas pasisekė išlaikyti kai kurias savo pozicijas.
TSRS Konstitucijos preambulėje sakoma: "Aukščiausias Tarybų valstybės tikslas — sukurti beklase, komunistine, visuomenę, ...ugdyti komunistinės visuomenės žmogų..." 39-tame straipsnyje sakoma: "Piliečiai, naudodamiesi teisėmis ir laisvėmis, neturi kenkti visuomenės ir valstybės interesams..." Kadangi komunistinės visuomenės žmogus — išimtinai ateistas, reiškia, bet kurių teisių ir laisvių panaudojimas religijos naudai yra Konstitucijos pažeidimas.
25 str.: 'Tarybų Sąjungoje egzistuoja ir tobulinama vieninga liaudies švietimo sistema, kuri... tarnauja jaunimo komunistiniam auklėjimui..." Tikintiesiems vietos nepalikta. Tie jauni žmonės, kurie per stebuklą nepasiduoda ateistiniam (komunistiniam) auklėjimui, geriausiu atveju tampa antros rūšies piliečiais.
Sąžinės laisvė Konstitucijoje (52 sr.) suprantama kaip "teisė praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą..." Reiškia religiją ir tikinčiuosius galima pulti visomis komunikacijos priemonėmis, o tikintieji gintis, vesti kontrapropagandą ar tuo labiau religijos propagandą negali. Remdamiesi šiais ir panašiais konstituciniais pagrindais, aukštieji ir vietiniai valdžios organai leidžia tikinčiuosius diskriminuojančius įstatymus, įsakus, nuostatus, o valdininkai žino, kad kovoje su religija lazdą perlenkti galima, o neperlenkti rizikinga, nes galima netekti posto.
Ryškiausiai katalikų diskriminacija Lietuvoje atsispindi "Religinių susivienijimų nuostatuose", patvirtintuose Lietuvos TSR AT Prezidiumo įsaku 1976 m. liepos 28 d., ir iki šiol tebeveikiančiuose. Šių nuostatų 17-tas punktas sako: "Religiniai susivienijimai neturi teisės organizuoti vaikų ir jaunuolių specialių susirinkimų, taip pat darbo, literatūros ir kitokių ratelių ir grupių, neturinčių ryšio su kulto atlikimu". 18-tas punktas: "Dėstyti tikybą gali būti leidžiama tik dvasinėse mokyklose, atidaromose nustatyta tvarka". Lietuvoje leista tik viena tokia mokykla su griežtai valdžios limituotu besimokančiųjų skaičiumi — Kauno Tarpdiecezinė kunigų seminarija.
Ne tik šie du Nuostatų punktai yra diskriminaciniai, bet ir visi kiti. Ištisai "draudžiama, draudžiama, draudžiama..." Todėl absoliuti dauguma Lietuvos katalikų kunigų pasirašė valdžiai adresuotą pareiškimą, kuriame atsisakė paklusti šių nuostatų reikalavimams. Bet valdžia į tai neatkreipė dėmesio ir pareigūnai, remdamiesi šiais Nuostatais, iki šiol tebeterorizuoja tikinčiuosius ypač tikintį jaunimą.
Persitvarkymas valdžios laikysenos tikinčiųjų atžvilgiu Lietuvoje nepalietė. Įstatymai liko tie patys, tendencija išgyvendinti religiją ne tik liko, bet ir sustiprinta naujais Gorbačiovo, o Lietuvoje ir KP CK sekretoriaus Griškevičiaus raginimais sustiprinti kovą su religija.
Šie metai Lietuvos katalikams jubiliejiniai — Lietuvos Krikštui 600 metų. Ta proga Lietuvos katalikai tikėjosi savo Tėvynėje susitikti su Popiežiumi. Tuo labiau, kad ir Popiežius to norėjo. 'Persitvarkanti" TSRS valdžia neleido. Daug Lietuvos katalikų norėjo dalyvauti jubiliejinėse iškilmėse Vatikane. TSRS valdžia, 1975 m. Helsinkyje pasižadėjusi palengvinti kontaktus tarp įvairių šabų žmonių, išleido važiuoti į Vatikaną... 8 (aštuonis!) asmenis, prieš tai KGB perspėtus, kaip jie turi ten elgtis. Iki šiol, priešingai Helsinkio susitarimams, uždraustas religinės literatūros įvežimas į Lietuvą iš užsienio bei jos spausdinimas vietoje.
Apie tai ką "buldozerinis ateizmas" (taip valdiškų bedievių siautėjimą TRS vadina patys ateistai!) pridarė tarybiniais laikais Lietuvoje ir tebedaro iki šiol, galima skaityti "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikose". Šiame vieninteliame ir tai nelegaliai leidžiamame periodiniame Lietuvos katalikų leidinyje — užtikriname — netikslumai bei klaidos (atrodytų neišvengiami pogrindžio sąlygomis) pasitaiko išimtinai retai. "LKB Kroniką" galima gauti Lietuvos pasiuntinybėse JAV, prie Vatikano ir kai kuriose kitose šalyse anglų, vokiečių, prancūzų ir kt kalbomis. Mes skaitome, kad normalus veiklus religinis gyvenimas Lietuvoje bus galimas tik tuo ir tik tuo atveju, jeigu valdžia radikaliai pakeis savo požiūrį į religiją ir pagrįs jį įstatymais.
