1975-1983 m.
NETIKĖTOS PERMAINOS
Šis pirmasis mano paskyrimas klebono pareigoms 1975 m. lapkričio 10 d. buvo aiškiai padiktuotas Religijų reikalų tarybos įgaliotinio. Kaip visa tai vyko, man papasakojo pats vysk. Liudvikas Povilonis. Įgaliotinis paskambino vyskupijos valdytojui Labukui ir įsakė, kad šis duotų man daug darbo, nes kitaip pasodinsiąs mane į kalėjimą. Taip netikėtai 1975 m. rudenį gavau skyrimą klebono pareigoms į dvi dideles Kybartų ir Virbalio parapijas, esančias šimtas kilometrų nuo Kauno, Kaliningrado pasienyje.
Man perėmus Kybartų parapiją, buvęs klebonas kun. Pranciškus Matulaitis liko gyventi klebonijoje, kurią sakėsi iš savo pirmtako nupirkęs už savo asmeninius pinigus. Neturėjau jokio pasirinkimo. Per vargą susiradau kuklų butą toli nuo bažnyčios, net už geležinkelio pervažos. Jame turėjau tik vieną kambarį, kitame apsigyveno šeimininkės - Šventosios Šeimos kongregacijos seserys Ona Dranginytė ir Ona Kavaliauskaitė. Darbui su Kronika visiškai nebuvo sąlygų. Ieškojau vietos, kur galėčiau paslėpti Kronikos archyvą ir renkamą medžiagą naujiems jos numeriams. Nedavė ramybės mintis, ar šis paskyrimas nėra klasta, ar neseks greitas suėmimas. Po Velykų kun. P. Matulaitis gavo skyrimą į Dotnuvos parapiją, o aš iš jo parapijai nupirkau kleboniją. Darant remontą vieną naktį pastate apsilankė „svečiai“, kuriems rūpėjo pasižvalgyti, kur gyvens naujasis klebonas,- radau išverstus parapijos dokumentus.
Perėmęs Kybartų parapiją, parašiau vyskupui raštą, kad Virbalio parapijos negalėsiu perimti, nes fiziškai bus neįmanoma vienam kunigui aptarnauti dvi dideles parapijas. Vyskupas sutiko ir taip likau vienos didelės Kybartų parapijos klebonu. Mano laimei, kai būdavo daug darbo, pasikviesdavau į talką kurį nors kunigą pogrindininką, dažniausiai kun. Petrą Našlėną. Jis mane vaduodavo ir tuomet, kai reikėdavo kur nors slapta išvykti, pavyzdžiui, nuvežti Kroniką į Maskvą. Trumpą laiką turėjau nuolatinį pagalbininką kun. Virgilijų Jaugelį, kurį vysk. V. Sladkevičius slapta buvo įšventinęs kunigu. Leisti be valdžios registracijos pažymėjimo kunigui viešai atlikti pareigas Religijų reikalų tarybai buvo didelis akibrokštas. Būdamas vikaras, tikrai šito būčiau negalėjęs padaryti.
GEROSIOS TALKININKĖS
Vos atvykęs į Kybartų parapiją supratau, kad reikia geros komandos, kuri atliktų bažnytinius darbus ir talkintų leidžiant pogrindžio spaudą. Suradau gerą zakristijoną Petrą, kuris pagelbėjo man net slėptuves įsirengti. Svarbiausios pagalbininkės buvo Šventosios Šeimos seserys. Vargonininkauti atvyko ses. Genutė Mačianskaitė (vėliau ją pakeitė Bernadeta Mališkaitė), vaikų katechezę užsiėmė ses. Ona Šarakauskaitė, o šeimininkavo ses. Ona Dranginytė su pagalbininke ses. Virginija Ona Kavaliauskaite, kuri rūpinosi ir mergaitėmis adoruotojomis. Seseris pagalbininkes oficialiai įdarbinau kūrikėmis ir bažnyčios valytojomis. Tikriausiai ir KGB pareigūnai suprato, kad kleboną, turintį tokią komandą, bus sunku kontroliuoti, todėl skleidė visokius šmeižtus.
IŠTIKIMI DRAUGAI „AKIPLĖŠA" IR „NEPATAISOMASIS"
Jei ne šalia buvę kunigai Juozas Zdebskis ir Alfonsas Svarinskas, nežinau, ar LKB kronika būtų atsiradusi. Arkivyskupas Julijonas Steponavičius kartais su humoru sakydavo: kun. Zdebskis neša malkas, kun. Svarinskas užkuria ugnį, o kun. Tamkevičius kūrena. Šiuo humoru buvo pasakyta daug tiesos.
KGB pareigūnai kun. J. Zdebskiui buvo davę,Akiplėšos“ pravardę. Tikriausiai dėl to, kad jis galėjo priimti nestandartinius sprendimus, pavyzdžiui,
sąmoningai eiti į lagerį užvaiką katechizaciją. Kartą buvau liudininkas, kai per Viktoro Petkaus teismą kun. Juozas pabandė patekti į Aukščiausiojo Teismo salę. Prie durų budėjęs KGB pareigūnas paklausė: „Dėl ko jūs čia atvykote?“ Kun. Juozas ramiai paaiškino: „Atvažiavau pasirinkti Kronikai medžiagos.“
Pirmą kartą sutikau kun. Juozą Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonijoje, kai jis buvo ką tik sugrįžęs iš Pravieniškių lagerio. Tuomet nenujaučiau, kad tarp mūsų užsimegs gili kunigiška draugystė. Iš jo sakomų pamokslų ir asmeninių pokalbių tuojau galėjai pastebėti, kad tai kunigas, kuris „iriasi į gilumą“. Jis buvo maldos ir aukos vyras. Ir šiandien dėkoju Dievui, kad jį sutikau savo kunigiškos tarnystės pavasarį, kai visus atidžiai stebėjau ir iš visų mokiausi.
