1975 m. gruodžio 9 -12 dienomis LTSR Aukščiausiasis teismas nagrinėjo S. A. Kovaliovo bylą.
Teismo kolegijos pirmininkas — LTSR Aukščiausiojo teismo narys M. Ignotas. Liaudies teisėjai — Didžiulienė ir Terešin. Sekretorius — Savinienė. Valstybinis kaltintojas — Respublikinio prokuroro pavaduotojas Bakučionis. Advokatą paskyrė pats teismas.
S. A. Kovaliovas kaltinamas RTFSR BK 70 str. pažeidimu: dalyvavęs žmogaus teisių gynimo iniciatyvinėje grupėje, parašęs (nuo 1969 m.) daugelį pareiškimų ir kreipimųsi — laišką ginant Grigoren-ko (1969 m.), kreipimąsi įsiveržimo į Čekoslovakiją metinėms pažymėti (1969 m.), ginant Bukovskį (1971 m.), apie Jakirą ir Krasiną (1973 m.), kreipimąsi sąryšyje su Solženicyno ištrėmimu (1974 m.), laišką į SNO apie Krymo totorius (1974 m.), laišką į Žmogaus teisių lygą dėl Bukovskio (1974 m.). S. A. Kovaliovas kaltinamas ir tuo, kad, dalyvaudamas spaudos konferencijoje A. D. Sacharovo bute „politkalinių dieną" (1974.X.30), perdavė į užsienį medžiagą apie tarybinius lagerius. Ši medžiaga kaltinamoje išvadoje kvalifikuojama „šmeižikiškomis žiniomis".
S. A. Kovaliovas kaltinamas „Einamųjų Įvykių Kronikos" leidimo atnaujinimu, medžiagos rinkimu, redagavimu ir „Kronikos" nuo 28 iki 34 numerių perdavimu į užsienį. Kaltinamoji išvada remiasi pas Kovaliovą rastos medžiagos sutapimu su „Kronikos" medžiaga ir Kovaliovo pastabomis ant kai kurių dokumentų. Kaltinimas dėl „Kronikos" perdavimo į užsienį pagrindžiamas S. Kovaliovo, T. Velikanovos ir T. Chodorovič 1974 m. gegužės mėn. pareiškimu apie jų pasiryžimą platinti „Kroniką", o taip pat faktu, kad „Kronikos" 28 - 34 numeriai išleisti „Kronika-press" leidyklos Niujorke.
Kovaliovas kaltinamas už trijų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" numerių laikymą ir jų panaudojimą „Einamųjų Įvykių Kronikoje".
Kovaliovas taip pat kaltinamas už A. I. Solženicyno knygos „Gulago salynas" platinimą. Pas jį namuose buvo rasta kserografinė šios knygos kopija ir dalis rašomąja mašinėle atspausdintos kopijos. Šio kaltinimo pagrindas — pas V. Meresiną atimta knyga, bandant ją perfotografuoti, ir perduota į saugumą, ir S. Kovaliovo laiškas Andropovui (1974 m. spalis), reikalaujant grąžinti jo knygą.
S. Kovaliovas neprisipažino esąs kaltas dėl pareikštų kaltinimų ir atsisakė atsakyti į teisėjo klausimą: „Ar pripažįstąs faktines aplinkybes, išdėstytas kaltinamojoje išvadoje?"
Teismo pradžioje S. Kovaliovas paprašė trijų dalykų:
1. Leisti jam pasinaudoti Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos tekstu.
2. Iškviesti eilę liudininkų, tame skaičiuje Krasiną ir Jakirą.
3. Pakviesti advokatu S. V. Kalistratovą arba D. I. Kaminskają.
Kovaliovas asmeniškai ir per žmoną šių advokatų prašė tiek parengtinio tardymo metu, tiek po jo. Prašymų nepatenkino motyvuodami, kad šie advokatai neturį „leidimo" ir dėl kitų priežasčių.
Teismas atmeta visus Kovaliovo prašymus, išskyrus iškviesti liudininką Krasiną.
Teismo paskirto advokato Kovaliovas atsisakė. Teismas pasiūlė Kovaliovui kalbėti. Teisiamasis pareiškė, kad parengtinio tardymo metu jis nekalbėjo ir tardymuose dalyvauti atsisakė, kadangi juos laikė neteisėtais ir nusikaltėliškais. Išimties keliu jis pasakydavęs savo nuomonę dėl objektyvaus faktų tyrimo.
Kovaliovas teigė, kad būtų logiška šios pozicijos laikytis ir teisme, kadangi tokiuose procesuose žmonės teisiami ne už nusikaltimus, bet už įsitikinimus. Tačiau jis dalyvausiąs procese, kiek tai lies išsiaiškinimą, ar yra melagingų pareiškimų laiškuose ir „Kronikoj", bet jis neatsakysiąs į klausimus, kas ir kada pasirašė tuos ar kitus dokumentus.
Dėstydamas savo nuomonę apie laiškus ir „Kroniką", S. Kovaliovas pavadino juos naudingais ir neprieštaraujančiais įstatymams. Jis sakė, kad nors ir gaila, bet „Einamųjų Įvykių Kronikoje" yra klaidų ir jis sutinkąs dalyvauti klaidų analizėje ir turįs įrodymų, kad tai buvo tik klaidos, o ne sąmoningas melas.
Antrąją teismo dieną (gruodžio 10) buvo apklausti 22 liudininkai.
Dniepropetrovsko spec. psichiatrinės ligoninės gydytoja L. A. Liubarskaja buvo klausinėjama apie Pliuščio laikymą ir gydymą ligoninėje. Teisėjas pateikė klausimus, remdamasis „Kronikos" Nr. 34 duomenimis. Liubarskaja atsakė, kad ligoninėje viskas buvo vykdoma pagal instrukcijas.
Kovaliovas tvirtino, kad Tarybų Sąjungoje psichiatrinės ligoninės naudojamos susidoroti su kitaip galvojančiais tikslams ir pareiškė, kad jam neleido gintis savo liudininkų parodymais. Teismas atmetė Kovaliovo prašymą iššaukti liudininke Pliuščio žmoną Žitnikovą.