Lietuva, 1987 m. lapkritis.
J.E. Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius — Žagarė
Kun. Jonas Danyla — Bijutiškės
Kun. Jonas Zubrius — Kirdeikiai
Kun. Zenonas Navickas — Saldutiškės
Kun. Rokas Puzonas — Kiaukliai
Kun. Kazimieras Gražulis — Šiauliai;
Kun. Gustavas Gudanavičius — Žagarė
Kun. Edmundas Atkočiūnas — Kuršėnai
Robertas Grigas — Kiaukliai
Nijolė Sadūnaitė — Vilnius
Liudas Simutis — Kaunas
Petras Plumpa — Kulautuva
Saulius Kelpšas — Garliava
Petras Gražulis — Sasnava
TSKP Generaliniam Sekretoriui drg. M. Gorbačiovui
Nuorašas:
Lietuvos Vyskupams
Lietuvos kunigų
P a r e i š k i m a s
Jau kuris laikas tarybinės valdžios pareigūnai teigia, kad yra ruošiami nauji Religinių susivienijimų nuostatai, atitinką dabartiną Tarybinės vyriausybės persitvarkymo ir demokratizacijos politiką. Kai 1976 m. buvo ruošiami šiandien galioja Religinių susivienijimų nuostatai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupai ir kunigai kreipėsi į Tarybinę vyriausybę, prašydami, kad tie nuostatai būtų suderinti su Bažnyčios kanonais, kad jų galėtų laikytis tikintieji katalikai ir kunigai, nenusikalsdami savo sąžinei. Deja, į tuos pageidavimus nebuvo atsižvelgta ir nuostatai, tvarkantys religinį gyvenimą mūsų šalyje, buvo paruošti tik ateistiškai nusiteikusių tarybinės valdžios pareigūnų. Kad tokia paradoksali situacija nesikartotų ir dabar, kreipiamės į Jus, Generalini Sekretoriau, prašydami atkreipti naujus nuostatus ruošiančių pareigūnų dėmesį į Katalikų Bažnyčios kanonus, TSRS tarptautinius įsipareigojimus, pasirašant "SNO žmogaus teisių deklaraciją" bei Helsinkio pasitarimo baigiamąjį aktą.
Bažnyčios teisės kodeksas (211 kan.) įpareigoja kiekvieną tikintįjį prisidėti prie tikėjimo, t.y. išganymo mokslo paskleidimo visose pasaulio tautose. Ligšioliniai religinių susivienijimų nuostatai bei TSRS ir LTSR konstitucijos (atitinkamai 52 ir 50 str.) užtikrina tikintiesiems tik kulto pareigų atlikimą, o netikintiesiems garantuojama teisė vesti ateistinę propagandą.
Tai aiškiai nesuderinama su tų pačių konstitucijų skelbiamu visų piliečių lygiateisiškumo principu. Šio principo laikytis TSRS vyriausybė yra įsipareigojusi, pasirašydama SNO žmogaus teisių deklaraciją bei Helsinkio pasitarimo baigiamąjį aktą.
Bažnyčios kanonai (213 ir 278 kan.) ragina tikinčiuosius, pasauliečius bei kunigus, burtis į draugijas visuomeniniam teisingumui remti, artimo meilės darbams bei pamaldumo ir krikščioniško gyvenimo ugdymo tikslais. Tokios teisės tikintiesiems dabartiniai religinių susivienijimų nuostatai nesuteikia (17 ir 45 str.). O Rytų apeigų katalikams draudžiama net atlikti kulto apeigas ir tuo tikslu burtis į religines bendruomenes.
Bažnytinė teisė (528 ir 776 kan.) įpareigoja klebonus ypatingu būdu rūpintis katalikišku vaikų ir jaunimo auklėjimu bei katechizacija. 532 kanonas juos įpareigoja padėti tėvams išpildyti krikščioniško auklėjimo pareigą. Kaip turi būti pravedama jaunimo ir vaikų katechizacija, nurodoma septyniuose Bažnytinės teisės kodekso kanonuose (773-780 kan.). Valstybės gi išleisti įstatymai draudžia kunigams ir tam pasiruošusiems katechetams katekizuoti vaikus. Dėstyti tikėjimo tiesas teleidžiama tik "dvasinėse mokyklose, atidaromose nustatyta tvarka", t.y. kunigų seminarijose, į kurias priimami tik pilnametystės sulaukę jaunuoliai (žiūr. religinių susivienijimų nuostatų 127 ir 18 str.). Teisė mokyti vaikus tikėjimo tiesų suteikiama tik tėvams. Gi, ateistai tėvai, perduodami savo pažiūras vaikams, gali naudotis kvalifikuotų ateizmo propagandistų ir mokytojų pagalba bei bendro lavinimo mokyklų parama. Tai aiškus tikinčiųjų nelygiateisiškumas. Svarbią vaikų ir jaunimo katekizacijos pareigą vykdydami kunigai ir pasauliečiai katechetai atsiduria konfliktinėje situacijoje su tarybinės valdžios išleistais įstatymais.
