PANEVĖŽIO VYSKUPIJA
Svėdasai
1974 kovo 7 ryte 11 vai. Svėdasuose mirė kan. Petras Rauda. Jis buvo gimęs 1894 m. Radviliškyje. Velionio kunigo tėvas buvęs knygnešys, o jam pačiam tekę mokytis pas „daraktorių". 1917 m. tapęs kunigu, velionis visą gyvenimą šventai atliko savo pareigas. Vikaraudamas Joniškyje, daug prisidėjo prie Lietuvos Respublikos kūrimo. Ilgą laiką kapelionavo įvairiose Lietuvos vietose. Klebonaudamas Utenoje, keletui žydų tautybės piliečių išgelbėjo gyvybę. 1944 m. vysk. K. Paltarokas pakelia velionį į garbės kanauninkus ir paskiria Kauno Kunigų seminarijos vicerektorium. Pokario metais buvo saugumo organų persekiojamas ir nuteistas 8-eriems metams kalėti už tai, kad, žinodamas apie P. Klimo, Lastienės ir kt. asmenų ruoštą memorandumą į užsienį dėl Lietuvos okupacijos, nepranešęs apie tai saugumui. Kan. P. Rauda kalėjo Turinske, Okuneve ir Molotovsko lageriuose. Kauno saugume kan. P. Raudai teko kalėti su liaudininkų partijos lyderiu advokatu Toliušiu ir partizanų dalinio vadu „Vanagu". Kanauninko inteligencija ir romumas, o „Vanago" didvyriška kančia ir mirties bausmė atvedė Zigmą Toliušį prie Dievo ir Bažnyčios. Grįžęs ir lagerio Z. Toliušis kalbėdavo: „Pamačius bažnyčios bokštus, norisi verkti — dar gyva Lietuva!''
1957 m. kan. P. Rauda suimamas antrą kartą už dienoraštį, kuriame aprašė pirmojo kalinimo tardymus ir lagerio gyvenimą. Nuteisiamas 10-čiai metų kalėti. Mordovijos lageriuose kalėdamas, kan. P. Rauda pažino Ukrainos Katalikų Bažnyčios Primą, Metropolitą J. Slipij (dabartinis kardinolas ir Vatikano Akademijos narys) ir su juo artimai bendravo. Po 5-erių metų, palaužta sveikata, kan. P. Rauda grįžo į Lietuvą. 1965 m., visiškai apakęs, vistiek eina kunigiškąsias pareigas Svėdasuose. Paskutinėje ligoje jis kalbėjo, kad savo skausmus skiriąs už Panevėžio vyskupiją, o į vieno kunigo klausimą, ką norįs pasakyti kunigams, atsakė: „Kad visi kunigai būtų tokie pareigingi kaip kan. Br. Antanaitis." Kan. P. Rauda mokėjo 6 svetimas kalbas. Tėvynėje ir lageryje jį supo jaunimas ir inteligentai. Per visą gyvenimą džiaugėsi uoliai pareigas atliekančiais kunigais ir meldėsi už išduodančius Bažnyčios reikalus. Kan. P. Rauda ruošė mirčiai prof. Jurgutį, o rašytojas Vienuolis Žukauskas net du kartu pas jį atliko išpažintį. Tauta neteko tauraus lietuvio, o Bažnyčia — ištikimo kovotojo ir aukos vyro. Užgeso didelis žiburys, per ilgus metus uždegęs šimtus mažų žiburėlių.
Svedasiškiai gausiai rinkosi į bažnyčią pasimelsti už mylimo kanauninko vėlę. Pamokslininkai gražiai nušvietė velionio gyvenimą, darbus ir kančią. Buvo manoma laidoti sekmadienį, bet Utenos rajono Vykdomasis komitetas neleido, nes bijojo milžiniškos religinės demonstracijos, kuri „neigiamai', galėjo paveikti moksleivius. Utenos valdžia neleido laidotuvių dalyviams paruošti pietus valgykloje. Anykščiai ir Utena nedavė keleivinių mašinų žmonėms nuvežti iš Svėdasų į Uteną. Anykščių, Kupiškio, Rokiškio ir Utenos rajonų kolūkiams buvo uždrausta duoti dėl laidotuvių sunkvežimius. Anykščiai mašiną išnuomavo vien karstui vežti. Koks nuostabus ateistų rūpestingumas — net mirusiojo kunigo neužmiršta. Vainikams vežti mašina buvo iškviesta iš Kunigų seminarijos. Iš Svėdasų į Uteną kan. P. Raudos karstą lydėjo 40 privačių automobilių. Gatvės visur buvo užtvindytos žmonėmis. Valdžios pareigūnai, įdėmiai sekę laidotuvių procesiją, galėjo įsitikinti, kaip Lietuvos liaudis moka pagerbti savo dvasios vadus.
