Nijolė Sadūnaitė buvo suimta 1974 rugpiūčio 27. Kratos metu buvo rastas rašomąja mašinėle perrašomas „LKB Kronikos" 11-sis numeris.
Parengtinio tardymo metu N. Sadūnaitė atsisakė ką nors parodyti, todėl tardytojai grasino ją patalpinti į psichiatrinę ligoninę. Du mėnesius nebuvo leista perduoti maisto.
1975 sausio pabaigoje N. Sadūnaitė parašė prokurorui skundą, protestuodama prieš tardytojų sauvalę, grasinimus prischiatrine ligonine.
1975 kovo mėn. tardytojai kreipėsi į Vilniaus psichiatrinę ligoninę Vasaros g-je ir į Naujosis Vilnios psichoneurologinę ligoninę, klausdami, ar N. Sadūnaitė kada nors ten nesigydė. Atsakymas gautas neigiamas.
1975 balandžio mėn. N. Sadūnaitės byla buvo išjungta iš bylos Nr. 345 į atskirą bylą Nr. 416.
1975 birželio 16 LTSR Aukščiausias Teismas pradėjo nagrinėti N. Sadūnaitės bylą. Teismo posėdis prasidėjo 10 vai. ryto. Teismo pirmininkas — Kudriašovas, o valstybinis kaltintojas — Bakučionis.
Į teismą buvo iškviesti šie liudininkai:
Jonas Sadūnas (Nijolės brolis),
Vladas Sadūnas (pusbrolis),
Regina Sadūnienė (Vlado žmona),
Povilaitis (vidurinės mokyklos direktorius),
Kušleika ir Bronė Kibickaitė.
Teismo pradžioje liudininkai buvo uždaryti atskirame kambaryje, o po liudijimo vėl būdavo išvaromi iš teismo salės, kad negirdėtų teismo proceso.
Teismo salėje buvo tik 6 kareiviai ir 5 saugumiečiai (Pilelis, Jankauskas, Platinskas ir kt.). Teismo pirmininkas leido salėje pasilikti tik Nijolės broliui Jonui. Pašaliniai asmenys į teismo salę nebuvo įleidžiami. Saugumiečiai jiems pareikšdavo, kad teismo procesas yra uždaras.
Nijolė Sadūnaitė į teismo klausimus neatsakinėjo.
— Kadangi ne aš, o jūs esate nusikaltėliai, kurie laužote elementariausias žmogaus teises, garantuotas įstatymais, Konstitucija ir Visuotine Žmogaus teisių deklaracija, ir ginate melą, prievartą bei smurtą, nes, apšmeižę ir nuteisę nekaltus žmones, kankinate juos kalėjimuose ir lageriuose, todėl į bet kokius teismo klausimus, kaip ir per tardymą, neatsakinėsiu, tuo protestuodama prieš šią bylą, — pareiškė teisiamoji.
Atsisakydama advokato paslaugų, Sadūnaitė paaiškino:
— Man akis atvėrė kun. A. Šeškevičiaus teismas 1970 metais. Už tai, kad jis atliko savo kunigišką pareigą, buvo nuteistas, o man už tai, kad jam pasamdžiau advokatą, valstybinio saugumo darbuotojas leitenentas Gudas grasino iškelsiąs tokią pačią bylą, kaip ir kun. A. Šeškevičiui, ir pasodinsiąs mane į kalėjimą. Čia pat, 225 kabinete buvęs saugumo darbuotojas Kolgovas grasino bausmėmis broliui ir giminėms, jei neatsisakysiu nuo rūpinimosi kun. A. Šeškevičiaus gynimu. Pasirodo, pasamdyti kunigui advokatą — „didžiulis nusikaltimas". Kadangi aš, pagal jus, esu itin pavojinga valstybinė nusikaltėlė, tai, nenorėdama užtraukti jūsų teroro tiems, kurie samdys man advokatą, nuo jo atsisakau. Tai viena medalio pusė, o kita — tiesos ginti nereikia, nes ji visagalė ir nenugalima! Tik klasta ir melas, būdami bejėgiai prieš tiesą, reikalingi ginklų, kareivių ir kalėjimų, kad pratęstų savo niekšingą viešpatavimą, ir tai tik laikinai. Teisingai sakoma, kad šališka vyriausybė pati savo rankomis kasa sau duobę. Aš esu teisi ir už teisybę atiduočiau ir gyvybę. Nėra didesnės laimės kaip kentėti už tiesą ir už žmones. Todėl man joks gynėjas nereikalingas. Vietoje jo, kalbėsiu aš pati.
