LTSR Ministrų tarybai
Nuorašai: Religijų reikalų tarybos prie TSRS TM
įgaliotiniui Lietuvos TSR,
Visų Lietuvos vyskupijų kurijoms,
J.E. Vysk. V. Sladkevičiui,
J.E. Vysk. J. Steponavičiui
Vilniaus arkivyskuijos kunigų
P a r e i š k i m a s
Katalikų Bažnyčios gyvenimui nuo pat pradžios, nuo apaštalų laikų, vadovauja vyskupai su savo galva — popiežium. II Vatikano susirinkimas labai išryškino vyskupų, kaip apaštalų įpėdinių, autoritetingų mokytojų, šventintojų ir tvarkytojų vaidmenį. Visame pasaulyje, neišskiriant jauniausių, besivystančių Afrikos kraštų, vyskupijas tvarko Apaštalų Sosto paskirti vyskupai. Tik trumpais tarpais ?— nuo vieno vyskupo mirties ar pasitraukimo iki kito paskyrimo — numatyti laikini valdytojai, neturintys visų vyskupo galių. Lietuvos vyskupijoms normaliai visada vadovavo vyskupai. Tik XIX a., kai carizmas užsimojo nusilpninti ar net sunaikinti katalikų tikėjimą Lietuvoje, Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos ilgesnį laiką likdavo be vyskupo.
Vilniaus arkivyskupijos kunigams, mūsų tikintiesiems, taip pat visiems Lietuvos katalikams skaudu, kad jau penkiolikti metai, t.y. nuo 1961 metų pradžios Vilniuje nėra katalikų vyskupo. Apaštalų Sosto paskirtas vyskupas Julijonas Steponavičius valstybės valdžios patvarkymu nutremtas į tolimą Žagarę ir jam neleidžiama eiti savo pareigų.
Kunigams ir tikintiesiems toks valdžios organų sprendimas ir toks ilgas vyskupo nutrėmimas yra nesuprantamas. Mes pažįstame vysk. J. Steponavičių kaip ramų, sąžiningą, darbštų ir lojalų pilietį. Nei buržuaziniais, nei nacių okupacijos, nei tarybiniais laikais jis nėra padaręs jokių antitarybinių pareiškimų, nei užsiiminėjęs bet kokia antitarybine veikla. Tapęs vyskupu, jis rūpinosi, kad kunigai tvarkingai dirbtų bažnytinį darbą. Kiek mums žinoma, tarp jo ir tuometinio Religijų reikalų tarybos įgaliotinio yra buvęs vienas kitas nesusipratimas, bet todėl, kad Įgaliotinis, peržengdamas savo kompetenciją, kišdavosi į Bažnyčios vidaus reikalus, bandė priversti vyskupą, kad pats griautų savo autoritetą slopinančiais religinį gyvenimą potvarkiais. Jeigu tokių kišimusi nebūtų buvę, vysk. J. Steponavičius niekuomet nebūtų prieštaravęs tarybinės valdžios atstovams.
Mes girdime, kad ir kitų kraštų tikintieji piktinasi vyskupo pašalinimu iš Vilniaus be jokio nusikaltimo iš jo pusės, vien už tikėjimo meilę ir savo pareigų gerbimą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad Apaštalų Sostas per vyskupą K. Paltaroką buvo suderinęs su vyriausybe kun. Julijono kandidatūrą į vyskupus, — jis nušalintas be konsultacijos su Apaštalų Sostu ir be įspėjimo.
Kadangi pastaraisiais metais tarybinė spauda ir radijas nuolat akcentuoja Tarybinės vyriausybės nesikišimą į Bažnyčios vidaus reikalus ir kadangi visi mes norime normalių santykių tarp valstybės ir Bažnyčios, tarp vyriausybės ir tikinčiųjų piliečių, mes labai prašome Lietuvos TSR Ministrų Tarybą leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti į Vilnių ir ramiai eiti savovyskupiškaspareigas.
Vilnius,1975 rugsėjo 25 d.
K. Garuckas, A. Mačiulis, V. Černiauskas, A. Simonaitis, J. Kardelis, J. Baltušis, A. Ulickas, A. Kanišauskas, A. Keina, J. Budrevičius, N. Pakalka, K. Gajausmas, B. Jaura, B. Šakėnas, K. Molis, M. Petravičius, K. Pukėnas, dr. S. Malachovski, N. Jaura, S. Kakarieka, B. Stonys, A. Lachovič, dr. K. Kulak, J. Saulius, C. Taraškevičius, R. Blažys, V. Navicki, P. Daunoras, D. Valančiauskas, N. Norkūnas, J. Kukta, D. Valiukonis, K. Valeikis, J. Slėnis, J. Lauriūnas, S. Valiukėnas, I. Jakutis, S. Tunaitis, A. Merkys, D. Puidokas, A. Petronis,, K. Vaičionis, K. Žemėnas, J. Balčiūnas, B. Laurinavičius, H. Kitauskas, J. Vaitonis, A. Andriuškevičius, A. Čiūras, K. Gailius, V. Aliulis, V. Zavadskis, A. Tamulaitis, V. Velimanski, L. Ivančik, J. Obremski, J. Charu-kievič, P. Jankus, S. Toporek, J. Grigaitis, A. Dziekan, A. Trusevič, J. Tunaitis, M. Žemaitis, S. Markevič, L. Lavcevič.
Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Centro
Komiteto Generaliniam Sekretoriui
Leonidui Brežnevui
Nuorašai: 1. TSRS Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui,
2. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui,
3. Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui,
4. Vilniaus arkivyskupijos valdytojui
Ignalinos rajonas, Mielagėnai,
kun. Vladislovo Černiausko
P a r e i š k i m a s
1974 lapkričio 14 pasiunčiau TSRS Centro Komiteto Generaliniam Sekretoriui pareiškimą. Jo nuorašus — TSRS Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui, Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui, Vilniaus arkivyskupijos Valdytojui. Pareiškime aprašiau ateistų daromas skriaudas Mielagėnų ir Trakų parapijų tikintiesiems. Atsakymo negavau nė iš vienos virš minėtos įstaigos. Tik 1974 gruodžio 26 mane buvo pasikvietęs į Mielagėnų DŽD Tarybos vykdomąjį komitetą Ignalinos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Vaitonis, o 1975 sausio 20 — į Vilnių Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas.
Įgaliotinis K. Tumėnas nepatenkintas kalbėjo: „Kodėl rašai pareiškimus į Maskvą? Pareiškimus rašyti ne klebono, o bažnyčios komiteto reikalas". Sakė, kad pareiškimas esąs be pagrindo ir kad į tokius raštus ateityje nekreipsiąs dėmesio. „Raštu niekad neatsakysime. Jeigu tokius atsakymus jums duosi raštu, tai užsienio radijas tuoj ims visa perdavinėti"'. Tą patį sakė ir A. Vaitonis: „Jūs turite žinoti, kad jūsų skundai bus prisiųsti mums. Tokių menkų dalykų tirti niekas nevažiuos iš Maskvos. Atsakymo jums niekas nedavė ir neduos".
Gruodžio 26 d. A. Vaitonis man rodė bažnyčios remontams leidimus, kurių anksčiau nematė nei bažnyčios komitetas, nei aš, ir teigė, kad jie buvę prisiųsti Mielagėnų DŽD tarybai, kad tai žinojęs bažnyčios komitetas, o man, kaip parapijos klebonui, jie neprivalėję apie tai sakyti. Paprašiau parodyti raštą, draudžiantį bet kokį mūsų bažnyčios remontą, po kuriuo 1974 m. gegužės mėn. liepė pasirašyti man ir bažnyčios komiteto pirmininkui J. Bajoriūnui. Parodė visai kito turinio raštą. Kokia klasta!
Be to, Vaitonis pabrėžė, kad kunigui rūpintis bažnyčios remonto reikalais negalima: „Tiems, kurie imasi ar imsis iniciatyvos vadovauti, nulaužysime ragus ir atimsime teisę eiti kunigo pareigas, o jei jūs eisite kunigo pareigas ir vadovausite, priversime to nedaryti".
Civilinė ateistinė valdžia remontuoti bažnyčias draudžia, tai aišku iš anksčiau pažymėtų civilinės valdžios atstovų pasisakymų, o jas naikinti — leidžia. Pvz., 1974 m. liepos iš 16 į 17 dieną kažkas naktį įsilaužęs į Mielagėnų bažnyčią, išniekino Švenčiausiąjį, o 1975 m. balandžio 7 d. pamaldų metu padegė bažnyčią. Iškviesta rajono milicija pasitenkino tik padarytų nusikaltimų apžiūrėjimu, o chuliganų visai neieškojo. Esančios aplinkybės verčia manyti, kad šiuos nusikaltimus įvykdė vietiniai ateistai, kuriems pritaria ir milicija.
Iš viso, kas aukščiau pasakyta ir 1974 m. lapkričio 14 dienos pareiškime TSRS Centro Komiteto Generaliniam Sekretoriui parašyta, aiškiai matosi, kad tarybinėje Lietuvoje Katalikų Bažnyčia žiauriai persekiojama, o tikintieji diskriminuojami.
Prašome TSKP CK Generalinį Sekretorių užtikrinti Lietuvos katalikams teisę naudotis religijos laisve, kurią skelbia konstitucija ir Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija.
Mielagėnų bažnyčios administratorius
kun. A. Černiauskas
Mielagėnai, 1975.VI.23.