Maskvos srities Čechovo rajono psichiatrinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja A. A. Kožemiachi-na liudijo apie P. G. Grigorenko laikymą psichiatrinėje ligoninėje. Teisėjas atmetė visą eilę Kovaliovo klausimų liudytojams. Tarp kitko, liko be atsakymo klausimas: „Kokia prasme buvo pagerėjusi Grigorenko sveikata išrašymo metu?"
Dėl žinios, patalpintos „Kronikos" 32 numeryje, apie Chancio laikymą ligoninėje ir kalėjime buvo pakviesti liudytojais Kirovo srities centrinės psichiatrinės ligoninės gydytojas B. V. Polkinas ir Kirovo vidaus reikalų valdybos vyresnysis kontrolierius (prižiūrėtojas) I. P. Kaftaniuk. Teisėjas paskaitė Chancio liudijimą (iš jo bylos protokolo) apie tai, kad laike kalinimo jis buvo sumuštas ir tapo invalidu, kad karceryje sėdėjęs 7 kartus ir po to buvo patalpintas į vienutę. Prižiūrėtojas Kaftaniuk pastebėjo: „Kirovo m. kalėjime vienučių nėra, o 7 kartus išbūti karceryje fiziškai neįmanoma".
Nagrinėjami dar keli „Kronikos" epizodai. Liudytojai — Gudas, buldozeristas iš Kauno rajono medžio apdirbimo kombinato ir Skvorcova iš Archangelsko — dalinai paneigė kai kuriuos „Kronikos" tvirtinimus. Teisėjas daugelį Kovaliovo klausimų liudininkams atmetė.
Liudininkė G. E. Koroliova iš Maskvos liudijo, kad kartą užėjusi į giminaitės butą, kurį ji buvo išnuomavusi Velikanovai, užtiko papkę su nuteistųjų laiškais ir, nusprendusi, kad papkės turinys įtartinas, pranešusi milicijai.
Liudytojų grupė (V. N. Čikina, V. A. Garbatov, J. L. Dobračev, V. M. Meresin) buvo klausinėjami sąryšyje su Solženicyno knygos „Gulago salynas" per-fotografavimu. Pagal jų liudijimą, Garbatov leido Dub-račevui laboratorijoje nufotografuoti Šveicerio knygą. Dobračevui padėjo Meresin, o kai tas išėjo — padėjėjas pradėjo fotografuoti „Gulago salyną". Šitai užtiko Čikinos iššauktas Garbatov, paėmė knygą su filmu ir vėliau perdavė saugumui.
V. Mereska atsisakė atsakyti į klausimą, kam priklausė perfotografuojama knyga „Gulago salynas" ir pareiškė, kad taip pasielgti jį verčia grynai moraliniai sumetimai.
V. F. Turčin, kalbėdamas apie liudytojus, sakė, kad jis seniai ir gerai pažįstąs Kovaliovą ir įsitikinęs, kad Kovaliovas negalėjo užsiimti kokių tai šmeižikiškų dokumentų platinimu.
Teisėjas M. Ignotas, apklausęs paskutinį liudytoją V. Turčiną ir išklausęs abi puses (prokuroras Bakučionis sutiko liudininkus atleisti, o Kovaliovas tam prieštaravo), paskelbė, kad liudininkai gali būti laisvi ir būsianti pertrauka.
Liudininkai — Boicova, Turčin, Litvinov, Jasinovskaja, Meresin, Mizjakin — liko savo vietose. Juos primygtinai prašė apleisti salę, nes esą reikalinga pravėdinti patalpą. Sargybos kapitonas rėmėsi net teismo sprendimu. Liudininkai stebėjosi dėl to, kad leidimas jiems apleisti salę laikomas įsakymu, tuo labiau, kad toks teismo sprendimas prieštarauja BPK. Liudininkų reikalavimai nedarė jokio įspūdžio ir buvo rengiamasi išvesti juos jėga. Tada V. Turčin išgavo kapitono pažadą, kad po pertraukos jiems bus leista sugrįžti į teismo salę. Tada liudininkai išėjo iš salės. Likus keliolikai minučių iki pertraukos galo, šis kapitonas apleido Aukščiausiojo teismo pastatą. Po pertraukos nieko iš liudininkų, išskyrus L. Boicovą, į salę neįleido. Uniformuota sargyba jėga juos stūmė nuo durų per „savo publiką", pradėjusią eiti į salę; „publika" sutartinai piktinosi „maskviečių chamiškumu". M. M. Litvinovą (liudininką) ir J. F. Orlovą, bandžiusius patekti į salę, nusivedė į specialų kambarį, grasindami areštu „už priešinimąsi valdžios atstovams". Po valandos juos paleido.
Kovaliovas, išvedant jį iš salės, matęs, kad daugelis liudininkų liko vietose ir, girdėdamas po pertraukos triukšmą ir gulinčius prie durų, o iš liudininkų salėje matydamas vieną L. Boicovą, pareiškė, kad neliksiąs čia, kol nebus suleisti į salę visi liudininkai, kad nenusiteikęs ilgiau dalyvauti šiame teisme, kad jis skelbiąs bado streiką iki to laiko, kol liudininkai ir visi norintieji nebus suleisti į teismo salę ir reikalaująs, kad jį išvestų. Teisėjas paskelbė pertrauką iki gruodžio 11 dienos 10 vai. ryto.
V. Turčin, V. Meresin, M. Litvinov, A. Mizjakin ir F. Jasinovskaja parašė LTSR Aukščiausiojo teismo pirmininkui pareiškimą apie neteisėtą liudininkų išvijimą iš teismo salės ir, remdamiesi LTSR BKP 313 straipsniu, reikalavo leisti jiems pasilikti salėje iki teismo galo. Visi liudininkai gavo leidimą būti salėje.
Gruodžio 11 rytą S. Kovaliovas papasakojo apie vakar dienos incidentą su liudininkais ir reikalavo:
1. Užtikrinti dalyvavimą salėje visų liudininkų, kurie šito panorės ir suteikti man asmenišką galimybę arba per žmoną ir . kitus liudininkus įsitikinti, kad kit iištikrųjų nepanorėjo dalyvauti procese.
