TSRS Saugumo Komiteto Pirmininkui I. V. Andropovui
1974 m. gruodžio 23 d. penki čekistai ir du komjaunimo aktyvistai atvyko „pasveikinti" manęs Šv. Kalėdų proga. Kaip kalėdinę dovaną, jie atnešė kratos orderį. Tai tam tikra prasme jubiliejus, nes lygiai prieš 30 metų mano tėvo namuose buvo padaryta pirmoji krata (Krivasalio kaimas, Ignalinos raj.).
1944-47 m. daug kartų mane kratė saugumas be prokuroro sankcijos. 1949-1955 m. čekistai buvo per daug užimti, kad gaištų laiką užsiimti kratomis. Tiesiog kviesdavosi į karinį komisariatą ir iš ten nusivež-davo į MGB.
Po XX partijos suvažiavimo kratė mane dažniausiai su formalia prokuroro sankcija. Retkarčiais krato mane slaptai. Pvz., 1964 m. spalio 16 d. atvyko pas mano uošvienę Uršulę Keraitienę ir ją nusivežė į saugumą pasikalbėti apie reikalus žento, kuris, jų žodžiais tariant, retai lanko bažnyčią ir, kovodamas su tarybine valdžia, pasirinko draugais rusus ir net žydus. Tuo laiku kiti čekistai tikrino mano knygas ir užrašus.
Už ką KGB mane terorizuoja daugiau kaip 30 metų?
Mano tėvai teturėjo vos 3 ha žemės ir todėl jiems dažnai teko bernauti dvarininkams. 1940 m. tarybinė valdžia jiems davė 3 ha, o 1944 m. 7 ha. Mano dėdė 1940-1941 m. dažnai įtikinėdavo mano tėvą, kad tik tėvelis Stalinas išgelbėjo nuo skurdo visą mūsų giminę. Vis dėlto, 1941.VI.14 jį su žmona ir mažais vaikais išsiuntė į Sibirą. Pakeliui jį atskyrė nuo šeimos ir uždarė į lagerį, kuriame jis po kelių mėnesių žuvo. Badu mirė ir jo žmona.
1941 m. birželio mėn. naktis iš 14 į 15 d. liko mano prisiminimuose amžinai. Tėvai nuėjo atsisveikinti su vežamaisiais į Sibirą. Jų laukdamas aš, 13 metų berniukas, tapau suaugusiu. Tą naktį mano sieloje gimė neišdildoma neapykanta Stalinui... Kada studijuodamas klausydavau paskaitų apie nesavanaudišką Stalino meilę lietuvių tautai, neapkęsdavau ir tų, kurie skleisdavo šį melą.
1941 m. birželio mėn. rusus pakeitė vokiečiai. Jie žmones šaudė vien už tai, kad šie gimė žydais. Visa siela nepakęsdamas fašizmo ir teroro, aš džiaugiausi galėdamas padėti karo belaisviams rusams. Tačiau stebėjausi, kad 1942 m. rudenį Švenčionėliuose rusiškai kalbantys sargybiniai manęs prie jų neprileisdavo. Tiktai tada, kai žiemą belaisvius ėmė saugoti seni vokiečių kariai, aš atiduodavau belaisviams paskutinį duonos kąsnį.
Mano tėvai nekartą priglausdavo pabėgusius iš nelaisvės rusų karius ir jiems padėdavo. Tačiau 1945 m. pavasarį sugrįžusi Tarybinė Armija atsidėkojo tėvui tik „areštu". Tiesa, jie pasitenkino jį tik sumušdami.
Liepos 27 d. mane areštavo už dalyvavimą pogrindinėje organizacijoje „Geležinis Vilkas", apie kurią aš net neturėjo supratimo. Kada NKVD kareiviai mus, 6 „vilkus", perdavė Švenčionių KBZ viršilai, šis juos iškoliojo, kad jie mūsų nesušaudė vietoje, nes „visi lietuviai fašistai ir banditai". Tiems banditams tuomet tebuvo 13 -16 metų amžiaus. Ne tik mano šeima, bet ir niekas mūsų kaime netarnavo okupantams. Į vokiečių kariuomenės šaukimo punktą atvyko vos vienas jaunuolis ir tas pats pabėgo. Niekas nestojo ir į Raudonąją Armiją. Krivasalio jaunimas tapo Lietuvos partizanais (kuriuos jūs vadinate banditais). Aš nepasekiau jų pavyzdžiu, kadangi bijojau ginklų, kraujo ir tikėjausi pragyventi tuos metus su niekuo ne-susidėdamas. Vis dėlto saugumo organai neleido likti bešališku stebėtoju.
Mano pirmasis areštas 1945 m. truko 2 mėn. Per tuos du mėnesius gavau daug gerų pamokų. Leitenantai Mikolaičikas ir Pavlovas, seržantas Kizenkovas lavinosi mušdami mane ir mano draugus ginklų buožėmis, šautuvo valytuvais ir kitais įrankiais, net inscenizavo mūsų sušaudymą, liepdami išsikasti duobes.
Nežiūrint to, aš iš kalėjimo neišsinešiau neapykantos jausmo savo budeliams. Greit viską pamiršau, viską atleidau. Vis dėlto saugumas nieko nepamiršo. Saugumiečiai greičiausiai galvojo, kad per du mėnesius jiems pavyko išugdyti manyje sąmoningą lietuvį, ir pradėjo mane sekti. Dažnai kratydavo kelionių metu — autobusuose, traukiniuose.
1946 m. rudenį aš atvykau mokytis į Vilnių ir išsinuomavau kartu su draugu V. kambarį. Mes buvome skirtingi žmonės. V. tėvas ir brolis jau 1945 m. buvo nuteisti, o kitas jo brolis, vadovavęs partizanų būriui, žuvo Labanoro miške 1945 m. kovo mėn. mūšyje tarp NKVD kariuomenės ir 400 - 500 partizanų. V. draugai — Juozas Bulika ir Adolfas Kuryla — nebuvo mano draugai. Tačiau 1949 m. gegužės 19 mane nusivedė į MGB ir apkaltino už ryšio palaikymą su jais. Pasirodė, kad Kuryla buvo areštuotas, o Bulika užverbuotas ir pasiųstas į vieną partizanų būrį. V., su kuriuo draugavo Bulika ir Kuryla, MGB net neišsikvietė. Kodėl? Ar ne todėl, kad 1949 m. gegužės mėn. pasislėpė nuo arešto dėl mūsų „bylos", o man buvo sudaryta proga susipažinti su tarybiniu kalėjimu, ir MGB akyse aš skaičiausi pavojingesnis už jį?