Vakarų Europos ir Tarybų Sąjungos intelektualams:
H. Bieliui, G. Grasui, L. Kolskovskiui,
E. Jonesku, S. Siniavskiui,
A. Solženicynui ir A. Sacharovui
Lietuvių tautą vėl ištiko skaudi nelaimė: š. m. lapkričio 5 d. po traukiniu žuvo talentingas poetas ir mokslininkas Mindaugas Tamonis. Vėl paslaptingoji KGB ranka sunaikino vos 35-rių metų amžiaus kūrybingą, kilnios sielos žmogų.
Praėjusiais metais M. Tamonis, Paminklų konservavimo instituto vyr. inžinierius, technikos mokslų kandidatas, atvirame laiške karštai išreiškė protestą prieš lietuvių tautos priespaudą, reikalavo jai elementariausių teisių. Už šį drąsų protestą M. Tamonis buvo uždarytas į Vilniaus m. Vasaros g. Nr. 5 psichiatrinę ligoninę ir čia išlaikytas 4 mėnesius.
Š. m. birželio 25 d. M. Tamonis kreipėsi laišku į Lietuvos KP CK, reikšdamas susirūpinimą dėl neostalinizmo grėsmės ir protestuodamas prieš lietuvių kultūros slopinimą. Birželio 27 d. jis vėl prievartabuvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Nepakėlusi šios sūnaus nelaimės, birželio 29 nuo širdies priepuolio mirė jo motina.
Po mėnesio M. Tamonis buvo išleistas iš ligoninės, tačiau pastaruoju metų, t. y. prieš lapkričio 5 d., jis vėl gavo šaukimą atvykti į ligoninę, bet nebenuvyko.
M. Tamonis, antrą kartą grįžęs iš ligoninės, buvo įvairiais būdais ignoruojamas ir persekiojamas.
Šeima — du vaikai ir žmona liko be maitintojo, tauta neteko idealisto patrioto, gabaus poeto ir mokslininko. Keliasdešimt eilučių drąsių tiesos žodžių M. Tamoniui kainavo gyvybę.
1969 lapkričio 5 d. nukamuotas nuolatinių grumtynių dėl teisės būti sąžiningu menininku ir lietuviu mirė nuo insulto talentingas grafikas Arūnas Tarabilda. Šis taip pat 35 metų dailininkas savo laiku buvo tardomas, po to atiduotas rekrūtu į tankų dalinį, kur, manoma, bus patyręs radiacijos poveikį. Taip nutrūko prasmingos Lietuvai skirtos kūrybos posmai.
1970 m. rudenį mįslingomis aplinkybėmis žuvo gabus mokslininkas, Vilniaus universiteto lietuviu, kalbos profesorius dr. J. Kazlauskas. Šis 40 metų pažangus ir aktyvus mokslininkas savo drąsiomis baltistikos mokslo teorijomis jau buvo susilaukęs valdžios nemalonės.
Panašių faktų būtų galima nurodyti ir daugiau.
Šiandien Lietuvoje pačioms talentingiausioms ir kūrybingiausioms asmenybėms, nenutraukusioms ryšių su tauta, surakintos lūpos. Tylėjimas — egzistavimo kaina. O tų, kurie ryžtasi prabilti ir siekia tautai šviesesnių dienų, laukia dideli nemalonumai, ir jų gyvenimo kelias nutrūksta gana nelauktai.
Priespaudos ir konformizmo sąlygomis tautai nepaprastai sunku išauginti ir subrandinti kilnių polėkių, kūrybingas ir veržlias asmenybes. Todėl jų netekimas tolygus nacijos išnykimui. Dabarties aplinkybėmis fizinis genocidas nebeįmanomas. Vietoje jo naudojamas rafinuotas, klastingas ir nuoseklus lietuvių tautos kūrybinių asmenybių naikinimas. Tai rodo paskutinių metų įvykiai, tai patvirtina ir M. Tamonio likimas. Lietuvių tauta, šimtmečiais turėjusi savo valstybingumą, sukūrusi savitą kultūrą ir nemažus dvasinius turtus, negali būti palikta istorijos proceso sauvalei. .. Ji nori eiti kartu su gyvenimo pažanga, ji nori naudotis tomis teisėmis ir laisvėmis, kurias turi kitos tautos.
Gerbiami Lietuvos bičiuliai! Jūsų talentingi, kupini humanizmo kūriniai, gerai žinomi ir Letuvoje. Jūsų idėjos susilaukė karšto pritarimo ir daugelio lietuvių širdyse. Jūsų vardai tariami čia su pagarba ir meile.
Mes prašome: padėkite mums šventoje kovoje dėl Lietuvos laisvės, dėl jos šviesesnių dienų, dėl elementariausių žmogaus teisių.
Mes prašome tarti protesto žodį dėl mums daromų skriaudų, dėl mūsų inteligentijos slopinimo ir rafinuoto jos naikinimo, dėl tragiško M. Tamonio ir kitų intelektualų likimo.
L i e t u v i a i
1975 m. lapkričio mėn.
***