2. Užtikrinti dalyvavimą teismo salėje A. D. Sacharovo, T. M. Velikanovos, A. P. Lavuto, M. N. Landos, V. A. Rekubratsko, J. F. Orlovo ir panorėjusių dalyvauti mano teisme kitų mano draugų, kuriuos išvardins mano žmona ir kiti liudininkai. Taip pat su sąlyga: Aš privalau turėti galimybę paklausti, ar visi norintieji įleisti.
3. Išnagrinėti teisme klausimą, kuris nefiguruoja bylos medžiagoje, kaip nagrinėjant panašias bylas, dažnai ir organizuotai yra pažeidžiamas teismo viešumo principas. Be kitko, šiuo tikslu paklausti kaip liudininkus visus mano išvardytus asmenis, ir tuos atvykusius į mano teismą, kurių aš dabar nežinau, bet kuriuos išvardys liudininkai.
4. Suprantama, aš reikalauju prijungti šį pareiškimą prie bylos medžiagos.
Iš savo pusės aš apgailestauju dėl incidento metu pasakytų nors ir literatūrinių, bet įžeidžiančių išsireiškimų. Esu pasiruošęs atsiprašyti teismo ir visų jame dalyvaujančių akivaizdoje ir išreikšti savo mintį mažiau aštriais žodžiais. Tinkamiausia bus tokia redakcija:
Jūsų ciniškai sauvalei turi būti pastatyta riba. Aš nenoriu, neliksiu tarp žmonių, sąmoningai laužančių įstatymus arba tam padedančių. Suprantama, aš suvokiu, kad atsiprašymas nepanaikina baudžiamosios atsakomybės už įžeidimą. Tuo atveju, jei mano kuklūs, nepadauginti reikalavimai nebus patenkinti, aš iki teismo galo nepertrauksiu bado streiko, o taip pat, suprantama, daugiau negrįšiu į teismą.
Jei teismas taip lengvai apsieina be advokato, tai taip pat lengvai užbaigs bylą ir be teisiamojo.
Aš galiu pridėti tik tai: būsiu labai įskaudintas, jei mano reikalavimai nebus išpildyti ir dėl to, kad buvau pasirengęs pateikti teismui svarius savo nekaltumo įrodymus, nė kiek nesitikėdamas, tarp kitko, teisingo sprendimo. Tai štai, aš būsiu įskaudintas, jei, neišpildžius mano reikalavimų, aš neturėsiu tokios galimybės. Bet ką padaryti!?"
Teisėjas pranešė, kad liudininkai, kurie šiandien atvyko ir prašėsi įleidžiami į teismo salę, yra čia. Kiti išvažiavo namo. Klausimas dėl dalyvavimo salėje kitų asmenų — ne procesualinis ir paliktas spręsti teismo komendantui. Teisminė kolegija teisiamojo Kovaliovo prašymą, išreikštą jo pareiškime, atmetė.
S. Kovaliovas primygtinai teigė, kad viešumo principas yra procesualinis principas ir rėmimasis teismo komendantu neturi pagrindo. Jis reikalauja išpildyti visus jo reikalavimus arba tučtuojau išvesti jį iš salės. Konvojui jį išvedant, Kovaliovas, kreipdamasis į pirmame suole sėdėjusius liudytojus, pasakė: „Mano visa meilė jums ir tiems, kurie už durų ir Maskvoje! Karšti sveikinimai Andriejui Dimitrijevičiui!"
Po pasitarimo teisminė kolegija nusprendė Kovaliovą iš teismo pašalinti, o bylos nagrinėjimą tęsti be jo.
Teismas pradėjo tirti įrodymus. Skaitomos tarnybinės S. Kovaliovo charakteristikos iš universiteto, kur jis dirbo iki 1969 m., ir iš Maskvos žuvivaivos - melio-racinės bandymo stoties (1970- 1974). Charakteristikose kalbama apie gautus jo mokslinius rezultatus.
Teisėjas išvardijo dokumentus: pareiškimus ir laiškus, parašytus Kovaliovo; Jakiro ir Krasino bylos protokolus, kur pasakyta, kad į sudarytos iniciatyvinės grupės sudėtį, kartu su kitais asmenimis, įėjęs Kovaliovas; atvirą laišką, kuriame išdėstyti iniciatyvinės grupės tikslai ir uždaviniai; kreipimąsi į psichiatrų 5-jį kongresą, kur nurodoma, kad pas mus medicina panaudojama represavimo tikslams; kratos metu paimtų dokumentų peržiūros protokolus, tarp jų — įvairius laiškus ir medžiagą iš kalinimo vietų, medžiagą apie areštus ir teisminius procesus, nuteistųjų sąrašus, laiškus iš lagerių; „Einamųjų Įvykių Kronikos" ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" leidinius; įvairią medžiagą apie Gruzijos Pravoslavų Bažnyčios padėtį; „Maskvietiškąjį atsišaukimą" sąryšyje su Solženicyno ištrėmimu; tekstą „Mes prašome perduoti šias žinias tarptautinėms organizacijoms, pasiskelbusioms asmens teisių gynimą savo tikslu, remiantis „Visuotine žmogaus teisių deklaracija", kreipimąsi į Tarptautinį Žmogaus teisių gynimo komitetą, į Žmogaus teisių lygą, į „Tarptautinę amnestiją".
Grafologinė ekspertizė rodanti, kad eilė ranka rašytų tekstų, o taip pat pastabos ant įvairių rašomąja mašinėle parašytų dokumentų yra parašytos Kovaliovoranka.
Prokuroras prašė paskelbti dar kai kuriuos dokumentus, kurie gali turėti įrodomosios reikšmės — palyginamąsias lenteles apie sutapimą medžiagos, kuri buvo paimta pas Kovaliovą ir pas Korolevą, su ta medžiaga, kuri buvo paskelbta „Kronikoje".
Teismo kolegijos sprendimu atmetamas Kovaliovo prašymas iššaukti liudininkus, ir paskelbiami Dniepropetrovsko psichiatrinės ligoninės gydytojos Bočkovskos parodymai parengtinio tardymo metu. Kai kuriomis detalėmis jie skyrėsi nuo gydytojos Liubarskos parodymų teisme.
