Ateistų tikslai Bažnyčios atžvilgiu nesikeičia — jie bet kokia kaina nori ją sunaikinti.
Stalino laikais buvo norima Bažnyčią sunaikinti fiziškai. 1946 m. prasidėjo vyskupų ir kunigų suėmimai. 1947 m. sušaudytas vysk. Borisevičius. 1953 m. Vladimiro kalėjime miršta nuteistas 25-riems metams arkiv. M. Reinys. 1956 m. po dešimties metų lagerio, palaužta sveikata grįžta į Lietuvą vysk. P. Ramanauskas ir arkiv. T. Matulionis, tačiau jiems neleidžiama eiti pareigų ir neužilgo abu miršta.
1956/57 m. šimtai iš lagerio grįžusių kunigų įsijungia į apaštalavimo darbą. Ateistinei valdžiai pradėjo aiškėti, kad represijomis Lietuvos Katalikų Bažnyčia nebus palaužta. Lageriuose žuvusieji buvo laikomi kankiniais, o kai kuriems net meldžiama altorių garbės, pvz., T. B. Andruškai, S.J.
N. Chruščiovo „šaunieji" čekistai 1957/58 m. vėl suima nemaža kunigų: kan. P. Raudą, kan. St. Kiškį, T. A. Markaitį, S.J., kun. A. Mocių, kun. J. Balčiūną, kun. A. Jurgaitį, kun. A. Bunkų, kun. A. Svarinską, T.. Fr. Adomaitį MIC (dirbusį Sibire vokiečių katalikų tarpe) ir kun. P. Jakulevičių. Išskyrus kun. Jurgaitį ir kun. Bunkų, likusieji įkalinami antrąjį kartą, o T. Markaitis, S.J., — trečiąjį kartą.
Smurtas ir šį kartą liko be rezultatų — suimtieji lageryje apaštalavo, o sugrįžę į Lietuvą, įsijungė į pastoracinį darbą.
Ateistinė valdžia ypatingai stengiasi griauti Kat. Bažnyčią iš vidaus — pačių dvasiškių ir tikinčiųjų rankomis. Religijos reikalų tarybos įgaliotinis pravedė į žymesnius postus ateistams nuolaidžiaujančius arba neaktyvius kunigus. Skaudžiausiai nukentėjo miestų pastoracija. Be to, ateistai pasistengė, kad neobjektyviai informuotas Vatikanas be nuopelnų paaukštintų kai kuriuos dvasiškius. „Kodėl Šv. Sostas šitokius kunigus vertina ir laiko pavyzdžiu kitiems?" — mąstė Lietuvos kunigai. Už gerą pastoracinį darbą nebuvo įvertintas nė vienas kunigas, nebent kan. K. Žitkus. Vatikano klaidintojai norėjo psichologiškai nuginkluoti uolius kunigus ir sukompromituoti Romos Kuriją.
Lietuvos vyskupijų kurijose yra įsigalėjęs Bažnyčiai didelę skriaudą darąs įprotis viską slėpti nuo kunigų ir tikinčiųjų. Pro kurijų tylos uždangą prasiskverbę sklinda gandai, kad ateistai pasiryžę galutinai su-likviduoti Lietuvos vyskupus — tikinčiųjų pasididžiavimą — J. E. vysk. J. Steponavičių ir J. E. vysk. VI. Sladkevičių. Šį smūgį Lietuvos Bažnyčiai ateistai nori suduoti Vatikano rankomis — paskiriant į tremtinių vyskupų vietas naujus, pačių ateistų parinktus kandidatus. Tarp kandidatų į naujus vyskupus yra minimi šie asmenys: mons. B. Barauskas, mons. Č. Krivaitis, kan. Andriukonis, kun. dr. V. Butkus, kun. B. Baliukonis, kun. Vaičius ir kt. asmenys. Lietuvos tikin-tieisiems nekyla abejonių, kad ateistai ne iš meilės Bažnyčiai nori pravesti į vyskupus kandidatus, neturinčius pasitikėjimo tikinčioje visuomenėje ir kunigų tarpe. Lietuvos tikinčiųjų norus išreiškia kun. St. Ylos žodžiai: „Mes norime matyti vyskupą ne manikeną, aprengtą vyskupo rūbais, bet žmogų, tėvą bei mokytoją." Šią tiesą liudija masiški kunigų bei tikinčiųjų sveikinimai, pasiųsti J. E. vysk. V. Sladkevičiui, prisimenant jo 15 metų tremties sukaktį (1974.IV.17). Netenka abejoti, kad vyskupai - tremtiniai savo auka ir pavyzdžiu Lietuvos Kat. Bažnyčiai nusipelnė ne mažiau už pareigas einančius vyskupus. Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir Vatikano prestižui būtų sunkiai atitaisoma žala, jei katalikų ir kunigų branginami vyskupai būtų nustumti į šalį. Lietuvai dabartiniu metu reikia ne naujų vyskupų, bet kunigų.