Per ilgus Kronikos leidimo metus dažnai su kun. Juozu susitikdavome ir kalbėdavomės pačiomis aktualiausiomis temomis. Jis dažnai atveždavo Kronikai reikalingos informacijos, nes jo ryšiai Lietuvoje buvo labai platūs: turėjo daug pažįstamų vienuolinėse kongregacijose, tarp jaunimo ir kitur. Su inžinieriumi Vytautu Vaičiūnu (vėliau tapusiu kunigu) rūpinosi religinės ir kitos pogrindžio literatūros dauginimu.
Kartą mes, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai, padarėme kun. Juozui daug skausmo. Kai kun. J. Zdebskis KGB pareigūnų specialia priemone buvo apdegintas, mes, susirinkę Valkininkų klebonijoje, aptarėme aktualijas ir nutarėme į komitetą pakviesti naujų narių, o kun. Juozą palikti nuošaliai nuo matomos komiteto veiklos. Mes tikrai nesuabejojome kun. Juozo morale ir tuo, kad nudeginimas buvo KGB darbas, tik mums visiems atrodė būsią geriau, jei jis kurį laiką mažiau užklius KGB pareigūnams. Gaila, kad nė vienam iš mūsų neatėjo mintis, kad dėl tokio sprendimo kun. Juozas gali pasijusti atstumtas ir pažemintas. Taip ir atsitiko. Komiteto nariams jis nepriekaištavo, tik tyliai kentėjo. Jam buvo įprasta tyliai iškęsti pažeminimus, kaip pats sakydavo, už savo ir kitų nuodėmes.
„NEPATAISOMASIS"
Kun. Alfonsas Svarinskas, KGB pavadintas „Nepataisomuoju“, tarp veiklių kunigų užėmė išskirtinę vietą. Visi jį gerbėme ne vien už sudėtą auką
Tėvynei ir Bažnyčiai (jau buvo du kartus kalėjęs sovietiniuose lageriuose), bet ir už jo drąsą bei sumanumą. Pirmą kartą jį sutikau 1963 metais Vilniaus trečiojoje ligoninėje, kur kelias savaites gydžiausi. Ką tik iš lagerio sugrįžęs kun. Alfonsas atnešdavo Švč. Sakramentą. Vėliau, kai jis buvo paskirtas į Miroslavą vikaro pareigoms, tarp mūsų užsimezgė artima draugystė. Nedaug sutikau kunigų, kurie būtų taip degę uolumu dėl Bažnyčios ir Lietuvos reikalų. Jis visada būdavo kupinas gerų idėjų ir optimizmo. Sergėdamas kun. Alfonsą nuo lagerio, neįtraukiau jo tiesiogiai į Kronikos darbą, bet jis buvo vienas iš nedaugelio pasauliečių kunigų, su kuriuo aptardavau pačius svarbiausius dalykus. Sumanumo ir drąsos jis turėjo su kaupu. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis norėjo padaryti, kad kun. Alfonsui būtų blogiau, todėl neleido jam dirbti Kauno arkivyskupijoje, bet drauge padarė gerą paslaugą mums, vilkaviškiečiams. Mes mokėmės iš kun. Alfonso, kaip jis sakydavo, „nesėdėti po šluota“.
REMONTAI IR STATYBOS
Kasmet reikėjo rūpintis ne tik Kronika, sielovada, bet ir bažnyčios remontais. Vieną vasarą dažėme bažnyčios vidų, kitais - išorę, trečiais -statėme ūkinį pastatą, dar kitais - su mokiniais tiesėme taką aplink bažnyčią, paskui aptverėme šventorių nauja tvora, bažnyčioje įvedėme šildymą. Šiems darbams reikėjo ne tik pinigų, bet ir medžiagų, kurios anuomet buvo deficitinės ir oficialiai gauti buvo labai sunku. Ypač sunku buvo gauti cemento - jo buvo duodama tik pagal paskyras, kurių aš negalėjau tikėtis gauti. Tačiau Kaune susipažinau su Šančių sandėlio vadovais, kurie man paskambindavo, kai būdavo gauta cemento. Iš Vykdomojo komiteto tikrinti važiavo pats pirmininko pavaduotojas J. Urbonas, bet, savo didžiam nusivylimui, medžiagas rado su reikiamais dokumentais. Pažadėjau net ir jam parūpinti cemento, jeigu tik prireiks. Labiausiai rajono valdžią šokiravo, kai bažnyčios šventoriuje pradėjome gaminti cementines plyteles ir kloti taką aplink bažnyčią. Prie plytelių gamybos kartu su manimi dirbo būrys mokinių.
PARAPIJIEČIŲ LANKYMAS
Nuo Advento pradžios pradėdavau tikinčiųjų šeimų lankymą. Žinojau, kad valdžia dėl to pyks, nes visokia kunigo veikla buvo apribota tik bažnyčia, bet, suprasdamas šio lankymosi namuose svarbą, nutariau nieko nepaisyti. Kadangi beveik visa parapija telkėsi pačiame miestelyje, lankydavau žmones po vakarinių Mišių. Skirdavau tris valandas, per kurias aplankydavau iki 10-12 namų ar butų. Didžiausia problema buvo kelios vakarienės. Paskelbiau iš sakyklos, kad valgysiu tik vienoje vietoje, nes antraip - prarasite kleboną. Reikalai tikrai pasitaisė — vakarienė būdavo tik vienuose namuose ir tik retkarčiais kai kas pasiūlydavo arbatos ir saldainių. Alkoholio niekas nesiūlė, nes buvau paskelbęs, kad klebonas yra abstinentas ir jo visiškai nevartoja.
