TEISMO SAUVALĖ VILNIUJE
1974 kovo 17 „Tiesos" straipsnyje „Kieno balsu" buvo aprašytas Vilniuje vykęs penkių asmenų teismo procesas. Straipsnyje nenurodyta, kada vykęs teismas, kokiomis bausmėmis kaltinamieji nubausti, tik paminėti jų kriminaliniai nusikaltimai — vogę rašomąsias mašinėles, liaudies meno dirbinius ir bažnytinius indus. Iš straipsnio matyti, kad byla buvusi politinė.
1973 kovo 27 saugumo organai įvykdė gerai suplanuotą akciją prieš Lietuvos ir Latvijos kraštotyrininkus, savo mastu ir operatyvumu galinčią prilygt nebent analogiškam antpuoliui prieš LKB Kronikos leidėjus bei platintojus. 8 valandą ryto į trijų miestų — Vilniaus, Kauno ir Rygos — Saugumo komiteto patalpas buvo pristatyta virš 100 kraštotyrininkų ir su jais susijusių asmenų. Buvo daromos kratos, suimami žmonės. Aktyviausi kraštotyrininkai — vilnietis R. Matulis, kaunietė J. Eitmamavičiūtė ir kt. — buvo verčiami pasirašyti pasižadėjimus, „kad ateityje nedalyvaus saviveiklinėje kraštotyroje." Jaunesnieji Kraštotyrininkai buvo verčiami bendradarbiauti su saugumo organais, šantažuojami. Kraštotyrininkus tardė Kontrimas, Radzevičius, Aleinikovas, Rimkus, Žilevičius, Sujuta ir kt. Tardomieji buvo klausinėjami apie kraštotyrininkų veiklą, ekspediciją į Šventąją, ryšius su kitų respublikų kraštotyrininkais, nuotaikas jaunimo tarpe, apie medžiagos iš „žaliukų" kovų laikotarpio rinkimą, atsišaukimų platinimą, Kalantos metinių minėjimo organizavimą, antitarybinės literatūros skaitymą, dauginimą ir platinimą, apie Žukausko ir kitų suimtųjų asmenybę, pažiūras, santykius sū jais, apie ryšius su kunigu Dobrovolskiu iš Paberžės ir kt. Dalis apklaustųjų buvo po keletą kartų vežiojami į Vilnių akystatai su suimtaisiais. Ketvertas iš tardomųjų — Šarūnas Žukauskas, Antanas Sakalauskas, Izidorius Rudaitis ir Vidmantas Povilonis — buvo suimti.
Spaudoje pradėjo rodytis straipsniai, primygtinai reikalaujantys atsisakyti „feodalinės epochos" tyrinėjimų, įsakmiai pabrėžiančių, jog kraštotyra —visų pirma fabrikų ir gamyklų istorija, paįvairinama įspūdingais personalinių pensininkų biografijų momentais. Tai rodo, kad ši kampanija buvo viena iš neostalinistinės „kultūrinės revoliucijos" grandžių, jau anksčiau pasireiškusios kitose kultūros srityse. Beveik visi kultūros klausimais rašančių žurnalų redaktoriai ir kultūros įstaigų bei draugijų vadovai buvo pakeisti naujais, — tokiais pilkais funkcionieriais kaip „Literatūros ir meno" redaktorius V. Radaitis, „Nemuno" redaktorius L. Inis, arba atvirais reakcionieriais, kaip dabartinis Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas Uogintas. Daromas spaudimas „Vagos" leidyklai tolimesniame „Lituanistinės bibliotekos" serijos leidime. Pagriežtinta cenzūra, kurios vaidmenį atlieka Glavlitas, suvaržyti vertimai iš svetimų kalbų. „Komunisto" žurnale iš dogmatinių pozicijų kritikuotos „Kultūros barų" ir ypač „Problemų" redakcijos. Atšaukta kraštotyrinė ekspedicija į Baltarusijos TSR ir kt.