1950 m. balandžio mėn. mane vėl nusivedė į MGB. Kadangi aš 1949 m. įstojau į komjaunimą, čekistas man pasiūlė išaiškinti tariamai perėjusį į priešų pusę jų agentą Buliką. Taip pat pavedė sekti studentų nuotaikas ir apie jas pranešinėti jam telefonu. Aš nė karto nepaskambinau ir laikinai buvau paliktas ramybėje.
1952 m. balandžio mėn. 2 d. suėmė mano draugą A., apkaltino jį už pasikėsinimo organizavimą prieš Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Pirmininką J. Paleckį. Kapitonas Danilčevas (šiandien VRM pulkininkas) įkalbinėjo mane, kaip komjaunuolį ir neturtingų tėvų vaiką, padėti išaiškinti dvarininko sūnų A.
Man atsisakius, kap. Danilčevas KGB vardu grasino keršyti man per visą gyvenimą. Tų metų rudenį Vilniaus Valst. Universiteto kadrų skyriaus viršininkei Monochinai reikalaujant, mane pašalino iš komjaunimo, grasino pašalinti iš universiteto ir paimti į kariuomenę. Išgelbėjo elgetiška socialinė kilmė ir, svarbiausia — Stalino mirtis. Čekistas Bulyginas (šiandien advokatas) grasino „pasodinti", bet ir jam sutrukdė Stalino mirtis.
1954 m. baigęs universitetą, pradėjau dirbti TSRS Valst. Banko Lietuvos respublikinėj kontoroje. Tame skyriuje, kuriame aš dirbau, lietuvių nebuvo. Rusai, čia išdirbę 10 ir daugiau metų (kai kurie iš jų dirbo Lietuvoje 1940- 1941 m.), nemokėjo nė žodžio lietuviškai ir nič nieko nežinojo apie Lietuvą. Aš negalėjau jų įtikinti, kad lietuvių kalba nėra vokiečių kalbos tarmė, kad lietuviai nebendraudavo su vokiečiais II Pasaulinio karo metu ir kad Lietuva buvo vienintelė vokiečių okupuota šalis, kur jiems nepavyko suorganizuoti SS legionų (už ką okupantai uždarė visas Lietuvos aukštąsias ir dalį vidurinių mokyklų). Manęs klausdavo, kokia kalba aš kalbuosi su savo dukra ir į kokią mokyklą rengiuos ją leisti. Reikėjo aiškinti, kad lietuvių tautinė sąmonė esanti aukštesnė už tarybinės Šiaurės klajoklių tautinį susipratimą. Kokie buvo mano pokalbininkų veidai, kai aš jiems išdėsčiau istorinius faktus apie tai, kad Lietuva valdė tokius miestus: Kijevą, Kurską, Minską, Smolenską ir kad šiaurinę Odesą įkūrė Lietuvos kunigaikštis Vytautas! Ir pasklido gandas, kad aš nacionalistas. Pasipylė skundai į KGB. Biurokratai įkalbėjo kontoros valdytoją Knyvą pašalinti mane iš kontoros.
1955 m. rudenį mane perkėlė į Dzeržinskio skyrių, paskyrė man mažesnę algą. Tačiau „atodrėkis" po Stalino mirties dar tęsėsi, ir valdytojas grąžino mane į kontorą, paskyrė miesto valdybos viršininko pavaduotoju, leisdamas mokytis stacionarinėje aspirantūroje.
Po Stalino mirties lietuvių etnografinėse žemėse, priskirtose Baltarusijai, prasidėjo sąjūdis steigti lietuviškas mokyklas. Prie to sąjūdžio, vadovaujamo akademiko J. Balčikonio ir T. Ivanausko, prisijungiau ir aš. Kartu su studentais važiuodavome į Baltarusiją, lankydavome lietuvių kaimus, atveždavome lietuviškų tarybinių laikraščių, lietuvių tarybinių knygų. Tuo metu ir Lenkijos valstybės ribose buvusios lietuviškose srityse buvo steigiamos lietuviškos mokyklos. Aš susirašinėdavau su tų mokyklų mokytojais ir siun-tinėdavau jiems lietuviškas tarybines knygas. Aš nelaikiau, kad mano veikimas prieštarauja Tarybinei Konstitucijai. Vis dėlto KGB buvo kitos nuomonės. Jie pasiuntė į aktyvių veikėjų tarpą savo agentą Titlių, dirbusį „Vaizdo" spaustuvėje. Jis pasiūlė V. Laugaliui įkurti pogrindinę organizaciją „Tautinis Frontas" ir siekė, kad jo centre būtų ekonomistas. Vengrijos sukilimo metu Laugalis pakvietė mane į vieną jo bendraminčių susirinkimą. Atėjo tik vienas Laugalio draugas — J. Semėnas. Išsiskyrėme nieko nesutarę. Po kelių mėnesių Laugalis mane prašė paimti iš Titliaus spaustuvės šriftą. Aš atsisakiau. Tuo ir baigėsi mano pogrindinė veikla. Vengrijos dvasia greitai išsisklaidė. Nurimo ir lietuviškieji „sąmokslininkai". Laugalis išvyko mokytojauti į rajoną. Bet po metų nuo pirmojo ir paskutiniojo mūsų susitikimo KGB nutarė mus suimti.
Krata 1957 m. per Kūčias nedavė jokios inkriminuojančios medžiagos. Saugumas mane tardė dvi paras be pertraukos, pasinaudodami akademiko Pavlovo mokslo laimėjimais sąlyginių refleksų srityje. Kada ir tai nepadėjo, davė man stipriai veikiančių narkotikų. Kap. Kolgovas (dabar pulkininkas) įkalbėjo mane išgerti butelį limonado... Po to ištisai savaitei likau abejingas ne tik savo, bet ir artimųjų likimui. Kapitonui diktuojant, parašiau „nuoširdų prisipažinimą".