VĖLINIŲ PROCESIJA Į KAPINES
1978 m. lapkričio 2 d. suorganizavau procesiją į kapines. Tokiai procesijai reikėjo gauti Vykdomojo komiteto leidimą, bet žinodamas, kad vis tiek jo negausiu, neprašiau. Tuojau po Vėlinių gavau administracinę baudą - 50 rublių. Nutariau baudos nemokėti ir rajono valdžios sprendimą apskundžiau Vilkaviškio liaudies teismui. Prie teismo pastato susirinko minia tikinčiųjų, kurie po teismo apipylė mane gėlėmis. Aišku, teismo nuosprendis buvo palankus Vykdomajam komitetui, bet moralinė pergalė buvo mano pusėje. Ir valdžia tai puikiai suvokė. Kitais metais per Vėlines vėl ėjome į kapines melstis.
TERORIZAVIMAS
Vilkaviškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Urbonas buvo labai uolus pareigūnas ir dėjo neeilinių pastangų, bandydamas iš manęs padaryti „normalų“ kleboną. Kai pradėjau skambinti varpais, Urbonas kviečia į rajoną ir bara, kam aš skambinu. Pradėjau lydėti mirusiuosius vilkėdamas liturginiais drabužiais, Urbonas vėl bara, kad nesėdžiu automobilyje, bet einu pėsčias. Paaiškinau, kad man, jaunam kunigui, nepatogu sėdėti, kai senos močiutės eina pėsčiomis. Nepraleido nė vieno mano žingsnio, kurį žengiau, nesilaikydamas visų instrukcijų, kas kunigui galima ir kas ne. J. Urbono veiklą geriausiai iliustruoja jo raštas Religijų reikalų tarybai: „Pranešame, kad 1981 m. lapkričio 1 d. (t. y. Vėlinių išvakarėse) Kybartų religinės bendruomenės dvasininkas S. Tamkevičius, neturėdamas išankstinio rajono Vykdomojo komiteto leidimo, organizavo tikinčiųjų eitynes iš bažnyčios į kapines. Eitynėse dalyvavo apie 550 žmonių, iš to skaičiaus apie 60 jaunuolių, grojo dūdų orkestro grupė (ne iš Vilkaviškio rajono). Ceremonijoje tautiniais ir bažnytiniais rūbais apsivilkę dalyvavo apie 40 įvairaus amžiaus vaikų ir paauglių. Apie 18.30 val. bažnyčion atėjo apie 12 pirmos-trečios klasės mergaičių ir jos pradėjo kalbėti „Sveika, Marija“. Jos poteriavo apie pusvalandį. 19 val. žmonių susirinko pilna bažnyčia, tačiau palyginus su pernai, žymiai mažiau (pernai ir šventoriuje buvo pilna, o šiemet visi maldininkai tilpo bažnyčioje ir jos priebutyje. <...> Apie 20 val. bažnytininkų procesija, dalyvaujant klebonui S. Tamkevičiui, giedodama religines giesmes, Kapsuko gatvės šaligatviu, o po to Jakovlevo gatve patraukė į miesto civilines kapines. Maldininkai sustoję ant pagrindinio tako giedojo, meldėsi. <...> Mirusiųjų pagerbimo išvakarėse klebonas S. Tamkevičius buvo iškviestas į Kybartų m. Vykdomąjį komitetą. Buvo norima supažindinti jį su įspėjimu dėl eitynių organizavimo be rajono Vykdomojo komiteto leidimo. Tik pradėjus skaityti tekstą, kunigas S. Tamkevičius pakilo ir išniro pro duris.“
SAUGUMIEČIŲ APGULTIS
Vieną vakarą mano ministrantai pasakė naujieną: „Klebone, Kybartuose pasirodė keisti vyrai, ar tik ne dėl jūsų. Jie su automobiliu pastovi vienoje vietoje, po to pervažiuoja į kitą, retkarčiais pasikeičia numerius.“ Iš tikrųjų, pastebėjau, kad visur, net važiuojant pas ligonį, lydi du automobiliai, nuo kurių buvo neįmanoma pabėgti. Vieną Kronikos numerį išleidome šioje saugumiečių apsuptyje. Įtampa buvo didelė, bet rizikavome, ir viskas pasibaigė laimingai. Tačiau galėjo ir nesibaigti. Kaip vėliau paaiškėjo, panaši palyda atsirasdavo tuomet, kai KGB planuodavo suėmimą.
MĖNESINIAI SUSIKAUPIMAI IR REKOLEKCIJOS
Nuo 1969 metų artimai bendravau su Šventosios Šeimos kongregacija. Seserys talkino sielovadoje, o aš joms vesdavau mėnesines ir metines rekolekcijas. Susirinkdavo Kapsuke (Marijampolėje) ar Kaune ir visą dieną praleisdavome maldoje. Keturios konferencijos, Mišios, išpažintys būdavo pastovi tų dienų dienotvarkė. Metinės rekolekcijos užtrukdavo 6 dienas, todėl joms ieškodavome nuošalesnės aplinkos. Daug kartų vedžiau seserims rekolekcijas prie Zarasų ežero kranto prigludusioje Navickų sodyboje. Kasmėnesiniai susikaupimai ir ypač rekolekcijų dienos būdavo atgaiva ir man pačiam, nes ruošdamasis ir kalbėdamas kitiems negali sakomų minčių netaikyti ir sau. Visa tai padėjo nepasinerti tik išorinėje veikloje, rūpintis ir savo dvasiniu gyvenimu. Neabejoju, jei šiandien panašiai kunigai dėmesio skirtų savo dvasiniam gyvenimui, kiek jo skirdavome per sovietmetį, jų kunigiška tarnystė neštų nepalyginti gražesnių vaisių. Pati didžiausia veikla be maldos gyvenimo yra tik dulkių kėlimas.
