„LKB Kronika" pateikia raštu platinamas mintis, kurios atspindi daugelio lietuvių mąstyseną ir jausmus.
„30 metų nuplaukė į praeitį, kai užgeso karo ugnys. Dėlto reikia džiaugtis, bet lietuviui yra ko ir liūdėti. Nemuno šalis — kaip žirnis prie kelio, skriaudžiama ir Rytų, ir Vakarų. Pastarieji šaukė apie „tūkstantmetį reichą", o dabar gi kalbama apie amžinąjį. Rudieji „vaduotojai" planavo iškeldinti „netinkamus lietuvius" prie Uralo, raudonieji užsimojo dar toliau — išblaškyti lietuvius po visą Sibirą. Mūsų tautoje sunku surasti šeimą, kurios kas nors iš artimųjų „savo noru" nebūtų važiavęs pasižiūrėti baltųjų meškų... 1941 metų tremtinių šeimos buvo išdraskytos — vyrai atskirti. XX amžiaus vergų eksploatatoriai pasirinkdavo iš tremtinių darbingus ir panaudodavo, duodami 400 gramų duonos dienai, kitiems užtekdavo ir 200 gramų... Kūdikiai miršta ne tik Afrikoje, kur siaučia sausros, bet ir komunistinio humanizmo šalyje, kur tam tikros kategorijos žmonės buvo paversti vergais. Lietuvis tremtinys girdėdavo žodžius: „Jus čia atvežė dvėsti!" Tai nebuvo tuščia frazė — lietuvių motinų gimdyti vaikai išbarstė savo kaulus nuo Uralo iki Magadano, nuo šaltųjų Archangelsko, Vorkutos ir Narilsko iki karštųjų Kazachstano zonų.
Buvo planas sukurti Lietuvą be lietuvių, kuriuos turėjo ištikti panašus likimas, kaip kalmukus, totorius ir kitas mažas tautas — jos buvo iškeldintos ir sutirpdytos „broliškųjų nacijų" katile. Laimė, kad šį „istorijos vyksmą" sutrukdė Stalino mirtis, atnešusi šiokį tokį palengvėjimą — atsisakyta grubaus fizinio genocido metodo, pakeičiant jį moraliniu genocidu.
Atsikūrė Lietuva iš po karo griuvėsių, bet tik ne tokia, kaip buvo numatyta 1920 liepos 12 sutartimi Maskvoje. Tarybų Rusija nesilaiko savo sutarčių: 20,000 km2 buvo atplėšta nuo Lietuvos ir atiduota Baltarusijai ir Lenkijai. 40,000 lietuvių, kurie lenkų okupacijos metais turėjo lietuviškas mokyklas, šiandien yra mirę lietuvių tautai — kas bandė kovoti už teisę lietuviškai mokytis, pajuto kietą Minsko ranką.
Paskutinio karo sūkuryje Lietuva neteko apie 540,000 žmonių. Didesnė jų pusė žuvo po 1945 gegužės 9-sios... Net oficialios statistikos duomenimis, nežiūrint kolonizatorių antplūdžio, Lietuvoje gyvena 40,000 mažiau, negu buvo 1897 metų surašymo metu.
Džiaugiamasi laisve, bet kas suskaičiuos žuvusius, ištremtus, kalintus, tebekalinamus, persekiojamus?
Didžiuojamasi naujomis gyvenvietėmis ir naujais namais, bet nekalbama apie sugriautas sodybas, kurios liko be šeimininkų, apie sunaikintus ir nykstančius architektūros paminklus, griūvančias ir remontuoti neleidžiamas bažnyčias, apie vaikų išnešiotas brangių vargonų dūdas ir sudaužytas statulas.
Giriamasi krašto supramonimu (ta dingstimi gabenama trūkstama darbo jėga iš „broliškų respublikų"), bet nutylima apie gamtos žalojimą. Užsienio šalims dujos parduodamos spekuliatyvinėmis kainomis, Lietuvos šiluminės elektrinės turi kūrentis mazutu ir teršti aplinką.
Kalbama apie tūkstančius litrų pieno, bet mes skęstame milijonų litrų alkoholio upėje, kurioje žūva mūsų tautos fizinė ir moralinė sveikata. Trimituojama apie kultūros ir švietimo suklestėjimą, bet švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinio aprūpinimo išlaidos padengiamos iš pelno, gauto už alkoholio pardavinėjimą. Iš kiekvieno piliečio valdžia per metus surenka daugiau negu 150 rub. už alkoholį. Neleidžiama steigti blaivininkų draugijos, kaip to neleido ir caro valdžia, uždariusi organizuotus Valančiaus laikų sambūrius.
Knygų rinkoje vyrauja partinė makulatūra ir verstiniai bei menkaverčiai leidiniai didžiuliais tiražais, žalojantys jaunimą. Pvz., „Zuikių pasakos" išleistos 50,000 egz. tiražu. Lituanistinė literatūra (Baranauskas, Valančius, Pietaris) išleidžiama nepilnai ir labai mažu tiražu (5000 egz.), kurio didelė dalis propagandos tikslais išvežama į užsienį taip, kad liaudis, turint galvoje didelį mokytojų ir studentų skaičių, šių leidinių negauna. Neleidžiama originalių knygų apie Lietuvos istoriją.