Suimtieji — Žukauskas, Sakalauskas, Rudaitis ir Povilonis — beveik metus laiko buvo kalinami daugiausia vienutėse, kur „naktis susimaišo su diena, nes kamerose visą laiką dega šviesa..." (Kalinio liudijimas). Apie kalinamųjų padėtį galima spręsti iš to, kad pvz., V. Povilonis, dėl blogo maisto sutrikus kepenų veiklai, buvo gydomas ligoninėje, o Žukauskas, už tai, kad prabilo į prižiūrėtoją vokiškai, buvo patupdytas karcerin. Tardymo metodus charakterizuoja toks epizodas: V. Povilonis buvo įtikinėjamas, kad Sakalauskas dirbąs saugume. Išmuštas iš vėžių, V. Povilonis, anot jo paties, prikalbėjęs apie Sakalauską „visokių nesąmonių". Apgaulė paaiškėjo, tik susitikus jiems teisme.
Vėliau (1973) spalio 23 prie bylos prijungiamas dar Aloyzas Mackevičius iš Mažeikių, buvęs kandidatas į TSKP narius.
Byla buvo nagrinėjama LTSR Aukščiausiojo teismo Vilniuje nuo 1974 vasario 18 iki kovo 5 uždarame posėdyje, pirmininkaujant teisėjui Ignotui, dalyvaujant tarėjams Kavaliauskaitei ir Tamulioniui. Prokuroras — vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Bakučionis. Teisiamuosius gynė advokatai Kudaba, Borvainis, Gavronskis, Vaicekauskas ir Matijošaitienė. Salėje sėdėjo tik artimiausieji giminės, kareiviai, saugumiečiai ir teismo tarnautojai. Teisme apklausta virš 90 liudininkų.
Visi teisiamieji, išskyrus Mackevičių, buvo kaltinami antitarybine veikla pagal LTSR BK 68 str.
Kuo gi pasireiškė ši veikla?
1. Pogrindinės organizacijos, siekiančios informuoti visuomenę apie nusikalstamą tarybų valdžios veiklą lietuvių tautos atžvilgiu, įkūrimas: buvo priimama priesaika, renkamas nario mokestis.
2. Platinimas atsišaukimų Vasario 16-sios proga.
3. Pogrindžio leidinio „Naujasis Varpas" ruošimas.
4. Draudžiamos literatūros laikymas ir platinimas.
5. S. Kudirkos šeimos rėmimas pinigais.
Š. Žukauskas buvo kaltinamas įkūręs pogrindžio organizaciją, priimdavęs narių priesaiką, padauginęs (2 egz.) Lietuvių Enciklopedijos XV-ąjį tomą (Lietuva), parašęs atsišaukimo tekstą, padėjęs Sakalauskui pavogti 4 rašomąsias mašinėles, bandęs įtraukti Į pogrindžio organizaciją Mackevičių ir padėjęs jam vogti liaudies skulptūras, parūpinęs EROS procesorių.
A. Sakalauską teismas kaltino, kad jis priklausęs pogrindžio organizacijai, slėpęs antitarybinę literatūrą. Kratos metu pas jį rasta: A. Hitler „Mein Kampf", Medvedevų „Beprotybės klausimas", du LKB Kronikos numeriai, „Lietuvių archyvas", „TSRS užsienio politika 1939 - 1940", A. Šapokos „Lietuvos Istorija" ir kt. Sakalauskas norėjęs išsiųsti į Vakarus savo eilėraščių rinkinį, organizavęs 4 rašomųjų mašinėlių pagrobimą. 1957 m. jis buvęs nuteistas dvejiems metams laisvės atėmimo už bandymą baidare per Baltijos jūrą pabėgti į užsienį.
Gyd. I. Rudaitis buvo kaltinamas rėmęs pogrindžio organizaciją, padėjęs dauginti ir platinti antitarybinę literatūrą ir atsišaukimus, lėšas organizacijos rėmimui kaupęs spekuliuodamas valiuta. Kratos metu pas Rudaitį rasta medžiaga ruošiamam pogrindiniam leidiniui, kurį jis turėjęs redaguoti.
