Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas savo straipsnyje „.Sąžinės laisvė ir tarybiniai įstatymai" („Tiesa", 1974.XI.22) rašo:
„Tarybiniams įstatymams dėl religijų visiškai pritaria ir dauguma tikinčiųjų. Įstatymų laikosi didžioji dvasininkijos dalis. Tačiau dar pasitaiko tokių kulto tarnų arba tikinčiųjų, kurie laužo tarybinius įstatymus religijų klausimu, bando kiršinti tikinčiuosius. Vis daugiau dvasininkų atsiriboja nuo tokio plauko veikėjų ir savo laiškuose vyskupijų valdytojams smerkia jų veiklą. (Mūsų pabraukta. — Red.).
Kas yra tie dvasininkai ir kokiuose laiškuose jie smerkia kunigus, laužančius tarybinius įstatymus?
LKB Kronikos 12-me numeryje buvo įdėtas vienas anoniminis laiškas, nukreiptas prieš „reakcingus" kunigus ir LKB Kroniką. Netrukus visų vyskupijų valdytojai ir vyskupai gavo antrą anonimą, piktesnį už pirmąjį. Kaip į anonimą galima būtų nekreipti dėmesio, tačiau jis, išreikšdamas tarybinės valdžios pažiūras į LKB Kroniką, vertas dėmesio. Pateikiame jį kiek sutrumpintą su mažais komentarais.
„Visų pirma prašau atleisti už sutrukdymą Jūsų brangaus laiko.
Esu vyresnės kartos kunigas. Apmąstant susidariusią dabartinę Lietuvos Bažnyčios padėtį, kilo mintis parašyti Jums laišką. Prašau mane teisingai suprasti, ne mokyti Jus noriu, bet pasidalinti mintimis ir paliesti kai kuriuos klausimus, rūpimus, kaip aš įsitikinau, ne tik man, bet ir daugumai kunigų bei tikinčiųjų.
Jau kuris laikas pasirodo nelegalus leidinys Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Keletą jos numerių teko skaityti ir man. Tai, sakyčiau, ne bažnytinis leidinys, o neapgalvota politinė veikla. Kronikoje pateikta informacija turi vienašališką pobūdi, dažnai neatitinka tikrovės faktą (Lietuvoje šitaip teigia tik saugumiečiai. — Red.). Didelį pasipiktinimą man sukėlė šio leidinėlio Nr. 10 įrodinėjimai, kad Lietuvai nereikia daugiau vyskupų. Mano manymu, normalu Bažnyčios gyvenime yra tada, kai netrūksta vyskupų, kai kiekviena vyskupija turi savo vyskupą — ganytoją ir tvarkosi savarankiškai. Šiandien Vilnius, Vilkaviškis ir Kaišiadorys neturi vyskupų (Lietuvoje visi žino, kad Vilnius ir Kaišiadorys turi savus vyskupus, kurie šiuo metu ištremti iš savo vyskupijų. — Red.).
Tame pačiame numeryje taip įžūliai griaunamas tikinčiųjų akyse ne vien vyskupų, valdytojų, kunigų autoritetas, bet netgi paties popiežiaus autoritetas, kuris „jau nežino ką daro". (Kai kurie Lietuvos dvasiškiai patys viešai sugriovė savo autoritetą, tai LKB Kronikai jo griauti nereikia. LKB Kronika niekada neteigė, kad popiežius nežino, ką daro, tik ji mano, kad Apaštalų Sostas ilgą laiką buvo klaidinamas ir neturėjo apie Lietuvos Katalikų Bažnyčią objektyvios informacijos. — Red.).
Ką visa tai reiškia?
„Kronikos" leidėjai neatsižvelgia į bendrus Bažnyčios interesus, ignoruoja bažnytinę tvarką, klaidina tikinčiuosius ir Bažnyčios talkininkus.