PIRMAS VIKARAS
Virgilijus Jaugelis labai siekė kunigystės. Daug kartų bandė oficialiai stoti į seminariją, bet vis gaudavo trafaretinį atsakymą: bandykite stoti kitais metais. Tuomet jis pradėjo ruoštis pogrindyje, bet drauge norėjo dalyvauti visose akcijose už Bažnyčios ir Lietuvos reikalus. Kartą įkliuvo sovietiniam saugumui rinkdamas parašus po „17 000 tikinčiųjų memorandumu“, o antrą kartą — bandydamas padėti Jonui Stašaičiui padauginti Kroniką. Grįžo iš Pravieniškių sunkiai sirgdamas, bet operacija sunkią ligą šiek tiek atitolino.
Vysk. V. Sladkevičius MIC sutiko suteikti kunigystės šventimus, jeigu jį rekomenduotų kuri nors vienuolija. Pakalbėjau su tuometiniu marijonų provincijolu kun. Pranciškus Račiūnu MIC. Jis sutiko Virgilijų priimti į Marijonų kongregaciją ir rekomenduoti šventimams. Gavęs leidimą aplankyti artimus gimines, prieš išvykdamas į Ameriką, kun. P. Račiūnas įgaliojo mane priimti kun. Virgilijaus pirmuosius vienuolinius įžadus. Po to mano zakristijonas greitai gavo kunigystės šventimus. Pasiūliau talkinti man Kybartuose. Žinojau, kad joks vyskupas negalės parašyti skyrimo, todėl nutariau rizikuoti ir leisti aukoti Mišias.
Visų Šventųjų vakarą mano zakristijonas Virgilijus tikinčiųjų ir ypač ministrantų nuostabai išėjo prie altoriaus aukoti pirmųjų Mišių. Greitai gavau įspėjimą iš Religijų reikalų tarybos, kad neleisčiau apsišaukėliui kunigui atlikti pareigų. Nepaisiau ir toliau leidau aukoti Mišias. Gaila, bet nepagydoma liga ardė kun. Virgilijaus sveikatą. Netrukus jis bažnyčioje nebegalėjo aukoti Mišių, tuomet kasdien labai pamaldžiai aukojo jas savo kambarėlyje. Net ir sunkiai sirgdamas, iš rankų neišleido teologijos užrašų. Vis vylėsi pasveikti ir norėjo gerai pasiruošti darbui klausykloje. Buvo tiesiog graudu žiūrėti, bet negi galėjau sakyti: „Virguti, pailsėk, juk greitai iškeliausi.“
VIKARO MIRTIS IR LAIDOTUVĖS
Gerųjų Šventosios Šeimos seserų globojamas kun. Virgilijus iškeliavo pas Viešpatį. Motina ir brolis Augustinas pritarė, kad kun. Virgilijų palaidotume Kybartuose. Iš anksto buvau paruošęs vietą. Varpinės fundatorius kunigas A. Staniukynas joje, statant bažnyčią, buvo pasiruošęs sau amžinojo poilsio vietą, bet jis jau seniai buvo miręs ir palaidotas Amerikoje. Iš anksto tyliai paruošėme šią vietą laidotuvėms. Pašarvojome kun. Virgilijų bažnyčioje. Iš vakaro apsilankę valdžios pareigūnai klausė, kur bus laidojamas, nes kapinėse niekas nekasa duobės. Paaiškinau, kad vyrai suspės iškasti duobę pačią laidotuvių dieną. Po laidotuvių Mišių apnešėme karstą aplink bažnyčią ir sustojome prie varpinės. Vyrai įleido karstą į nišą, pasiruošęs mūrininkas Mačiulaitis greitai angą užmūrijo, tada uždėjome paruoštą dangtį su užrašu AfA kun. Virgilijus Jaugelis. Visai netrukus padarėme akmeninę plokštę. Taip ir liko kun. Virgutis saugoti Kybartų bažnyčios. Tikintieji buvo pamilę savo zakristijoną, vėliau tapusį kunigu, ir ateidami į bažnyčią dauguma užsukdavo pasimelsti prie jo kapo. Valdžia net nebandė reikalauti, kad perlaidočiau jį civilinėse kapinėse.
ANTRASIS VIKARAS
Draugijos provincijolas t. Jonas Danyla SJ leido, kad pogrindyje šventimus gavęs kun. Jonas Kastytis Matulionis SJ viešai atliktų kunigo pareigas. Taip be valdžios sutikimo jis pradėjo patarnauti Kybartų tikintiesiems. Labai uoliai atliko savo pareigas ir buvo mylimas visų — nuo pačių mažiausių iki seniausių. Vėl valdžios pareigūnai gąsdino mane įspėjimais ir straipsniais laikraščiuose, bet į tai nekreipiau dėmesio. Man kun. Jonas Kastytis buvo didelė paspirtis, nes nereikėjo ieškoti pagalbininko, kurio dažnai prireikdavo. Antroji priežastis, kodėl leidau eiti pareigas kunigams pogrindininkams, - norėjau, kad valdžia matytų, jog netikslinga neleisti jaunuoliams baigti seminarijos, nes tik daugiau bėdos prisidaroma - jie pradeda dirbti be jokios valdžios kontrolės. Ši rizika visiškai pasiteisino.