Tuo užbaigiamas teisminis įrodymų nagrinėjimas ir teismas pereina į šalių ginčus.
S. Kovaliovas perduoda teismui pareiškimą, kuriame jis kalba, kad nuo savo reikalavimų nepasitrauksiąs nė pusės žingsnio. Kovaliovo pareiškime sakoma: „Savo dalyvavimą šiame procese aš laikiau ir tebelaikau sau įdomiu, nes rimtai jam ruošiausi. Kaip ir anksčiau, manau, kad veikiau netinkamu būdu. Jūs patys, išvarydami liudininkus, išprovokavote mane. Kitu atveju aš nebūčiau iškėlęs tokių reikalavimų. Kadangi šis įstatymų laužymas tapo tokiu įprastu teismuose, nagrinėjančiuose analogines bylas, tad iškilo tendencija žiūrėti į tai kaip į būtinybę. Taip būčiau pasielgęs ir aš dėl turiningo dalyvavimo procese. Vienok dabar apgailestavimai dėl įvykusio konflikto netinkami. Aš nepakeisiu savo reikalavimų. Aš nenutrauksiu bado streiko!"
Kalba valstybinis kaltintojas, nedalyvaujant teisiamajam ir advokatui.
Prokuroras iš naujo perskaičiavo laiškus ir pareiškimus, pasirašytus Kovaliovo, įrodydamas Kovaliovo autorystę vien dokumentų egzistavimo faktu, vien atspausdinimu jo kuriame nors „Kronikos" leidinyje arba net užsienio radijo stočių laidų: Laisvės, B.B.C., Amerikos balso užrašymais. Dokumentų turinys nebuvo analizuojamas. Prokuroras Bakučionis kalbėjo: „Tarybinei valdžiai nesvarbu žmogaus įsitikinimai, svarbu, kad jis juos sau pasilaikytų, o ne darytų nusikaltimus. Samprotavimuose apie laisvę dokumentuose, kuriuos jis (Kovaliovas) pasirašė, matosi viena: primesti tarybiniam žmogui buržuazinį laisvės supratimą, bandymas pavaizduoti laisvę, kaip nepriklausomybę nuo visuomenės".
Prokuroras kalbėjo apie padidėjusį pavojų mūsų visuomenei tokios veiklos, kuria užsiėmė Kovaliovas, todėl nematęs lengvinančių aplinkybių ir siūlęs bausmę — 7 metus griežto režimo ir papildomai 3 metus ištrėmimo.
Prokuroras atkreipė dėmesį į liudininko Meresi-no laikyseną teisme, sąryšyje su jo atsisakymu paliudyti, iš kur buvo gauta knyga „Gulago salynas".
Po kaltinamosios kalbos, pirmininkaujantis paskelbė, kad teismas pradeda pasitarimą nuosprendžiui priimti. Jis tęsėsi beveik parą. Maždaug valandą iki pasitarimo galo Kovaliovo kalėjime paklausė, ar jis nesakysiąs paskutinio žodžio. Kovaliovas atsisakė. Teismas paskelbė atsisakymą betarpiškai prieš nuosprendžio paskaitymą gruodžio 12 dieną.
Nuosprendis pripažįsta visus kaltinimo punktus įrodytais. Subjektyvinė pusė — remiantis pačių dokumentų turiniu ir tuo, kad jie buvo panaudojami užsieno propagandoje, pripažįstama Kovaliovą turėjus tikslą (jis pats tai atmetė) griauti ir bent susilpninti tarybinę valdžią.
Bausmė — 7 metai griežto režimo lagerio su ištrėmimu 3 metams.
Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas. Daliniu sprendimu teismas perdavė prokuratūrai medžiagą apie Meresino atsisakymą liudyti.
S. KOVALIOVO TEISMO DIENOMIS VILNIUJE...
S. Kovaliovo parengtinis tardymas ir teismas vyko ne Maskvoje, o Vilniuje, tačiau jis buvo kaltinamas pagal RTFSR BK 70 str. Valdžia aiškiai norėjo kuo mažiau proceso liudininkų.
S. Kovaliovas plačiai žinomas žmogaus teisių gynėjas, drąsus kovotojas už persekiojamus Tarybų Sąjungos piliečius, jų tarpe ir už Lietuvos katalikus.
Lietuviai, ypač tikintieji, negalėjo likti abejingi šiam gėdingam teismo procesui, kuriame smerkiamas žmogus, ginantis pagrindines žmogaus teises: žodžio, spaudos ir sąžinės laisvę. Jie atmena Evangelijos žodžius: „Buvau nuogas ir jūs mane pridengėte, ligonis ir jūs mane lankėte, buvau kalėjime ir jūs atėjote pas mane". Todėl iš įvairių Lietuvos vietovių į minėtą teismą buvo atvykę žmonės, norėdami savo akimis išvysti tą, kuris išdrįso stoti prieš „šio pasaulio galinguosius" ir ginti persekiojamus. Sužinoję apie būsimą teismą, tikintieji karštai meldė Viešpatį tvirtumo savo geradariui.
Šiam procesui kruopščiai ruošėsi ir Aukščiausiasis teismas, ir Saugumo komitetas. Buvo aišku, kad į Vilnių suvažiuos S. Kovaliovo artimieji ir draugai ir teismo proceso eiga neišvengiamai nuskambės visame pasaulyje. Teisėjo dalia tokiame procese nepavydėtina. Iš vienos pusės — bet kokiu atveju reikia nuteisti. Iš kitos pusės teisėjas turi atrodyti objektyvus, laikytis nustatytos procedūros ir suteikti teisiamajam visas įstatymais numatytas teises. Bet argi kompromituosi saugumo organus, ištisus metus išlaikiusius S. Kovaliovą tardomajame kalėjime? Todėl visi Aukšč. teismo teisėjai, kiek tik pajėgė, kratėsi šio proceso. Po ilgų ginčų, šita gėdinga misija buvo pavesta Aukščiausiojo teismo partinės organizacijos sekretoriui teisėjui Ignotui.