Ateistinė valdžia vyskupams paliko teisę pašventinti aliejus, 4-8 kunigus per metus ir laidoti mirusius kunigus. Net Sutvirtinimo sakramento teikimą ir kunigų skyrimus į parapijas griežtai reguliuoja ateistinė valdžia. Be to, ateistai šiuo metu nori Lietuvos bažnytinį gyvenimą taip sutvarkyti, kad kunigai liktų priklausomi ne nuo vyskupų, o nuo bažnytinių komitetų. Esant šitokiai padėčiai, Lietuvai pakanka esamų vyskupų ir nauji nepageidautini. Jeigu ateistinė valdžia nori parodyti savo gerą valią, teleidžia eiti ganytojiškas pareigas vyskupams - tremtiniams!
Lietuvos katalikai ir kunigai jaučia didelį reikalą melstis, kad Šv. Sostą pasiektų kuo daugiau objektyvios informacijos apie Lietuvos Kat. Bažnyčios padėtį, kad Šv. Tėvas geriausiai patvarkys jos reikalus.
Ateistai, siekdami sunaikinti tikėjimą, nori tapti absoliučiais žmonių dvasinio pasaulio valdovais, kuriems nekliudytų savų tikslų siekti žmonių tikėjimas į Dievą ir religinė moralė. Ateistinis marksizmas siekia, kad visi žmonės mąstytų, kalbėtų ir veiktų tik pagal kompartijos programą. Ateistai, kovodami su religija Lietuvoje, stengiasi palaužti lietuvių tautos dvasią, atimti dvasines vertybes, pavergti lietuvio asmenybę ir nutautinti tikinčiąją liaudį. Kai lietuviai taps ateistais, pradės kurti mišrias šeimas, nebrangins savosios krikščioniškosios kultūros, tai sudarys jiems sąlygas pasinerti į vienalytę žmonių masę, vartojančią Lenino kalbą.
Laimei, žmonės marksistiniu komunizmu yra visiškai nusivylę. Mūsuose studentai ir inteligentai tik verčiami studijuoja marksizmą. Norom nenorom ateistinei valdžiai tenka griebtis visų ideologinių ir administracinių priemonių, kad išlaikytų žmonių dvasinį pasaulį savo rankose.
Ateizmas Lietuvoje pasidarė tarsi oficiali religija, kuriai tarnauja spauda, radijas, televizija, kuri platinama visomis galimomis priemonėmis. Ateizmą skleisti yra verčiami ne tik mokytojai, auklėtojai, bet ir visi inteligentai. Tuo pačiu metu, kai knygynai yra užversti ateistine literatūra, katalikai jos (savos) beveik neturi, o ir turimą saugumas konfiskuoja. Nūdienių knygnešių, kaip ir carų laikais, laukia Sibiro katorga. Spaudos draudimo gadynėje buvo lengviau, nes caras neturėjo tiek daug šnipų ir iš savosios tautos kilusių išdavikų.
Ateistinė valdžia propagandinėmis priemonėmis nepasitiki ir griebiasi gerai organizuotos administracinės veiklos. Prie TSRS Ministrų Tarybos veikia Religijų reikalų taryba, kuri — oficialiai skelbiama prižiūri, kad būtų vykdomi įstatymai apie religįnius kultus. Tikrovėje ši įstaiga administracinėmis /priemonėmis kovoja su religija visoje Tarybų Sąjungoje. Lietuvoje veikia Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga, kuri kovoja su religija, prisitaikydama prie vietos sąlygų. Respublikų centruose veikia ateistinės veiklos koordinavimo tarybos, kurių filialai — rajonų ateistinės tarybos, vadovaujamos (rajonų) Vykdomųjų komitetų pirmininkų pavaduotojų. Šie pavaduotojai rajono ribose turi beveik nevaržomą laisvę terorizuoti kunigus, varžant jų veiklos laisvę. Paprastai tokie suvaržymai pasakomi žodžiu, pavaduotojui glamžant rankose iš seifo ištrauktą slaptą instrukciją — ateistai nenori Lietuvos istorijai palikti savo gėdingų dokumentų.