Rusiškos mokyklos Lietuvoje steigiamos nepriklausomai nuo rusų gyventojų skaičiaus vietovėje, o 170,000 lietuvių, gyvenančių Sibire, Kazachstane, Baltarusijoje, Kaliningrado srityje, neturi nė vienos lietuviškos mokyklos. Kai prieš kelerius metus Amerikoje užsidarė paskutinė lietuviška gimnazija, mūsų spauda nemažai pritriukšmavo, bet niekas nešaukia, kad dešimtys tūkstančių lietuvių atskirose vietovėse gyvena net be pradinių lietuviškų mokyklų. Prieškario metais daug mažesni lietuvių etniniai vienetai Vilniaus krašte ir Latvijoje turėjo savo mokyklas, net progimnazijas (Gervėčiuose), gimnazijas (Vilniuje, Švenčionyse, Rygoje). Kai kur, pvz., Komi ASSR, lietuviai bandė organizuoti savo sporto klubus — aikšteles, bet saugumas tuojau užgniaužė.
Tarybinė spauda nuogąstauja, kad Amerikoje nutautėją lietuviai, bet kiek yra šiandien lietuviškų šeimų, kur vaikai jau sunkiai ištaria lietuvišką žodį, nepažįsta lietuviškų raidžių! Pačioje Lietuvoje mokymo programose rusų kalba užima vis didesnę ir didesnę vietą, tuo pačiu palikdama vis mažesnę vietą lietuvių kalbai, literatūrai ir istorijai. Tai liūdna prognozė mūsų tautos nulietuvėjimui.
Drįstama kalbėti net apie Lietuvos suverenumą, kai 85 % Lietuvos pramonės gamyklų priklauso Maskvai, ir tik vietinės pramonės įmonės paliktos respublikos žinioje. Lietuvos užsienio reikalų ministerija apsiriboja užsienio lietuvių aprūpinimu propagandine literatūra. Kariniai komisariatai atlieka vien rekrutų rinkimą, kurie išsklaidomi po Sąjungos gilumą, nes nebėra „16-osios lietuviškos divizijos", kuri propagandiniais tikslais buvo sukurta karo metu, o po karo išformuota. „Suvereninė" valstybė neturi teisės net politinius kalinius laikyti savo teritorijoje...
Į visus turistinius maršrutus įjungiamas Pirčiupis, bet mažai kas žino, jog ši tragedija pagal Maskvos nurodymą buvo išprovokuota Sniečkaus, Zimano ir Šumausko. Ar daug kas žino, kiek Lietuvoje yra Pirčiupiu? Tik prieš kelerius metus Maskva leido prisiminti Ablingą. O kiek yra Pirčiupiu, kur kaltininkai yra ne vokiečiai! Rainiai, Pravieniškės, Musteika — (Marcinkonių apyl., Varėnos raj.), kur 1944 birželio 24 buvo surinkti visi tuo metu kaime buvę vyrai — 14 žmonių ir sušaudyti. Apie tai tylima, kaip kasdien nutylimos net smulkmenos, jei jos neatitinka partijos linijos. Net apie nuo bėgių nu virtusį taukinį ir įgriuvusį tiltą nedrįstama pasakyti tiesos, neleidžiant net užuojautų pareikšti laikraštyje, kai užsienyje panašiais atvejais būna visuotinio gedulo dienos. Kai pabandomą iškelti tiesą, kai atkreipiamas dėmesys į nenormalybes bei trūkumus, tai pavadinama šmeižtu. Pavyzdžiui, „LKB Kronika" yra apšaukta kaip šmeižtų rinkinys.
Kitose socialistinėse šalyse po karo kunigų skaičius pagausėjo, statomos naujos seminarijos ir bažnyčios (Lenkija šiuo metu turi daugiau negu 18,000 kunigų. Tai 4000 viršija prieškarinį skaičių), o mes netenkame kunigų — vietoje 2 ar 3 mirusių leidžiama turėti vieną naują kunigą, kurio paruošimui sudaromos nenormalios sąlygos, nes dėstytojų ir studentų tinkamumą apsprendžia saugumas ir partija...
Tikintys ir praktikuojantys mokytojai atleidžiami iš darbo. Žmonės neturi maldaknygių: oficialiai jos neleidžiamos gaminti, o pasigamintos slapta — atiminėjamos (prie bažnyčių ir kratų metu). Paauglių ir jaunimo tarpe didėja nusikalstamumas, gausėja pavainikiai vaikai, plinta venerinės ligos, gausėja abortai, didėja šeimų skyrybos — moralinis balansas tikrai liūdnas. Domėjimasis savo krašto praeitimi laikomas nusikaltimu, kraštotyrininkai akylai sekami, tardomi — lietuvis dvasiniai dusinamas...
Šaukiama apie derliaus gausumą, bet šį derlių duoda ne tik išvaduota, bet ir okupuota žemė. Jei šiandien nestokojame duonos ir kitų gėrybių — nuopelnas ne „išvaduotojų", o tos mūsų tautos dalies, kuri išsaugojo savyje aukštas moralines savybes: darbštumą, sąžiningumą, atkaklumą. Šiuos bruožus lietuvis turėjo dar tada, kai gyveno be „išvaduotojų". Sunku tikėti, kad naujoji karta, perauklėta „moderniškai", bus darbštesnė ir sąžiningesnė. Jau matyti negeri ženklai.
Vertinant praeitį, nutylima, jei ne apšmeižiama visa, kas buvo gera, ir ko likučiais dar tebesinaudojama ir šiandien. Deja, šie sveikieji pradai nustelbiami naujų vėjų, blėsta tautinio savitumo ir moralinio tvirtumo jausmas, vis sparčiau linkstama prie vienodos formos be savito turinio. Maskvos replės siekia uždusinti lietuvio dvasią, numarinti lietuvišką mintį... Ar pasiduosime? Ar leisime, kad Rytų vėjas užpustytų mažutę mūsų šalį? Nejaugi mūsų dalis bus kaip Prūsų?
***