V. Povilonis — priklausęs pogrindžio organizacijai, išplatinęs atsišaukimus Vasario 16-sios proga, namuose saugojęs antitarybinę literatūrą, padėjęs ją platinti, prisidėjęs prie pogrindinio leidinio „Naujasis Varpas" ruošimo.
A. Mackevičių kaltino, kad jis, žinodamas apie pogrindinės organizacijos veiklą, ne tik nepranešęs saugumui, bet įsitraukęs jos veiklon. Žukausko kurstomas, vogęs liaudies meno dirbinius, apiplėšęs Tirkšlių bažnyčią ir pavogtus daiktus nuvežęs Žukauskui. A. Mackevičius prie politinės bylos buvo prijungtas ne atsitiktinai — tarybinio teismo praktikoje priimta politiniam procesui suteikti kriminalinį atspalvį. Kadangi Žukauskas buvo pažįstamas su A. Mackevičium, tai ir buvo bandoma apkaltinti vagystėmis — matote, koks jo „moralinis veidas"! Teismas, be išspausdintų iš Mackevičiaus prieštaringų parodymų, daugiau jokių įrodymų neturėjo. Tai ir pabrėžė Žukausko advok. Kudaba.
Šįkart tarybinis teismas norėjo pasirodyti kaip nepaperkamas smūtkelių ir bažnytinio turto saugotojas, griežtai baudžiantis kaltininkus. O gal jis nuteis ir tuos, kurie suorganizavo ir sunaikino Kryžių kalną, Vilniaus Kalvarijų koplytėles, išniekino daugelį bažnyčių ir 1.1. — šie nusikaltėliai žinomi!
Š. Žukauskas prisipažino vadovavęs organizacijai, kurios tikslas buvęs šviestis, rinkti literatūrą. Jis norėjęs veikti tik tarybinio teisėtumo normose, tačiau manęs, jog reikia taisyti valdžios padarytas klaidas. „Juk iš tiesų mūsų tautai padaryta didžiulė skriauda — išvežta 36000 lietuvių" — kalbėjo Žukauskas. Jis prisipažino platinęs literatūrą, kuri, jo nuomone, esanti ne antitarybinė, pvz., „S. Kudirkos teismo procesas". Kriminalinius nusikaltimus neigė — religinių liaudies dirbinių nevogęs. Dėl rašomųjų mašinėlių Žukauskas sakėsi buvęs įsitikinęs, kad jos nurašytos — nuostolių niekam nepadaryta.
A. Sakalauskas prisipažino dalyvaęs organizacijoje ir mokėjęs nario mokestį. „Susibūrėme savišvietai",
— kalbėjo kaltinamasis.
Sakalausko žmona, paklausta apie vyro pažiūras, pasakė: normalios, kaip ir vis dorų žmonių. Vyras visą gyvenimą dirba. Tegu visi tiek dirba — tai būtų indelis komunizmo statybon. Mokė jaunimą, atidavė daug laiko jo auklėjimui. Tačiau vyras negali taikstytis su mūsų gyvenimo trūkumais, kurių yra.
— Kokie trūkumai? — paklausė teisėjas.
— Pradėsiu nuo buities... Štai per vargus gavome butą, o jame nieko nėra...
— O kas ten turėjęs būti?
— Man rodos, jei bute yra radiatoriai, tai jie turi šildyti, jei yra čiaupai — iš jų turi bėgti vanduo. Visa tai mano vyras sutvarkė savomis rankomis, aukodamas laiką, skirtą moksliniam darbui. .. — kalbėjo Sakalauskienė. Teisėjas ją pertraukė ir pradėjo klausinėti apie užsienio radijo laidų klausymą.
I. Rudaitis sakėsi apie jokią pogrindžio organizaciją nieko negirdėjęs ir jos pinigais nerėmęs. Užsienio valiutos įsigijęs atsitiktinai. Apie ruošiamą leidinį taip pat nieko negirdėjęs. Knygas visokias skaitęs, nes išsilavinusiam žmogui reikią žinoti ir „anti" literatūra.