GYNIMOSI KALBA
Noriu Jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti Jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į Jus. Kiekvieną kartą, kai teisiami žmonės už „LKB Kroniką", labai tinka Putino žodžiai:
„Ir tribunuoluos išdidžiai
Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.
Jūs minate altorius,
Nuo jūs įstatymo sugriuvo
Ir nuodėmės ir doros..."
Jūs puikiai žinote, kad „LKB Kronikos" rėmėjai myli žmones ir tik todėl kovoja už jų laisvę ir garbę, už teisę naudotis sąžinės laisve, kuri visiems piliečiams, nežiūrint jų įsitikinimų, garantuoja Konstitucija, įstatymais ir Žmogaus teisių deklaracija, ir kad visa tai būtų ne tik gražūs žodžiai ant popieriaus, ne melaginga propaganda, kaip ligi šiol, bet kad būtų realiai įgyvendinta. Juk Konstitucijos ir įstatymų žodžiai yra bejėgiai, jei netaikomi gyvenime ir visur viešpatauja įteisinta tikinčiųjų diskriminacija. „LKB Kronika", tarsi veidrodis, parodo ateistų nusikaltimus prieš tikinčiuosius. Kadangi nedorybė nesigroži savo šlykštumu, ji baisisi savo atvaizdu veidrodyje. Dėl šios priežasties Jūs nekenčiate visų tų, kurie nuplėšia nuo jūsų melo ir veidmainystės šydą. Tačiau dėl to veidrodis nenustoja savo vertės! Vagis atima iš žmogaus pinigus, o Jūs apiplėšiate žmones, atimdami iš jų tai, kas brangiausia — ištikimumą savo įsitikinimams ir galimybę perduoti tą turtą savo vaikams, jaunajai kartai. O juk 1960.11.14-15 „Konvencijos dėl' diskriminacijos švietimo srityje" 5-me straipsnyje reikalaujama užtikrinti tėvams religinį ir moralinį vaikų auklėjimą pagal savo įsitikinimus. Tuo tarpu tardymo protokole, mano byloje apklausta mokytoja Rinkauskienė rašo: „Kadangi yra tik viena tarybinė mokykla, tai nėra reikalo vaikus maišyti ir mokyti veidmainiauti." Kas gi vaikus moko veidmainiauti? Tokios mokytojos, ar tėvai, kuriems užtikrintas vaikų auklėjimas pagal savo įsitikinimus? Tik tada, kai vaikai, kuriems mokykla sugriovė tėvų autoritetą, nueina šunkeliais, kažkodėl kaltinami ne mokytojai, o tėvai.
Klaipėdos 10 vidurinės mokyklos mokytoja Keturkaitė savo tardymo protokole rašo: „Kadangi aš esu istorijos mokytoja, tai tenka mokiniams aiškinti ir religijos klausimus. Aiškinant krikščionybės atsiradimą ir tuo pačiu mitą apie Kristaus atsiradimą..." Kaip gali mokyt. Keturkaitė paaiškinti ne jos kompetencijoje esančius religijos klausimus, kai net istorijos klausimuose ji yra analfabete, nes laikosi atgyvenusio ateistų melo, būk tai, Kristus esąs legenda. Tokie analfabetai „auklėja" ir „moko" jaunąją kartą, pasinaudodami mokytojo autoritetu, į mokinių sąmonę kala melą.
Tardytojai: papulkininkis Petruškevičius, tardymo poskyrio viršininkas Rimkus, tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kažys daug kartų grasino uždarysią mane į psichiatrinę ligoninę už tai, kad neatsakinėjau į jų klausimus, nors buvau paaiškinusi, jog tyliu, protestuodama prieš šią bylą.