Kiekvienoje apylinkėje veikia ateistinė taryba, kurios uždavinys organizuoti ateistinę veiklą, šnipinėti kunigų darbą, tikinčiuosius ir t.t.
Religijos padėtį Lietuvoje įdėmiai seka Valstybės Saugumo Komitetas, kadangi kiekvienas ryškesnis religingumo pasireiškimas mūsuose laikomas grėsme tarybinei valdžiai. Dabartinė Katalikų Bažnyčios padėtis tiek Komunistų partijos Centro Komitetui, tiek Valstybės Saugumo Komitetui kelia didelį nerimą — tikintieji gausiai lanko bažnyčias, priiminėja sakramentus ir net išdrįsta ginti savąsias teises.
Maskva reikalauja, kad Lietuvos ateistai, kovodami su Bažnyčia, naudotų tas pačias priemones, kurios buvo išbandytos Rusijoje po Spalio revoliucijos.
Tačiau Lietuvoje norimus rezultatus pasiekti sunkiau, nes katalikų centras randasi ne Maskvoje, o Romoje.
Ateistai įsitikino, kad patogiausia Bažnyčią griauti iš vidaus per bažnytinius komitetus ir per ateistinei valdžiai pataikaujančią Bažnyčios vadovybę.
Pagal tarybinę Konstituciją Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, tačiau valstybė smulkmeniškai kišasi į Bažnyčios reikalus per Religijų reikalų tarybos Įgaliotinio įstaigą ir per bažnytinius komitetus, į kuriuos stengiamasi pravesti kuo daugiau ateistams palankių arba net visiškai ištikimų žmonių. Bažnyčios vadovai tuojau suprato šią ateistų klastą, pasikėsinusią suparaližuoti pastoracinę veiklą. Šiuo metu ateistai bando Lietuvoje įvesti tokią tvarką, kaip Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir kitur — bažnytiniai komitetai turi būti tikrieji parapijų šeimininkai, o kunigai — tik samdiniai. Bažnytinis komitetas privaląs tvarkyti parapijos finansinius reikalus, atlikti reikiamus remontus, į jį privalą kreiptis tikintieji, norėdami palaidoti mirusius, pakrikštyti kūdikius arba susituokti. Šituo siekiama žmones atgrasinti nuo religinių praktikų. Kadangi bažnytinis komitetas samdo ir atleidžia kunigus, tuo pačiu netenka reikšmės ir vyskupo funkcijos arba net dar blogiau — vyskupas paliekamas tik dekoracija, kad pasaulis nematytų jos (ideologijos) užkuriuose ateistų vykdomo smurto.
Pastaruoju metu Lietuvos kunigai be vyskupų žinios yra verčiami priimti rajonų Vykdomųjų komitetų naujas sutartis su bažnytiniais komitetais. Jos suformuluotos vienašališkai ir labai neaiškiai, ypač apie bažnyčios uždarymą. Ketvirtame sutarties punkte kalbama ; „Ši sutartis gali būti nutraukta... c) jei nustatytąja tvarka nutarta uždaryti maldos namus (kulto pastatą), kuriuo naudotis buvo leista šia sutartimi." Tikintieji negali sutikti su jokia tvarka, kad būtų uždaryta bažnyčia.
Kad nekiltų pasipriešinimo, sutartys sudaromos tyliai,ne vienu metu ir net naudojant apgaulę.
Tenka apgailestauti, kad net patys kunigai — o ką kalbėti apie tikinčiuosius — kai kur pasielgia neapgalvotai ir lengvapėdiškai. Tie kunigai, kurie aiškiai pramato ateistų kėslus, priešinasi neaiškiai suformuluotų sutarčių pasirašymui ir nesutinka su bažnytinės jurisdikcijos atidavimu ateistų įbaugintiems bažnytinių komitetų nariams. Dabartinės sutartys yra pirmas žingsnis galutinai suvaržant vyskupų ir kunigų veikimo laisvę.