Bažnytinės teisės kodekso 1374 kanonas reikalauja atitinkama bažnytine bausme nubausti tuos tikinčiuosius, kurie įsirašo į prieš Bažnyčią veikiančias organizacijas, o tie, kurie tokių organizacijų veiklą aktyviai paremia, užsitraukia bažnytinę bausmę — interdiktą. Tuo tarpu tikintys moksleiviai yra verčiami stoti į bedieviškas, prieš religiją kovojančias organizacijas (komjaunimą, pionierius, ateizmo būrelius). Stojantieji į Kunigų seminariją jaunuoliai, kai kurie kunigai ir tikintieji yra verbuojami tapti faktiškai prieš Bažnyčią veikiančios organizacijos — saugumo — bendradarbiais. Tokiais vertimais ir verbavimais prievartaujama tikinčiųjų ir jaunosios kartos sąžinė, pažeidžiamas konstitucinis sąžinės laisvės principas.
Bažnyčios kanonai (529 kan.) įpareigoja klebonus pažinti jiems pavestus tikinčiuosius ir lankyti jų seimas, o tai kunigams draudžia dabartiniai religinių susivienijimų nuostatai (45 str.). Net vyskupai negali lankyti savo vyskupijos parapijų be civilinės valdžios sutikimo. Bažnyčios kanonai nustato, kad parapijai vadovauja, jos reikalus tvarko ir jai atstovauja klebonas, pasauliečiams tikintiesiems padedant (532 ir 537 kan.). O valstybės patvirtinti religinių susivienijimų nuostatai reikalauja, kad parapijai vadovautų tik iš pasauliečių sudarytas dvidešimtukas arba bendruomenės vykdomasis komitetas, į kurio sudėtį draudžiama įtraukti kunigą (11 ir 23 str.). Beje, nei dvidešimtukui, nei religinės bendruomenės vykdomajam organui valstybės įstatymai nesuteikia juridinio asmens statuso.
Bažnyčios kanonai šventimus gavusiam savo vyskupo aprobuotam ir bažnytinės vyresnybės nesuspenduotam kunigui suteikia teisę ir pareigą visur, Ly. visame pasaulyje sakyti pamokslus (762 ir 764 kan.), savo ordinaro aprobuotas kunigas turi teisę visur (o mirštančių ligonių net ir griežtą pareigą) klausyti išpažinčių (967 kan.), o taip pat bet kur pasaulyje (19 str.) riboja "kulto tarnų, pamokslininkų veiklos rajoną jų aptarnaujamo religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta". Už talkininkavimą kitose parapijose atlaidų metu bei už tokiose iškilmėse pasakytus pamokslus iš kitur atvykę kunigai baudžiami piniginėmis baudomis, RRT įgaliotinio įspėjimais. Ateistai ateistinei paskaitai skaityti gali pakviesti gabų lektorių, o tikintieji, norėdami pasikviesti talentingesnį pamokslininką, turi gauti leidimą iš ateizmą propaguojančių tarybinės valdžios pareigūnų. Kažin, ar ateistai būtų patenkinti, jei ateistinei paskaitai lektorių kandidatūra reiktų derinti pas vietos kleboną? Dabartiniai religinių susivienijimų nuostatai tokion padėtin pastato tikinčiuosius. Tai nesuderinama su konstituciniu visų piliečių lygiateisiškumo principu.
235 kanono antras str. pramato galimybę jaunuoliams vyskupo parinkto kunigo globoje pasiruošti kunigystės šventimams ir šalia Seminarijos. O tokiu būdu gavę kunigystės šventimus kunigai valdžios nepripažįstami, neleidžiama juos paskirti į parapijas. (Kaip nekeista, bet tokiu būdu paruoštus pravoslavų ir protestantų dvasininkus tarybinė valdžia pripažįsta). Bažnyčios nuostatai (279 kan.) įpareigoja kunigus tęsti teologines studijas ir baigus seminariją, o tam reikalinga rimta teologinė ir katalikiška filosofinė literatūra. TSRS katalikai neturi galimybės tokios literatūros nei atsispausdinti vietoje, nei įsivežti iš užsienio (pvz., liaudies demokratinių šalių — Lenkijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos). Lietuvos TSR leidžiama tik apeigų atlikimui būtina religinė literatūra. Tikintieji negali steigti religinės literatūros bibliotekų, knygynų, spaustuvių, negali pasinaudoti religinei minčiai skleisti nei radijo, nei televizijos paslaugomis, kai ateistai savo pasaulėžiūrai skleisti šiose masinės informacijos priemonėse turi kuo plačiausias privilegijas. Tai aiškus tikinčiųjų ir ateistų nelygiateisiškumo faktas.
Lietuvoje dauguma gyventojų yra tikintys katalikai, prašome sudaryti sąlygas jiems švęsti bent Kalėdų šventę (gruodžio 25 d.).
Nemaža yra invalidų įstaigų, senelių prieglaudų, kur kunigo apsilankymas visiškai priklauso nuo įstaigos vadovo malonės. Tokios įstaigos privalo turėti atskirą kambarį — koplytėlę, kur tikintieji, tokių įstaigų gyventojai, galėtų atlikti savo religines pareigas. O dabartinių religinių susivienijimų nuostatų 49 straipsnis tai draudžia.
Ruošiant nuostatus, tvarkančius Bažnyčios ir Tarybinės valstybės santykius, tiktų sudaryti bendrą komisiją iš Bažnyčios ir Valstybės atstovų. Tie nauji nuostatai neturėtų reglamentuoti grynai vidinio Bažnyčios gyvenimo (pvz., neturėtų nurodinėti, kas turi vadovauti tikinčiųjų bendruomenei — parapijai).