Pastaraisiais metais kai kurie kunigai, vietoje to, kad rūpintųsi savo parapijos tikinčiųjų reikalais, pradėjo kištis į moterų vienuolynų reikalus (O gal būtų geriau, jei į šiuos reikalus kištųsi Saugumo komiteto pareigūnai? — Red.). Jie įtraukia į nelegalią veiklą vienuoles bei kai kuriuos tikinčiuosius, renka per juos žinias „Kronikai", ima iš jų pinigus neva savo veiklai finansuoti ir t.t. Taigi, saujelė kunigų drumsčia normalų bažnytinį gyvenimą. Jie, važinėdami po parapijas, jau nekartą rinko klebonų parašus ant įvairių jų paruoštų dokumentų. Didelė dalis pasirašinėjusių kunigų buvo jų formaliai išprievartauti, nes bijojo, kad jų nepavadintų „.raudonais". Kai kuriems kunigams, nenorintiems pasirašyti, buvo grasinama, kad bus viešai atskleistos jų gyvenimo paslaptys (Šiuo metodu Lietuvoje naudojasi tik Saugumo komiteto pareigūnai, bet ne kunigai. — Red.).
Mano manymu ši veikla kaip tik daro žalą Bažnyčiai ir tikintiesiems. Ir visai suprantama, kad valdžia imasi priemonių ir stengiasi nutraukti šią veiklą (Nuo kada ateistinė valdžia pradėjo imtis priemonių, kad Bažnyčiai nebūtų daroma žala? — Red.). Apie tai kalba ir faktai, kad kai kurios vienuolės, iki šiol dirbusios įstaigose, aukštesnėse pareigose, pastaruoju metu išprašomos iš to darbo.
Tur būt mažai yra tokių, kurie galvotų, kad prieš keletą metų valdžios organams nebuvo žinoma, kad masiniai yra leidžiami ir platinami katekizmai ir maldaknygės, tačiau tai buvo toleruojama. Šiandien tik „Kronikos" dėka jau likviduotos tokios spaustuvės ir susidarė sunkumai įsigyti katekizmą bei maldaknygę (Kas buvo kaltas, kad tarybinė valdžia, nuo pat jos įsikūrimo Lietuvoje, uždarė visas katalikiškas spaustuves, o nelegaliai spausdinančius maldaknyges visą laiką kišdavo į kalėjimus? — Red.).
Mąstydamas apie „Kroniką", prieinu išvados, kad ji mums nieko gero neduoda ir neduos, o priešingai, savo pasirodymu apsunkina mūsų visų darbą ir aštrina santykius su valdžia. Be „Kronikos" išmintingai ir toliaregiškai dirbant yra galimybė daugiau nuveikti Bažnyčios labui, kaip buvo daroma prieš pasirodant „Kronikai" (Šitaip toliaregiškai dirbant, prieš penketą metų į Kunigų Seminariją galėjo įstoti vos 5 kandidatai. — Red.).
Praeitis skaudžiais faktais įrodė, kad bet koks Bažnyčios narių kišimasis į politinius reikalus neša tik nelaimes ir palieka gilias žaizdas. Todėl kai kam iš konfratrų naudinga būtų pasimokyti iš praeities klaidų ir padaryti reikiamas išvadas (Ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises yra ne politika, o kiekvieno kataliko, juo labiau dvasiškio pareiga. Užsiimti politika šiuo metu reiškia bendradarbiauti su Saugumo organais, važinėti po įvairias komunistų organizuojamas konferencijas, skelbti užsienyje, kad Lietuvos tikintieji turi pilną religijos laisvę. — Red.).
Nemanyčiau, kad Jūs, Ordinarai, viso to nematote?
Niekam ne paslaptis, kad šiam „leidinėliui" vadovauja atsakomybę ir blaivumą praradę kunigai. Daleidžiu, kad apie tai Jums yra žinoma. Vienok, atkreipti į tai Jūsų dėmesį skaitau savo šventa pareiga, nes man rūpi Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalai.
Tuokart nepasirašau."
***
1975 vasario 20 „Tiesa" pranešė apie TSRS dvasiški jos delegacijos viešnagę Amerikoje. Joje dalyvauja ir Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Č. Krivaitis. „Tiesoje" rašoma: „Tarybų Lietuvos tikintieji turi visas sąlygas praktikuoti religiją. Nei jie, nei jų vaikai nėra persekiojami už savo įsitikinimus. Mes, dvasiškiai, turime visas sąlygas savo darbui" — pareiškė spaudos konferencijoje Niujorke Vilniaus arkivyskupijos valdytojas monsinjoras Česlovas Krivaitis...