Buitinės sąlygos KGB kalėjime buvo pakenčiamos. Visomis priemonėmis buvo siekiama mane morališkai kankinti; lyg atsitiktinai mane uždarė į 27 kamerą, pro kurios langelį kiekvieną rytą matydavau troleibusų sustojime savo nėščią žmoną, lydinčią į vaikų darželį 4 metų dukrą. Ištisą mėnesį manęs neskuto ir po to nuvežė parodyti tėvams, pakankinti juos mano išvaizda, o mane — tėvų ašaromis. Įsitikinę, kad gerai pakeliu kalinimą vienutėje, į kamerą atvedė jėzuitą T. Aleksandrą Markaitj, visiškai suardyta sveikata. Patekęs čia trečią kartą, Markaitis kankinosi dėl visiškos nemigos ir baimės, kad tuoj pat jį iškvies lietuviškos KGB pirmininko pavaduotojas pulk. Martavičius (dabar Vilniaus miesto prekybos kadrų skyriaus viršininkas), ir žiauriai jį sumuš, kaip mušdavo 1949 m. Tyliais pavasario vakarais girdėdavome į magnetofono juostelę įrašytus savo vaikų balsus...
Be „Tautinio Fronto", mane kaltino tarybinės marksistinės filosofijos pagrindų griovimu. LTSR Aukščiausios Tarybos deputato, lietuvių literatūros klasiko Antano Žukausko-Vienuolio kalbų ir testamento platinimu. 1956.XII.1 sesijoje Vienuolis pasmerkė Vilniaus krašto polonizaciją, o 1957 m. pavasario sesijoje jam neleido ginti mūsų tremtinių Sibire. Tačiau abi kalbos ir testamentas (kuriame Vienuolis prašė pastatyti ant jo kapo kryžių), buvo platinami lietuvių pogrindžio spaudoje.
Netgi tardytojai neišdrįso prie bylos prijungti tokios „kaltinamosios medžiagos". Tačiau ši medžiaga suvaidino didelį vaidmenį man nustatant bausmės dydį. Resp. prokuroras Galinaitis V. Teismo proceso pertraukų metu dažnai bėgdavo už užkulisių ir ilgai pasilikdavo abu su teisėju. Prokuroro rankose mes matėme minėtos medžiagos fotokopijas. Nepamiršo mano ryšių su Baltarusijos ir Lenkijos lietuviais. Nors, kaip tvirtino tardytojas Pilelis, šių ryšių nebuvo galima griežtai įsprausti į baudžiamojo kodekso straipsnį, tačiau tai davė pagrindo mane charakterizuoti kaip Lietuvos nacionalistą.
Teismui nepavyko įrodyti antitarybinės agitacijos, kurią esąs pravedęs filosofijos seminaruose. Todėl mane nuteisė tik 4 metams. Nuteisė ne už atliktus veiksmus, bet už tai, kad galėjau juos padaryti, jeigu man nebūtų sutrukdę budrieji čekistai.
Prie mūsų bylos buvo prijungti dar 7 man nepažįstami inteligentai, iš kurių vienas buvo kaltinamas už lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto rinktinių raštų ir Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio „Vivos plango, mortuos voco" platinimą. Teismas „įrodė", kad šį eilėraštį poetas parašė 1947 m., todėl jis antitarybinis.
Po teismo kap. Chlopovas (dabar pulkininkas) įtikinėjo mane: „Atšiaurus klimatas ir sunkus fizinis darbas išvalys nacionalinėmis šiukšlėmis užterštus tavo smegenis". Ir dar kaip valė! Vienoje iš Ozerlago statybų teko patirti nemaža vargo. Tačiau, sugrįžęs į tėvynę, greitai pajutau, kad, kai kurių biurokratų nuomone, mano smegenys dar ne tiek „pravalyti", jog man būtų galima patikėti ekonomisto vieta su 100 rublių alga.
Pagaliau pavyko gauti dispačerio vietą.
Lageriuose liko nemaža draugų, su kuriais pastoviai susirašinėdavau. Tai nepatiko KGB. Sekimas sustiprėjo. KGB bandė užverbuoti net artimą mano giminaitį, kuris privalėjo sekti mane. Apie savo vargus parašiau į lagerį R. Skeiveriui. Padažnėjo iškvietimai į KGB „pasikalbėti". Pulk. Dušauskis (dabar atsargoje), kovos su užsienio žvalgyba skyriaus viršininkas Knedis, papulk. Kardanovskis, nežinomo laipsnio ir pareigų čekistas Karpuchinas, kap. Ščesnavičius (dabar papulk.) — visi gėdino mane už nacionalizmą. Aš gi klausdavau juos, kodėl rusai, arabai, afrikiečiai didžiuojasi savo nacionalizmu, o lietuvis turi jo gėdytis. Kodėl meilė Rusijai mūsuose laikoma tarybiniu patriotizmu, o meilė Lietuvai — buržuaziniu nacionalizmu? Aukštas pareigas užimą čekistai pasiūlė man: arba parašyti į laikraštį buvusios nepriklausomos Lietuvos Socialinę santvarką smerkiantį straipsnį, arba dar kartą atsidurti teisiamųjų suole. Straipsnio neparašiau. Bylą perdavė „Puntuko" gamyklos visuomeniniam teismui. Perauklėti mane sutiko laboratorijos viršininkas V. Grabauskas. Jis grubiomis priemonėmis bandė pakeisti mano įsitikinimus: vertė tapti draugovininku, stoti į profsąjungą, kvietė dalyvauti šventinėse demonstracijose. Už nepaklausmumą Grabauskas taikė man ekonomines sankcijas: mokėjo 30 nuoš. mažesnę algą, negu bendradarbiams su viduriniu išsilavinimu. Su 6 asmenų šeima gyvenau 23 m. bute be jokių patogumų. Mano žmonai buvo pažadėtas paaukštinimas ir 2 kambarių butas. Kažkas paskambino jos viršininkui, ir svajonė apie gyvenimo sąlygų pagerinimą išsisklaidė.
1967 m. rudenį prie KGB įstaigos mane sulaikė kap. Ščesnavičius ir privertė „pasišnekėti". Jis apkaltino mane už skleidimą antitarybinių gandų, slypinčių Aleksandro Solženicyno laiške TSRS rašytojų suvažiavimui. Jis įtikinėjo mane, kad laišką sufabrikavo užsienio žvalgyba, kurią demaskuos pats Aleksandras Isaevičius.