Džiaugiausi ir aš, ir parapija, turėdama tokį uolų kunigą, tačiau mūsų džiaugsmas buvo trumpas. 1982 m. kovo 4 d. iškviestas į Vilkaviškio rajono milicijos skyrių rašiau pasiaiškinimą, kodėl kun. Kastytis Kybartuose nuolatinai negyvena ir tik atvažiuoja man patalkinti. 1982 m. balandžio 8 d. Vilkaviškio miesto prokuratūroje buvau įspėtas, kad Kastytis Matulionis, neturėdamas registracijos pažymėjimo, atlieka religines apeigas. 1982 m. birželio 22 d. jau Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Petras Anilionis įspėjo, kad pasikviečiau Kastytį Matulionį ir savavališkai pavedžiau jam eiti vikaro pareigas. Man perskaitytame įspėjime buvo parašyta: „Pilietis Kastytis Matulionis bažnyčioje atlieka religines apeigas: laiko mišias, klauso išpažinčių, sako pamokslus, teikia tikintiesiems sakramentus, vadovauja bažnytinėms procesijoms bei ceremonijoms. Pilietis K. Matulionis neturi jokio dokumento apie dvasinės mokyklos baigimą bei jo įšventinimą kunigu ir neužregistruotas Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos Įgaliotinio Lietuvos TSR įstaigoje. <...> Įspėju Kybartų bažnyčios kleboną kun. S. Tamkevičių ir reikalauju nedelsiant pašalinti minėtą įstatymų pažeidimo atvejį. Priešingu atveju Jūs būsite patrauktas atsakomybėn pagal veikiančius įstatymus.“
AVARIJA
Kartą važiuodamas į Vilnių netoli Valkininkų pradėjau lenkti važiuojantį automobilį. Vairuotojas tuo metu sumanė apsisukti kelyje, ir taip atsitrenkiau tiesiai į neįgalaus vyriškio vairuojamo automobilio šoną. Mano automobilis nukentėjo nedaug, kur kas daugiau kitas automobilis ir jo savininkas. Iš manęs nepaėmė net dokumentų, nes kaltininkas buvo akivaizdus. Įvykiai susikomplikavo, kai į juos įsikišo KGB pareigūnai. Nukentėjęs vairuotojas pasisakė, kad KGB pareigūnai jam papasakoję apie mane kaip apie blogą kunigą ir patarę kreiptis į teismą, pažadėdami padėti, kad jis bylą laimėtų. Mačiau vyro geranoriškumą ir pažadėjau pinigus, kuriuos gausiu iš socialinio draudimo už savo automobilį, atiduoti jam, kad susitaisytų apgadintą automobilį. Vyras pažadėjo nepaklausyti saugumiečių ir į teismą nesikreipti. Deja, po kurio laiko gavau šaukimą į Varėnos miliciją apklausai dėl avarijos. Tardytojas paaiškino, kad man iškelta byla. Tuomet nutariau bylą išviešinti. Parašiau KGB pirmininkui atvirą laišką apie tai, ką saugumiečiai žadėjo nukentėjusiam vyrui. Nežinau, ar viešas laiškas paveikė, bet teismą laimėjau, o nukentėjęs vairuotojas gavo trejus metus lygtinai.
ANTROJI AVARIJA
Vieną dieną automobiliu grįžau iš Kauno. Netoli Virbalio prisivijau sunkvežimį ir pradėjau jį lenkti. Kai buvau ties sunkvežimio šonu, staiga pamačiau, kad jis suka į kairę. Instinktyviai paspaudžiau kuro pedalą ir sėkmingai išvengiau labai sunkios avarijos; nukentėjo tik mano automobilio šonas. Atvykę eismo inspektoriai viską išmatavo, kažką pasikalbėjo su sunkvežimio vairuotoju, o man liepė pasitraukti į šalį. Įtariau, kad ši avarija galėjo būti specialiai suorganizuota. Nors buvo akivaizdi sunkvežimio vairuotojo kaltė, buvau apkaltintas, trims mėnesiams buvo paimtos vairuotojo teisės ir net turėjau perlaikyti eismo taisyklių egzaminą.
KELIONĖ SU KGB VIRŠININKU
Grįždamas iš eilinės kelionės į Maskvą, Kauno autobusų stotyje įlipau į autobusą, vežantį per Kybartus į Vištytį, ir pamačiau beveik tuščiame salone sėdintį Vilkaviškio rajono KGB viršininką. Labai nelauktas susitikimas. Rankoje laikiau portfelį, pilną samizdato — savilaidos — A. Solženycino Archipelag Gulag ir kt. pogrindžio literatūros, kurią man buvo įdavę mano draugai Maskvoje. Pasisveikinau ir atsisėdau šalia saugumiečio, o portfelį pastačiau priekyje prie kojų. Sumojau, jog saugumietis gal neįtars, kad vežuosi ką nors įtartino, jei portfelį pastatysiu beveik jam po kojom. Pakeliui iki Vilkaviškio kalbėjomės apie daug ką. Saugumo viršininkas pasakė, kad tikriausiai aš padaviau į Kroniką žinutę apie įvykusią avariją ir apkaltinau, kad prie jos pirštus galėjo būti prikišusi KGB. Saugumietis pareplikavo: „Jei KGB būtų prikišusi pirštus, avarija savo tikslą būtų pasiekusi...“ Pasirodo, saugumiečiai buvo visai geros nuomonės apie savo darbą. Aš pats apie jų darbą mąsčiau kiek kukliau: tiek metų reguliariai leidžiu Kroniką, o KGB vis nesuranda redakcijos.
