"Visi gerai žinom, koks sunkus Didžiojo Penktadienio kryžius buvo mūsų Tėvynėje. Daugebs mūsų pokario metais patys buvome liudininkais, kai tauta nešė kryžių. Mūsų atmintyje nekaltų žmonių žudynės, kelias į Sibirą, iš kur daugelis jau negrįžo. Būdamas Sibire, mačiau katalikiškus kryžius, nuo laiko jau pajuodusius, o kai kuriuos ir visai išgriuvusius. Ten liko mūsų tėvai, broliai, seserys. Daug metų tauta nešė kryžių: stalinistinė prievarta, besistengianti visiems įkvėpti kuo daugiau baimės, visuotinis melas, moralinis žlugimas, alkoholizmas, narkomanija. Dar taip neseniai mums visiems atrodė, kad šitą kryžių tauta neš ir galo nebus.
Didžiojo Penktadienio kryžius buvo ir Bažnyčioje. Pokario metais šimtai kunigų išvažiavo į kalėjimus ir lagerius. Buvome liudininkais, kai uždarinėjo bažnyčias. Matėme, kai Kaune nuo Įgulos bažnyčios buvo pjaustomi kryžiai, kai nuo Vilniaus Katedros buvo nuverstos statulos, kai bažnyčios buvo paverčiamos sandėliais, muziejais. Vienintelė Lietuvoje patikta Kauno Kunigų seminarija suvaržyta, merdinti. Joje mokėsi vos 25 klierikai, kasmet priimdavo tik po 5 jaunuolius; daugybė parapijų liko be kunigų. Vyskupas negalėjo į Seminariją priimti ką norėjo, negalėjo netgi klebono į parapiją paskirti, savo nuožiūra, nesuderinąs su valdžia.
Iš mūsų buvo atimta spauda, atimtos visos spaustuvės. Bažnyčia nešė kryžių. Argi taip seniai ir šitoje bažnyčioje bejosi ašaros, vienas po kito buvo areštuoti kunigai, ir tik už tai, kad pasakė tiesos žodį. Kai kam jis atrodė kaip vėzdas, iškeltas prieš tarybinę valdžią, nors niekas nė nesiruošė prieš ją kovoti — paprasčiausiai gynė save, gynė Bažnyčią, tai reakcija kiekvieno gyvo organizmo. Už tai, kad katalikai norėjo ginti savo tikėjimą ir jį gynė, kai kam visa tai atrodė valstybinis nusikaltimas. Didysis Penktadienis buvo ir mūsų parapijoje. Mūsų parapija pergyveno daug skausmo, daug ašarų čia buvo išlieta, bet atminkim — po Didžiojo Penktadienio visada ateina Velykos. Ir kai ateina Velykos, mes laikinai užmirštam kryžių, užmirštam buvusias kančias ir džiaugiamės. Šiandien visų mūsų veidai šviečia. Mes matome velykinius žingsnius savo Tėvynėje. Nemačiau, kaip buvo pakelta trispalvė Gedimino kalne, bet sugrįžęs ją radau plevėsuojančią; kilo į dangų šventi himno žodžiai, o akyse žibėjo ašaros. Ar mes galėjom apie tokias Velykas pagalvoti prieš 5 metus, o galbūt ir prieš metus? Matome atbudusius inteligentus, tokius protingus, šviesius, besisielojančius tautos ateitim. Šiandien jie garsiai kalba apie dabartį, gražiai svajoja apie ateitį. Matome, kaip tautos šviesuomenė priima drąsius sprendimus, garsiai kalba apie tai, ką kiekvienas doras betuvis privalo žinoti. Prasmingai per mūsų Tėvynę eina Sąjūdžio judėjimas. Susikūrė tremtinių klubai, ekologinės grupės — visa Lietuva sujudusi vienu tikslu — kad būtų daugiau tiesos, daugiau laisvės, švaresnis oras, doresni žmonės, kad visiems, visų tautybių žmonėms, kurie gyvena mūsų tėvynėje, visiems geros valios žmonėms čia būtų gera ir miela gyventi.