Ši žinia Lietuvos tikinčiųjų tarpe sukėlė pasipiktinimo audrą. Nėra maldaknygių, katekizmų, persekiojami mokiniai už tikėjimą, laužomi kryžiai, atiminėjama religinė literatūra, suvaržytas kunigų darbas, o dva siškiai užsienyje kalba apie tikėjimo laisvę... Kai kas abejoja, — o gal vyskupijos valdytojas šitaip nekalbėjo. Juk tarybiniai korespondentai moka ne tik spalvas sutirštinti, bet ir parašyti atvirą melą.
TSRS dvasiškijos delegacija yra suorganizuota valstybės saugumo komiteto pareigūnų. Jos tikslas klaidinti užsienio žmones, nes, esą, Tarybų Sąjungoje tikėjimas nėra persekiojamas.
***
Šio numerio pabaigoje pateikiame dokumentą, po kuriuo tarybiniai pareigūnai vertė kunigus pasirašyti. Tai padės suprasti iki kiek buvo prievartaujami Lietuvos kunigai.
1975 sausio 24 laikraštis „Tarybinis mokytojas" straipsnyje „Tas melagis Vatikano ruporas" apkaltino Vatikano radiją, kuris, anot laikraščio, šmeižiąs tarybinę mokyklą ir mokytojus. Straipsnyje rašoma:
„.. .„medalį" užsipelnyti už ateistinę veiklą stengiasi Pažaislio vidurinės direktorė Stasiukaitienė, Klaipėdos 5-osios vidurinės istorijos mokytojas Mažeika tyčiojęsis iš bažnyčią lankančių mokinių; Kražių mokyklos direktorė Albina Žukauskienė, duodanti informaciją Prienų rajono valdžiai apie ateistinę veiklą; mokiniai ją vadina raudonoji davatka.
Tokius „faktus" skelbia Vatikano radijas. O iš tikrųjų — nėra tokios Pažaislio vidurinės, nei direktorės Stasiukaitienės, nei Kauno rajone, nei Kauno mieste, kurio riboms priklauso Pažaislis; Klaipėdos 5-ojoje vidurinėje toks mokytojas Mažeika nedirba; Prienų rajone nei Kražių mokyklos, nei direktorės Albinos Žukauskienės taip pat nėra. Beje, Kražių vidurinė mokykla yra Kelmės rajone, tik ir joje direktorės ar mokytojos Albinos Žukauskienės niekas nėra nė girdėjęs.
Vadinasi, prigalvota „mirusių sielų" ir dar jos apšmeižtos. .."
Šio straipsnio tikslas — sukompromituoti ne tik Vatikano radiją, bet ir LKB Kroniką, kurios 8-jame numeryje buvo rašoma apie mokytoją Mažeiką, direktorę E. Stasiukaitienę ir Albiną Rinkauskienę. Aukščiau paminėto straipsnio autorius Vytautas Mickevičius pasielgė negarbingai, suklastodamas vietovardžius, ir vietoje Skriaudžių parašė Kražiai, vietoje Pabaisko — Pažaislis. Taip pat suklastojo Albinos Rinkauskienės pavardę, pavadindamas ją A. Žukauskiene.
Vatikano radijas vienoje laidoje demaskavo šį melą. „Mirusios sielos" prisikėlė!
LKB Kronika tuo tarpu dar nėra painformuota, kur dirba šiuo metu mokyt. Mažeika.
***
1975 vasario 14 -15 Simno parapijos (Alytaus rajonas) vikaras kun. Sigitas Tamkevičius buvo tardomas Vilniaus Saugumo komitete. Tardė majoras Pilelis ir majoras Rimkus. Tardomasis buvo klausinėjamas apie suimtąją Nijolę Sadūnaitę. Tardytojų nuomone, kun. S. Tamkevičius, tikriausiai, esąs vienas iš „Kronikos" leidėjų. Saugumo pareigūnai dar turį vilties, kad kun. Tamkevičius galįs pasitaisyti, o dėl kunigų, kaip antai, Račiūno, J. Zdebskio, A. Svarinsko, J. Buliausko — jie visiškai praradę viltį. Tardytojai priminė, kad jei LKB Kronika ir toliau bus leidžiama, tai kun. S. Tamkevičiui būsianti iškelta baudžiamoji byla.
Kun. S. Tamkevičius pareiškė, kad LKB Kronikos leidimas ar sustabdymas nepriklausąs jo kompetencijai.
Tardytojų nuomonė LKB Kronikoje apie 50% yra šmeižikiško pobūdžio.