Tuo metu Vilniaus valst. Universitete neakivaizdiniame skyriuje studijavau istoriją. 3 kartus viešai gyniau savo tautos istoriją. KGB užrašė mano kalbas. 1968.V.23 „Sigmos" klube literatūrininkų diskusijų metu apkaltinau dramaturge Dalią Urnevičiūtę ir kitus rašytojus už nepagarbą istorinei tiesai. Kap. Ščesnavičius, čekistas Karpuchinas už tai vėl mėgino sudaryti bylą. Tačiau net nuo manęs nukentėjusieji atsisakė būti melagingais liudininkais.
Kurį laiką lankiau Lietuvos valstybės ir rusų literatūros istorijos paskaitas drauge su stacionaro studentais. Netrukus VVU prorektorius B. Sudavičius uždraudė man lankyti šias paskaitas. 1969 m. pradžioje jis sušaukė Lietuvos istorijos katedros skubų posėdį ir pareikalavo iš dėstytojų imtis visų priemonių man neišduoti istoriko diplomo. Šią užduotį sutiko įvykdyti doc. S. Lazutka, pasisiūlęs vadovauti mano diplominiam darbui. Nors ir žinojau apie S. Lazutkos veiklą LKP CK (ten jis dirbo skyriaus vedėju) ir prorektoriaujant VVU, jam vis dėlto pavyko papirkti mane pseudoliberalizmu. Parašiau diplominį darbą tema „Lietuva Rusojos valdžioje (1795- 1915)" ir atidaviau vadovui. Balandžio 25 d. ryte atvyko 3 saugumiečiai, kurių tarpe kap. Ščesnavičius. Paėmė senus prieškarinius žurnalus, knygas apie Lietuvos istoriją, išrašus iš knygų ir laikraščių. Po kelių dienų, grąžindamas diplominio darbo juodraštį, majoras Kazys (dabar papulk.) įspėjo, — jeigu aš branginu laisvę, privalau niekam nerodyti savo darbo, dvelkiančio neapykanta Rusijai... Kalėjimas už meilės stoką carinei Rusijai? Už ką privalau ją mylėti? Už tai, kad diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis susilpnino Lietuvos— Lenkijos valstybę ir 1795 m. atnešė mano tautai vergiją? O, gal būt, už tai, kad mano tėvą privertė kariauti, ginant jos imperialistinius interesus? Iš karo tėvas grįžo invalidu.
Tuo laiku KGB ir toliau bandė man sudaryti bylą. Pasirodė kažkoks Juozas Bernotas. Jis ragino mane ir V. Petkų padėti jam kovoti su tarybų valdžia, gėdino mus už neveiklumą ir t.t. Siūlė sudaryti komitetą Ginsburgui ir Galanskovui ginti. Šis patyręs provokatorius nieko nepešė.
1972.1.14 grįžęs į namus vėlai vakare radau kap. Trakimą (dabar majoras). Jis nusivežė mane išklausyti ilgų ir grubių pulk. Ščesnavičiaus monologų.
Tą naktį Piotro Jakiro bute Maskvoje per kratą buvo rasta Simo Kudirkos kalba teisme, o Stasio Jako bute Vilniuje — mašinėlė, kuria buvo atspausdinta ši kalba. KGB nusprendė, kad tai mano darbas. Vėl prasidėjo šaukimai į KGB, tardymai... KGB Jakui priekaištavo, kad jis, būdamas komunistas, o jo draugas Vaclovas Sevrukas — komjaunuolis, užkibo ant nacionalistų meškerės; įkalbinėjo jį padėti demaskuoti nacionalistus, žadėjo laisvę už parodymus prieš mane. Negavę „demaskuojančių" parodymų, KGB negalėjo manęs patraukti teismo atsakomybėn. Bet papulk. Baltinas išpranašavo, kad „balansuodamas ant bedugnės krašto, greitai pateksi į kalėjimą".
1973 m. gegužės 23 d. milicija sulaikė 2 konditerijos cecho ekspeditorius — L. Geicą ir F. Svirskį. Aš laikinai vadovavau tam cechui. Ekspeditoriai prisipažino, kad per ketvirtį jie išvežė produkcijos be dokumentų už 210 rublių. Ekspeditorius, bufetininkas ir konditerius milicijoje įtikinėjo, kad per 9 mėn. pasisavinau didelę sumą pinigų, už kuriuos finansavau nacionalistinį pogrindį. Už parodymus prieš mane, sugautus su įkalčiais ekspeditorius paleido, o mane areštavo.
Miesto milicijoje visi džiūgavo. Vyr. leit. Gedmantas gyrėsi, kad kelerius metus sekė mane, turėdamas užduotį man sufabrikuoti bylą už kyšius. „Tada, — pasakė jis, — 15 metų būtų užtikrintai, o dabar mums teks dar padirbėti".
Tardymas prasidėjo ne nuo bylos aplinkybių aiškinimo, bet nuo pokalbių pašalinėmis temomis. Majoras Laščenko, kurio asmenyje lengva buvo pažinti KGB auklėtinį, žiūrėjo į mane kaip į pasmerktąjį ir buvo nuostabiai atviras. Kalbant nacionalistiniu klausimu, sutikau, kad mažos tautos turi asimiliuotis. Tačiau jų nutautėjimo procesas pasibaigs po daugelio šimtų metų ir todėl, mano manymu, nėra reikalo jį greitinti dirbtinomis priemonėmis. Tačiau majoras tvirtino, kad natūralus asimiliacijos procesas yra „skaudus", ir kaip tik pateisinamos visos priemonės, greitinančios tautų susiliejimą. Smerkdamas mano pažiūras, jis baigė „pašnekesį" tokiais žodžiais: „Jūs nematėte, kaip mes sutriuškinome Vengrijos kontrrevoliuciją. Jeigu būtumėte matę, jūs, lietuviai, nekeltumėte savo galvų. Lietuva! Jūsų Lietuva, kaip blusa, štai kaip (didžiojo piršto nagu padarė išraiškų žestą), ir nėra jos!
