VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA
Paluobiai
Atviraslaiškas
Gerbiamasis Vilniaus Valst. V. Kapsuko
Universiteto Vyr. dėst. A. Augau!
1974 kovo 1 „Kauno Tiesoje" Nr. 31 savo str. „Štai jie — sutanotieji liaudies draugai" Jūs rašote, kad „1945 pradžioje Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Montinio (dabartinio popiežiaus Pauliaus VI — mano pastaba) paragintas vysk. Būčys pavedė Panevėžio kunigui P. Račiūnui rinkti šnipinėjimo žinias apie Raudonąją armiją. Račiūnas surinktas žinias turėjo perduoti Maskvoje buvusiam Vatikano šnipui Laberdai, šis Vatikanui, o Vatikanas — JAV žvalgybai. Račiūnas, šventai tikėdamas, kad amerikiečiai išvaduos Lietuvą, puolėsi jiems pasitarnauti."
Jūs savo straippsnyje nepaminite, kad aš be teismo buvau įkalintas 25-riems metams. Nenurodote tikrosios mano represavimo priežasties. Štai ji:
1947 m. Lietuvoje jau buvo suimtas Telšių vysk. V. Borisevičius, jo pavaduotojas vysk. P. Ramanauskas ir Kaišiadorių vysk. T. Matulionis. Grėsė pavojus Lietuvos vyskupijoms likti be vyskupų. Panevėžio vysk. K. Paltarokas pagal kanonų teisę be Vatikano leidimo naujų vyskupų konsekruoti negalėjo. Dėl šios priežasties, dvasinės vyriausybės pavestas, nuvykau į Maskvą pas JAV pasiuntinybės kapelioną kun. La-beržą, paprašyti išrūpinti popiežiaus leidimą pakon-sekruoti Lietuvai naujus vyskupus. Nuvykęs į Maskvą, gavau vietos milicijos leidimą raštu laikinai apsigyventi kun. Laberžo bute. Minėtasis mano kreipimasis ir buvo pagrindinė mano represavimo priežastis.
Jūs kaltinate mane, kad puoliausi „jiems pasitarnauti", rinkti ir perduoti žinias apie Raudonąją armiją. Prašau konkrečiai nurodyti, kada, kur. kokias žinias surinkau ir kada, kur ir kam jas perdaviau ar bent mėginau tai padaryti. Atrodo, kad Jūs nebūsite skaitęs ar nenorite atpasakoti tiksliai mano tardymo protokolų, net vieno pagrindinių, parašytų 1949 rudenį, vadovaujant Vilniaus Saugumo Tardomojo skyriaus viršininkui pulk. lt. Čistiakovui. Raudonosios armijos špionažo klausimas iš viso nefiguruoja nei mano tardymo protokoluose 1949 m., nei 1965 m. Maskvos Karinės Apygardos Karinio Tribunolo mano bylos peržiūrėjimo sprendime.
Aš iškalėjau 16 metų, nematęs teisėjo, negirdėjęs prokuroro kaltinimų nei liudininkų parodymų, neišgirdęs motyvuoto teismo sprendimo, nors daug kartų raštu tokio teismo reikalavau, nors Tarybinė Konstitucija garantuoja kiekvienam Tarybų Sąjungos piliečiui teisę savo nekaltumą ginti teisme. Toks baudimo būdas „už akių", koks buvo taikytas ir mano atveju, buvo TSKP suvažiavimo pasmerktas.
Darbo stovyklose, gyvenant su vagimis profesionalais „zakonikais" ir plėšikais, teko girdėti, kad jų etika draudžia mušti surištą. Už jos nesilaikymą jie savuosius baudžia mirtimi. Bepigu jums šiandien rašinėti straipsnius, šmeižiančius kunigus, kada jiems praktiškai neįmanoma tų šmeižtų atremti per spaudą, radiją ar televiziją. Jei aš, pavyzdžiui, Jus pavadinčiau, kad ir privačiame laiške, kiniečių ar anglų šnipu, tai Jūs, jausdamasis nekaltas, galėtumėte mane patraukti tarybinio teismo atsakomybėn ir už šmeižtą būčiau nubaustas. O kai Jūs mane panašiai apšmeižiate, net viešai ir per spaudą, tai aš per tą pačią spaudą apsiginti negaliu, nors įstatymai nenumato išimčių kunigams ir tikintiesiems. Ar Jūsų ateistinė sąžinė laiko garbingu veiksmu piktnaudoti susidariusią padėtį? Ar Jūsų, kaip universiteto dėstytojo, savigarba neturėtų būtų aukštesnė už minėtą kriminalistų savigarbą?
LTSR CK 7 str. nurodoma, kad „pilietis arba organizacija turi teisę per teismą reikalauti paneigti žeminančias jų garbę ir orumą žinias, jeigu paskleidusias tokias žinias asmuo neįrodo, kad jos atitinka tikrovę."
Taigi įstatymas įpareigoja asmenį, paskleidusį žinias, įrodyti, kad jo paskleistos žinios atitinka tikrovę. Jeigu atsakovas nepajėgia įrodyti, tai tokios žinios paneigiamos. „Kas teigia, kad kitas asmuo nesąžiningas, privalo tai įrodyti." (A. Vileita „Piliečių garbės ir orumo gynimas", V., 1969, „Mintis", p. 32-37).