Laidotuvėse dalyvavo vysk. R. Krikščiūnas, vysk. J. Steponavičius, vysk. L. Povilonis ir 180 kunigų.
Anykščiai
Lietuvos TSR Sveikatos Apsaugos Ministrui
Kun. Petro Budriūno, gyv. Anykščiuose,
Šatalovo 8.
P a r e i š k i m a s
Kiek metų Anykščių miesto ligoninėje tikintiesiems ligoniams neleidžiama pasikviesti kunigo su Švč. Sakramentu. Į jų prašymus atsakoma įvairiai: „Dar ne silpnas", „Jam jau nebereikia, o tik tau reikia", „Nėra specialios patalpos", „Parsivežęs namo, kiek norėsi, tiek kartų galėsi kunigą pasikviesti." Prašantieji apgaudinėjami ir pajuokiami.
1973 spalio 7 Valentino Kovo motina iš Daujočių kaimo ir Juozo Grižo duktė iš Čekonių kaimo prašė vyr. gydytoją Šinkūną, kad leistų kunigui aplankyti jų silpnus ligonius, bet jis leidimo nedavė. Po kelių valandų Valentinas Kovas mirė. 1974 rugpiūčio 19 pats ligonis Donatas Česūnas iš Storių kaimo ir jo artimieji maldavo vyr. gydytojo leidimo, tačiau šis kunigui ateiti neleido. Ligonių lankymo metu pats gydytojas Šinkūnas kunigą iš palatos išvarė. 1973 liepos mėnesį kunigui neleido aplankyti Teklę Stasiulienę iš Viešintų, 1973 lapkričio 8 — Oną Braziūnienę iš Stanislavos kaimo, 1973 lapkričio 19 — Emiliją Bagdonienę iš Elmininkų ir kt.
Spaudoje visada pabrėžiama, jog ligoninėse nedraudžiama atlikti religines apeigas, kurių prašo mirštantieji ar sunkiai sergantieji. 1974 sausio 3 Anykščių rajono laikraštyje „Kolektyvinis Darbas" P. Mišučio straipsnyje „Tarybinis įstatymas ir religija" rašoma: „Kulto tarnai gali aplankyti sergantį ligoninėje, kalinimo įstaigose ir namuose, jei to jis pageidauja." 1973 lapkričio 30 „Tiesoje", straipsnyje „Įstatymas ir religiniai kultai" rašoma: „Draudimas netaikomas tų apeigų atlikimui, kurių prašo mirštantysis ar sunkiai sergantieji, esantys ligoninėse ar kalinimo vietose." Tačiau Anykščių ligoninėje šis draudimas taikomas, nes neleidžiama kunigui aplankyti ligonio net tada, kai jis yra atskiroje palatoje. 1972 rugpiūčio 30 Stefanijai Karosienei, vienai gulinčiai vidaus ligų skyriaus 5-je palatoje, nebuvo leista pasikviesti kunigo. 1972 liepos 17 Petras Katinas ir Šukys, vienu du buvę palatoje, prašėsi kunigo, bet jų prašymas nebuvo išklausytas. Kai kviečiamas bandžiau ligonius aplankyti, gyd. Šinkūnas ligoninės kieme mane sulaikė ir įsakė grįžti atgal.
Prieš keletą metų šiuo reikalu kreipiausi pas buvusį Anykščių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją K. Zuloną. Jis žadėjo padėtį išaiškinti, tačiau teigiamų rezultatų nesulaukta. 1972 rugsėjo 17 prašiau, kad šį tikintiesiems opų klausimą spręstų dabartinis Anykščių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Baltrūnas. Jis sakėsi, kad žmonės jau nekartą pas jį kreipėsi ir pažadėjo pasikalbėti su vyr. gydytoju. Atrodė, kad ši problema išsispręs, bet vėl kažkas pastojo kelią.