Po kratos mano bute majoras Laščenko grįžo tik su senų lietuviškų žurnalų komplektais. Kaip vėliau pasakojo šeima, majoras labai piktinosi mano kambaryje kabojusiu žemėlapiu (išleistu Liaudies Lenkijoje), kuriame pavaizduota 16-to amžiaus Lietuva. Kaip esą galima tokį žemėplapį rodyti mokiniams?
Laikino arešto kameroje (KPZ) visada atsiranda panašaus likimo suimtųjų, kažkas turįs galimybę susisiekti su pasauliu už grotų ir esąs pasiruošęs tau padėti. Pasakojimais apie tavęs laukiančias bausmes, apie pasipriešinimo valdžiai beprasmiškumą, apie galimybę išsilaisvinti (jeigu būsi nuolankus ir bendradarbiausi su jais). Kaip taisyklė — šie žmonės pirmomis sunkiausiomis kalinimo dienomis stengiasi išaiškinti tai, kas nepavyko tardytojui. Su manimi „atsitiktinai" pateko vienas iš Vilniaus gamyklų tiekimo skyriaus viršininko pavaduotojas J. Žemaitis, kurio vaikystės draugas buvo ne kas kitas, o KGB pulkininkas Dušanskis. Kadangi nepasidaviau „tiekėjo" į-kalbamas, po poros dienų už manęs užsitraukė Lukiškio kalėjimo vartai. Aštuonių kv. metrų kameroje buvome šešiese. Mano naujieji draugai — žmogžudžiai, plėšikai, kišenvagiai, protiniai atsilikę vaikinai. Nuo makorkos dūmų ir išvietės kvapų buvo nepakeliamai tvanku. Sriuba iš džiovintų bulvių ir sūdytų pa-midorų (maitinimui 9 rb. į mėnesį). Po kelių dienų mane pervedė į kitą panašią kamerą. Tai daroma taip pat su tikslu, kadangi apie tą, kuris dažnai mėtomas po kameras, greitai pasklido gandai, kad jis „stukačius" (užverbuotas agentas). Tokius paprastai kaliniai užmuša.
KGB įgaliotinis Lukiškėse majoras Strelčenja, įėjęs į kamerą, kreipėsi į mane kaip į seną pažįstamą, nors jį mačiau pirmą kartą. Už ryšį su „kurnu" (saugumo įgaliotiniu), kaliniai taip pat mane galėjo užmušti. Visos naujienos demoralizuojančios. Čemodanų vagis A. Gorielovas tikino, kad „Izvestijose" skaitęs apie akademiko Sacharovo mirtį... Tačiau čia pat esąs vagis Lionius prisiminė, kad jis šį Gorielovą matęs Vilniaus stotyje milicijos karininko uniformoje.
Gavau naują tardytoją vyr. leit. Vasiliauską, kuris labai stengėsi apiforminti stambią kriminalinę bylą, tačiau jokių įrodymų, neskaitant tų dviejų ekspeditorių parodymų, nebuvo. Kreipiausi į Vilniaus m. prokurorą pil. Topol, prašydamas leisti susitikti su savo advokatu. Gavau neigiamą atsakymą, nes esu suaugęs, ne aklas ir todėl su advokatu galiu pasimatyti tik tardymui pasibaigus. Tardytojas pasiuntė mano bylą psichiatrų komisijai, kartu pervesdamas mane pas 15 m. nuteistą aferistą Borisą Bernšteiną. Tas, apsimetęs teisininku, įtikinėjo mane, kad aš žūsiu psichiatrinės kalėjimo ligoninės rūsiuose. Nors birželio 12 komisija pripažino mane sveiku, rugsėjo 4 aš buvau patalpintas į 379 kalėjimo psichiatrinės ligoninės kamerą. Sunku žodžiais išreikšti jos gyventojų kančias ir atmosferą. Anicetas Skarulis, Vaclovas Strupinskas, Jonas Liubartas, Petras Ivanauskas — labai nelaimingi. Vienas dainuoja, kitas meldžiasi, trečias išvietėje ieško valgyti... Visi jie verkia nuo skaudžių aminazino injekcijų, kuriomis gydo juos tris kartus į dieną. Aminazinu „gydo" ir Valių Šaltį, kuris tik apsimeta ligoniu. Liūdna jo šeimos istorija: tėvą, komunistą, sušaudė vokiečiai. Šalia nužudyto tėvo prie medžio pririšo vyriausią sūnų, kuris per naktį išprotėjo. Motina antrą kartą ištekėjo — ir štai jos devyniolikmetis sūnus Valius... Informatoriai kamerose ir besiklausantieji koridoriuose seniai praneša kalėjimo administracijai, kad Valius vaidina beprotį. Niekam ne-paslaptis, kad viršininkai kalinių elgesį gali stebėti taip pat iš televizijos punktų. Tai kodėl jį kankinti aminazinu?
Laikas nuo laiko kamerą aplankydavo gyd. Strimaitienė. Jos akyse nieko kito negalėjai pastebėti, kaip tik degančią neapykantą savo pacientams. Ne veltui vienas kalinys, papuolęs čia už lapelių platinimą Panevėžio mieste, įtikinėjo mane, kad šios ligoninės psichiatrai patys yra sunkūs ligoniai. Tik jie gydosi ne aminazimu...
Iš psichiatrinės ligoninės, kaip paprastai, į tardymą neveda. Bet tardytojas Vasiliauskas, norėdamas padidinti spaudimą, laikė tikslinga mane iškviesti ir pranešti, kad mano žmona po operacijos yra beveiltiš-koje būklėje, kad vaikai vieni, kad mane įtaria šizofrenija ir kad mano bylai surasti nauji įkalčiai. Tuo pačiu laiku tardytojas Vilniuje paleido gandą, kad aš psichiatrinėje ligoninėje.
Saugumiečiai įtikinėjo žmoną, kad manęs laukia didelė bausmė, ir būtų geriausia išeitis, kad jinai patvirtintų mane esant psichiškai nenormaliu! Žmonos atsakymas — du protestai.
Spalio 8 dieną mane iššaukė gydanti gyd. Senionienė. Prieš pradedant pokalbį, gydytoja man davė kažkokią tabletę. Ji domėjosi tiktai mano politinėmis pažiūromis ir pateikdavo tokius klausimus, kuriuos galėtų duoti tik KGB darbuotojas. Išeidama pareiškė, kad reiksią iki pavasario „svečiuotis" šioje ligoninėje. Vienok po 4 dienų nelauktai mane iššaukė į komisiją, kuri, matomai, buvo sudaryta patvirtinti sprendimui, kad aš psichiškai nesveikas.