Velykinius žingsnius matome mūsų Bažnyčioje. Ne taip seniai Lietuva sveikino savo pirmąjį kardinolą V. Sladkevičių, šiandien mūsų vyriausybė aptaria su juo aktualius Bažnyčios ir valstybės reikalus, o juk buvo laikai, kai jis ilgus metus nešė tremtinio dalią. Visai neseniai mus pasiekė žinia, kad grąžinta Vilniaus Katedra, grąžinamos šv. Kazimiero Vilniuje ir Klaipėdos Taikos Karalienės šventovės. Atrodo, kad į Kauno Kunigų seminariją vyskupai galės priimti kandidatus be valdžios atsiklausimo, savo nuožiūra skirstyti kunigus po parapijas. Kaip Vėlinės buvo paskelbta ne darbo diena, taip nedirbsime ir per Kalėdas, ir šitos dienos bus ne tik, Bažnyčiai ir tikintiesiems brangios, jos bus visos tautos šventės. Tai vis velykiniai žingsniai mūsų tėvynėje, aišku tik pirmieji ir jų dar nedaug, bet mes turime pagrįstą viltį, kad jie nebus paskutiniai, kad tai tik pradžia rimto žengimo į priekį.
Šiandien savotiškos Velykos ir mūsų parapijoje. Jūsų akyse matau džiaugsmo ašaras. Iš lagerių sugrįžę jūsų kunigai, sugrįžęs ilgametis ministrantas Romas Žemaitis. Pabandykime sustoti ties vienu klausimu: kam reikalingas kryžius, kodėl Tėvynėje, Bažnyčioje, galiausiai ir mūsų parapijoje buvo kryžius? Šv. Mišių skaityme girdėjote apaštalo Pauliaus žodžius: Jėzus Kristus vieną kartą visiems laikams pasirodys amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę. Nuodėmę gali sunaikinti tik kryžius. Nuodėmių buvo mūsų Tėvynėje, blogio buvo ir Bažnyčioje, ir mūsų parapijoje, ir Dievas leido nešti Kryžių Tėvynei, Bažnyčiai, parapijai. Jei šis kryžius buvo nešamas panašiu nusistatymu kaip Jėzus Kristus nešė kryžių — jis tikrai atneš Velykas. Kryžius reikalingas kiekvieno mūsų gyvenime. Be kryžiaus, be atgailos negali būti perspektyvos į ateitį. Kur užmirštas kryžius, nesuprastas atgailos būtinumas, ten ir visos kalbos apie persitvarkymą yra tuščios. Pagaliau ir mano paties penkis su puse metų neštas kryžius buvo prasmingas ir reikalingas. Jis buvo reikalingas man pačiam, reikalingas mano Tėvynei, Bažnyčiai. Jei šiandien reikėtų sugrįžti į 1983 metus ir iš naujo pasirinkti: ramų, be vargo, be pavojų, be kančios darbą ar kryžių, kurį Apvaizda anuomet uždėjo, pasirinkčiau kryžių. Jūsų šiandien tiek daug, kaip per Velykas, ir man penkis su puse metų įpratusiam prie pažeminimų, nuolatinio ujimo, širdyje nesutelpa ta nuotaika, kurią jaučiu šioje Suvalkijos bažnyčioje. Noriu pasakyti, kad mano kryžiaus nešime nebuvo nieko didvyriško, ir jeigu aš jo nenumečiau, nenusikračiau, nors daug kartų buvo siūloma, tai tik todėl, kad nuolatos jutau jūsų paramą. Aš žinojau, ko jūs iš manęs norite, žinojau, kad jūs meldžiatės, žinojau, kad jūs mybte, ir šitai stiprino, guodė mane ir neleido padaryti nė vieno žingsnio į šalį. Nešiau kryžių tol, kol Apvaizda leido, ir neprašiau, kad jis būtų prieš laiką nuimtas. Šiandien noriu jums visiems, kurie čia susirinkote, ir tiems, kurių nėra mūsų tarpe, visiems, kurie meldėtės už mane, už kitus kunigus, kalinius pasakyti ačiū. Ačiū, kurie meldėtės, ačiū, kurie badavote, kurie ištvermingai laukėte, buvote solidarūs ir nepabėgote nuo kryžiaus, Apvaizdos pastatyto mūsų tarpe. Šiandien jaučiu jūsų pagarbą. Bet ji priklauso ne man — Dievui. Dievas akivaizdžiai penkis su puse metų mane vedė, daugelį kartų jutau savo didelį trapumą, silpnumą, ir jei ne Dievo Apvaizdos vedimas galbūt šis kryžius būtų buvęs perdaug sunkus. Dievas vedė ir Jam didžiausia garbė. Jei šiandien kam nors iš žmonių reikėtų atiduoti garbę, tai ne mums, kurie šiais laikais perėjome kalėjimus, ėjo ir nesugrįžo — liko ilsėtis, laukdami Viešpaties teismo toli nuo savo Tėvynės. Jiems turi būti didžiausia mūsų pagarba, prieš juos lenkiame galvas. Jie neišvydo šios dienos, o koks džiaugsmas būtų buvęs jų širdyse?!