KRONIKOSKOMPROMITAVIMAS
KGB, ieškodamas būdų, kaip sušvelninti Kronikoje skelbiamą ir plačiai po pasaulį sklindančią informaciją apie sovietinę tikrovę, griebėsi taktikos persekiojimo faktus neigti, vadino juos prasimanymais siekiant grynai politinių tikslų - pakirsti sovietinės valdžios autoritetą. KGB pareigūnus griebtis šios taktikos paskatino faktas, kad Kronikos redakcija veikė slapta ir jos platinama informacija buvo anoniminė. Buvo lengva, ypač Vakaruose, skleisti žinią, kad Kronika pateikia išgalvotus faktus. Norom nenorom pradėjome mąstyti, ką reikėtų padaryti, kad būtų išmuštas šis saugumiečių koziris. Buvo aišku, kad reikia kažkam persekiojimo faktus ne tik registruoti, bet ir patvirtinti savo parašu, t. y. prisiimti atsakomybę, nors tai ir sukeltų represijų.
TTG KATALIKŲ KOMITETO [KŪRIMAS
1978 metai atnešė gerų permainų. Svarbiausioji - popiežiumi buvo išrinktas Jonas Paulius II, kuris tuojau po išrinkimo pasakė būsiąs „tylos Bažnyčios“ balsu. Toji „tylos Bažnyčia“ buvome mes, tikintieji, pasklidę po visą Sovietų Sąjungą. Tai padrąsino visus, kurie vienaip ar kitaip bandė priešintis anuometinei prievartai. Tuo metu Sovietų Sąjungoje, visų pirma Maskvoje, jau veikė žmogaus teisių gynimo grupės, susikūrusios po 1975 m. Helsinkyje priimtų nutarimų žmogaus teisių srityje. Maskvoje buvo susikūręs Tikinčiųjų teisėms ginti krikščioniškasis komitetas.
Vasarą mane aplankė maskviečiai — stačiatikių dvasininkas Glebas Jakuninas, Aleksandras Ogorodnikovas ir Levas Regelsonas — ir papasakojo apie jų įkurtą Tikinčiųjų teisėms ginti krikščioniškąjį komitetą. Pasiūlė, kad prisidėtume prie jų. Pasidalijau idėja su kun. A. Svarinsku ir kun. J. Zdebskiu. Jie pritarė šiai minčiai, tačiau sutarėme, jog kursime savarankišką komitetą ir glaudžiai bendradarbiausime su maskviečiais.
Lapkričio 13 d. Maskvoje, Krikščioniškojo komiteto sekretoriaus Viktoro Kapitančiuko bute, įvyko spaudos konferencija. V. Kapitančiukas telefonu sukvietė žurnalistus. Kun. A. Svarinskas, kun. J. Zdebskis ir aš pristatėme užsienio žurnalistams apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto įkūrimą Lietuvoje ir padalijome pirmuosius tris dokumentus. Žurnalistai daug klausinėjo, kokia tikinčiųjų padėtis Lietuvoje. Vakare, grįždami iš Maskvos į Vilnių, traukinyje jau klausėmės BBC pranešimo apie įvykusią konferenciją. Suvokėme, kad tai labai pavojingas žaidimas, kuris greitai gali baigtis nelaisve. Tokia buvo atviros kovos už tikinčiųjų teises pradžia, kuri, Dievo laiminama, tęsėsi net penkerius metus, iki buvusio KGB vadovo J. Andropovo išrinkimo į TSKP Generalinio sekretoriaus postą. Vėliau KGB viršininkai apgailestaus, kad leido mums, Katalikų komiteto nariams, taip ilgai veikti, nes per tą laiką iki arešto suspėjome paruošti pamainą.
Aš pats abejojau, ar man tikslinga įsitraukti į TTG Katalikų komiteto veiklą, nes galima buvo tikėtis dar daugiau KGB dėmesio. Tačiau tuo metu mąsčiau: jeigu liksiu nuošalyje, kaip tik saugumiečiams kils įtarimas, kuo užsiima šis pramuštgalvis, jei jo draugai priklauso Komitetui, o jis pats likęs nuošalėje. Atrodė, buvo daugiau argumentų už tai, kad dalyvaučiau šioje veikloje.
Per penkerius metus paruošėme 52 oficialius dokumentus ir vieną kitą neoficialų, skirtą ne sovietinei valdžiai, bet Šventajam Sostui. Dokumentų projektus paprastai parengdavau aš arba kun. A. Svarinskas; paskui sueidavome į kurią nors kleboniją - aptarti ir galutinai paruoštus pasirašyti. Ant voko rašydavome atgalinį adresą to Katalikų komiteto nario, kuris tais metais būdavo formalus sekretorius. Dalijantis būsimais „nuopelnais“ prieš KGB, kasmet formalus sekretorius būdavo vis kitas Komiteto narys. Labai dažnai susirinkdavome į Skaudvilės kleboniją pas kun. Vincentą Vėlavičių. Atmintyje išlikęs labai šviesus šio labai gero, tėviško žemaičio paveikslas. Praėjęs lagerių išbandymus, išliko tvirtas, dėl Dievo ir Tėvynės pasiryžęs paaukoti nors ir gyvybę.
[SPĖJIMAS
Buvome parašę ir išplatinę dvidešimt TTG Katalikų komiteto dokumentų, tačiau negavome nė vieno atsakymo — mūsų pagalbos šauksmas įkrisdavo tarsi į šulinį. Tik po penkerių metų per tardymą pamačiau, kad visus tuos dokumentus - iš viso 51 - KGB kruopščiai rinko; net buvo labai susirūpinęs, kad neturėjo dokumento Nr. 46. Sovietinei valdžiai ypač užkliuvo dokumentas Nr. 18 Dėl vaikų teisių pažeidimų Lietuvoje ir dokumentas Nr. 5 Dėl religinių susivienijimų nuostatų, kuriam pritarė 520 kunigų ir du tremtiniai vyskupai. Dėl dokumentų turinio dar būtų galėję kentėti, bet KGB negalėjo toleruoti, kad visi dokumentai pasiekia Vakarus. Tai griovė jų mitą, kad Sovietų Sąjungoje esanti tikėjimo ir sąžinės laisvė.