Prašome Jus, Generalini Sekretoriau, patvarkyti, kad ruošiant naujus religinių susivienijimų nuostatus, būtų atsižvelgta į tikinčiųjų pageidavimus bei lūkesčius, kad tie nuostatai būtų suderinti su bažnytinės teisės normomis, kad jie neverstų tikinčiuosius nusikalsti krikščioniškos dorovės reikalavimams ir tuo pačiu, kad jie sąžinės nebūtų verčiami jų nepaisyti.1988.III.12
Vilkaviškio vyskupijos kunigai:
Kun. Vitas Urbonas
Kun. Juozas Matulevičius
Kun. Juozas Mieldažys
Kun. Kazimieras Burba
Kun. Albinas Deltuva
Kun. Vaclovas Degutis
Kun. Albinas Jaudegis
Kun. Juozas Šalčius
Kun. Juozas Matulaitis
Kun. Jonas Maskvytis
Kun. Boleslovas Čecelskas
Kun. Antanas Mieldažys
Kun. Kazimieras Kudirka
Kun. mons. dek. Juozas Žemaitis
Kun. Tadeušas Valianas
Kun. Kazimieras Skučas
Kun. Lionginas Kanevičius
Kun. Valerijus Rudzinskas
Kun. Jonas Malinauskas
Kun. Gvidonis Pušinaitis
Kun. Vytautas Užkuraitis
Kun. Jonas Rusinas
Kun. Jonas Būga
Kun. Juozas Marčiulionis
Kun. Gintautas Skučas
Kun. Bronius Klemensas Paltanavičius
Kun. Petras Sitka
Kun. Jonas Baliūnas
Kun. St. Mikalajūnas
Kun. Pranas Perlaitis
Kun. Vladas Jackūnas
Kun. Boleslovas Ražukas
Kun. Jonas Grudzinskas
Kun. Vincas Jalinskas
Kun. Ignas Plioraitis
Kun. Juozas Radzevičius
Kun. Pranas Adomaitis
Kun. Jurgis Sventickas
Kun. Kęstutis Brilius
Kun. Vytautas Būdas
Kun. Vytautas Insoda
Kun. dek. Juozas Barteška
Kun. Vaclovas Stakėnas
Kun. Antanas Gražulis
Kun. Antanas Liesis
Kun. Jonas Boruta
Kun. Juozas Gumauskas
Kun. Pranas Račiūnas
Kun. Jonas Baranauskas
Kun. Kęstutis Bekasovas
Kun. dek. mons. Andrius
Gustaitis
Kun. Petras Dumbliauskas
Kun. Vytautas Prajara
Kun. Vincas Čėsna
Kun. Vincas Petruševičius
Kun. Juozas Užupis
Kun. Jonas Palukaitis
Kun. Vaclovas Radzevičius
Kun. Pranas Liutvinas
Kun. Leonardas Kavaliūnas
Kun. Vladas Bobinas
Kun. Raimondas Žukauskas
Kun. dek. Vytautas Vaitauskas
Kun. Gintautas Steponaitis
Kun. Antanas Vitkus
Kun. Antanas Liubšys
Kun. Algirdas Pasilauskas
Kun. Juozas Gražulis
Kun. Alfonsas Sadauskas
Kun. Juozas Pečiukonis
Kun. Gvidonas Dovydaitis
Kun. Antanas Lukošaitis
Kun. Juozas Klimavičius
Kun. Kazimieras Montvila
Atsisakė pasirašyti:
Kun. Juozas Barkauskas Kun. Petras Vagneris
Kun. Vytautas TėvelisKun. Juozas Jakaitis
Kun. Antanas Maskeliūnas Kun. Vytautas-Simonas Guogis
Kiti nerasti.
TSKP Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
Lietuvos kunigų
P a r e i š k i m a s
Esame sukrėsti naujų teroristinių išpuolių prieš katalikus kunigus ir pasauliečius Lietuvoje. 1987 m. rugpjūčio 28 d. kunigas Rokas Puzonas, tos pačios parapijos zakristijonas Robertas Grigas ir uoli katalikė Nijolė Sadūnaitė, nepateikus jokių dokumentų bei orderio, buvo pagrobti civiliai ir milicijos uniforma apsirengusių teroristų, padedant autoinspekcijos darbuotojams. Pagrobtieji buvo vežiojami po Lietuvą ir Baltarusiją — N. Sadūnaitė 30 valandų, pasikeičiant kelioms teroristų grupėms, kun. Rokas Puzonas 10 valandų, o Robertas Grigas 8 valandas. Kun. Rokas Puzonas buvo išleistas Baltarusijos miške už 100 km. nuo Vilniaus. Zakristijonas R. Grigas paspruko nuo teroristų Joniškio m. už 300 km. nuo Vilniaus. Po priverstinio "pasivažinėjimo" teroristai pagrasino, kad jei nepakeis savo laikysenos religiniais ir tautiniais klausimais, bus blogiau. Teroristai nesislėpė, kad jie saugumiečiai.