Du kartu Anykščių parapijos klebonas apie minėtus trukdymus Anykščių ligoninėje buvo pranešęs Sveikatos Apsaugos Ministerijos Profilaktikos skyriui. Be to, patys ligonių artimieji yra kreipęsi telegramomis į Sveikatos Apsaugos Ministeriją, prašydami leidimo. Apie sunkumus ligonių dvasiniu reikalu informuotas ir Panevėžio vyskupas, o per jį ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis.
1974 sausio 9 buvau iškviestas Anykščių Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo A. Baltrūno, kuris mane raštu įspėjo, kad 1973 gruodžio 25 suteikiau ligonių patepimo sakramentą Juliui Vitkevičiui iš Lagėdžių kaimo be ligoninės administracijos leidimo. Pas šį ligonį buvau tik apie 3 minutes prieš pat jo mirtį. Be to, Vitkevičienė man pasakė, kad vyr. gydytojo nespėjo surasti, o vyras labai silpnas. Žinoma, vyr. gydytojas Šinkūnas ir Vitkevičiui būtų neleidęs, kaip neleido 1974 sausio 14 Domui Šiliniui iš Viešintų, 1974 sausio 29 — Liudvikai Meškauskienei iš Anykščių vienkiemio, 1974 vasario 4 — Monikai Ušackienei iš Anykščių ir kt.
Tokia padėtis Anykščiuose jau daugiau kaip 15 metų. Šimtai žmonių buvo moraliai skaudžiai nuskriausti, nes nebuvo įvykdytas jų paskutinis prašymas, pačiu kritiškiausiu gyvenimo momentu — mirties valandą.
Maloniai prašau Jus, Ministre, pasirūpinti, kad Anykščių ligoninėje būtų laikomasi įstatymų apie religinius kultus, kad tikintieji galėtų pasinaudoti teise priimti Švč. Skramentą.
Anykščiai, 1974.III.2. Kun. R. Budriūnas
***
Svėdasai
1973 Svėdasų ligoninėje gydėsi „Žalgirio" kolūkietis Tuskenis. Jo žmona prašė gydytoją Kamarauskienę, kad leistų pas jos sunkiai sergantį vyrą ateiti kunigui. Gydytoja atrėžė:
— Šliaužiok ant kelių kaip šunytis, vis tiek kunigo neleisiu.
***
PANEVĖŽYS
1974 balandžio mėnesį, saugumui reikalaujant, iš darbo buvo atleista Panevėžio miesto Finansų skyriaus mašininkė Marytė Medauskaitė. Saugumo manymu, ji esanti vienuolė.
TELŠIŲ VYSKUPIJA
Telšiai
1973 m. rudenį inžinierius Paplauskas Telšių katedros šventoriuje pastatė koplytstulpį — Rūpintojėlį. Telšių miesto Vykdomasis komitetas už tai nubaudė inžinierių 50 rub. bauda, o koplytstulpį reikalauja nuo šventoriaus pašalinti, mat, jis „gadinąs" šventoriaus vaizdą.
Klaipėda
1974 sausio mėn. Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Ruginis įsakė Klaipėdos klebonui nuvyti nuo altoriaus adoruotojas, nes jos apsirengusios tautiniais rūbais. Ruginio nuomone, tokiais rūbais bažnyčioje negalima pasirodyti. Klebonas, bijodamas turėti nemalonumų, adoruotojas pažadėjo leisti prie altoriaus tik tada, kai jos iš Vykdomojo komiteto atsinešiančios raštišką leidimą... Tikintieji Ruginio draudimu giliai pasipiktinę: „Kur tikėjimo laisvė, jei valdžios pareigūnai nurodinėja, kokia suknele einant į bažnyčią galima rengtis?"
Klaipėdos X vidurinės mokyklos istorijos mokytoja Keturakaitė aiškina mokiniams, kad Kristaus nebuvo, tai tik kai kieno sukurtas anekdotas. Vienas mokinys paklausė: „Mokytoja, anekdotų yra sukurta labai daug, bet nuo jų niekas metų neskaičiuoja, jie skaičiuojami tik nuo Kristaus." Klasė pradėjo juoktis, o mokytoja apsidžiaugė, kad po skambučio galima išeiti iš klasės. ..