Ačiū Dievui, kad vyskupai iki šiol nesutiko su valdžios peršama nebažnytine tvarka. Tačiau yra žymių, kad šiuo metu vėl bus dedamos naujos pastangos bažnytinius komitetus Lietuvoje padaryti visagaliais parapijų šeimininkais. Apie tai yra išsitaręs Religijų reikalų tarybos atstovas Tarasovas.
Bažnytinių komitetų veikimas pagal ateistų planą visiškai prieštarauja bažnytinei tvarkai, kur valdžia yra gaunama ne iš liaudies, bet paeinanti iš paties Kristaus. Todėl nenuostabu, kad su tokiais komitetais Bažnyčios vadovai nesutiko nuo pat revoliucijos. Tos kovos aukomis tapo vysk. Ciepliakas, prel. Butkevičius, vysk. T. Matulionis ir kt. Iš esmės su tokiais komitetais nesutiko ir Lietuvos vyskupai: vysk. K. Paltarokas, vysk. M. Reinys ir kt. Tik pradėjus masiškai uždarinėti bažnyčias ir suimdinėti kunigus, be to, išdavikiškai padarius nuolaidas keliems Vilniaus miesto kunigams, vyskupai jau nebedraudė sudaryti bažnytinius komitetus. Tačiau iki šiol šie komitetai — neskaitant mažų išimčių — tiesioginiai nesikišo į pastoracinį darbą.
Ateistai, pasisavinę carizmo praktiką, kovai su Katalikų Bažnyčia nori panaudoti jos vadovybę. Į vadovaujančius postus jie bando pravesti valdžiai nuo-laidžius vyskupus arba kunigus, kurie vykdytų Bažnyčiai kenksmingus potvarkius, klaidingai informuotų pasaulio tikinčiuosius apie tariamą Bažnyčios laisvę, skelbtų kunigams ateistinės valdžios potvarkius, varžančius kunigo darbą, pvz., vaikų katekizavimo, kanoniško parapijų lankymo draudimus ir kt. Valdžiai nuolaidžiaują dvasiškiai, vykdami į Romą, Maskvoje yra instruktuojami, ką ten kalbėti, ką nutylėti, su kuo bendrauti ir ko vengti. Sugrįžę iš Vatikano, jie privalo atitinkamiems organams atlikti „generalinę išpažintį".
Dabartiniu metu Lietuvos kunigų tarpe plačiai kalbama, kad Vatikanas galįs nuominuoti naujus vyskupus, kurių kandidatūras iškels ne Lietuvos tikintieji, bet, per valdžiai pataikaujančius dvasiškius, Religijų reikalų taryba. Jeigu būtų paskirti nauji, valdžiai nuolaidžiaują vyskupai, ateistai pasiektų šiuos tikslus:
1. Būtų sugriautas Šv. Tėvo autoritetas, kuris iki šių dienų Lietuvos tikinčiųjų ir kunigų tarpe buvo labai stiprus. Lietuvos kunigai ir sunkiausiose sąlygose parodė savo ištikimybę Apaštalų Sostui. Nepavyko ateistų bandymai sukurti Lietuvoje popiežiaus jurisdikcijos nepripažįstančią tautinę Katalikų Bažnyčią. Vienam iš nuteistųjų 25-eriems metams kunigų už tai buvo siūloma laisvė, šv. Jono/bažnyčia Vilniuje ir 100,000 rublių kyšis. Tylos Bažnyčiai niekada nebus suprantama diplomatija, kuri sudarytų sąlygas ateistams triumfuoti, kad net Vatikanas nepritariąs kovojantiems ir kenčiantiems už tikėjimą kunigams ir tikintiesiems. Už diplomatines nuolaidas ateistinė valdžia galinti daug pažadėti, pasirašyti gražiausias sutartis, bet jos liks negyvos, kaip ir ateistinės valdžios pasirašyta „Žmogaus Teisių Deklaracija". Lietuvos kunigai ir tikintieji mano, jei pasaulio vyskupai ir katalikai savo laiku būtų tinkamai reagavę, gal būtų išsaugota vysk. V. Borisevičiaus gyvybė. Tą patį galima pasakyti ir apie masinius kunigų su-iminėjimus. Šiuo atveju mums pavyzdžiu galėtų būti pasaulio komunistai, kurie taip energingai gynė Ma-nolį Glezą, Andželą Davis ir dabar tebegina Čilės komunistus.