Dar prieš 2-3 savaites iki teismo kai kurie Vilniaus disidentai gavo šaukimus atvykti į karinį komisariatą ar miliciją, kur jų laukdavo saugumiečiai. Čekistai įkalbinėjimais arba grasinimais kviestuosius asmenis vertė pasižadėti, kad neisią į būsimą teismą. Termoizoliacijos mokslinės grupės vadovas Juozas Prapiestis lapkričio pabaigoje buvo iškviestas į karinį komisariatą Vilniuje. Su juo kalbėjęs saugumietis įspėjo, kad neitų į S. Kovaliovo teismą. Ir kitiems J. Prapiesčio draugams teko kalbėtis su saugumiečiais.
Prieš teismo pradžią buvo skambinama į darbovietes, kad kai kurie asmenys būtinai būtų skiriami dirbti į pirmąją pamainą.
Gruodžio 9 dienos rytą traukiniu iš Maskvos atvažiavo keliolika žinomų disidentų ir S. Kovaliovo artimieji: žmona, sūnus ir brolis. Atvyko akad. Sacharovas, „Tarptautinės amnestijos" Maskvos grupės pirm. Turčinas. Armėnijos akad. Orlovas su žmona, Litvi-novas su žmona ir kt. Taip pat atvyko, gavęs spec. leidimą, Kanados laikraščio „Toronto Star" korespondentas M. Levi su žmona. Iš viso apie 20 žmonių. Beje, keletui nepavyko iš Maskvos išvažiuoti.
KGB darbuotojai sulaikė T. Velikanovą, T. Chodorovič ir M. Landą, joms važiuojant į Baltarusijos stotį. Jas išlaikė po keletą valandų milicijos skyriuose, pateikę juokingus kaltinimus, kurie vėliau net nebuvo priminti, ir, įspėję, kad nebandytų išvažiuoti, paleido, kada traukinys į Vilnių buvo išvykęs.
Teismo proceso išvakarėse keletui žydų, kuriems iki šiolei neleido emigruoti, pranešė, kad jų bylos nusiųstos peržiūrėjimui — ir penkiems buvo leista iš vykti. Buvo pareikalauta, kad jie neatvyktų į teismą. Vilniaus disidentams nepavyko maskviečių pasitikti. Vilniečiai — A. Terleckas, V. Petkus, V. Smolkinas — vos tik pasirodė perone, saugumiečių buvo tuojau suimti ir vienas po kito nuvežti į saugumą. Taip gėlės, skirtos S. Kovaliovo žmonai ir akad. Sacharovui, nuvyto saugumo komiteto šiukšlių dėžėje.
Vilniečius suėmė nepateikę jokio arešto orderio. Į areštuotųjų reikalavimus paaiškinti sulaikymo priežastį ir parodyti dokumentą, sankcionuojantį jų su laikymą, čekistai išsisukinėjo, žadėdami, kad viskas bus išaiškinta Saugumo rūmuose ir kad ten yra visi dokumentai. Tai buvo melas. Joks dokumentas, leidžiantis areštą, neatsirado ir tenai.
Kadangi vilniečiai neslėpė, ko jie atėjo į geležinkelio stotį, tai saugume čekistai kiekvieną atskirai peikė už blogą elgesį, grasino susidoroti, net iškelti bylą, jeigu šie bandys eiti į teismą. Pulkininkai — Kruglovas, Baltinas, Česnavičius — įrodinėjo, kad akad. Sacharovas psichiškai nesveikas, o kiti Maskvos disidentai amoralūs žmonės. Aiškino, kad Lietuvos disidentai nėra žinomi užsienyje, todėl jų arešto atveju pasaulis tylės. Grasino, kad Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje jau paruošta vieta A. Terleckui, o po jo ir V. Petkui. Klausė jų, ar nenori emigruoti į Vakarus.
Vilnietis V. Smolkinas, atvežtas į saugumą, tuojau parašė prokurorui skundą, kad nežinomi tipai prievarta jį įgrūdo į „Volgą" ir atvežė į saugumą, nepateikę jokios prokuroro sankcijos, ir atsisakė kalbėti, kol jo pareiškimas nebus patikrintas. Todėl su juo pokalbis vyko tik apie medžioklę ir žvejybą.
Tą pačią dieną po pietų visi trys vilniečiai vienas po kito buvo paleisti. Jų paleidimo laikas sutapo su teismo posėdžio pabaiga.
Taip čekistai, dar neprasidėjus teismo procesui, pademonstravo savo panieką bet kokioms žmogaus teisėms ir parodė, kad asmens laisvę ginantieji įstatymai yra ne jiems.
Kadangi atvykusiųjų iš Maskvos disidentų niekas nepasitiko, tai akad. A. Sacharovą ir jo žentą J. Jankelevičių pakvietė į savo butą tuo pačiu traukiniu iš Maskvos grįžęs vilnietis Etanas Finkelšteinas, Gorkio universiteto absolventas, jau penkeri metai reikalaujantis leidimo išvykti į Izraelį. Akad. Sacharovas jo bute ir apsigyveno. Kiti atvykusieji išsiskirstė pas vilniečius, kurių adresus turėjo iš anksto.
Norintiems patekti į teismo salę buvo beviltiška. Visur prie įėjimų stovėjo saugumiečiai ir nieko, išskyrus pareigūnus, neįleido. Tarp saugumiečių, kurių buvo pilna visur: teismo rūmuose ir juos supančioje aplinkoje, sukinėjosi saugumo majoras J. Trakimas, visų buvusių ir esančių politkalinių „šefas ir globėjas" ir kiti aukšti saugumo pareigūnai.
Dar prieš 10 valandą akad. A. Sacharovas su bičiuliais atėjo į Aukšč. teismą. Draugovininkai jų į teismo salę neįleido.
Akad. A. Sacharovas, neįleistas į teismo salę, kreipėsi į Aukščiausiojo teismo pirmininką. Jo pareiškime rašoma:
„Daugelį metų pažindamas Kovaliovą, aš galiu teisme paliudyti apie jo išimtinį garbingumą ir sąžiningumą, apie jo atsidavimą įstatymams, teisingumui, žmogaus teisių gynimui ir informacijos viešumui. Mano gili pagarba S. Kovaliovui išreikšta jį pakviečiant dalyvauti garbės svečiu 1975 gruodžio 10 Oslo mieste Nobelio premijos įteikimo ceremonijose.