Nors man nedavė jokių kenksmingų sveikatai medikamentų ir ekspertizės skyriuje su manimi elgėsi pabrėžtinai mandagiai, bet aš esu įsitikinęs, kad dauguma šios ligoninės bendradarbių gauna atlyginimą ne vien iš sveikatos apsaugos įstaigos... Šių gydytojų ranka, tur būt, nesudrebėtų išpildant patį niekšiškiausią įsakymą iš „viršaus". Jeigu žmona nebūtų užprotestavusi, mane būt išleidę su taip palaužta sveikata, su kokia grįžo iš ligoninės tchn. moksl. kandidatas Mindaugas Tamonis.
Paprastai iš gydymosios kameros tiesiai perveda į kalėjimo tardomąjį korpusą. Mane uždarė trims dienoms į izoliatorių su išmuštais langais. Po to įmetė į 149 kamerą, kur sėdėja nuolatinis psichiatrinės ligoninės pacientas žudikas Stasys Jonaitis ir vienas apsimetęs nenormaliu. Gyvenimo sąlygos buvo blogesnės negu psichiatrinėje kameroje. Tiktai po mano primygtinų reikalavimų, protestų perdavė mane į 73 kamerą, kur dauguma uždarytų buvo lyg tai sveiki. Kada aš pasižiūrėjau į stiklo šukę (vietoje veidrodžio), į mane žiūrėjo visiškai ligotas žmogus.. .
Tardymai tęsėsi. Tardymams pradėjo vedžioti į miesto milicijos skyrių ir dažnai parveždavo su lengvąja mašina, matyt, kad gaučiau progos pamatyti rudenėjantį Vilnių ir tą vaizdą galėčiau palyginti su savo gyvenimu purvinoje Lukiškio landynėje.
Kai kada leisdavo pasimatyti su broliais. Kadangi žmona sunkiai sirgo, todėl pasimatymai ir naujienos iš namų niekados nebuvo džiugios. Tuo pačiu metutardymuose vis didino spaudimą.Tardytojas Vasiliauskas, nerasdamas mano kaltei įrodymų, stengėsi išspausti parodymų iš liudininkų net akistatos metu. Pvz., lapkričio 2 d. jis tik po to, kai aš pareiškiau, jog iššoksiu pro langą arba persipiausiu sau venas, perrašė protokolą, kur buvo neteisingai užrašyti liudytojo G. Matveikos parodymai. Kadangi aš nepasirašinėjau protokolų, jis pradėjo apiforminti akistatas, kurių iš viso nebuvo.
Teismo metu gynėjas reikalavo išteisinti mane, nes kaltė nebuvo įrodyta. Tačiau vis vien nuteisė vienerius metus kalėti. Daugiau „išspausti" negalėjo. Reikia pripažinti, kad šiandieninis mūsų teismas ne toks, kaip buvo 1958 m. Dabar reikia nors formalių kaltės įrodymų. O metai pas mus vis dar nelaikomi bausme. Be to, prasėdėjus iki teismo 7 mėnesius, negalima tikėtis, kad tave išteisintų. Tokių įvykių pas mus nebūna.
Likusius 5 mėnesius taip pat dar grėsė daug pavojų. Nežiūrint mano prašymų po teismo patalpinti mane į vienutę, mane paskyrė į bendrą kamerą. Čia, tarp kriminalistų, labai sunkiai sekėsi apginti savo vertę. Atiminėdavo daiktus, sumušdavo silpnesnius. 18 mušdavo vieną, kur papuolė. Vertė ir mane. Kada aš atsisakiau, grasino, jei sumuštasis mirtų, jie paliudys, kad aš buvau šių muštynių iniciatoriumi...
1974 m. sausio 18 d. patekau į Vilniaus griežto režimo lagerį, esantį buvusių vizitiečių vienuolyne ir prie jo esančioje Šv. Jėzaus Širdies bažnyčioje. Čia taip pat jautėsi akyla saugumiečių akis. Šita akimi buvo oper. darbo įgaliotinis Ivanovas. Lageryje pilna provokatorių. Visokiausiais būdais jie siūlė savo paslaugas, norėdami mane įtraukti į kokią nors sukčių kompaniją. Mano paskutinę naktį lageryje apvogė sandėlį, kuriame aš dirbau. Provokatoriai paleido gandus, kad tai padarė mano draugai. Prasidėjo apklausinėjimai. Laimė, kad neatsirado liudytojų...
Grįžęs į savo šeimą, turėjau viltį, kad aš jau pakankamai atsėdėjau už savo tautines ir politines pažiūras ir KGB paliks mane ramybėje. Viltis nepasitvirtino. Po keletos dienų mane vėl iškvietė milicijos kap. Deneikin, o po to Įeit. Ganatauskas. Jis su manim elgėsi labai grubiai. Paskutinysis pareiškė, kad jis turįs teisę 5 metus kiekvieną mėnesį išsišaukti mane „pasikalbėjimui", kad aš nesugalvočiau, pvz., pavogti iš teatro gaisrinės šlango, kur dirbau gaisrininku.
1974 m. gruodžio 2 d. aš atėjau į savo pažįstamo Petro Plumpos ir jo draugų „atvirą" teismo procesą. Įleido, bet kitą dieną paprašė apleisti teismo salę.
Amerikiečių baleto trupės „Siti Centr Džofri Balet" gastrolių dienomis, KGB nurodymu, man buvo uždrausta ateiti į darbą teatre. Tada aš atėjau kaip žiūrovas. Paskui mane sekė priešgaisrinės apsaugos viršininkas Mykolas Sližys, drausdamas man įeiti į tarnybinį bufetą išgerti bokalą alaus. Trys sekliai, vadovaujami Vilniaus teatrinių įstaigų įgaliotinio KGB vyr. leit. V. Gulbino, lydėjo mane net į tualetą.