Grasinimams atsibodus, parašiau protesto pareiškimus respublikiniam prokurorui, saugumo komiteto viršininkui ir tardymo skyriaus viršininkui, kurio prašiau, kad pareiškimą prijungtų prie mano bylos. Pareiškimo neprijungė, tik respublikinio prokuroro padėjėjas Bakučionis, kuris čia pat sėdi, raštu atsakė, kad jie turį teisę atlikti psichiatrinę ekspertizę, tačiau, tardytojų nuomone, tam dar nėra pagrindo. Bet juk pareiškime visai ne apie tai buvo kalbama, o protestuojama prieš tardytojų sauvalę, kai jie grasinimais nori įbauginti tardomąjį ir priversti jį spekuliuoti savo sąžine.
Pareiškime buvo rašoma, cituoju: „Ar turi teisę tardytojas grasinti kaltinamajam psichiatrine ligonine arba psichiatrine ekspertize, jei kaltinamasis laikosi savo nuomonės ir nespekuliuoja savo sąžine ir įsitikinimais? Per tardymus papulkininkis Petruškevičius daugybę kartų grasino uždarysiąs mane psichiatrinėn ligoninėn, kur būsią daug blogiau negu kalėjime, tik todėl, kad neatsakinėjau į jo klausimus. Tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Kazys, vos pirmą kartą mane pamatęs, autoretingai diagnozavo šizofrenike, šizofreniškai galvojančia ir žadėjo psichiatrinės komisijos, kurio nariu jis pats esąs, patikrinimą.
Tardymo poskyrio viršininkas majoras Rimkus, kai neatsakiau į jo klausimus, pakartotinai grasino psichiatrine ekspertize. Argi visas tarybinis teisingumas remiasi tik baime? Jei aš esu psichinė ligonė, tai mane reikia gydyti, o ne grasinti mano liga. Kuo kaltas žmogus, jei jis serga? Bet tuo netiki patys tardytojai, nes jau penktas mėnuo, kai grasina psichiatrine ligonine, norėdami palaužti mano valią. Toks tardytojų elgesys įžeidžia žmogaus orumą, ir aš protestuoja prieš tokį jų elgesį su manimi."
(Tardytojai, versdami duoti parodymus, nusikalto LTSR Baudžiamojo Kodekso 187-jam straipsniui, kuris kalba: „Asmens, darančio kvotą ar parengtinį tardymą, vertimas duoti apklausos metu parodymus, pavartojant grasinimus ar kitokius neteisėtus veiksmus,—
baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metų. Ta pati veikla, susijusi su smurto pavartojimu ar pasityčiojimu iš apklausiamojo asmenybės, — baudžiama laisvės atėmimu nuo trejų iki aštuonerių metų." — Red. pastaba).
Padavus pareiškimą, tardymo poskyrio viršininkas Rimkus priekaištavo, kad skundžiuosi, ir ironizavo: „Jeigu taip reaguoji, tai tikrai esi nenormali. .. Tu nežinai visų juridinių plonybių..."
Taip, aš ne tik plonybių, bet ir juridinių storybių nežinau, nes to nestudijavau, tik dabar žinau, kad tarybiniams tardytojams meluoti, šmeižti yra normalu ne tik kaltinamajam, bet ir visai pašaliniams žmonėms. Bet juk tai dvasinis chuliganizmas, kuris turėtų būti baudžiamas, nes dvasinės traumos užgyja sunkiau už fizines.
Jums visai nerūpi nusikaltimus atitaisyti, priešingai — juos toleruojate ir skatinate. Šitai įrodo, kad mano byloje apklausinėti liudininkai, kurie parodė „LKB Kronikos" iškeltų faktų tikrumą, pirmiausiai buvo klausinėjami, kas galėjo tas žinias perduoti „LKB Kronikos" leidėjams, kam jie pasakojosi, kas matė, girdėjo ir pan.
