.jpg)
LIETUVOS KATALIKŲ MEMORANDUMAS
Memorandumo atsiradimą paskatino katalikų teisių varžymai, o ypatingai kunigų J. Zdebskio ir P. Bubnio teismai.
Parašai buvo renkami apie du mėnesius. Kadangi memorandumas buvo skirtas TSRS vyriausybei, tai, renkant parašus, nebuvo prisilaikyta ypatingo atsargumo. Dalis parašų buvo surinkta sekmadieniais prie bažnyčių, kai tikintieji eidavo į pamaldas ar iš jų, o kita dalis — lankantis į namus. Ant kiekvieno lapo buvo atspausdintas pilnas memorandumo tekstas, kad pasirašantieji galėtų susipažinti su turiniu. Nemokantiems skaityti parašų rinkėjai memorandumą perskaitydavo arba paaiškindavo, kokiu reikalu kreipiamasi į TSRS vyriausybę.
Po memorandumu katalikai pasirašinėjo labai entuziastiškai. Tik nedaugelis pabijojo represijų ir atsisakė pasirašyti. Parašų rinkimas vyko stichiškai — vieni nuo kitų nusirašinėjo memorandumo tekstą ir įsijungdavo į pagalbą.
Gana greit pasklido žinia, kad KGB organai gaudo parašų rinkėjus, juos tardo, iš kur gavę memorandumo tekstą, ir surinktus parašus atiminėja.
Parašų rinkimas buvo nutrauktas. Prieš siunčiant parašus TSRS vyriausybei, iškilo nelengvas klausimas: kokiu keliu pasiųsti parašus TSKP Generaliniam Sekretoriui? Siunčiami skundai paštu iš Lietuvos teritorijos dažniausiai būna sulaikomi KGB organų. Niekuo negeresnė padėtis skundus įteikiant adresatams Maskvoje. Nėra abejonės, kad nė vienas pareiškimas, kuriuos katalikai ir kunigai siuntė į Maskvą CK Generaliniam Sekretoriui, Brežnevui, Ministrų Tarybos pirmininkui Kosyginui, Aukščiausios Tarybos pirmininkui Podgornui, nepasiekė adresatų. Jie visi būdavo persiunčiami į Vilnių ir patekdavo galutinai Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotiniui J. Rugieniui, kuris su KGB organų pagalba stengdavosi iššifruoti pareiškimų organizatorius, kad galėtų juos įgąsdinti ir „išaiškinti", kad Lietuvoje nėra pažeidžiami tikėjimo ir sąžinės laisvės principai.
Norint išvengti panašaus likimo katalikų memorandumui, buvo nutarta paprašyti pagalbos SNO Generalinį Sekretorių Kurtą Valdhaimą.
Atsitiktiniais keliais memorandumas pasiekė Suvienytas Nacijas prieš 1972 šv. Velykas. Žemiau pateikiame katalikų memorandumo ir prierašų tekstus.
* * *
Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos
CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui
Maskva — Kremlius
Lietuvos Romos Katalikų
M e m o r a n d u m a s
Praėjus II Pasauliniam karui, tautos pakilo iš griuvėsių ir nori pastovios taikos. Tikros taikos pagrindas yra teisingumas ir žmogaus teisių gerbimas. Mes, Lietuvos katalikai, skaudžiai apgailestaujame, kad iki šios dienos mūsų tautoje yra varžoma tikinčiųjų laisvė ir persekiojama Bažnyčia.
Vyskupai J. Steponavičius ir V. Sladkevičius daugiau kaip 10 metų be teismo sprendimo, be termino yra varginami tremtyje, nors niekuo nėra nusikaltę.
Š. m. lapkričio mėn. buvo nuteisti metams kalėti du kunigai: J. Zdebskis ir P. Bubnys už tat, kad jie, tėvų prašomi bei atlikdami savo kunigiškas pareigas, vaikams paaiškino katalikų tikėjimo pagrindus. Šitie kunigai padėjo vaikams ruoštis Pirmajai Komunijai ne mokykloje, bet bažnyčioje, ir niekam prievartos nenaudojo — mokėsi, kas norėjo.
Tuo tarpu mokykloje tikinčiųjų tėvų vaikai prievarta yra mokomi ateizmo, net verčiami kalbėti, rašyti ir elgtis prieš savo sąžinę, tačiau šių prievartautojų niekas nebara ir neteisia.