Amerikiečiams išvažiavus, su manimi kalbėjosi minėtas pil. Sližys, kadrų skyriaus viršininkė Lipšicienė ir buvęs teatro direktorius Laurušas. Teatralai man pareiškė, kad Operos ir baleto teatras — ideologinė įstaiga, lietuvių kultūros lopšys, specobjektas Nr. 1, kurio apsaugai priskirta KGB, o jis reikalauja pašalinti mane, nes aš čia perdaug matau ir girdžiu. Direktoriaus žodžiais tariant, jei du fakultetus baigęs žmogus dirba už 65 rub., tai arba jis nesveikas, arba jis turįs kitus tikslus... Pasiūlė man parašyti pareiškimą ir savo noru išeiti iš darbo. Aš kreipiausi į prokurorą apginti mane nuo diskriminacijos. Tuomet mane pervedė 9 mėn. budėti priešgaisrinės automatikos uždarame kabinete, kad aš neturėčiau progos turėti jokios įtakos tikrai tarybiškai galvojantiems. ..
1974 m. gruodžio 23 d. rytą kelyje manęs laukė čekistai; sugrąžino atgal į butą ir viską apversdami ieškojo „LKB Kronikos". Majoras Kalakauskas nustebo, kad, jo manymu, aš taip nekenčiantis viso, kas rusiška, skaitau rusų kalba knygas. Ar aš nebijantis surusėti? Aš užtikrinau čekistus, kad net mano anūkai nesurusės. O dėl neapykantos, tai šiandien ne mane vieną erzina, kad tarnautojas, išdirbęs Lietuvoje 30 ir daugiau metų, grubiai šaukia: „Kalbėkite rusiškai!" arba „Lietuviškai nesuprantu". Štai vienas iš daugelio faktų. 1972 m. užsakiau dujas. Neatvežė. Neatvežė ir po antro užsakymo. Priežastis — užsakiau lietuvių kalba. Savo nepasitenkinimą išreiškiau ne „Kronikoje", bet Lietuvos KP CK organui „Tiesa". Nors mano pareiškimo neatspausdino, bet Dujofika-cijos valdyba kurį laiką suprato mano gimtąją kalbą. Po mano arešto jie visgi atkeršijo mano šeimai: ilgą laiką nevykdė užsakymų, arba atveždavo nepilnus balionus. Šiuo metu vėl nepriima užsakymų lietuvių kalba. Reikės vėl reikalauti ir pasiekti tai, kas garantuota mūsų konstitucijos. Jūsų įstatymai ne visi man patinka, bet kadangi aš esu tarybinis pilietis — juos gerbiu, bet reikalauju, kad būtų gerbiamos ir mano teisės.
Mano vaikai taip pat yra saugumo sekami. Majoras Krasnikovas kratos metu klausinėjo mano žmonos motiną, ar žentas netrukdo vaikams tapti tarybiniais piliečiais. Pokalbiuose su manimi jie nuolatos primindavo apie juos. Mokykloje jiems skiriamas „ypatingas" dėmesys. Pvz., 1974 m. gegužės 14 d. sūnaus Ginto auklėtoja išsikvietė mano žmoną ir jai pranešė, kad mokyklos vadovybė labai susirūpinusi, jog penkiolikametis sūnus tokią dieną (Romo Kalantos mirties metinės) visai valandai kažkur dingo... Tačiau šita „globa" kažin ar turės daugiau įtakos mano vaikams, už įtaką pačio gyvenimo, kuris daug kuo skiriasi nuo to, kas yra mokoma mokykloje. Kratos, mano areštai, iškvietimai į saugumą mano vaikams turėjo daugiau įtakos, negu tarybinė ar antitarybinė agitacija. Dar neišvydę pasaulio, jie buvo patekę į kratų sūkurį (1957 m. žmona buvo aštuntame nėštumo mėnesyje, 1969.IV. 25 ji buvo taip pat nėščia ir po kelių dienų ji pagimdė 8-nių mėnesių sūnų Ramūną). Vėliau kratydavo jų knygų spintas, vaikiškus drabužėlius. 1972 m. kada mane išvežė į saugumą su mašina Gaz-69, trejų metukų Ramūnas nuo tada bijosi šios markės mašinų... Grįžęs iš teismo salės, jis pareiškė bobutei, kad kai užaugs, jis išsprogdins visus kalėjimus. O juk jo niekas neagitavo.
Susidaro įspūdis, kad saugumas stengiasi visomis „perauklėjimo" priemonėmis ir progomis mane įbauginti, palaužti fiziškai ir moraliai ir paversti mane paklusniu robotu. Daugelis čekistų taip nekartą išsireiškė be jokių užuominų. Taip dar 1958 m. kap. Jenkevičius (dabar atsargos pulk.) kalbėjo: „Jus reikia gąsdinti, kad bijotumėte, kitaip jūs pradėsite iš už kampo šaudyti į mus. Jeigu praeinant pro saugumo pastatą tavo kojos nedreba, tai kai grįši iš Sibiro — drebės".. 1972 m. lapkričio 15 d. kap. Markevičius (dabartinis majoras) gyrėsi, kad jo visus tardytus teismas pasiuntė į aną pasaulį. Tuo laiku į kabinetą įbėgo majoras Kazys ir greita kalba išpyškino: „Terleckas? Argi jūs ne kalėjime? Aš užmigti negaliu žinodamas, kad jūs mindote mūsų tarybinę žemę!" Ir pulk. Baltinas visai atvirai pareiškė: „Jūs niekada neturėsite ramaus gyvenimo". Visiškai neseniai po Mindaugo Tamonio laidotuvių (1975.XI.10), kurių metu aš nešiau karstą ir tylėdamas dalyvavau iki ceremonijų pabaigos, čekistas, vardu Vladas, per mano pažįstamą 16-metį mokinį pagrasino man tokia prasme: „Susidorosime ir su tavimi". Nejaugi KGB galvoja, kad jiems pasiseks įbauginti mane iki tokio laipsnio, kad aš pabijosiu ateiti net į savo draugų laidotuves?
Netgi iškvietimai „apiforminimui" su tikslu sukelti siaubą. Pvz., 1972 m. liepos mėnesį ilgai buvau vedamas ilgais koridoriais, kuriuose ant visų durų raudonai degė lentelės: „Vyksta tardymas". Aš žinojau, kad tada po gegužės demonstracijos Kaune ir liepos įvykių Sporto rūmuose „svečių" saugume buvo pakankamai. Bet negi juos apklausinėjo vienu metu?