Štai ko jūs bijote — tiesos žodžio! Tardytojai neapklausinėjo, net neišsikvietė tų, kurie vadovaudamiesi neapykanta kitaip manantiems, už kryželio nešiojimą išmetė iš darbo Kulautuvos vidurinės mokyklos mokytoją St. Jasiūnaitę ir, visaip iš jos tyčiodamiesi, ilgą laiką nedavė jai net paprasčiausio virtuvės darbininkės darbo. Tardytojai neišsikvietė Panevėžio DŽ-DT Vykdomojo komiteto pirmininko Markevičiaus ir finansų skyriaus viršininko Indriūno, kurie už bažnyčios lankymą išmetė iš darbo 9-rius metus išdirbusią sekretorę mašininkę Marytę Medišauskaitę. O visur skelbiate, kad religija — privatus piliečių reikalas ir, kad visi, nežiūrint įsitikinimų, turi lygias teises. Kokia graži jūsų propaganda ir kokia negraži gyvenimo tikrovė! Tardytojai nereagavo į N. Akmenės mokyklos direktoriaus Kuprio ir švietimo skyriaus narių nusikaltimą, kai jie iš darbo išvarė mokytoją už tai, kad ši ekskursuodama su mokiniais Kauno m. užėjo į sodelyje, kur susidegino Romas Kalanta, esantį tualetą (žr. „LKB Kronikos" Nr. 10. — Red. pastaba). Koks nusikaltimas! Mokytoja nebetinka vaikų auklėjamajam darbui!? Juokinga, kad jus dar iki šiol tebegąsdiną R. Kalantos šmėkla. Tik kuo čia kalta mokytoja?
Tardytojai neperspėjo nė vieno vyr. gydytojo, kai jie, piktnaudžiaudami savo padėtimi, neleidžia mirštantiems pasinaudoti kunigo patarnavimu, nors to prašo ligoniai ir jų artimieji. Net nusikaltėlių paskutinis prašymas išklausomas. O jūs drįstate tyčiotis iš švenčiausių žmogaus įsitikinimų sunkiausiame gyvenimo momente — mirties valandą ir kaip plėšikai skaudžiai moraliai apiplėšiate tūkstančius tikinčiųjų. Štai jūsų komunistinė moralė ir etika!
„Kauno tiesoje" Vilniaus universiteto dėstytojas Augus grubiausiai apšmeižė Popiežių Paulių VI, velionį vyskupą Bučį, kun. L. Aberzą ir kun. Račiūną (žr. „LKB Kronikos" Nr. 10 — Redakcijos pastaba). Kada tas šlykštus šmeižtas bus atšauktas? Jis nebuvo atšauktas, nes melas ir šmeižtas yra jūsų kasdieninė duona!
Išsigandę paminklų restauravimo inžinieriaus, technikos mokslų kandidato Mindaugo Tamonio minčių, uždarėte jį Vasaros gatvėje esančioje psichiatrinėje ligoninėje, norėdami „išgydyti" jį nuo savo įsitikinimų!
Kas davė ateistams teisę įsakinėti klebonams, ką jie iš kunigų gali kviestis į rekolekcijas, atlaidus ir ko negali? Juk istorinis dekretas „Apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos nuo Bažnyčios" 'tvirtina, kad valstybė nesikiša į religinių susivienijimų vidaus veiklą. Lietuvoje Bažnyčia ne atskirta nuo valstybės, bet jos pavergta. Valdžios organai grubiausiai ir neleistiniausiu būdu kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus ir kanonų sritį, savo nuožiūra įsakinėja kunigams ir, nesiskaitydami su įstatymais, juos baudžia.
Tie ir šimtai kitų faktų liudija, kad ateistams tikslas visus paversti savo dvasiniais vergais, pateisina visas priemones — šmeižk, meluok, terorizuok!
Ir jūs džiaugiatės pergale? Virš ko tad kyla jūsų pergalės triumfas? Virš moralinių griuvėsių, virš milijonų nužudytų negimusių kūdikių, virš išniekintos žmogaus vertės, virš menkų, suniekšėjusių žmogiūkščių, apkrėstų baime ir gyvenimo aistros nuodų. Visa tai — jūsų vaisiai. Teisingai Jėzus Kristus pasakė: „Juos pažinsite iš jų darbų vaisių." Jūsų nusikaltimai stumia jus kaskart didesniu greičiu į istorijos sąšlavyną.
Ačiū Dievui, dar ne visi žmonės palūžo. Neturime visuomenėje kiekybinės atramos, bet mūsų pusėje — kokybė. Nebodami nei kalėjimų, nei lagerių, privalome smerkti visus veiksmus, kurie neša skriaudas ir pažeminimą, sėja nelygybę ir priespaudą. Kovoti už žmogaus teises gyvenime — kiekvieno šventa pareiga! Džiaugiuosi, kad man teko garbė pakentėti už „LKB Kroniką", kurios teisingumu ir reikalingumu aš įsitikinusi ir tam liksiu ištikima ligi paskutinio atodūsio. Tad leiskite įstatymus kiek tik jums patinka, bet pasilaikykite juos sau. Reikia atskirti tai, kas parašyta žmogaus, nuo to, kas įsakyta Dievo. Mokestis Cezariui yra likutis nuo mokesčio, sumokėto Dievui. Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą nuo baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas.