Kunigai nepajėgia mus, tikinčiuosius, tinkamai aptarnauti, nes jų per maža. Jau daug kur vienas kunigas aptarnauja po dvi, o kartais net tris parapijas. Priversti dirbti net seneliai invalidai kunigai. Šitaip yra dėl to, kad Kunigų seminarijos reikalus tvarko ne tiek vyskupas, kiek valdžios įgaliotinis. Valdžia leidžia kasmet į Seminariją priimti vos dešimt klierikų.
Kunigų skirstymus į parapijas taip pat diriguoja valdžios pareigūnai.
Nors Lietuvos TSR Baudžiamasis Kodeksas pramato bausmes už tikinčiųjų persekiojimą, bet praktikoje jos niekam netaikomos. 1970 m. Vilkaviškio švietimo skyrius atleido už tikėjimą iš darbo mokytoją Oną Brilienę, o Vilkaviškio raj. valdžia savame mieste neduoda net šlavėjos darbo. Šitokių pareigūnų niekas nebaudžia, nors dėl jų sauvalės inteligentai bijo viešai praktikuoti tikėjimą.
Valdžios pareigūnai neleidžia tikintiesiems savo lėšomis atstatyti sudegusias bažnyčias, pav. Sangrūdoje, Batakiuose, Gaurėje. Per didelį vargą leidžiama įsirengti koplyčią gyvenamajame name, tik jokiu būdu negali jį perkelti ant šventoriaus.
Mes galėtume nurodyti dar daug skaudžių persekiojimo atvejų, kurie apkartina mūsų gyvenimą ir sukelia nusivylimą tarybine Konstitucija ir įstatymais. Todėl mes prašome tarybinę vyriausybę suteikti mums sąžinės laisvę, kuri yra užgarantuota TSRS Konstitucijoje, bet iki šiol nebuvo vykdoma. Mes norime ne gražių žodžių per spaudą ir radiją, bet rimtų vyriausybės pastangų, kurios padėtų mums, katalikams, jaustis lygiateisiais Tarybų Sąjungos piliečiais.
1971 m. gruodžio mėn.
* * *
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
(Memorandumo priedas)
Prie šio memorandumo pridedami 17,054 parašai. Būtina pažymėti, kad po memorandumu pasirašė tik nežymi Lietuvos tikinčiųjų dalis, kadangi milicijos ir KGB organai ėmėsi visos eilės priemonių masiniam parašų rinkimui sutrukdyti: Kapsuke, Šakiuose, Išlauže, Kapčiamiestyje buvo sulaikyti parašus rinkę asmenys, o surastieji pas juos lapai su parašais buvo atimti, nežiūrint į tai, jog memorandumas adresuotas tarybinei vyriausybei.
Jeigu valstybiniai organai ir ateityje taip reaguos į tikinčiųjų skundus kaip ligi šiol, tai mes būsime priversti kreiptis į tarptautines organizacijas: Romos Popiežių, mūsų Bažnyčios Galvą, arba į Suvienytų Nacijų Organizaciją, kaip. autoritetingą Institutą, ginantį žmogaus teises.
Be to, mes norime jums priminti, kad šis memorandumas yra nacionalinės nelaimės pasėka: tarybų valdžios metais Lietuvoje dešimteriopai išaugo tokios visuomeninės ydos, kaip nepilnamečių nusikaltimai, girtuokliavimas, savižudybės, o taip pat grėsmingai išplito šeimų skyrybos ir negimusių kūdikių žudymas. Ir kuo labiau mes tolstame nuo krikščioniškos praeities, tuo aiškiau išryškėja siaubingos prievartinio ateistinio auklėjimo pasėkos, tuo labiau plinta nežmoniškas gyvenimo būdas be Dievo ir religijos.
Mes kreipiamės į Jus, kaip aukščiausią kompartijos autoritetą, prašydami visu rimtumu ir atsakingumu išnagrinėti mūsų pateiktus faktus bei priimti atatinkamus sprendimus.
1972 m. vasario mėn.