Aš žinau, kad Kovaliovas kaltinamas perdavimu medžiagos užsienio spaudai, paskelbtos 1974 spalio 30 mano vadovaujamoje spaudos konferencijoje apie politkalinių padėtį Tarybų Sąjungoje. Šią medžiagą faktiškai perdaviau aš pats. Aš prisiimu dėl šio poelgio visišką atsakomybę ir šitai noriu patvirtinti teisme.
Aš esu taip pat bendraautorius byloje figūruojančio laiško KGB pirmininkui Andropovui, kuriame reikalaujama grąžinti S. Kovaliovui priklausančią knygą „Gulago salynas".
Aš dalyvavau sudarant daugelį kolektyvinių kreipimųsi, dėl kurių S. Kovaliovas kaltinamas, tarsi jie būtų šmeižikiški. Toks mūsų bendrų kreipimųsi kvalifikavimas, man atrodo, neteisingas ir aš noriu teisme išsiaiškinti ir argumentuoti savo požiūrį".
Ir Kanados korespondentas M. Levi į teismo salę nebuvo įleistas. Jis nesėkmingai rėmėsi tuo, kad tarybiniai korespondentai Kanadoje gali dalyvauti teismuose, kad Helsinkyje susitarta dėl nevaržomo žurnalistų darbo.
Į teismo salę buvo įleidžiami tik su spec. leidimais. Net Aukščiausiojo teismo tarnautojai buvo įleidžiami tik pagal tarnybinius pažymėjimus su fotografijomis, kurie buvo išduoti šio proceso išvakarėse. Viena teismo tarnautoja, pamiršusi savo pažymėjimą, buvo be ceremonijų iškratyta ir tik išaiškinus, kad tikrai čia dirbanti, buvo įleista į vidų. Kitus, atėjusius į teismo procesą, čekistai išvarydavo namo arba nusiveždavo į saugumą.
Lengviau buvo tiems, kurių saugumiečiai ir jų agentai asmeniškai nepažino. Jiems pavyko įeiti į teismo vestibiulį ir susitikti su ten esančiais lietuviais ir maskviečiais ir pastoviniuoti prie teismo salės durų. Visi jie buvo lydimi rūsčių saugumiečių žvilgsnių. Bet žmonės nepabūgo ir kantriai laukė teismo koridoriuose.
Viena nepažįstama moteris į vestibiulį įsinešė paslėptas gėles ir išvyniojusi įteikė ten esančiam Nobelio Taikos premijos laureatui akadem. A. Sacharovui, kuris su dėkingumu jas priėmęs tarė: „Šitos gėlės labiau priklauso mano draugui Sergiejui. Dėl jūsų teisių daugiau kovoja ir kenčia jis". Moteris susijaudinusi nuėjo, ir visų ten buvusių atmintyje išliko laureato švelnus žvilgsnis ir prie krūtinės prispaustos lietuvės moters dovanotos gėlės, kurias jis vėliau perdavė S. Kovaliovo žmonai.
Po kurio laiko prie teismo pasirodė grupė šiauliečių ir prie jų prisiplakę du „mokytojai iš Jonavos" bei vienas „jūrininkas iš Klaipėdos". Šių atvykusių čekistai nekliudė. „Mokytojai" labai aktyviai stengėsi užmegsti kontaktą su akad. A. Sacharovu ir kitais maskviečiais, pasisiūlė juos globoti, net kartu nusifotografavo. Tačiau, dar nesibaigus teismo procesui, „mokytojai" buvo demaskuoti. Vienas iš jų — Zajančauskas, — pasirodo, buvęs Druskininkų saugumietis, dabar dirbantis saugumo komitete Vilniuje.
Pirmąją teismo dieną į salę buvo įleistas tik S. Kovaliovo brolis. Teismas tęsėsi 4 dienas. Akad. A. Sacharovas ir kt. disidentai kasdien ateidavo į teismo rūmus, bet į salę jų neįleisdavo.
Nuo antros teismo dienos buvo stengiamasi neprileisti prie teismo rūmų visų lietuvių, įtariamų noru patekti į vidų, o tuos, kurie patekdavo — išvydavo. Teismo vestibiulyje ir koridoriuose dežūravo virš 20 slaptų ir viešų saugumiečių. „Operatyviam darbui" vadovavo beveik pastoviai teisme buvę pulk. Kruglovas ir pulk. Baltinas.
Antrąją teismo dieną šiauliečiui Mečislovui Jurevičiui, einančiam prie teismo rūmų, kelią pastojo saugumietis ir pasiūlė pasikalbėti „toliau nuo durų, už kampo", kad vestibiulyje esantys žmonės, jų tarpe maskviečiai, nepamatytų, kaip jie susidoros su juo. Matydami, kad Jurevičius „už kampo" neina, pradėjo ten pat grasinti. Tuomet iš vestibiulio išėjo dar du saugumiečiai ir bendromis jėgomis nusitempė M. Jurevičių į mašiną.
Nusivežė M. Jurevičių į saugumo komitetą (Lenino 40), paėmė jo asmeninius dokumentus ir pradėjo tardyti: kokiu tikslu atvykęs į Vilnių? Gal medžiagos pasirinkti „LKB Kronikai"? Kas daugiau su juo atvyko iš Šiaulių, iš Kuršėnų? Iš kur sužinojo apie S. Kovaliovo teismą? Kur vakar pietavęs? Ar susitikęs su akad. Sacharovu? Jurevičius atsakė, kad tai esąs jo asmeninis reikalas. Saugumiečiai pradėjo Jurevičių auklėti: „Ko jums visiems tame teisme reikia?" Juk S. Kovaliovas ir A. Sacharovas esą netinkintys ir pan. Grasino, kad jį, Jurevičių, jau reiktų teisti, nes yra parašęs nemaža straipsnių į „Kroniką", be abejo, ir šį pokalbį paskelbsiąs „Kronikoje".
M. Jurevičius atsakė, kad apie sulaikymą ir pokalbį su saugumiečiais nemanąs nuo ko nors slėpti, todėl ir į „LKB Kroniką" informacija galinti patekti ir be jo.