A. Mackevičius prisipažino vogęs liaudies dirbinius ir apiplėšęs Tirkšlių bažnyčią. Visa tai jis daręs, norėdamas įsigyti pinigų, nes mėgstąs gražiai apsirengti. Vagystėse su juo dalyvavęs ir Žukauskas. Vėliau Mackevičius sakėsi apiplėšęs bažnyčią vienas, norėdamas Žukauskui įrodyti, kad galįs veikti savarankiškai.
Žukauskas Mackevičiui taip pasakė: „Tu, Aliau, atsakyk už save, o ką aš dariau — palik man. Aš nepasiryžęs atsakyti už tavo kaltes."
L. Mackevičius taip charakterizavo savo brolį: „Alius — kaip prancūzas: kai visi dainuoja — ir jis dainuoja, kai visi nutyla — tyli ir jis."
V. Povilonis neprisipažino priklausęs pogrindžio organizacijai ir jokių knygų neplatinęs, tik kai kurias laikęs namuose. Apie pogrindinį leidinį nieko nežinojęs, o su Žukausku jį rišusi tik kraštotyra.
Prokuroras Bakučionis Žukauską vadino organizacijos įkūrėju ir prašė teismą skirti kaltinamajam 7 metus laisvės atėmimo. (Pagal 68 str. pati aukštoji bausmė.) Sakalauskui prokuroras pasiūlė 5 metus laisvės atėmimo. Apkaltinęs Povilonį ir Rudaitį, prokuroras iš visų jėgų ėmė ginti Mackevičių, vadindamas jį nukentėjusiu, auka, suvedžiota Žukausko ir panašių į jį asmenų.
Gynėjai politinėse bylose maža ką gali pasakyti, nebent iškelti kai kuriuos teisinamųjų nuopelnus. Advokatas Kudaba teisino Žukauską nuo kriminalinių nusikaltimų, advokatas Borvainis iškėlė Sakalausko nuopelnus visuomenei, advokatas Gavronskis paminėjo, kad Rudaitis esąs geras gydytojas, buvęs antifašistas. Mackevičių advokatas Vaicekauskas vadino „paklydusia avele", kuri galinti visiškai pasitaisyti. Advokatė Matijošaitienė kalbėjo apie Povilonio nuopelnus komjaunimui, jo blogą sveikatą. Kai kurie gynėjai mėgino visą atsakomybę suversti Š. Žukauskui.
Visi (keturi) teisiamieji prašė teismą juos išteisinti, o Mackevičius — pasigailėti.
Teismo atmosfera buvo slegianti — salėje sėdėjo sielvarto prislėgti giminės, pasyvūs advokatai. Kaltinamiesiems nebuvo leidžiama veidu atsisukti į salę! Jei kas bandydavo ką nors užsirašyti, prisistatydavo milicininkas ir užrašus atimdavo. Teismo eigoje nebuvo perskaitytas Vasario 16-osios proga išleistas lapelis, o tik pažymėta, kad jis prasideda žodžiu „Lietuvi" ir baigiasi žodžiais „Kauno skyrius". Lapelio turinys teisme turėjo būti analizuojamas! Teisme buvo kalbama apie ruošiamą pogrindinį leidinį, bet to leidinio turinio teismas taip pat neparodė. Nieko tikro nebuvo pasakyta ir apie pogrindinę organizaciją. Taigi, patys svarbiausieji dalykai, už kuriuos buvo pritaikytas LTSR BK 68 str., liko teismo nepaliesti. Taip, vyko teismas, turėjęs tikslą apjuodinti ir paralyžuoti kraštotyrininkų judėjimą Lietuvoje.