Lietuvos katalikų atstovai
* * *
Suvienytųjų Nacijų Organizacijos
Generaliniam Sekretoriui
Kurtui Valdhaimui
Lietuvos katalikų
K r e i p i m a s i s
Turint omenyje, kad Lietuva Suvienytųjų Nacijų Organizacijoje neturi savo atstovybės, mes, Lietuvos katalikai, priversti kreiptis į p. Generalinį Sekretorių, pasinaudodami atsitiktiniais keliais.
Kreiptis į Jus mus paskatino ta aplinkybė, kad mūsų Respublikos tikintieji negali pasinaudoti tomis teisėmis, kurios išdėstytos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18-tame straipsnyje. Mūsų kunigai, tikinčiųjų grupės ir atskiri katalikai ne kartą šiuo reikalu kreipėsi į aukščiausius Tarybų Sąjungos valstybinius organus, reikalaudami liautis pažeidinėjus tikinčiųjų teises. Tarybiniams vadovams buvo pasiųstos kelios tikinčiųjų peticijos, tame tarpe: 2000-čių Prienų katalikų pareiškimas, nusiųstas 1971 m. rugsėjo mėnesį; Alytaus raj. Santaikos parapijos tikinčiųjų pareiškimas, pasirašytas 1190 asmenų ir nusiųstas 1971 m. spalio mėnesį; 1344-rių Raseinių raj. Girkalnio parapijos tikinčiųjų pareiškimas, išsiųstas 1971 m. gruodžio mėnesį. Visi šitie pareiškimai buvo pasiųsti įvairioms aukščiausioms TSRS instancijoms, tačiau nė viena jų nedavė oficialaus atsakymo, nors valstybinės įstaigos privalo atsakyti į piliečių pareiškimus per mėnesį laiko. Kaipo neoficialų atsakymą tikintieji patyrė sustiprintas represijas.
Apie savo beteisę padėtį visos Lietuvos katalikai nutarė priminti tarybinei Vadovybei memorandumu TSKP Generaliniam Sekretoriui p. Brežnevui, tačiau tarybiniai milicijos ir KGB organai gąsdinimų, areštų ir antrankių pagalba sutrukdė masinį parašų rinkimą.
Toks valdžios elgesys įtikino, kad šis 17,000-čių tikinčiųjų pasirašytas memorandumas nepasieks tikslo, jeigu jis bus pasiųstas tokiu pat keliu, kaip ir ankstesnieji kolektyviniai pareiškimai.
Todėl mes, Lietuvos katalikai, kreipiamės į gerb. Generalinį Sekretorių ir prašome šį Jums siunčiamą memorandumą kartu su parašais persiųsti Suvienytųjų Nacijų Organizacijos kanalais TSKP Generaliniam Sekretoriui p. L. Brežnevui.
Su pagarba,
Lietuvos katalikų atstovai
1972 m. vasario mėn.
Užsienio spauda, radijas ir televizija šį memorandumą plačiai išreklamavo. Visa pasaulio viešoji opinija buvo su 17,000 katalikų, išdrįsusių viešai reikalauti savo teisių. Popiežius Povilas VI savo velykiniame žodyje taip pat prisiminė „tylos bažnyčią".
Kaip reagavo tarybiniai valdžios organai?
Jų nuomone, šis memorandumas yra tarybinės tikrovės šmeižimas, todėl KGB organai kruopščiai ieško memorandumo iniciatorių. Deja, kol kas jie yra išaiškinę tik vieną kitą parašų rinkėją. Valdžios organai įtaria, kad memorandumą suorganizavo „antitarybiniai" kunigai.
1972 m. balandžio 11 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis J. Rugienis į Kauno arkivyskupijos kurijos patalpas sukvietė Lietuvos vyskupijų vyskupus (einančius pareigas) ir valdytojus ir drauge su Maskvos atstovu Orlovu privertė pasirašyti vadinamą „ganytojinį laišką tikintiesiems", kuriame apšmeižiami parašų rinkėjai ir pasirašiusieji memorandumą:
„3. Pagaliau, paskutiniu laiku kai kuriose parapijose neatsakingi asmenys, kunigų ir tikinčiųjų vardu, prie bažnyčių arba net pačiose bažnyčiose, o kartais lankydamiesi į namus, renka ant lakštų su tekstu ar net be jokio teksto parašus, neva tam, kad kleboną iškeltų, kad bažnyčios neuždarytų, kad paskirtų kunigą, kad klebono ar vikaro neiškeltų ir t.t. Tie parašų rinkėjai vėliau pakeičia ar parašo tekstą, prie jo pridėdami surinktus parašus. Bet juk tai yra klastojimas. Mus labai stebina, kad pasitaiko tikinčiųjų, kurie pasirašo, nežinodami dėl ko ir kam, bei negalvodami, kokios bus to pasekmės. Mes neturime pamiršti, kad neatsakingų raštų pasirašinėjimas atsiliepia santykiams tarp Bažnyčios ir Valstybės, kelia nesusipratimus. Tokie dalykai negali atnešti Bažnyčiai nieko gero..."
Šis laiškas buvo įsakytas perskaityti 1972 m. balandžio 30 dieną, sekmadienį, vietoje visų tą dieną sakomų pamokslų.
Visiems kunigams iš karto buvo aišku, kad šis laiškas yra parašytas valdžios nurodymu, nes vyskupai apie parašų rinkimą nebuvo iš autentiškų šaltinių informuoti, o svarbiausia „ganytojinio" laiško teiginiai apie parašų rinkimą aiškiai neteisingi. Kunigų tarpe vyko diskusijos, ką daryti — skaityti, ar ne?
Daugelis kunigų gavo šitokio turinio kreipimąsi:
„Gerbiamas Kunige,
Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje ir kunigams atėjo išbandymo dienos. Balandžio 30 dieną visi kunigai yra įpareigoti perskaityti vyskupus, kunigus ir tikinčiuosius kompromituojantį laišką.
1. Balandžio 11 d. Rugienis ir valdžios atstovas iš Maskvos privertė ordinarus parašyti šį apgailėtiną laišką.
2. Šis laiškas yra šmeižtas, nes 17.000 tikinčiųjų pasirašė ne ant tuščių lapų, bet po tekstu, kurį žino visas pasaulis.
3. Šis laiškas įžeidžia ir kompromituoja geriausius Lietuvos Katalikų Bažnyčios sūnus ir dukras, turėjusius drąsos pasirašyti memorandumą.
4. Šis laiškas neatitaisomai kompromituoja pačius ordinarus.
5. Klusnumas vyskupui kunigus įpareigoja tik CIC rėmuose. Niekas negali įpareigoti kunigą skaityti šmeižtą.
6. Sąžiningi kunigai šio laiško neskaitys, nors dėl to reiktų pakelti bet kokią auką.
Kunige, apeliuojame į Jūsų kunigišką sąžinę; būdamas pasiuntiniu To, Kuris save pavadino Tiesa, nenusilenkite melui ir prievartai, neišduokite už lėkštę lęšienės tautos ir Bažnyčios reikalo."
Minėtą sekmadienį iš rajonų buvo pasiųsti į bažnyčias specialūs asmenys, kurie turėjo pakontroliuoti, kurie kunigai skaitys, kurie neskaitys.
Balandžio 11 dienos „ganytojinį" laišką ateistai panaudoja savo propagandai. Pav., Aukštojoje Panemunėje dar prieš balandžio 30 d. vidurinėje m-j e tėvų susirinkime valdžios atstovai tėvams prikaišiojo, kad žmonės pasirašinėja įvairius popierius, dažnai patys nežinodami dėl ko. Kad patvirtintų savo žodžių teisingumą, paskaitė reikiamas mintis iš vyskupų laiško: „Jei manimi netikite, štai ką sako jūsų vyskupai."
Ištisai visą laišką skaitė tik nežymi kunigų dalis: vieni tai padarė nesiorientuodami padėtyje, kiti — pataikaudami civilinei valdžiai. Dalis kunigų perskaitė tik bažnytines laiško mintis, praleisdami netiesą. O kiti — minėtą sekmadienį pasakė, kaip įprasta, pamokslus.
Po balandžio 30 dienos KGB organai stengėsi patikslinti žinias apie laiško skaitymą, šiam darbui panaudodami net sau ištikimus kunigus.
Nors vyskupų laiškas buvo išsiuntinėtas labai pavėluotai — kai kurie gavo jį vos keletą dienų IV.30 — ir nebuvo laiko pasikonsultuoti, bet egzaminas buvo išlaikytas gana gerai. Valdžios organai įsitikino, kad didelis daugumas Lietuvos kunigų nebus galima panaudoti savo užmačioms.
