Pareiškimai su tūkstančiais parašų
Nuo 1968 metų Lietuvoje prasidėjo pareiškimų sovietinei valdžiai akcija, kuri tęsėsi iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.
Šių akcijų organizatoriai puikiai suvokė, kad tai, ko jie reikalavo, sovietinė valdžia niekuomet neduos. Bent vilties tikrai nebuvo. Tačiau tai nė kiek nemažino šių pareiškimų vertės. Pareiškimai buvo naudingi dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, pasirašantieji buvo ugdomi būti pilietiškai aktyviais ir drąsiais savo teisių gynėjais. Anuomet pasirašyti po tekstu, reikalaujančiu suteikti tam tikrų laisvių, iš tikrųjų, reikėjo drąsos. Antroji pareiškimų nauda buvo ta, kad pareiškimai pakliūdavo į pogrindžio spaudą, o per ją – į užsienį ir valdžios daromos skriaudos tapdavo plačiai žinomos pasaulyje. Šis viešumas buvo ypač svarbus, prisimenant, kad anuomet valdžia dėjo visas pastangas, kad tik jai netinkama informacija nenutekėtų į Vakarus.
Kompartija ir KGB tuojau pat pastebėjo pareiškimų pavojingumą ir, kai tik informatoriai pranešdavo KGB apie parašų rinkimą po vienokio ar kitokio turinio pareiškimais, tuojau prasidėdavo medžioklė, atiminėjant dokumentus, o parašų rinkėjus bauginant tardymais ir galimomis bausmėmis.
Šeštajame „LKB Kronikos“ numeryje, dienos šviesą išvydusiame 1973 m. gegužės mėnesį, publikuojami du pareiškimai sovietinei valdžiai, atskleidžiantys kokioje apverktinoje padėtyje anuomet gyveno Lietuvos katalikai. Po dokumentu dėl tikinčiųjų moksleivių persekiojimo pasirašė 14.284 tikintieji, o dėl religinės literatūros – 16.498 tikintieji. Parašų būtų buvę surinkta žymiai daugiau, bet dėl KGB įsikišimo akcija buvo nutraukta.