LIUDYTOJŲ PAREIŠKIMAI
Jonas Sadūnas sakėsi „LKB Kronikos" neskaitęs, o apie paimtus sesers daiktus žinąs tik iš protokolo.
Vladas Sadūnas paliudijo, kad Nijolė jam davusi 3 „LKB Kronikos" numerius ir knygą „Simas". (Šitie leidiniai pas V. Sadūną buvo rasti kratos metu.)
Regina Sadūnienė tvirtino, kad Nijolė jai nedavusi skaityti „LKB Kronikos".
Direktorius Povilaitis ir mokyt. Šlimaitė tardymo metu teigė, kad Kašučių aštuonmetės mokyklos mokinys Robertas Andrijauskas mirė 1973 rugpiūčio 26-28, teisme gi direktorius tvirtino, kad mokinys miręs rugpiūčio 23, buvo laidojamas ne mokslo metu ir niekas netrukdęs dalyvauti jo laidotuvėse. Mokinių jis niekada neterorizavęs ir nevertęs rašytis į pionierius ar komjaunimą (žr. „LKB Kronika Nr. 8).
Kušleika paliudijo, kad jo sūnus Bronius buvo prievarta verčiamas rašytis į pionierius ir pabėgo iš mokytojų kambario namo (žr. „LKB Kronika Nr. 11).
Bronė Kibickaitė paneigė teismo tvirtinimą, kad Nijolė Sadūnaitė jai davusi skaityti „LKB Kroniką" ir „Patarimus kaip laikytis tardymo metu".
— Jūs, kaip geros draugės, tur būt, ir į bažnyčią kartu vaikščiodavote? — paklausė teisėjas.
Kibickaitei pareiškus, kad šis klausimas su bylos medžiaga nesiriša, teisėjas pakėlė balsą:
— Jei klausiu, turite atsakyti!
Čia įsikišo teisiamoji:
— Teisingai, neturite teisės knaisiotis. Tikėjimas yra individualus reikalas!
Po liudininkų apklausos sekė 10 min. pertrauka. Po jos liudininkai vėl buvo sukviesti į teismo salę ir teisėjas paklausė Sadūnaitę, ar jinai neturinti liudininkams klausimų? Teisiamoji pareiškė, kad liudininkai turį teisę pasilikti teismo salėje iki proceso galo.
— Mes turime įstatymus! — nukirto teisėjas.
— Jūs sauvaliaujate! Paskaitykite, kas ten parašyta, — pareiškė teisiamoji, ranka rodydama į gulinčią prie teisėjo knygutę. — Liudytojai turi teisę pasilikti teisme iki galo.
— Neįžeidinėkite teismo, — suriko teisėjas, grasindamas išvesti Sadūnaitę iš salės ir baigti teismo procesą už akių. Liudininkams buvo įsakyta teismo salę apleisti.
Prokuroras Bakučionis paisūlė nubausti Nijolę Sadūnaitę laisvės atėmimu 4-riems metams, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose ir 5-riems metams ištremti.
Birželio 17-ją teismas tęsė savo darbą. Atvykusieji į teismą vėl buvo neįleidžiami.
PASKUTINIS N. SADŪNAITĖS ŽODIS
— Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime, — kalbėjo teisiamoji. — Aš esu teisiama už „LKB Kroniką", kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Reiškia, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę. Meilė žmonėms — visų didžiausioji meilė, o kovoti už žmonių teises — gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla! Man atiteko pavydėtina dalia, garbinga lemtis — ne tik kovoti už žmonių teises ir teisingumą, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau dėl žmonių pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos — Jėzaus Kristaus ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti!" Kaip nesidžiaugti, kad visagalis Dievas garantavo, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa — klaidą ir melą! O kad tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti. O jums noriu priminti poeto Lermontovo žodžius: „Tačiau yra, yra teisingas Dievo teismas!" Duok Dieve, kad to teismo nuosprendis būtų mums visiems palankus. To melsiu gerąjį Dievą jums visiems per visas gyvenimo dienas. Užbaigti noriu kalėjime gimusiais posmais:
Kuo sunkesnis kelias, kuriuo eit turi,
tuo stipriau gyvenimą junti.