2. Garbingi Lietuvos vyskupai, kaip arkivsk. J. Matulevičius, arkivsk. T. Matulionis, arkivsk. M. Reinys ir kt. aukštai iškėlė tikinčioje visuomenėje vyskupo autoritetą. Jei Šv. Sostas nominuotų į vyskupus netinkamus kandidatus, būtų sugriautas vyskupo autoritetas ir tuo pačiu padaryta didelė žala Lietuvos Katalikų Bažnyčiai.
3. LKB Kronika sumini tik mažą dalį faktų — dėl persekiojimo daugiau jų surinkti nepajėgia — liudijančių apie ateistų terorą ir tikinčiųjų vargus. Lietuvos tikintieji laukia paramos iš savo dvasios vadų. Tuo tarpu valdžios parinkti dvasiškiai skelbia, kad mūsų Bažnyčia nėra persekiojama. Kaip nusiviltų Lietuvos tikintieji, jei Vatikanas tokių dvasiškių skaičių dar padaugintų.
4. Valdžiai nuolaidžiaujančių naujų vyskupų paskyrimas būtų moralinis smūgis tautos gerbiamiems vyskupams - tremtiniams J. E. vysk. J. Steponavičiui ir J. E. vysk. V. Sladkevičiui. Tokiu būdu būtų nuvertinta jų auka, tarsi pasmerkta jų ištikimybė Šv. Tėvui, Bažnyčiai ir galutinai sunaikinta galimybė jiems sugrįžti į savo pareigas.
5. Kai ateistinė valdžia visomis galimomis priemonėmis prievartauja Bažnyčios vadovus, versdama juos išleisti pastoracijai kenksmingų potvarkių, Lietuvos kunigams lengviau susiorientuoti, jei juos pasirašo ne vyskupas, o tik vyskupijos valdytojas.
Todėl Lietuvos kunigai ir tikintieji maldaute maldauja Šv. Tėvą ir Romos Kuriją:
a) kad nebūtų skiriami nauji, ateistams pataikaują vyskupai;
b) kad, skiriant vyskupus, apie kandidato vertę būtų atsiklausiama tremtinių vyskupų arba jų įgaliotų kunigų nuomonės. Tai galima įgyvendinti, jei naujos vyskupų kandidatūros Vatikano bus paskelbiamos ne vėliau, kaip pusmetis iki jų nuominavimo;
c) kad nebūtų ateistams daroma diplomatinių nuolaidų, pasitikint jų gera valia. Iš ateistų negalima sulaukti nuolaidų derybų keliu — Lietuvos katalikai tiek turės laisvės, kiek jos išsikovos. Šią tiesą liudija ne vienas dabarties išsikovojimas. Lietuvos katalikai bus pajėgūs ką nors laimėti tik tada, kai juos plačiau rems pasaulio viešoji opinija ir Katalikų Bažnyčios aukštieji hierarchai.
Lietuvos katalikai yra dėkingi Vatikano laidų organizatoriams, užsienio lietuviams ir viso pasaulio katalikų ir nekatalikų spaudai, keliančiai viešumon Lietuvoje daromus ateistų nusižengimus, taip pat visiems, kurie meldžiasi ir daro žygių, kad Lietuvos katalikai turėtų daugiau religinės laisvės. Apgailestaujama, kad „Amerikos Balsas" šiam reikalui visiškai neskiria dėmesio. Todėl nenuostabu, kad jo laidos vis mažiau yra klausomos. Už tikėjimą kenčiantį lietuvį sunku sudominti ekonominėmis krizėmis arba politinėmis aferomis.
Lietuvos tikinčioji visuomenė, skaudžiai pergyvendama saugumo siautėjimą, kai vienas po kito kalėjime atsiduria geriausi Tautos ir Bažnyčios sūnūs, stebisi, kodėl iki šiol pasaulio katalikai negina suimtųjų. Ateistinė valdžia siekia, kad, pasauliui tylint, lengviau būtų su jais susidoroti.
***
