Mons. Alfonsas Svarinskas apie TTG Katalikų komitetą
Per 53 metus okupantai kelis kartus keitė kovos taktiką prieš Lietuvą ir tikinčiuosius. Pirmiausia jie norėjo mus išžudyti ginklu. Tačiau visos tautos jiems nepavyko sunaikinti. Sovietų valdžia Lietuvoje gyrėsi išžudžiusi 25 tūkstančius partizanų - gražiausią Lietuvos jaunimą. Po Stalino mirties maždaug nuo 1955 m. sovietų valdžia ėmė keisti taktiką - pradėjo griauti tautą ir Bažnyčią iš vidaus. Šitas periodas mums buvo pavojingesnis. Pirmiausia užsimota prieš Bažnyčią, pradėta smarkiai verbuoti dvasininkus. Buvo siekiama, kad mūsų hierarchai, tada bažnyčių valdytojai (vyskupų beveik nebuvo), nerastų bendros kalbos. Nebuvo kam tiesos žodį sakyti Bažnyčios vardu, kam Bažnyčios ginti. Tai ir paskatino kurti organizaciją, kuri gintų tikinčiųjų ir Bažnyčios reikalus. Tiesa, kunigai pagal kanoną neturi teises kalbėti Bažnyčios vardu, bet tai buvo ypatinga padėtis.
Turėjo įtakos ir Maskvos stačiatikių kunigo Glebo Jakunino ir kitų įsteigtas rusų Krikščionių Komitetas tikinčiųjų teisėms ginti. Rusai kvietė į savo komitetą ir lietuvius. Pasvarstėme, kad mūsų ir jų reikalai gerokai skiriasi: mes katalikai, kovojame ir dėl Lietuvos valstybės laisvės, be to, esame toli vieni nuo kitų, ir nutarėme steigti atskirą komitetą.
1978 m. lapkričio 13 d. penki kunigai Lietuvoje įsteigėme Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų Komitetą. Pasirašėme pagal abėcėlę - Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Juozas Zdebskis. Neturėjome nei pirmininko, nei sekretoriaus, vienas iš mūsų kasmet būdavo sekretorius, išsiųsdavo laiškus, pranešimus bei gaudavo atsakymus.
Lapkričio 22 d. kun. S.Tamkevičius, J.Zdebskis ir aš nuvažiavome į Maskvą. Viktoro Kapitančiuko - vieno rusų Krikščionių Komiteto nario - bute susitikome su Vakarų korespondentais. Spaudos konferenciją baigėme trečią valandą, o penktą Vakarų radijo stotys skaitė mūsų pranešimus. Kai grįžome į Lietuvą, čia jau visi apie Komitetą žinojo. Pasipylė Komitetą sveikinantys laiškai.
Užsienio korespondentams įteikėme keturis dokumentus. Pirmąjį Komiteto dokumentą BBC korespondentas perdavė Šventajam Tėvui. Korespondentas manęs klausė, ar daug Lietuvoje kunigų disidentų, laisvamanių. Pasakiau, kad nėra nevieno. Jis labai nustebo. Sakiau, kad Lietuvoje yra kovotojai už laisvę ir kolaborantai.
Grįžus iš Maskvos mumis susidomėjo valdžios organai, bet nustatyti, kur ir kada vyko spaudos konferencija, jie negalėjo. Tik suėmus rusų komiteto narius, išaiškėjo, kad tai vyko V.Kapitančiuko bute. Kadangi mes juos prieš sovietų valdžią užstojome, mane suėmus prie mano bylos buvo prijungtos ir rusų disidentų V.Kapitančiuko, G. Jakunino, Velikanovos ir kitų bylos. Mano byla pasidarė net 17 tomų, kun. S.Tamkevičiaus -21 tomo.
Manėme, perduosime keletą dokumentų, ir mus suims, bet mūsų ne suėmė beveik penkerius metus. Tik 1979 m. kun. S.Tamkevičių ir mane iškvietę į prokuratūrą įsakė nutraukti veiklą, kitaip pagrasino areštuoti. Mat mūsų rašiniai patenka į buržuazinę spaudą ir kenkia Sovietų Sąjungos prestižui. Prokurorui aš, kaip naivus žmogus, pasakiau - mes manėm be reikalo eikvoja rašalą, o jis mus sutvirtino.
Į valdžią atėjus KGB statytiniui Andropovui, buvo likviduoti visi komitetai. Mane suėmė 1983 m. Tų pačių metų gegužės mėnesį suėmė kun. S.Tamkevičių, o 1986 m. užmušė kun. J.Zdebskį. Dėl kun. J.Zdebskio nužudymo dar reikėtų pradėti tyrimą. Yra daug įdomios medžiagos.
Komitetas per penkerius metus išplatino 52 dokumentus įvairioms sovietų įstaigoms, popiežiui Jonui Pauliui II, Madrido konferencijai, UNESCO konferencijai, Amerikos prezidentui Karteriui ir kt. Į mūsų pareiškimus sovietų organai neatsakydavo. Išskyrus vieną kartą, kai užstojome į Daugpilio psichiatrinę ligoninę uždarytą kun. Vladimirą Zavalniuką. Rygos prokuroras, atrodo Adamsas, atsakė mums ir kunigą paleido. Tada visi sužinojo, kad Lietuvoje yra komitetas, kuris gali užstoti.
Neabejodami, kad būsime suimti, ir nenorėdami, kad Komitetas sumažėtų, vėliau įtraukėme ir kitus kunigus: Leoną Kalinauską, Vaclovą Stakėną, Algimantą Keiną ir Kazimierą Žilį.
Žavėdamiesi rusų disidentais, kurie nurodydavo savo pavardes ir adresus, nutarėme ir mes veikti atvirai. Su rusų komitetu palaikėme draugiškus santykius, vieni kitiems padėdavome.
Mūsų veiklą, taip pat ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką" morališkai rėmė du ištremti vyskupai - Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius. Jeigu ne jie, mums būtų buvę kur kas sunkiau.
Norėtume padėkoti ir Vatikano radijui, ypač mons. Vytautui Kazlauskui. Tada jis vadovavo lietuviškam skyriui. Tik Vatikano radijo dėka apie mūsų dokumentus sužinodavo visa Lietuva. 1988 m. Vilniaus KGB per savo kolaborantus mons. V.Kazlauską iš Vatikano radijo pašalino.
Kada mus suėmė, visų Lietuvos vyskupijų kunigai rašėsi po peticija prašydami mus paleisti. Šia proga norime padėkoti visiems Lietuvos kunigams, visiems Lietuvos žmonėms, kurie mus palaikė ir už mus meldėsi. Komiteto veiklą bandė palaikyti ir materialiai. Mes, be abejo, negalėsime taip padėkoti, kaip jie yra to verti, bet Dievas atlygins.
Metai Katalikų Komitete buvo vieni gražiausių mūsų kovoje.
Mons. Alfonsas Svarinskas
„Apžvalga", 1993, Nr.45