Degti mes privalom teisybės ryžtu,
blogį nugalėti, nors ir kaip sunku.
Trumpos žemės dienos ne ilsėtis duotos,
o kovot už laimę daugelio širdžių.
Ir tik tas, kas viską kovai atiduos,
tas pajus, kad eina keliu tiesiu.
Ir didesnės laimės niekam nepatirti,
jeigu pasityžęs tu už žmones mirti.
Tada sieloj šventė visada skaisti,
nepagrobs kalėjimai jos, lageriai šalti!
Tad mylėkime vieni kitus ir būsime laimingi. Nelaimingas tik tas, kuris nemyli. Vakar stebėjotės mano gera nuotaika sunkiu gyvenimo momentu. Tai įrodo, kad mano širdyje dega meilė žmonėms, nes tik mylint, viskas darosi lengva! Blogį turime visu griežtumu smerkti, bet žmogų, net ir klystantį, privalome mylėti. O to galima išmokti tik Jėzaus Kristaus mokykloje, kuris visiems yra vienintelė Tiesa, Kelias ir Gyvenimas. Tad teateinie, gerasis Jėzau, Tavo karalystė į mūsų visų sielas!
Iš teismo noriu paprašyti, kad išleistumėte į laisvę iš kalėjimų, lagerių ir psichiatrinių ligoninių visus žmones, kurie kovojo už žmogaus teises ir teisingumą. Tuo įrodytumėte savo gerą valią ir būtų gražus indėlis, kad gyvenime būtų daugiau harmonijos ir gėrio, o gražusis šūkis: „Žmogus žmogui brolis" virstų tikrove.
TEISMO SPRENDIMAS
Popietiniame posėdyje buvo perskaitytas teismo sprendimas.
Nijolė Sadūnaitė kaltinama pagal LTSR Baudžiamojo kodekso 68 str. 1 d. Už „LKB Kronikos" dauginimą bei platinimą ir baudžiama laisvės atėmimu trejiems metams, atliekant bausmę griežto režimo lageriuose ir ištrėmimu trejiems metams.
Išklausiusi nuosprendį, Nijolė Sadūnaitė paklausė teismą:
— Kodėl taip mažai nubaudėte?
Teismo sprendimu N. Sadūnaitės rašomoji mašinėlė buvo konfiskuota.
1975 birželio 20, po pietų, saugumiečiai atėmė iš Sadūnaitės visus užrašus ir, padarę kruopščiausią kratą, išvežė į lagerį šiuo adresu:
Mordovskaja ASSR,
431200 Tenguševskij raj.,
pos. Baraševo, učr. ž x 385/3-4.
Nijolė Sadūnaitė yra gimusi 1938 metais Dotnuvoje. Jos tėvas — Žemės ūkio akademijos dėstytojas. Giliai tikintys tėvai stengėsi dukrą gražiai išauklėti.
1955 baigė Anykščių vidurinę mokyklą. Nors tikintys mokiniai mokykloje būdavo diskriminuojami, tačiau Nijolė niekada sekmadieniais nepraleisdavo šv. Mišių. Kai ekskursijų metu tekdavo aplankyti bažnyčias, Sadūnaitė draugų ir mokytojų akivaizdoje turėdavo drąsos atsiklaupti ir pagarbinti Švč. Sakramentą.
Penkerius metus Nijolė slaugė sergančią motiną, kuri mirė 1970 metais. Jos tėvas miręs 1963 metais. Keletą metų rūpestingai slaugė kan. P. Raudą. Kiekvieno žmogaus kančia rasdavo Nijolės širdyje atgarsį.
Sadūnaitė stengėsi savo poreikius sumažinti iki minimumo, kad galėtų padėti kitiems. Kartais atiduodavo kitiems pačius reikalingiausius savo daiktus.
***
1975 balandžio 20 Povilas Petronis jau buvo nugabentas į kalinimo vietą. (Apie jo teismą žr. „LKB Kronika" Nr. 13.) Dabartinis jo adresas:
Mordovskaja ASSR,
431200 Tenguševskij raj.,
pos. Baraševo, učr. žx 385/3-5.