Š. Žukausko baigiamoji kalba truko apie valandą. Jis sakėsi nesąs socialistinės santvarkos priešas, tačiau manąs, kad tarybų valdžia nesanti liaudies valdžia, nes ji atnešta okupacijos keliu. 1918 metų „revoliucija" Lietuvoje kilusi ne liaudies masėse, o buvusi paruošta Maskvoje ir iš ten Raudonosios armijos atnešta į Lietuvą kartu su Kapsuku ir Angariečiu. Jų valdžioje vyravo lenkai, rusai ir žydai, kurie su nepriklausomybės ištroškusią Lietuvos liaudimi neturėję nieko bendro. Lietuviai organizavę savanorių kariuomenę dėl to, kad išgintų iš Lietuvos naujus okupantus — bolševikus. Toliau Žukauskas paminėjo 1939 metų Ribbentroppo - Molotovo paktą dėl Pabaltijo pasidalinimo. Taigi ir 1940 Tarybų valdžia Lietuvoje buvusi atnešta Raudonosios armijos. Tariamos revoliucijos ar revoliucinės situacijos Lietuvoje yra ne kas kita, kaip šlykštus melas. 1940 m. buvo vykdomi suėmimai ir trėmimai, o pokario metai dar baisesni: teroras, išbuožinimai, „žaliukai", „stribai", masinės tremtys, pareikalavusios apie 300,000 žmonių aukų. O kur suėmimai, kalėjimai, lageriai, įvairios represijos, nekaltųjų šaudymas, „Stalino kultas"! Po karo žmonės į Sibirą buvo vežami ne klasiniais, bet nacionaliniais motyvais. Dar ir dabar yra žmonių, neturinčių teisės grįžti į Tėvynę. Tai baisi žala Lietuvai. Iki šių dienų pasireiškia rusiškasis šovinizmas, varoma nutautinimo politika. Rusams Lietuvoje suteikiamos kur kas geresnės sąlygos negu lietuviams. Rusų tautybės gyventojų didėjimas Lietuvoje aiškinamas darbininkų trūkumu, tuo tarpu Lietuvos gyventojai verbuojami į Kazachstaną ir kt. Tarybų Sąjungos vietas. Šitaip vykdoma kolonizacija. Rusijos imperija tebėra tautų kalėjimu. Visos pasaulio tautos kovoja už laisvę, visos pažangios jėgos jas palaiko. Tad kuo mes, lietuviai, blogesni už kitus?!
Žukauskas savo veiklos nelaiko nusikaltimu prieš liaudį ar tautą ir neprašo sušvelninti bausmę, o tik reikalauja jį paleisti. Jis kreipiasi į teismą:
— Čia ne teismas, o susidorojimas.. . Kodėl jis uždaras? Ar iš tikrųjų teismas bijo, kad įniršę žmonės jo nesudraskytų, Bijote jūs — „susirinkę dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto" (V. Kudirka)... Nors iš vardo esate lietuviai, tačiau neveltui liaudies išmintis sako: savas šuo skaudžiau kanda. ..
Žukauskas savo kalbą užbaigė Mykolaičio - Putino žodžiais: „Priešas mus spaudžia geležinėm rankom, tačiau brangiausiasžodis — laisvė!"
1974 kovo 5 paskelbiamas teismo sprendimas.
Š. Žukauskas, gimęs 1950 m., Kauno Medicinos instituto VI kurso studentas, komjaunuolis, neblogai mokąs anglų, prancūzų ir vokiečių kalbas, nuteisiamas 6 metams griežto režimo lagerin, konfiskuojant turtą.
A. Sakalauskas, gimęs 1938 m., Kauno Politechnikos instituto vokiečių kalbos dėstytojas — 5 metams griežto režimo lagerin.
V. Povilonis, gimęs 1947 m., inžinierius technologas — 2 metams griežto režimo lagerio.
I. Rudaitis, gimęs 1911 m., gydytojas — 3 metams griežto režimo lagerio, konfiskuojant turtą.
A. Mackevičius, gimęs 1949 m., KPI studentas — 2 metams paprasto režimo lagerio.
Bausmės atlikimo vieta — Solikamskas (Permės sritis), išskyrus Mackevičių, kuris bausmę atliks Pravieniškėse.