Panašus terorizmo aktas įvykdytas 1985 m. rugpjūčio 22 d. naktį ir prieš Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narį Kriokialaukio kleboną kun. Vaclovą Stakėną. Jį teroristai naktį, prisidengę, neva reikia pas ligonį, pagrobė iš namų, išvežė į mišką, kankino ir surištą rankomis, kojomis bei užkišta ir užrišta burna, vidurnaktį paliko miško glūdumoje, šio teroristinio akto vykdytojai iki šiol neišaiškinti. O 1987 m. rugsėjo 10 dieną apie 21:00 val. surišo Gruzdžių kleboną kun. Juozą Čepėną. Dvi valandas šeimininkavo bute, o paskui pagrobę jo paties mašiną, išvyko nežinoma kryptim.
Vykstant tokiems teroristiniams faktams, kyla įtarimas, ar ne tos pačios jėgos pastūmė kun. Bronislovą Laurinavičių 1981 m. lapkričio 24 d. po sunkvežimiu ir prisidėjo prie įvykių, susijusių su tragiška kun. Juozapo Zdebskio mirtimi 1986 m. vasario 5 d.
Prašome, kad grubūs teisėtumo pažeidimai (teroristiniai išpuoliai) būtų nutraukti ir kaltininkai nubausti.
Kartu prašome, kad, vykstant persitvarkymo procesui, būtų išleisti laisvėn nuteistieji kunigai Alf. Svarinskas ir S. Tamkevi-čius, o į savo darbą sugrąžintas Vilniaus Arkivyskupijos vyskupas Julijonas Steponavičius.
1988 m. sausis
Kaišiadorių vyskupijos kunigai:
Kun. J. Danyla, Bijutiškis, Molėtų raj.
Kun. dek. Z. Navickas, Saldutiškis, Utenos raj.
Kun. K. Kazlauskas, Žiežmariai, Kaišiadorių raj.
Kun. R. Puzonas, Kirdeikiai, Utenos raj.
Kun. dek. Ign. Milašius, Molėtai
Kun. J. Kaminskas, Kuktiškis, Utenos raj.
Kun. J. Zubrus, Kiaukliai, Širvintų raj.
Kun. L. Smalinskas, Musininkai, Širvintų raj.
Kun. V. Kiškis, Vievis, Trakų raj.
Kun. A. Černa, Vievis, Trakų raj.
Kun. P. Krikščiukaitis, Čiobiškis, Širvintų raj.
Kun. L. Puzonas, Labanoras, Švenčionų raj.
Kun. A. Šatas, Stirniai, Molėtų raj.
Kun. A. Araminas, Molėtų raj.
Kun. E. Kraujalis, Butrimonys, Alytaus raj.
Kun. Z. Stančiauskas, Palomenė, Kaišiadorių raj.
Kun. J. Čeberickas, Daugai, Alytaus raj.
Kun. L. Baliūnas, Molėtai
Kun. P. Venskus, Skudutiškis, Molėtų raj.
Kun. P. Šiugžda, Šešuoliai, Ukmergės raj.
Kun. P. Čivilis, Žilinai, Varėnos raj.
Kun. S. Stankevičius, Alovė, Alytaus raj.
Kun. R. Rumšas, Alytus 1
Kun. kan. P. Laskauskas, Merkinė, Varėnos raj.
Kun. J. Kaušyla, Pivašiūnai, Alytaus raj.
Kun. A. Šilkinis, Punia, Alytaus raj.
Kun. M. Noviskis, Nemunaitis, Alytaus raj.
Kun. dek. Z. Gustainis, Birštonas, Prienų raj.
Kun. J. Voveris, Vievis, Trakų raj.
Kun. J. Lunius, Nemaniūnai, Prienų raj.
Du parašai neįskaitomi.
TSKP Generaliniam sekretoriui drg. Gorbačiovui
Lietuvos katalikų
P a r e i š k i m a s
1987 metais, švęsdami Lietuvos krikšo 600 metų Jubiliejų, mes buvome nuliūdinti, kad negalėjome šio mums brangaus jubiliejaus švęsti istorinėje Vilniaus Katedroje - toje vietoje, kur prasidėjo lietuvių krikštas ir kur ilsisi vieno iš Lietuvos krikštytojų — Vytauto Didžiojo žemiškieji palaikai. Vilniaus katedra — centrinė Lietuvos Katalikų ir Vilniaus Arkivyskupijos bažnyčia —jau daugiau kaip 35-ri metai paversta paveikslų galerija ir koncertų sale. Ruošiantis Rusijos Krikšto 1000 metų Jubiliejui, pravoslavams buvo sugrąžintas Maskvos Danylovo vienuolynas.
Prašome, kad minint Lietuvos krikšto 600 metų Jubiliejų, ir mums būtų sugrąžinta centrinė mūsų krašto šventovė —? Vilniaus katedra.
1987, Lietuvos Krikšto Jubiliejaus Metai.