1975 kovo 17 nuteistasis Juozas Gražys (žr. „LKB Kronika" Nr. 16) yra kalinamas Permės srityje:
Permskaja obl.,
Čusovskij raj.,
pos. Kučino, učr. vs 389/36.
***
1975 gegužės 2 Virgilijus Jaugelis Lukiškių kalėjimo ligoninėje pradėjo bado streiką, kadangi TSRS Prokuratūra nereagavo į jo pareiškimą (žr. „LKB Kronika" Nr. 16).
1975 gegužės 7 Virgilijus dėl sunkios ligos buvo komisuotas ir vos gyvas automašina pristatytas į namus.
1975 birželio 20 Kauno onkologiniame dispanceryje jam buvo padaryta sunki žarnyno operacija, po kurios pačiu geriausiu atveju liks invalidas.
Šiuo metu Lietuvos katalikai pagrįstai klausia: Ar galimas dialogas su tais, kurie pripažįsta tik melą ir smurtą, kurie fiziškai naikina pačius geriausius Lietuvos sūnus ir dukras?
***
VĖL KRATOS IR TARDYMAI
Vilnius. 1975 balandžio 7 pas vilnietę gydytoją Jadvygą Lapienytę (Tilto g. 12-6) buvo padaryta krata, kuriai vadovavo saugumo majoras Markevičius. Saugumiečiai ieškojo „antitarybinės" spaudos, tačiau nieko nerado. Tardymas po kratos užsitęsė 5 valandas. Gydytoja J. Lapienytė buvo klausinėjama apie suimtąją Nijolę Sadūnaitę. Tardytojai stebėjosi, kad gydytoja, turinti aukštąjį išsilavinimą, esanti tikinti...
***
Tuojau po 1975 m .Velykų į Vilniaus saugumą buvo iškviestas Kabelių (Varėnos raj.) klebonas kun. J. Lauriūnas. Pokalbio metu jam buvo pareikšta, kad „LKB Kronika" Lietuvos Katalikų Bažnyčiai nieko gero neduosianti, tik pakenksianti.
***
Ignalina. Po Velykų Ceikinių klebonas kun. K. Garuckas taip pat buvo kviečiamas į Vilniaus saugumą. Dėl senyvo amžiaus vykti atsisakė. Tuomet saugumiečiai atvažiavo į Ignaliną ir čia kun. Garucką „švietė" apie „LKB Kronikos" daromą žalą...
***
Vilnius. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas reikalavo, kad vysk. L. Povilonis dėtų pastangų sustabdyti „LKB Kroniką". Vyskupas atsisakė, nes ne jis ją iššaukęs ir nieko negalįs padaryti. Įgaliotinis likęs labai nepatenkintas tokia pasyvia vyskupo laikysena.
***
Kaunas. 1975 kovo 3 inžinierius Vytautas Vaičiūnas buvo kviečiamas atvykti į Kauno saugumo komitetą. Kadangi kvietimas buvo įmestas į pašto dėžutę ir Vaičiūno išimtas pavėluotai, tai kviestasis į saugumą nenuvyko. Po kurio laiko iš saugumo kelis kartus skambino telefonu ir vis kvietė atvykti „dėl senų bėdų". Vaičiūnas atsakė, kad jau teismas praėjęs ir senų bėdų jau nėra. „Jums dar nebaigtas", — atsakė saugumietis. V. Vaičiūnas pažadėjo atvykti tik tuo atveju, kai būsiąs oficialiai iškviestas.
Gegužės 12 inžinierius Vaičiūnas nuvyko į Kauno saugumą, kur buvo apibartas už laišką, patekusį į „LKB Kroniką" (žr. „LKB Kronika Nr. 15). Saugumo tardytojas vertė Vaičiūną pasirašyti perspėjimą, kad savo namuose leidęs gyventi valstybiniam nusikaltėliui P. Petroniui, padėjęs jam ir Plumpai įsigyti „Erą" ir talkininkavęs su motociklu Petronio nusikaltimuose. Jei panaši veikla nesiliausianti, tai būsiąs baudžiamas. Vaičiūnas pasirašyti atsisakė, paaiškindamas, kad ir be parašo galės būti nubaustas.
***