Apie „LKB Kroniką" saugumietis Urbanevičius išsireiškė, kad jis ją skaitęs, tik jam labai nepatikę kunigų pareiškimai, straipsniai apie N. Sadūnaitę ir kt.
Tardymo metu buvo pasakyta, kad saugumas jį įdarbins (Jurevičius iš darbo buvo atleistas dėl religinių įsitikinimų — nedirbo religinių švenčių dienomis), kad Kalėdas dar galėsiąs atšvęsti, o jau per Tris Karalius teksią dirbti.
Jurevičius atsakė, kad jis ir pats jau būtų įsidarbinęs, bet jis iš darbininko pareigų atleistas, o į direktoriaus vietą nepriima. Tada saugumietis Baltrušaitis „išaiškino", kad Jurevičius direktoriaus pareigoms esąs netinkamas dėl „politinio nesubrendimo".
Baigę tardymą, saugumiečiai pareiškė, kad dabar Jurevičių nuvešią į geležinkelio stotį ir įsodinsią į Šiaulių traukinį, kad savaitę laiko jis nebandytų pasirodyti Vilniuje, tada būsiąs griežtai nubaustas. Jurevičiui atsakius, kad į Vilnių vistiek atvažiuosiąs, saugumiečiai tarė: „Na, tai duosim tau palydovą." Ir taip Jurevičius su „svita" buvo nuvežtas į geležinkelio stotį, įsodintas į vagoną ir išsiųstas į Šiaulius.
Dar teismo išvakarėse Operos ir baleto teatro darbininkas A. Terleckas buvo atleistas iš darbo. Teatre jis dirbo gaisrininku. Dabar buvo bedarbis ir globojo disidentus. Nors čekistai labai grasino ir reikalavo į teismą nevaikščioti, bet jis nepakluso. Nuo provokacijų ir susidorijimo jį išgelbijo tik atvykusieji disidentai ir Kanados žurnalistas, kurie niekur nepalikdavo jo vieno.
Prie atėjusio į Aukščiausiąjį teismą Kęstučio Jakubyno prisistatė pulk. Baltinas ir pareikalavo, kad jis paliktų rūmus. K. Jokubynas atsisakė. Jėgą panaudoti maskviečių disidentų ir užsienio korespondentų akivaizdoje čekistai nesiryžo.
Virgilijus Jaugelis bandė įeiti į teismo salę, bet prie jo priėjo vienas iš dežūruojančių saugumiečių ir įsakė išeiti. V. Jaugelis liko stovėti prie teismo salės durų. Tada jį išvedė ir už „milicijos darbuotojų įžeidimą bei nepaklausymą" nubaudė 15 parų arešto. Tardymo metu vienas milicijos darbuotojas V. Jau-geliui keletą kartų smogė į gerklę kumščiu taip, kad po to suimtasis vos galėjo kalbėti. Tada V. Jaugelis parašė prokurorui skundą. Komisija parašė aktą, kad mušimo žymių nerasta, tiktai tyliai kalbąs. Po kelių dienų V. Jaugelis dėl sveikatos stovio buvo iš arešto paleistas.
Teismo dienomis Norvegijoje vyko Nobelio Taikos premijos įteikimo iškilmės. Vietoje akad. A. Sacharovo, kurio valdžia neleido išvykti, dalyvavo jo žmona. Dvi dienas vakarais A. Sacharovas iš Vilniaus bandė telefonu susisiekti su Oslo, bet nesėkmingai. Vilniaus Cent. pašte užsakymą priėmė. Bet sulaukti nepavyko.
Vėlai vakare, einančius į paštą akad. Sacharovą, jo žentą, A. Terlecką ir dar vieną maskvietį buvo užpuolę chuliganai. A. Terleckas gavo keletą smūgių į veidą, o maskviečius tik iškoliojo. Butas, kur vakarais susirinkdavo disidentai, buvo ypatingoje priežiūroje. Šalia įėjimo į butą per visas teismo dienas stovėjo lengva mašina be žmonių. Aplink namą nuolatos siuvo neaiškūs tipai. Netoliese gatvėje nuolatos budėjo lengvos mašinos. Įeinančius į butą nesislėpdami fotografuodavo. Savo patarnavimus siūlydavo „privačios" mašinos, kurios nuolat atsirasdavo, kai tik kas nors išeidavo iš buto.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkui paskambino tariamas akad. Sacharovo draugas ir pasiūlė savo paslaugas, jeigu vargonininkas norįs ką nors perduoti į Maskvą.
Buvo paskelbta, kad gruodžio 12 dieną 14 vai. bus paskelbtas nuosprendis. Iš tikrųjų nuosprendį pradėjo skaityti 13 vai. 30 min. ir pavėlavusių liudininkų į salę nebeįleido. Disidentai laukė rūmų foje. Akad. Sacharovas Kanados žurnalistui pareiškė pasipiktinimą tokiu žiauriu nuosprendžiu. Iš salės išėjusi „publika", dalyvavusi teisme su spec. leidimais, apsupo disidentus ir ėmė iš jų tyčiotis bei kolioti. Jų tarpe ypač stengėsi „poetas" Keidošius. Neatsiliko ir čekistai — pulk. Kruglovas ir kiti. Lietuviai disidentai protestavo, kad nuosprendis padarytas lietuvių tautos vardu.
Keidošius ir čekistai šaukė, kad tik jie atstovauja lietuvių tautai.
Išsiveržęs iš rūmų akad. Sacharovas pribėgo prie stovinčio „varno" (kalėjimo mašinos — Red.) ir ėmė belsti į jį kumščiu, sakydamas: „Bravo Serioša!" Į milicininkų pastabas akademikas atkirto: „Ši mašina tiek stipri, kiek ir jūsų valdžia!"
Vakare geležinkelio stotyje būrelis vilniečių išlydėjo akad. Sacharovą ir dalį disidentų.
Sekančią dieną su gėlėmis pas Kovaliovo žmoną atėjo keletas lietuvių moterų.
Gruodžio 14 dieną S. Kovaliovo žmona gavo pasimatymą su savo vyru. Jam papasakojo apie gautas gėles ir gerus jam skirtus vilniečių žodžius. Sergiejus Kovaliovas atrodė sveikas ir gerai nusiteikęs. Nuosprendis jo neprislėgė. Tik apgailestavo, kad keletą metų nebegalės prisidėti prie kovos už žmogaus teises.