Lietuvos katalikai:
Rudamina 214 Alksnėnai 145
Aleksotas 321 Prienai 1773
Igliauka 182 Patilčiai 30
Kalvarija 107 Šakiai 824
Liudvinavas 270 Daukšiai 158
Šiluva 650 Pilviškiai 285
Sasnava 129 Lazdijai 1015
Kapsukas 3201 Kriokialaukis 341
Kazlų Rūda 500 Įvairios parapijos 1059
Veiveriai 91 Skriaudžiai 102
Vilkaviškis 1372 Kupiškis 938
Ukmergė 993 Utena 1394
Uliūnai 102 Pasvalys 463
Biržai 429 Vadokliai 367
Klavainiai 77 Rozalimas 75
Pakruojis 370 Anykščiai 504
Kėdainiai 831 Pumpėnai 338
Miežiškiai ir Velykiai 336
Ėriškiai 456 Ramygala 218
Smilgiai 306 Rokiškis 735
Krinčinas 305 Krekenava 184
Jurbarkas 184
Vilnius (Šv. Mikalojus) 1836
Jurbarkas 463
Vilnius (Svč. M. Marijos Nekalto prasidėjimo bažn. Žvėryne) 2257
Alytus II 3759 Kybartai 1080
Naujamiestis 384 Simnas 968
Radviliškis 550 Sasnava 222
Taujėnai 259 Kalesninkai 70
Šiauliai (Šv. Jurgio) 1814
Šiluva 837 Šeduva 592
Veisėjai 546 Panevėžys (Katedra) 4168
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
arkivyskupui J. E. L. Poviloniui
Kybartų parapijos tikinčiųjų
Pareiškimas
Per paskutinius penkerius metus, mums kybartiečiams, kaip retai parapijai, teko patirti ir skaudžiai išgyventi daug represijų iš valdžios ir saugumo pusės.
1983 m. gegužės 6 d. Vilniuje buvo neteisingai apkaltintas ir suimtas mūsų parapijos klebonas kun. S., Tamkevičius. Po to sekė tikinčiųjų tardymai. Saugumiečiai ištardė apie 200 Kybartų tikinčiųjų, pradedant mažamečiais vaikais ir baigiant beraščiais seneliais. Ir nė vienas iš mūsų nesusiviliojo diplomuotų saugumiečių pažadais, neįklimpo į jų spendžiamas pinkles. Priešingai, Dievui padedant, išbandymus atlaikėme taip, jog net patys saugumiečiai stebėjosi, kad iš mūsų tarpo negali rasti "tinkamų" liudininkų kun. S. Tamkevičiaus byloje.
Tuo skaudžiu mūsų parapijai laikotarpiu mums daug padėjo tuometinis mūsų parapijos vikaras kun. J. K. Matulionis. Kurį laiką po kun. S. Tamkevičiaus arešto, Jūsų Ekscelencijos pavedimu, jis buvo vieninteliu mūsų dvasiniu vadovu. Už tai mes Jums ir jam be galo esame dėkingi, nes niekas kitas tuo skaudžiu Kybartų parapijai laikotarpiu, nerodė mums tiek dėmesio bei dvasinės paramos, kaip šis uolus savo pasaukimui atsidavęs kunigas. Tačiau 1984 m. saugumiečiai kun. J. K. Matulionį kartu su patarnautoju R. Žemaičiu areštavo už tai, kad jis sąžiningai atliko savo, kaip kunigo pareigas — Vėlinių dieną procesijos būdu aplankė kapines. Po areštų sekė nauja represijų banga: kratos, tardymai, bauginimai. Kunigų Alf. Svarinsko, S. Tamkevičiaus bei J. K. Matulionio aukos pavyzdžio įkvėpti mes ryžomės ir stengėmės, kiek išmintis leido, nenusilenkti melui ir smurtui, likti ištikimais dvasinėms vertybėms, nepalūžti po sunkia mums duotų išbandymų našta. Meldėme Dievą stiprinti mus ir kenčiančius mūsų kunigus.
Ir štai šiais metais pravedamos šalyje demokratizacijos dėka kun. J. K. Matulionį reabilitavo. Spalio 17 d. jis buvo paleistas iš Čitos lagerio, džiaugėmės ir dėkojome Dievui, kad tiek daug iškentėjęs, mūsų visų gerbiamas kunigas pagaliau galės sugrįžti į Tėvynę Lietuvą ir į savo ankstesnę darbo vietą — Kybartų parapiją. Deja, jau prabėgo beveik trys mėnesiai nuo kun. J. K. Matulionio sugrįžimo, o pastovios darbo vietos jis iki šiol dar neturi. Salia to, dar girdime piktas bedievių paskalas, šmeižiančias ne tik kun. J. K. Matulionį, bet ir vyskupus, esą kun. J. K. Matulionis yra apsišaukėlis, neturįs kunigo šventimų bei reikiamo išsimokslinimo.
Gerbiamas Ekscelencija, kreipiamės į Jus, prašydami atsižvelgti į neeilinius sunkumus, kuriuos teko ir tenka patirti Kybartų tikintiesiems, ir skirti šį uolų kunigą J. K. Matulionį mūsų parapijai.
Su pagarba ir atsidavimu
Kybartų tikintieji — pasirašė 801
LTSR RRT įgaliotiniui P. Anilioniui
Kybartų parapijos tikintieji
P a r e i š k i m a s
Mes, Kybartų parapijos tikintieji, pareiškimu, po kuriuo pasirašė 800 tikinčiųjų, parapijos klebonas kun. A. Sadauskas, kreipėmės į savo vyskupus. Pareiškime atkreipėme vyskupų dėmesį į tai, jog praėjo jau beveik 3 mėnesiai, kai į Lietuvą iš Čitos lagerio grįžo valdžios reabilituotas kun. Jonas-Kąstytis Matulionis, tačiau dar iki šiol neturi pastovios darbo vietos. Remdamiesi tuo, jog iki 1984 m. arešto kun. J. K. Matulionis dirbo Kybartų parapijoje kunigo-vikaro pareigose, o taip pat pažindami jį kaip uolų, savo pašaukimui atsidavusį kunigą, prašėme vyskupo skirti minėtą kunigą Kybartų parapijai.