1979 m. rugpjūčio 29 d. buvau iškviestas į respublikinę prokuratūrą, ir čia prokuroras perskaitė oficialų įspėjimą, kad jei ir toliau tęsiu antivalstybinę veiklą, man gresia LTSR BK 68 str. Po respublikos prokuroro įspėjimo mane į savo kabinetą nusivedė prokuroras J. Bakučionis, kuruojantis KGB vedamas bylas, ir pradėjo aiškinti, kad LKB kronika esanti TTG katalikų komiteto organas ir kad turime liautis ją leidę. Rytojaus dieną prokuratūroje buvo įspėtas ir kun. A. Svarinskas. Pavojaus akivaizdžiai daugėjo, tad reikėjo apsispręsti: nutraukti TTG katalikų komiteto veiklą ar įspėjimo nepaisyti. Neabejodami pasirinkome antrąjį atvejį.
NERIMAS IR VILTYS
1980 metai buvo labai sunkūs, nes kompartijos ir saugumo prievartos mašina negailestingai dorojo kovotojus dėl žmonių teisių. Sausio mėnesį Religijų reikalų tarybos įstaigoje buvo „auklėjami“ ordinarai, kad turi klausyti sovietinės valdžios; suimti Kronikos platintojai ir rėmėjai Anastazas Janulis, Povilas Buzas, ses. Ona Vitkauskaitė, ses. Genovaitė Navickaitė; nuteista ses. Jadvyga Stanelytė, doc. Vytautas Skuodis. Jį priėmėme į TTG katalikų komitetą teismo metu — jis pats oficialiai pasiprašė priimamas. Kun. J. Zdebskis (vienas iš aktyviausių Kronikos rėmėjų) nežinomu būdu buvo smarkiai apdegintas cheminėmis medžiagomis, kiek mažiau nukentėjo V. Vaičiūnas. Tačiau miela tuos metus prisiminti: persekiojimas ne tik neišgąsdino, bet, priešingai, visus sutelkė į dar aktyvesnę kovą — į TTG katalikų komitetą įsitraukė kun. Algimantas Keina, kun. Vaclovas Stakėnas ir kun. Leonas Kalinauskas. Iš visur jutau visokeriopą paramą; kas negalėjo ar nemokėjo tiesiogiai padėti, rėmė materialiai - įduodavo kelias šimtines ir tik tiek pasakydavo: „Tu žinosi, kur išleisti.“
DISIDENTŲ TEISMAI
Vilniaus Aukščiausiasis Teismas kaskart vis nuteisdavo Lietuvos disidentų ir pogrindžio spaudos platintojų. Kai tik gaudavome informacijos, kada vyks teismas, organizuodavomės vykti į Vilnių ir iš solidarumo dalyvauti teismo procese. Atvykdavo disidentų, seserų vienuolių ir aktyvių pasauliečių. KGB niekuomet mūsų neįleisdavo į teismo salę, todėl visą dieną praleisdavome teismo fojė, kur būdavome fotografuojami ir filmuojami. Vėliau saugumiečiams trūko kantrybė ir atvykusiesiems neleisdavo net prisiartinti prie Aukščiausiojo Teismo pastato.
TEGU DIEVAS BŪNA GAILESTINGAS
1980 m. balandžio mėnesį Ceikiniuose minėjome kun. Karolio Garucko SJ mirties metinės ir mane pakvietė prie paminklo tarti žodį. Apie tai, kas vyko bažnyčios šventoriuje, Ceikinių kolūkio pirmininko pavaduotojas šitaip rašė Ignalinos saugumo viršininkui A. Paškevičiui: „1980 m. balandžio 10 d. Ceikinių bažnyčioje vyko kunigo Garucko mirties metinės, kas buvo plačiai paskelbta. Apie 14 val. šventoriuje atidarant paminklą, vienas iš kunigų pasakė kalbą, kurios turinys buvo daugiau agitacinis antitarybinis, negu religinis, todėl mes su Vladu Kubiliumi ją užrašėme į magnetofono juostelę iš kolūkio kontoros, nes ši kalba buvo sakoma per ratifikuotą liniją šventoriuje. Šį magnetofono įrašą aš perduodu jūsų žiniai. Vėliau paklausiau ten buvusių žmonių, kas čia kalbėjo, vienas iš man nepažįstamų pasakė, jog tai kunigas Tamkevičius iš Kybartų. Iš viso šioje ceremonijoje dalyvavo virš 50 kunigų.“ Gaila, bet tuo metu šitaip besielgiančių buvo ne vienetai - tokių buvo daug. Tegu Dievas jiems būna gailestingas. Seniai visiems už viską esu atleidęs ir meldžiuosi, kad jie būtų susitaikę su savo sąžine ir Dievu.
KUNIGŲ SANTYKIS SU VYSKUPAIS
Sovietinė valdžia ir ypač KGB siekė supriešinti kunigus tarpusavyje ir su vyskupais. Šiam tikslui geriausiai tarnavo verbavimas būti KGB kolaborantais. Nežinojome, bet dažnai neklysdami nujautėme, kas iš kunigų ar vyskupų galėjo būti įkliuvę į KGB pinkles. Tai, be jokios abejonės, silpnino pasitikėjimą savo ganytojais, bet net mintis neateidavo jų niekinti arba neklausyti. Gerai supratome, kad konfrontacija tarp kunigų ir vyskupų pasitarnaus ne Bažnyčios, bet okupantų naudai. Mes, kunigai, pakritikuodavome savo ganytojus tik tuomet, kai akivaizdžiai matydavome sovietinės valdžios inspiruojamus jų žingsnius.