Šiandien mes džiaugiamės, turime gražių vilčių ateičiai, tačiau tas džiaugsmas nėra pilnas. Prieš dvi savaites, man būnant Sibire, vienas pareigūnas, pasižiūrėjęs, kaip Vilniuje vyksta Sąjūdžio suvažiavimas, piktai kalbėjo: "Užtikrinu, dar daug lietuvių atvažiuos į Sibirą, užteks jiems čia ir vietos, ir darbo, pažaidėm demokratiją, o dabar prisuksim varžtus." Suprantu, tai kalbėjo vienas iš eilinių stalinistų, bet šalyje jų dar yra ne vienas ir ne du. Dar daug kur matome ir jaučiame alsuojantį stalinizmą. Paleidžiant kalinius, jų nereabditavo, nepasakė, kad mes jus nekaltai laikėme. Bet tikėkime, persitvarkymo žingsniai artimoje ateityje reabilituos ne tik stalinizmo aukas, bus reabilituotos ir neostalinizmo laikų aukos. Tikime, kad mūsų tauta, mūsų Bažnyčia, dek daug kentėjusios, tikrai susilauks pilno velykinio džiaugsmo. Tačiau atminkim, tam neužtenka tik pasitikėjimo Dievu, reikia konkretaus mūsų pačių darbo. Šiandien kaip niekada reikia tautinio ir konkretaus mūsų pačių darbo. Šiandien kaip niekada reikia tautinio ir religinio sąmoningumo. Kada galima pasakyti tiesos žodį ir nedrebėti, kada už jį reikės užmokėti ilgais metais kalėjime, lageryje ar Sibire, reikia nepraleisti progos ir jį sakyti. Reikia, kad tiesos žodis pasiektų ne tik protą, bet ir širdis, kad jis visą mūsų būtį sukoncentruotų darbui už Tėvynės ir Bažnyčios ateitį. Mes matome plazdančias trispalves, girdime šventus himno ir "Lietuva, brangi" žodžius, bet to per maža. Visi gerai žinome, kad tauta ir Bažnyčia turės ateitį tik tada, jei ji bus dora, moraliai tvirta, jei žmonės bus blaivūs, šeimos gausios, jei mūsų tarpe klestės susiklausymas ir meilė. Todėl šitą brangią visiems dieną susivienykime, atleiskime vieni kitiems tai, ką prasi-kaltome. Šiandien noriu pasakyti žodį ir tiems, kurie norėjo, kad daugeliui metų dingčiau iš Lietuvos, kurie ruošė bylą, teisė — visiems atleidžiu, už visus meldžiuos, visus myliu. Jie yra mano broliai ir seserys. Buvęs chaosas, tamsa daug ką suklaidino, žmonės buvo pasimetę, daugelio širdyse buvo be galo daug baimės. Paduokime vieni kitiems ranką — Lietuva yra mūsų namai. Kokie mes bebūtume; tikintys, netikintys ar komunistai — visi mes esame lietuviai. Užmirškime, kas buvo vakar, išbraukime iš širdžių nuoskaudas, o savo jėgas atiduokime bendram tikslui — dirbti, kovoti, kad mūsų visų gyvenime būtų šviesiau ir gražiau. Amen.
* * *
Tavęs, betuvi, ieškau ateityje
Ir gimstantį gyvenimui regiu,
Kaip želmenys kad po žiemos atgyja,
Ir keliasi laukai be usnių, be dagių!
Tave regiu (ir tau ateisiančiam pavydžiu)
Be keršto, neapykantos, be melo, be klastos
Keliaujantį vienu taku į vieną dieną didžią
Vienų darbų, vienos minties, vienos savos tautos!
Tikiu aš dieną — didelę ir šviesią;
Tikiu — ne amžiais sielą siaus ruduo!
Pakilk, žmogau, iš dulkių ir puvėsių,
Pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!
B. Brazdžionis