Tokioj tad atmosferoj vyko „atviras" S. Kovaliovo teismas.
***
Gruodžio 12, laukdami teismo nuosprendžio, Kovaliovo draugai (A. Sacharovas, V. Turčinas, I. Orlovas ir kt.) parašė pareiškimą, kuriame detaliai aprašo už ką ir kaip buvo teisiamas Kovaliovas, kokioje aplinkoje ir su kokiais nukrypimais nuo procesualinių normų vyko teismas. Pareiškime sakoma:
„Mes pareiškiame, kad S. Kavoliovo teismas yra susidorojimas su garbingu ir drąsiu žmogumi, tiek daug paaukojusiu visiems žemės gyventojams ginant teisingumą, viešą informaciją ir teisėtumą".
***
Po S. Kovaliovo teismo 174 tarybiniai disidentai iš 15 miestų pasirašė pareiškimą, reikalaujantį nuteistajam laisvės:
„1975 gruodžio 12 žinomas mokslininkas — biologas ir aktyvus visuomeninio judėjimo už žmogaus teises dalyvis Sergiejus Kovaliovas nuteistas 7 metams griežto režimo ir 3 metams tremties.
S. Kovaliovas savo visuomeninėje veikloje, už kurią buvo teisiamas, kovojo su savivale ir beteisiškumu, išstodavo ginant persekiojamuosius už savo įsitikinimus. Principingas prievartos priešas, jis kovojo žodžiu: viešu protestu, plačia ir teisinga informacija. Jis vienas iš tų, kurie viešai pareiškė apie savo atsakomybę už „Einamųjų Įvykių Kronikos" platinimą. Už tai jis nuteistas, kaip „ypatingai pavojingas nusikaltėlis".
S. Kovaliovas teisme stengėsi apgint „Kroniką" ir kovą už žmogaus teises nuo kaltinimų šmeižikišku-mu ir priešvalstybine pozicija. Teismas, grubiai pažeisdamas viešumo principus ir teismo normas, privertė Kovaliovą atsisakyti nuo tolesnio dalyvavimo teisme.
Akivaizdi tendencija buvo paslėpti šį procesą nuo visuomenės, padaryti jį faktiškai slaptą. Aiškus tokių procesų ir nuosprendžių tikslas: mus norima atpratinti nuo pilietinės atsakomybės, nuo veiksmingos užuojautos ir pagalbos tiems, kurių pažeidžiamos teisės. Mus norima sugrąžinti į tuos laikus, kai panašūs procesai buvo organizuotai patvirtinami, kada nesigirdėjo nė vieno protesto balso.
Mes tikime, kad gėdinga ir savižudžio žydėjimo epocha mūsų šalyje daugiau nepasikartos. Mes reikalaujame nutraukti represijas už apsikeitimą idėjomis ir informacija.
Mes reikalaujame nutraukti persekiojimą tų, kurie gina žmogaus teises, kurie gina žmones, tapusius politinių represijų aukomis.
Mes reikalaujame atšaukti S. Kovaliovo teismo nuosprendį."
Tarp pasirašiusių šį pareiškimą daugelis yra gerai žinomi lietuviams: A. Sacharovas, A. Almarik, E. Boner-Sacharova, N. Bukovskij, T. Velikanova, Grigorenko, dvasin. D. Dudko, R. Medviedev, I. Orlov, V. Turčin, T. Chidorovič, L. Čiukovskaja, A. Terleckas, V. Petkus ir kt.
1975 gruodžio 18 Nobelio Taikos premijos laureatas akadem. Sacharovas spaudos konferencijoj užsienio žurnalistams kalbėjo:
„Šios spaudos konferencijos pradžioje visų pirma noriu pabrėžti, kad Kovaliovas yra nuteistas už gynimą, sąžinei liepiant, kitų žmonių, tapusių, jo giliu įsitikinimu, neteisingumo aukomis... Kaltinimas neįrodė nei noro pakirsti tarybinę valdžią, nei jo veiksmų šmeižikiško pobūdžio. Teismas buvo iššaukiančiai prieš-įstatymiškas — be viešumos, be šalių ginčų, be gynybos ir teisiamojo, be jo paskutinio žodžio. Beveik kaip Stalino laikų „troika"! Arba, norint būti artimesniu mūsų laikams, kaip lagerio teismas...
Teisme figūravo apie 7 epizodai, kuriais teismas norėjo įrodyti „Kronikos" šmeižikišką pobūdį. Kai mes rašėme gruodžio 12 pareiškimą, mes neturėjome „Kronikos" tekstų, su kuriais teismas polemizavo. Šiandien mes galime tvirtinti, kad tik 1-2 mažareikšmiuose atvejuose teismui pavyko sukelti abejonę „Kronikos" informacijos tikrumu.
Kovaliovo suėmimas ir teismas — iššūkis tarybinei ir pasaulinei viešajai nuomonei. Valdžia — po Helsinkio ir Nobelio premijos įteikimo ceremonijos metu — aiškiai norėjo pademonstruoti tvirtumą ir jėgą, leidžiančią paniekinti net savus įstatymus.
Palikti šį iššūkį be atsakymo — reiškia išduoti įžymų žmogų, kartu ir svarbiausius principus, nuo kurių tiek daug priklauso. Reikalauti nuosprendžio Kovaliovui panaikinimo — štai vienintelis galimas atsakymas.
***
Lietuvai S. Kovaliovo auka daug patarnavo.
Teismo procesas ir persekiojimai parodė, kad saugumas savo darbais pajėgus suartinti lietuvių ir rusų tautas.
Lietuviai katalikai dėkingi S. Kovaliovui už kilnią žmogišką širdį ir meldžia Aukščiausiąjį ištvermės, sveikatos ir visokeriopos palaimos. Rusų disidentų aukos padėjo lietuviams pažvelgti į rusų tautą naujomis akimis.
Mes sutiksime rusų mokslininką S. Kovaliovą, grįžtantį iš kalėjimo, kaip savo brolį ir geriausią prietelį.