Š. Žukauskas iki rudens paliekamas saugumo kalėjime.
VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius
Prieš kelis metus pastatytas Kryžkalnyje paminklas Tarybinei armijai pradėjo irti, todėl susirūpinta jo gelbėjimu. Mindaugas Tamonis, gimęs 1940 m., technikos mokslų kandidatas, dirbąs Paminklų konservavimo instituto chemijos laboratorijoje buvo siunčiamas apžiūrėti paminklą. ..
Paminklų konservavimo instituto Direktoriui
PKI chemijos laboratorijos vyr. mokslinio
bendradarbio M. Tamonio
P a s i a i š k i n i m a s
Š. m. balandžio 5 nenuvykau į komandiruotę apžiūrėti Kryžkalnyje stovinčio monumento Raudonajai armijai — Lietuvos išvaduotojai dėl priežasčių, nepriklausančių PKI vidaus kompetencijai: nepripažįstu dabartinio Lietuvos statuso. Mano giliu įsitikinimu, kiekvienas sąmoningas pilietis privalo visu savo gyvenimu siekti, kad, pažangos labui, būtų taisomos tiek kiekvieno asmeniškos, tiek ir visos valstybės mastu padarytos klaidos. Nepasmerkus ir pilnai neįsisąmoninus praeities klaidų, neįmanoma kurti ateities.
Prie visiškai arba dalinai neatitaisytų svarbiausių asmens kulto laikotarpio klaidų priskiriu:
1. Masinį nekaltų piliečių trėmimą;
2. Pabaltijo valstybių įjungimą į buvusios Rusijos imperijos sudėtyje esančią federaciją tokiu metu, kai visame pasaulyje nepaprastai sustiprėjo tautų pilnaverčio kultūrinio valstybingumo siekimas.
Prisidėti prie Lietuvos valstybingumą panaikinusių ir sukėlusių tiek neteisybės įvykių įamžinimo laikau neįmanoma. Pagerbti bendras su kaimyninėmis tautomis kovas prieš vokiškąjį fašizmą, restauruojant bei konservuojant šiam tikslui statomus paminklus, sutinku tik tada, kai bus visiškai garantuota:
1. Svarbiausiose masinio nekaltų piliečių žuvimo dėl vadinamojo „asmens kulto" vietose bus pastatyti memorialiniai paminklai, parodantys mūsų visuomenės kultūringumą, žmogaus gerbimą, dorumą.
2. Konstitucijoje garantuojama (kol kas formaliai) apsisprendimo laisvė bus įteisinta papildomu įstatymu, numatančiu jos įgyvendinimo mechanizmą, t.y., visaliaudinių referendumų periodiškumą kiekvienoje respublikoje. Pabaltijo, o taip pat ir kitos, jeigu jų gyventojai to norėtų, respublikos turi atgauti tikrą pilnavertišką valstybingumą, tokią pačią kultūrinę - ekonominę nepriklausomybę, kokią turi likusios socialistinės nacijos. I
3. Bus panaikinta naujo asmenybės kulto laikotarpio atsiradimo grėsmė. Tai pasiekiama įvedus daugiapartinę sistemą, t.y. leidus Įkurti socialdemokratų, krikščionių demokratų ir kt. partijas su atitinkamais spaudos organais, įgyvendinus tikrai demokratiškus rinkimus, leidžiančius sumažinti įtaką tos partijos, kuri nusikalto liaudies interesams. Šios priemonės padidintų valstybių valdymo socializmo rėmuose demokratiškumą ir efektyvumą.
Pasaulinis pažangos procesas reikalauja nuolatinio socialistinių šalių bendrijos demokratėjimo, spartaus žengimo į priekį visose gyvenimo srityse. Nebus įmanoma įgyvendinti visuotinės socialistinės - komunistinės visuomenės idealo, jei šią santvarką sukūrusios valstybės neturės didelio autoriteto, negarsės visame pasaulyje žmogaus teisių gerbimu, tolerancija skirtingoms nuomonėms, rūpestingu atsižvelgimu į jas, kilnumu ir teisingumu.