1988 m. sausio 10 d. Kybartų parapijos įgaliota tikinčiųjų delegacija pareiškimą įteikė J. E. vyskupui J. Preikšui ir gavo sekantį žodinį atsakymą. Lietuvos vyskupai, neatsižvelgiant, kad kun. J. K. Matulionis baigė Neakivaizdine, kunigų seminariją, pripažįstą jį Romos katalikų Bažnyčios kunigu. Tam jis turi reikiamą išsilavinimą ir vyskupo šventimus. Jo kunigystės šventimai kaip ir kitų, baigusių Kauno Kunigų seminariją ar neakivaizdine, pogrindžio seminariją, yra tikri, galiojantys ir nereikalaujantys pakartotino šventimo. Kunigystės sakramentas teikiamas vieną kartą ir yra neatšaukiamas. Dėl kun. J. K. Matulionio paskyrimo Kybartų parapijos vikaru vyskupai iš savo pusės taip pat nedaro kliūčių. Tačiau šiuo atveju laisvai disponuoti Romos katalikų Bažnyčios Popiežiaus vyskupams suteikta teise — savo nuožiūra skirti kunigus į parapijas — draudžiate Jūs gerb. įgaliotini P. Anilioni.
Gerb. įgaliotini, prašome paaiškinti, kuo remiantis Jūs kišatės į Bažnyčios reikalus? Kuo remiantis Jūs skirstote, kurie kunigystės šventimai tikri, o kurie ne? Pagaliau, ko verti nuolat spaudoje perspausdinėjami skambūs konstitucijos žodžiai: "Bažnyčia atskirta nuo valstybės" "Valstybė nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus", kai gyvenimo tikrovė rodo kitką?
Šie faktai yra gėdingi ir aiškiai liudija, kokia dar beteisė šiandien yra Lietuvos Katalikų Bažnyčia.
Gerb. įgaliotini, prašome Jus nedelsiant nutraukti mūsų gerbiamų vyskupų diskriminaciją. Mes, tikintieji, gerbiame ir mylime savo vyskupus bei kunigus, todėl negalime susitaikyti su tokia padėtimi, kai jie verčiami būti RRT įstaigų marionetėmis. Savo Bažnyčią, jos vyskupus bei kunigus mes gynėme ir ginsime. Todėl, jeigu ir toliau bus kišamasi į Bažnyčios vidaus reikalus, jeigu ir toliau bus ignoruojami Neakivaizdinę kunigų seminariją baigusieji kunigai, jų tarpe ir mūsų mylimas kun. J. K. Matulionis, ieškosime pagalbos ir užtarimo aukštesnėse instancijose tol, kol TSRS Konstitucijoje garantuojamos tikinčiųjų teisės bus realiai įgyvendintos, atitiks realiai gyvenimo praktikai.
1988.1.11 Kybartų parapijos tikintieji
TSRS Gynybos Ministrui Jazovui
Nuorašai:
TSRS Generaliniam Prokurorui
LTSR Vilkaviškio Karinio Komisariato komisarui
Vozgirdai
Pareiškimas
1984 m. lapkričio 13 d. buvau pakviestas atlikti privalomąją karinę tarnybą Sovietinėje armijoje. 1984 m. lapkričio 12 d., nuvykus į Vilkaviškio m. Karinį komisariatą, čia pat, salėje, prie manęs prisistatė du civiliai asmenys ir pareikalavo eiti su jais. Man nesutikus, jėga uždėjo antrankius ir, išvedę iš karinio komisariato salės, pareiškė, jog esu areštuotas. Mane kartu su kun. J. K. Matulioniu LTSR AT nuteisė 2 metams laisvės atėmimo pagal LTSR B K 199 str. 3 d. ir 201 str. Apkaltino religinės eisenos organizavimu ir aktyviu joje dalyvavimu bei pasipriešinimu pareigūnui. Nei vieno iš man primestų kaltinimų nesu padaręs, todėl kad:
1. "Religinių eitynių iš viso nebuvo. Lapkričio 1 d. — Visų šventųjų šventė — tai ne eitynės į kapines, o maldos procesija, aiškiai nurodyta Romos katalikų Bažnyčios apeigyne.
2. Bažnytinių apeigų, tame tarpe ir procesijų, iš viso niekas neorganizuoja. Čia ne gegužės ar spalio demonstracijos, į kurias reikia gerų premijų, pažadais ar bauginimais suvaryti žmones. Tikintieji ir į eilines pamaldas, ir į religines šventes eina savo noru. Ir kiekvienas, pradedant kunigu, baigiant mažiausiu tikinčiuoju žino savo vietą bažnyčioje ir tai, ką pamaldų metu, jis privalo daryti. Jokia speciali organizacija čia iš viso nereikalinga. Tad kokiu būdu aš, būdamas eiliniu 18 m. teturinčiu tikinčiuoju, galėjau "suorganizuoti eitynes į kapines"?!