„Kadangi įstatymas įpareigoja, kad paskelbtų žinių pagrįstumą įrodytų asmuo, paskleidusis žinias, o šis jų pagrįstumo neįrodė, kitokių įrodymų dėl paskelbtų žinių pagrįstumo teismas neturi, tai jis konstatuoja, jog atsakovo paskelbtos žinios neatitinka tikrovės ir įpareigoja pastarąjį paneigti tokias žinias (t. p., p. 55).
Kaltinti mane ir kitus, Jūsų rašinyje minimus asmenis, būtų galima tik tuomet, jeigu turėtumėte neginčijamus įrodymus.
Kuo remdamasis Jūs tvirtinate, kad 1945 m. vysk. Būčys man pavedė šnipinėti Raudonąją armiją? Juk vysk. Būčys dar prieš 1941.VI.15 išvyko į Romą ir, 1944 į Lietuvą įžengus Tarybinei armijai, nuo to laiko su Juo jokio ryšio neturėjau. Paskaitykite apie tai mano tardymo protokolus.
Jūs kategoriškai teigiate, kad kun. Laberžas buvo Vatikano šnipas. Susipažinkite su Maskvos Karinės Apygardos Karinio Tribunolo mano peržiūrėtos bylos sprendimu iš 1965 metų. Ten aiškiai pasakyta: „neįrodyta, kad Laberžas buvo užsienio žvalgybos agentas". Kam tikėti: ar Jūsų šmeižiančiam rašiniui ar Karinio Tribunolo dokumentui?
Jūs rašote, kad „1945 pradžioje Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Montinio paragintas vysk. P. Būčys pavedė Panevėžio kunigui P. Račiūnui rinkti žinias apie Raudonąją armija." 1945 m. J. Montinis nebuvo nei kardinolas, nei Vatikano Valstybės sekretorius. Tik 1958 popiežius Jonas XXIII J. Montinį pakėlė kardinolu, jam valdant Milano arkivyskupiją. Pagaliau, ar galite pateikti įrodymų, kad dabartinis popiežius Paulius VI (J. Montinis) yra raginęs vysk. P. Bučį šnipinėti Raudonąją armiją? Ar galite konkrečiai nusakyti, kur, kokiomis aplinkybėmis popiežius Paulius VI tokius nurodymus davė? Kokiais dokumentais tai sakydamas remiatės? Nurodykite, kuriame mano tardymo protokole apie tai yra kalbama?
Nežinau, kas paskatino Jus rašyti tokius prasimanymus ir klaidinti tarybinį skaitytoją, apšmeižiant popiežių Paulių VI, jau mirusį vysk. P. Bučį, kun. Laberžą ir mane. Nežinau, ar Jūs pats sukūrėte tokį straipsnį, ar parašė kas kitas, o Jūs tik pasirašėte. Gal Jūs norėjote tokiu būdu pasitarnauti ateizmo propagandai Lietuvoje? Tačiau ir ateistui privalomos bendrosios etikos normos. Ar tokiu nekritišku straipsniu nepažeminate garbingo Vilniaus universiteto Vyr. dėstytojo vardo? Nežinau, koks Jūsų dorovinis lygis. Nežinau, ar Jūs, turėjęs drąsos parašyti netiesą, kaip mokslo atstovas, nepatikrinęs faktų, ar turėsite valios tai atšaukti. Garbingas, tvirto charakterio asmuo, padaręs klaidą, visuomet ją atitaisys. O Jūs, turėjęs drąsos apšmeižti keletą asmenų, net patį popiežių, ar turėsite drąsos ir savigarbos tuos šmeižtus atšaukti, bent pasirūpinti, kad toji „Kauno Tiesa" atspausdintų pilną šio mano atviro laiško tekstą?
Jūsų straipsnis pasirodė spaudoje, praėjus vos keletui dienų po TSRS Užsienio reikalų ministro A. Gromykos vizito pas pop. Paulių VI. Ar Jūs manote, kad Jūsų straipsnis, kaltinantis popiežių organizavus Raudonosios armijos špionažą, yra naujos akcijos prieš dabartinį popiežių pradžia, suderinta su dabartiniu Tarybų Sąjungos užsienio politikos kursu?
Remdamasis LTSR CK 7 straipsniu, reikalauju juridiškai įrodyti Jūsų man iškeltų kaltinimų teisingumą. Jeigu Jūs to padaryti negalite, tai įstatymu esate įpareigotas atšaukti minėtus kaltinimus. Antraip, aš pasilieku sau teisę Jus patraukti teismo atsakomybėn.
Šio atviro laiško nuorašus siunčiu: J. E. vysk. J. Labukui, J. E. vysk. L. Poviloniui, TSRS Užsienio Reikalu Ministrui A. Gromvkai, Vilniaus Universiteto Rektoriui J. Kubiliui, RRT įgaliotiniui K. Tumėnui ir ,,-ts.auno Tiesos" Redakcijai.
Paluobiai, 1974.III.20. Kun. Pr. Račiūnas
***