1974.IV.5 M. Tamonis
KAUNO ARKIVYSKUPIJA
Kaunas
1974 balandžio 9 ryto 8 vai. Kauno bazilikoje vysk. J. Labukas suteikė kunigystės šventimus 6 ketvirtojo teologinio kurso auklėtiniams. Šventimuose dalyvavo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas. Tuo pačiu metu Panevėžio katedroje vysk. R. Krikščiūnas suteikė kunigystės šventimus likusiems dviems ketvirtojo teologijos kurso auklėtiniams. Panevėžio katedra šventimų proga buvo pilnutėlė žmonių, nes nuo 1945 metų joje nebuvo šventinami kunigai.
Katalikai apgailestauja, kad kunigystės šventimai yra teikiami nepatogiu laiku ir pageidautų, kad jie būtų teikiami nedarbo dieną — šeštadienį ir kiek vėlesniu laiku.
Lietuvos kunigai yra labai nepatenkinti, kad apie Kunigų seminariją beveik neinformuojami. Dauguma kunigų net nežino, kiek joje mokosi klierikų, kiek valdžiai mokama už seminarijos pastatus — 4500 rub. — kokiose sąlygose gyvena klierikai, jei besimokydami daugumas suserga.
Kunigų seminarijos rūmai nuo 1944 m. yra užimti kariškių, o Seminarijos bažnyčia paversta sandėliu. Dabartinė Kunigų seminarija yra buvusio saleziečių vienuolyno patalpose. Pagrindinis seminarijos pastatas reikalauja kapitalinio remonto, kurį valdžia leidžia atlikti tik valdiškoms įstaigoms — brangiai mokėsi, o darbai į priekį eis tik vėžlio žingsniu. Keletą metų klierikams teks melstis vieno namo rūsyje, o paskaitas klausyti — miegamuosiuose, nebent Kauno kurija seminarijai užleistų dvi dideles ir tuščias sales.
Šiauliai
Zenonas Mištautas, besimokąs Šiaulių K. Didžiulio politechnikume, ilgą laiką auklėtojos buvo varginamas dėl tikėjimo. Ši, įsitikinusi, kad kalbos neveiksmingos, ėmėsi subtilesnių priemonių.
Atliekant priešdiplominę praktiką VI statybos valdyboje, Mištautui buvo pavesta paskaityti darbininkams ateistinę paskaitą. Už atsisakymą jam buvo atimta stipendija — mat, nevykdęs „visuomeninių įpareigojimų"!
1974 sausio 11 Z. Mištautą iškvietė skyriaus vedėjas Pučkus ir pareiškė, kad jam sumažinamas elgesys ir čia pat perskaitė direktoriaus Zumero įsakymą: „Už visuomeninių įpareigojimų nevykdymą ir VI statybos valdyboje ateistinės paskaitos sužlugdymą Zenonui Mištautui elgesio pažymį sumažinti iki trejeto."
Kai Zenonas kreipėsi pas direktorių, šis paaiškino, kad elgesio pažymio vertinimas priklausąs nuo pedagogų tarybos. Už „sąmoningą visuomeninių įpareigojimų nevykdymą" diplomo gynimas buvo atidėtas vieneriems metams.
Z. Mištautas prašė Aukštojo ir specialiojo mokslo ministrą Zabulį leisti apginti diplomą, nes tėvai laukia iš jo materialinės paramos, be to, kai grįšiąs iš kariuomenės, būsiąs daug ką pamiršęs todėl turėsiąs iš naujo mokytis.
Ministras Zabulis pedagogų tarybos nutarimą paliko galioti, nes Šiaulių politechnikumas jį painformavo, kad Z. Mištautas esąs tikintis, nešęs į Meškuičių piliakalnį kryžių