3. Pasipriešinimu pareigūnui buvau apkaltintas vien už tai, kad užstojau kelią Kybartų m. vykd. k-to pirmininkui Gudžiūnui, bandžiusiam trukdyti kunigui atlikti religines apeigas. Šiuo atveju, įstatymiškai buvo neteisus vykd. k-to pirmininkas Gudžiūnas, kuris neturėjo teisės trukdyti kunigą religinių apeigų metu. Juo labiau, kad prieš pareigūną nepanaudojau nei fizinės jėgos, nei užgaulių žodžių. Tokiu atveju ginti kunigą yra kiekvieno doro žmogaus, juo labiau tikinčio pareiga. Siuo atveju kunigą gyniau aš, o ne kas nors kitas tik todėl, kad religinių apeigų metu stovėjau arčiausia kun. J. K. Matulionio.
Atlikęs neteisingai man primestą dviejų metų kalėjimo bausmę, 1987 m. birželio 9 d. vėl buvau raginamas atlikti karinę tarnybą Sovietinėje armijoje. Nustatytu laiku atvykau į Vilkaviškio m. karinį komisariatą, kur pareiškiau, kad armijoje tarnausiu, bet priesaikos neimsiu. Už atsisakymą priimti karinę priesaiką mane Vilkaviškio m. karinio komisariato darbuotojai visaip terorizavo, baugindami, jog išveš pas "baltas meškas", kur bus sunkiau kaip lageryje. Vienas Vilkaviškio m. karinio komisariato darbuotojas atvirai pareiškė, jog tokius kaip aš, iš viso, reikia šaudyti. Iš Vilkaviškio karinio komisariato mane nuvežė į Vilnių. Čia susirinko apie 30 civiliai ir karine uniforma vilkinčių pareigūnų, kurie keletą valandų įtikinėjo mane, jog privalau priimti karinę priesaiką, nes priešingu atveju, būsiu patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Man katetgoriškai atsisakius priimti karinę priesaiką, buvau paleistas, į Armiją neėmė.
1987 m. gruodžio 6 d. vėl buvau šaukiamas karinei tarnybai. Vėl teko praeiti tas pačias terorizavimo pamokas. Ir vėl iš Vilniaus buvau grąžintas namo. Į armiją neėmė. Eilinį kartą teko iš naujo ieškoti darbo, tvarkyti dokumentus.
1988 m. kovo 25 d. vėl gavau raginimą atvykti į Vilkaviškio m. karinį komisariatą. Šį kartą, nuvykęs į karinį komisariatą, pareiškiau, jog tarnauti Sovietinėje armijoje atsisakau. Šį sprendimą padaryti mane paskatino sekančios aplinkybės:
1. Šiuo metu visoje Tarybų Sąjungoje vyksta persitvarkymo ir demokratizacijos procesai, tačiau Lietuvos tikinčiųjų jie neliečia:
a) iki šiol negrąžintos iš tikinčiųjų atimtos bažnyčios (Klaipėdos Taikos karalienės, Vilniaus Katedra ir kL)
b) tebelaikomi sovietinuose lageriuose politkaliniai (kun. Alf. Svarinskas, kun. S. Tamkevičius, B. Gajauskas, P. Gražulis ir kt.),
c) sąžinės kalinius, atlikusius bausme, sovietiniuose lageriuose toliau terorizuoja KGB darbuotojai (kun. J. K. Matulioniui neleidžiama oficialiai eiti kunigo pareigų, mane tampo prokuratūros ir kariniai komisariatai, baugina, graso ir t.t.),
d) sąžinės belaisvį P. Gražulį mano paties akivaizdoje teismo salėje sumušė milicijos pareigūnai.
2. Sovietinėje armijoje yra įsivyravusi betvarkė, kuriose pasėkoje dažnai beprasmiškai žūsta nekalti žmonės. 1987 m. lapkričio mėn. iš Alma Atos buvo metaliniame karste pargabentas geras mano bičiulis Ričardas Griškaitis. Šį gyvo būdo, giliai tikintį jaunuolį, neaiškiom aplinkybėm žuvusį tarnaujant Sovietinėje armijoje, apkaltino pasikorimu. Visos su šiuo atveju susijusios aplinkybės aiškiai liudija, jog tai absurdas. Negana to, aš buvau iškviestas į Vilkaviškio m. karinį komisariatą, kur majoras Spricinas mane perspėjo, jog nesakyčiau prakalbos nei prie mirusiojo Ričardo Griškaičio kapo, nei bažnyčioje, nes turėsiu nemalonumų ir aš, ir R. Griškaičio artimieji. Ar tai ne tikinčiųjų persekiojimas?
Protestuodamas prieš šiuos negatyvius reiškinius, kategoriškai atsisakau tarnauti sovietinėje armijoje tol, kol persitvarkymo ir demokratizacijos procesas nepasieks ir Lietuvos tikinčiųjų. Reikalauju, jog viešai, per spaudą, būtų reabilituoti visi sąžinės kaliniai. Ir ne kada nors po 60 metų, t.y. po mirties, kaip tai daroma su kai kuriomis Stalino kulto aukomis, bet dabar pat, šiandien.
1988 m. balandžio 4 d. Romas Žemaitis