DIDŽIOSIOS REKOLEKCIJOS
1981 m. vasarą Jėzaus Draugijos provincijolas kun. Jonas Danyla SJ pasiūlė atlikti didžiąsias rekolekcijas ir pasiruošti paskutiniams įžadams Draugijoje. Sutarėme, kad rekolekcijas atliksiu Dūkšte, kur klebono pareigas ėjo kun. Kazimieras Žemėnas SJ. Paprašiau, kad pogrindininkas kun. Petras Našlėnas mane pavaduotų šiokiadieniais nuo rugsėjo 14 d. iki spalio 15 d. Sugrįždavau iš rekolekcijų šeštadienio vakarą, paaukodavau sekmadienį dvejas Mišias ir po pietų vėl grįždavau į Dūkštą. Šios rekolekcijos buvo ne mažiau palaimingos, kaip ir pirmosios didžiosios rekolekcijos prieš keturiolika metų. Pavedžiau rekolekcijas Švč. Mergelės Marijos globai, ir, atrodo, ji tikrai motiniškai globojo. Niekas nepasigedo manęs ir niekas nekėlė triukšmo, kad visą mėnesį kunigas pogrindininkas Kybartuose atlieka klebono pareigas. Prisirašiau daug gerų pasiryžimų. Tarp jų buvo ne
tik pasiryžimas rūpintis savo dvasiniu gyvenimu, bet ir pasiryžimas daug darbuotis dėl Bažnyčios ir Tėvynės, nors dėl to reikėtų eiti ir į kalėjimą. Ne visus pasiryžimus įvykdžiau iki galo, buvo ir apsileidimų, bet pastarąjį - eiti į kalėjimą - padėjo įvykdyti mano KGB „draugai“.
Po didžiųjų rekolekcijų sekė metus trukęs intensyvus dvasinis gyvenimas su keliais kasdieniais mąstymais ir kitomis dvasinėmis pratybomis. 1982 m. rugpjūčio mėn. prieš įžadus atlikau astuonių dienų rekolekcijas ir pasiruošęs laukiau rugpjūčio 15 d. Per Žolinę popietiniu metu atvyko į Kybartus pats Draugijos provincijolas J. Danyla SJ ir prie užrakintų bažnyčios durų per Mišias sudėjau prie Viešpaties kojų keturis jėzuitų įžadus. Liudytojos buvo tik šioje bažnyčioje tarnavusios Šventosios Šeimos kongregacijos seserys ir dangaus angelai. Tikriausiai Viešpats leido ramiai pasiruošti priekyje laukusiems dideliems išbandymams.
KGB PLANAS
1982 metais KGB paruošė planą suimti mane, kun. A. Svarinską ir kun. J. Kaunecką. 1983 m. sausio 20 d. KGB 5 tarnybos viršininkas pulkininkas Baltinas šį planą patvirtino ir jo pirmąja auka tapo „Nepataisomasis“ kun. Alfonsas. Pagal šį planą pas mus, tris kunigus, sausio 26 d. privalėjo būti atlikta krata ir suėmimas. Tą pačią dieną buvo numatytos kratos pas kun. V. Vėlavičių — Skaudvilėje, kun. A. Keiną - Valkininkuose, kun. A. Šeškevičių SJ - Gargžduose, kun. A. Gražulį SJ — Prienuose, kun. J. Danylą SJ - Bijutiškyje ir pas Birštono kleboną kun. M. Petkevičių.
Įdomi detalė: kadangi KGB tikėjosi, kad trijų kunigų areštai gali sukelti neigiamą Vatikano reakciją, buvo nutarta, jei Vatikanas keltų triukšmą, Vakarų ir Lietuvos visuomenę tada painformuoti, kad sovietinė valdžia, vadovaudamasi humaniškais principais, iš anksto asmeniškai buvo pranešusi popiežiui Jonui Pauliui II apie šių kunigų antivalstybinę veiklą ir pasiūlė pasiimti juos iš Sovietų Sąjungos arba paveikti, kad jie nutrauktų savo veiklą. Tačiau Vatikanas į tokį pasiūlymą nesureagavo.
Plane buvo numatyta pasitelkti ne tik Religijų reikalų tarybą, bet ir KGB agentus kunigus - „Germantą“, „Gintautą“, „Valdą“, „Joną“, „Petrą“ ir „Sigitą“, kurie turės aiškinti kunigams, kodėl valdžia ėmėsi tokių priemonių prieš tris kunigus. Laisvėje likę Katalikų komiteto nariai kunigai -A. Keina, L. Kalinauskas, V. Stakėnas ir K. Žilys - pagal KBG planą turėjo būti kompromituojami ir supriešinami tarpusavyje.
Suėmus du kunigus ir dėl to kilus dideliam pasipiktinimui Lietuvoje ir ypač laisvajame pasaulyje, KGB nutarė laikinai susilaikyti nuo kun. J. Kaunecko suėmimo. Tikriausiai sovietinio saugumo pareigūnai galėjo Maskvai pasigirti, kad TTG katalikų komiteto veikla sustabdyta.
1. Kybartų klebonija.
2. Su vysk. J. Steponavičiumi.
3. 1976 m. pamokslas.
4. Kun. Pranciškus Masilionis SJ,
5. TTG katalikų komitetas. Iš kairės kunigai: Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas
