ĮVYKIAI KLAIPĖDOJE
Bažnyčios statyba ir jos likimas
1945 metais, baigiantis karui, Klaipėdos katalikų mūrinę bažnyčią hitlerinė kariuomenė užminavo ir susprogdino. Tą faktą liudija vietiniai gyventojai.
Po karo Klaipėdos lietuvių skaičius sparčiai augo. Šiandieninėje Klaipėdoje yra 85,000 lietuvių, rusų 43,000 (1970 m. surašymo duomenys). Daugumas katalikų yra tikintys. Pav. 1972 m. tik per gavėnios rekolekcijas šv. Komuniją priėmė apie 8,000 žmonių.
Po karo tarybinė valdžia leido katalikams pasinaudoti maža vokiečių sektantų bažnytėle Bokštų gatvėje. Pamaldų metu būdavo didžiausias susigrūdimas, žmonės alpdavo; ir katalikai pradėjo reikalauti leidimo didesnei bažnyčiai statyti.
1954 m. Klaipėdos klebonas (dabartinis vyskupas Povilonis) gavo leidimą naujai bažnyčiai statyti. Tuo metu Tarybų Sąjungos vyriausybės vadovu buvo Malenkovas; tikinčiųjų persekiojimas Lietuvoje šiek tiek susilpnėjęs. Tikintieji buvo raginami prisidėti prie taikos išsaugojimo visame pasaulyje. Leidimą statyti bažnyčią Klaipėdoje, be abejo, davė dar ir propagandiniais sumetimais, nes į Klaipėdą atvyksta daug užsieniečių jūrininkų.
— Statykite, kad bokštas būtų matyti net iš jūros,— kalbėjo valdžios atstovai.
Nors tuo metu karo sunaikintoje Klaipėdoje statybinių medžiagų labai trūko, bet bažnyčios statybai valdžia leido naudotis medžiagų fondais. Statybos pradžioje, iš valdžios pusės, atrodė, nebuvo jokios piktos valios pastatytą bažnyčią vėliau paimti ir panaudoti profaniniams reikalams.
1957 m. birželio 30 d. Telšių vyskupijos valdytojas vysk. P. Maželis pašventino naujai statomos Klaipėdos katalikų bažnyčios pamatus, į kuriuos buvo įdėtas šio turinio aktas: „Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikai, pasivesdami motiniškai Marijos globai, savo aukomis stato Klaipėdoje Taikos Karalienės bažnyčią, kurios pamatus pašventino 1957 m. birželio 30 d. J. E. Telšių Vyskupijos Valdytojas Vyskupas Petras Maželis."
„Statome bažnyčią Taikos Karalienės garbei, — savo atsišaukime į Lietuvos katalikus kalbėjo Klaipėdos katalikų parapijos bažnytinis komitetas. — Tuo mes norime užakcentuoti, kad prie Baltijos kranto nebenorime matyti karo gaisrų ir sugriovimų."
Aukos bažnyčios statybai buvo renkamos visoje Lietuvoje. Klaipėdos katalikai džiaugėsi ir entuziastiškai prisidėjo prie bažnyčios statybos. Nors išskirtas sklypas buvo labai pelkėtoje vietoje, bet žmonės per kelias savaites pelkę užpylė, gabendami žemes vežimėliais ir net krepšiais. Grįžę iš darbo tikintieji skubėdavo į talką ir dirbdavo ligi nakties. Vairuotojai laisvalaikiu vežė bažnyčios statybai reikalingas medžiagas, rinko miesto griuvėsiuose nereikalingas plytas. Net ir autoinspektoriai „nematydavo" bažnyčios statyboje talkininkaujančių vairuotojų su mašinomis. Net valdininkai ateidavo tikintiesiems į talką. Talkininkaujančių tarpe matėsi ir tokių, kurie anksčiau į bažnyčią niekada neidavo.
Bažnyčios statybai tikintieji suaukojo apie 3 milijonus rublių. Net neturtingi katalikai su džiaugsmu aukojo savo santaupas bažnyčios statybai. Vienas darbininkas, atnešęs didoką pinigų sumą, pasakė: „Kartu su plytomis įmūrykite į bažnyčios sienas ir mano širdį." Paaiškėjo, kad šis darbininkas, išlaikydamas nemažą šeimą, paaukojo viso mėnesio atlyginimą. Ką nors pardavę, žmonės dalį pinigų skirdavo bažnyčiai.
1960 m. vasarą bažnyčios statybos darbai buvo baigti, ir per Žolinę turėjo įvykti bažnyčios šventinimo iškilmės. Deja, įvyko antras „sprogimas", panašus į hitlerininkų. Susirinkę tikintieji į bažnyčios šventinimo iškilmes, rado bažnyčios vartus užkaltus lentomis.
— Valdžia neleidžia atidaryti bažnyčios!
— Bedieviai atima iš mūsų bažnyčią!
Šitokie šūkiai skriejo iš lūpų į lūpas, nežmoniškai skaudindami tikinčiuosius. Visi jautėsi sutrypti ir apgauti.
Kodėl buvo uždaryta bažnyčia?
Kai kurie partiniai darbuotojai aiškino taip: Nikita Chruščiovas, sužinojęs, kad Klaipėdoje pastatyta bažnyčia, įsiutęs šaukė: „Draudžiu atidaryti!" Draudimas buvo perduotas LTSR valdžiai, ir bažnyčios atidarymas buvo sulaikytas.
Prie bažnyčios uždarymo, be abejo, prisidėjo ir ateistų skundai net į Maskvą. Jie nuogąstavo, kad dabar sužlugs ateistinė propaganda.
Su nauja bažnyčia ateistai žiauriai susidorojo. Kariuomenė su traktoriais nakties metu nuvertė bažnyčios bokštą. Brangias Kryžiaus kelių gipsatūras sudaužė ir sumetė ir purvą. Žmonių vienintelis ginklas prieš kariuomenės ir milicijos sauvalę buvo ašaros. Milicijos pareigūnai juos gaudė ir vežė į daboklę. Kitus sunkvežimiais išveždavo 40 - 50 kilometrų už miesto ir tyčiodamiesi liepdavo pėstiems grįžti namo. Toks žiaurus susidorojimas su bažnyčia ir tikinčiaisiais neįsivaizduojamas jokioje žmogaus teises gerbiančioje valstybėje. Tikintieji, kurių aukomis ir prakaitu bažnyčia buvo pastatyta, pasijuto be galo nuskriausti.
— Štai koks tikrasis bedieviškos valdžios veidas, — pro ašaras kalbėjo žmonės.
— Reikia skųstis aukščiau...
— Kam pasiskųsi, kad tikintieji yra už įstatymo ribų. Bedievių valdžia mūsų teisių negins.
Valdžia, bijodama tikinčiųjų maišto, buvo atsiuntusi apie 200 milicininkų.
1961 m. pradžioje buvo areštuoti Klaipėdos kunigai— Povilonis ir Burneikis — ir nuteisti kalėti. Kun. Talaišis ištremtas iš Klaipėdos.
Šiuo metu Klaipėdos naujoje bažnyčioje įrengta liaudies filharmonija. Pradžioje tikinti visuomenė, tiek lietuviai, tiek rusai, į koncertus neidavo. Buvo atvejų, kai scenoje dalyvaudavo 50 artistų, o salėje 5 žiūrovai. Rusai sakydavo: „Mes į bažnyčią neiname..."
Katalikai ir toliau vargsta mažoje bažnytėlėje. Sekmadienais ir šventėse pamaldų metu galima matyti nuolat išnešamus apalpusius žmones. Šių metų pradžioje katalikai, girdėdami primygtinas ateistų kalbas, kad tikinčiųjų teisės yra nevaržomos, kad reikia gerbti visokių įsitikinimų žmones, nutarė kreiptis į Tarybų Sąjungos vyriausybę, prašydami sugrąžinti bažnyčią. Keletą mėnesių atsargiai buvo renkami parašai, bet dėl KGB persekiojimo rinkimą teko nutraukti.
Prieš Velykas į Maskvą iš RTFSR teritorijos (kad nekonfiskuotų Lietuvos TSR KGB organai) buvo pasiųstas šitokio turinio prašymas.
Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos
Generaliniam Sekretoriui
L. Brežnevui, Maskva
Lietuvos TSR Klaipėdos miesto katalikų
P r a š y m a s
1956 - 1961 metais Lietuvos Ministrų Tarybos leidimu, tikinčiųjų lėšomis, buvo Klaipėdoje pastatyta ir pilnai užbaigta katalikų bažnyčią. Bet vyriausybė neleido ja naudotis ir padarė filharmonijos salę.
Tas pastatas, kuriame dabar vyksta katalikų pamaldos, yra netinkamas, blogame stovyje, mažas, švenčių metu tikintieji priversti stovėti gatvėje. Jau pats faktas, kad buvo leista Klaipėdoje statyti bažnyčią, rodo, jog dabartinis pastatas, kuriame vyksta pamaldos, nėra tinkamas.
Mes tikintieji, kreipiamės į Jus, prašydami ir tikėdamiesi, kad Jūs suprasite mūsų lūkesčius ir padėtį greitu laiku normalizuosite — atitaisysite padarytą skriaudą tikintiesiems, grąžindami mūsų lėšomis pastatytą bažnyčią.
Prašymą tvirtiname sekančiais parašais.
Lietuvos TSR, Klaipėda
1972.III.19.
Šį prašymą pasirašė 3023 tikintieji.
Kol kas į klaipėdiečių prašymą reagavo tik KGB organai. Kadangi pareiškimas į Maskvą buvo pasiųstas klaipėdienčio Jono Saunoriaus adresu, tai KGB organai jį buvo iššaukę net tris kartus, norėdami sužinoti, kas prašymo iniciatoriai - organizatoriai. Panašiu tikslu K. Saunorių buvo iškvietęs į Vilnių įgaliotinis Rugienis.
1972 m. Velykų pirmą dieną pamaldų metu KGB organų buvo sulaikyti du fotografai - mėgėjai, kurie norėjo nusifotografuoti besimeldžiančią lauke tikinčiųjų minią. Fotografai buvo kaltinami esą fotografavę užsieniui. „Tenai išskėstomis rankomis laukia šitų nuotraukų," barėsi saugumo pareigūnai.
Klaipėdiečiai vėl ruošiasi kreiptis į TSRS vyriausybę, prašydami sugrąžinti jiems bažnyčią.