Palanga
Palangos vidurinės mokyklos moksleiviai ir jų tėvai skundžiasi, kad mokytojai Taurinskas su Ceinakiene, fanatiški ateistai, sekmadieniais, budėdami prie bažnyčios, stebi bažnyčią lankančius moksleivius. Nepaisant ateistų pastangų, atsiranda mokinių, kurie ir šiokiadieniais lanko bažnyčią.
Kretinga
t973 m. vasarą Kretingos Vykdomojo komiteto administracinė komisija nubaudė 50 rub. bauda Kretingos gyventoją Šilienę, nes ji kelis vaikus paruošus pirmajai išpažinčiai ir komunijai.
Naujoji Akmenė
1973 m. vasarą Naujosios Akmenės II vidurinės mokyklos VII kl. mokiniai, vadovaujami lietuvių kalbos mokytojos, atvažiavo į Kauną. Mokiniams einant per miesto sodą, vienas mokinys paklausė draugą, kurioj vietoj susideginęs Kalanta. Prie mokinių būrelio priėjo vienas saugumietis ir paklausė, ko jie čią iešką?
— Vietos, kur žuvo Kalanta, — paaiškino mokinys. Saugumietis paklausė mokytojos pavardės, iš kurios mokyklos jie atvažiavę. Viską užsirašęs, suriko:
— Dinkite iš čia, kad daugiau jūsų nematyčiau! Po kelių dienų direktorius lietuvių kalbos mokytojai pareiškė:
— Skubiai paduok pareiškimą ir išeik iš mokyklos, nes turėsi didelių nemalonumų.
Verkdama mokytoja parašė pareiškimą, kad „savo noru" išeinanti iš mokyklos. Naujosios Akmenės žmonės užjaučia aukštąjį mokslą baigusią mokytoją, priverstą dirbti gamykloje.
Seda
Baigiantis 1972 metams, Sedos vidurinės mokyklos mokytojai posėdyje svarstė mokinių pažangumą ir elgesį, viena mokytoja perskaitė mokinių pavardes, kurie mokosi penketais ir pavyzdingai elgiasi. Paminėjus VI kl. moksleivių Reginos Skrabeikytės ir Janinos Bernotaitės pavardes, komjaunimo sekretorė Kentraitė - Kristutienė užriko:
— Šitos moksleivės ne pionierės, todėl jų elgesio negalima vertinti pavyzdingu.
Dauguma mokytojų nesutiko su šia komjaunimo sekretorės nuomone, o Kristutienė įrodinėjo savo:
— Jeigu mes nepionierių ir nekomjaunuolių elgesį vertinsime pavyzdingu, tai jų niekada nepriversime įstoti į šias organizacijas.
Veiviržėnai
Veiviržėnų klebonas kun. Brazdžius persivežė iš laukų seną nuo melioracijos nukentėjusį koplytstulpį. Jį atnaujinęs pastatė prie klebonijos. Rajono valdžia pareikalavo, kad kun. Brazdžius koplytstulpį nugriautų. Kadangi šitai padaryti nesutiko, buvo perkeltas į kitą parapiją.
Dabartinį Veiviržėnų kleboną Jankauską valdžia verčia, kad nugriautų kun. Brazdžiaus pastatytą koplytstulpį. 1973 lapkričio mėnesį Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas, atvykęs į Telšius pas vysk. Pletkų, reikalvo, kad vyskupas įsakytų Veiviržėnų klebonui pašalinti koplytstulpį nuo klebonijos kiemo.
Barstyčiai
Barstyčių vidurinėje mokykloje mokytojavo Stasys Andriekus. Jį mylėjo ir gerbė tiek mokiniai, tiek tėvai. Jo darbą gerai vertino mokyklos vadovybė ir švietimo skyrius. 1970 m. mokytojas St. Andriekus buvo atleistas iš darbo už tai, kad jis per Velykas Telšių katedroje dalyvavo Prisikėlimo pamaldose. Pakviestas į švietimo skyrių ir paklaustas, kodėl jis, tarybinis mokytojas, lankąs bažnyčią, Andriekus atsakė:
— Aš esu tikintis ir elgiuosi pagal savo sąžinę.
Šiuo metu Andriekus dirba laiškanešiu.
Židikai
1973 m. Mažeikių rajono valdžia nubaudė, Židikų kleboną ir parapijos komiteto pirmininką po 50 rub. už tai, kad šie lentomis iš lauko pusės apkalė bažnyčią, nors tam tikslui anksčiau leidimas buvo duotas.