Kadangi mano pažįstamų tarpe yra daug rusų ir žydų, čekistai stengiasi juos išgąsdinti tvirtindami, kad jie draugauja su žmonėmis, kurių rankos kruvinos. Duok Dieve, kad mūsų oponentų rankos būtų tokios švarios! Ryšium su tuo noriu priminti apie vieną, jau daugiau kaip 25 metus sėdintį lageryje, žmogų. Jonas Abukauskas, 1948 m. vadovavo partizanų būriui ir gavo įsakymą sušaudyti vieną „liaudies gynėją". Žmona ir mažamečiai vaikai maldavo pasigailėti vyro ir tėvo. Jonas įsakymo neišpildė. Greitai jis pats pasidavė valdžiai, sudarė šeimą. Jį areštavo ir nuteisė sušaudyti. Beveik metus jis praleido mirtininkų kameroje. Žmona seniai ištekėjo, o dukros niekada nematė tėvo, bet Jonas niekada nesigailėjo, kad buvo gailestingas savo priešams. Lageryje, kur viename barake gyveno vien lietuviai ir latviai, ruošėsi pabėgimui. Kai bandymas sužlugo, Abukauskas ir dar trys prisiėmė sau visą atsakomybę. Jiems prailgino bausmės laiką. Jei Jonas išlaikys 28-rių metų kalėjimą, jis bus mano pats geriausias, pats brangiausias svečias.
Saugumo atstovai įvairių įstaigų uždarose paskaitose nemini mane geru žodžiu. Pažįstami, tai išgirdę, taip pat mane gąsdina. Kalba, kad dabar atėjo eilė laidoti mane. Tačiau aš ramus. Pirmiausia todėl, kad aš pasiruošęs bet kokiai aukai. Mano nuomone, nė vienas kraujo lašas nebus veltui. Antra, todėl, kad KGB bijosi mano pažiūrų, netiki, kad aš išdrįsčiau konkrečiai veiklai. Kitaip mane sektų daugiau kvalifikuotai. Dabar tai daroma per daug aiškiai — seka čekistai, kurie pažįstami iš pamatymo, arba, pvz., teatre direktorius - tvarkytojas P. Vaivada... Atrodo, kad Maskvoje mumis niekas nesidomi. Tačiau 1975.III.3 — išvažiavimo dieną Baltarusijos stotyje pasirodė „mūsų", Vilniaus, kai kada dežūruojantis ties V. Petkaus butu agentas...
Nors KGB rastų būdų mane atleisti iš teatro, bet kol kas tenkinasi tik diskriminacija. Šių metų vasario mėn. teatro patalpose vyko Lietuvos kultūros darbuotojų suvažiavimas. Mane išvijo iš budėjimo. Lapkričio 6 d., išbudėjus 4 valandas, liepė man eiti namo ir ateiti kitą dieną, bet ir rytojaus dieną buvau išvarytas. Nepasitiki? Nenori, kad matyčiau, kaip šventinėmis dienomis kareiviai laksto, ieškodami minų ir patikrina net kabinetų stalus? Nors tarp 22,gaisrininkų buvę kalėjime 7, tačiau lapkričio 7 d. kaip tik budėjo išbuvęs 15 metų lageryje ir tremtyje Albinas Žiedūnas, lietuvių ansamblių chormeisteris.
Maža to, š. m. gegužės mėnesį prapuolė (ne mano poste) du televizoriai. Milicijos kap. Bernatavičius apklausinėj o vieną mane. Reiškia, potenciniu vagimi galiu būti tik aš.
1974 m. gruodžio mėnesį, po kratos, saugume manęs paklausė, ar aš neturiu noro pakeisti savo politines pažiūras. Žinoma, ne! Tiek išgyvenęs per 30 metų, aš nepajėgiu pamilti jūsų valdžios. Iš manęs, pasirodo, daug nereikalaujama: kai kada pagirti valdžią ir šventinių demonstracijų metu praeiti pro tribūną su plakatu arba vėliava rankose. Bet ir nuo tokio pigaus nuolankumo aš jau išsigydžiau. Nemoku mylėti savo priešų. O kad čekistai mano priešai, tai tiesiai pareiškė papulk. Baltinas. Kada aš paklausiau, kaip man į jį kreiptis, jo atsakymas buvo kaip tik toks: „Tik jau ne 'draugą'. Jūs mano priešas". Ką tai reiškia priešas, jei nėra jokios veiklos? Joks teismas neįrodė mano antitarybinės veiklos. Aš niekada nekovojau prieš tarybų valdžią ir nieko prieš ją nekursčiau. Nors be meilės, o tik būti lojaliu jūsų valdžiai — Lietuvoje aš galiu ir tokiose aplinkybėse. Aš tyliu. Penkerius metus tyliu savo noru. Ko nori iš manęs KGB darydami kratas, šaukdami apklausinėjimui, grasindami?
Pil. Generole, Jus tikriausiai įtikinėja, kad dešimtys tūkstančių lietuvių, pabuvoję jūsų lageriuose, beveik visai „nurimo". Tik saujelė „psichų" tęsia savo pasmerktą pralaimėjimą — kovą prieš tarybų valdžią. Belieka tik susidoroti su šia saujele, ir Lietuvoje bus tylu ir ramu, kaip Baltarusijoje. Netikėkite tuo! Kauno demonstracijos metu gatvėje nebuvo nė vieno lagerininko.
Nuo Jūsų, tikriausiai, slepiami 1972 m. įvykiai Vilniaus Sporto rūmuose tarptautinių rankinio varžybų metu? Mokyklinis jaunimas ir studentija jau pirmosiomis varžybų dienomis triukšmingai „sirgo" už švedų, vokiečių ir kitas komandas, išskyrus tarybinę komandą. Sekančią dieną reikėjo išplatinti bilietus tose gamyklose ir įmonėse, kur lietuviai sudaro vos 10 - 20 procento darbuotojų. Argi dėl to nereikėtų susimąstyti? Taip pat tektų pasvarstyti, kodėl Vilniaus mokyklose išnyko paralelinės rusų ir lietuvių klasės? Nacionalistai negalėjo jų uždaryti. Aš tikras, kad nėra kalti nė Lietuvos komunistai. Tai kas gi kaltas?
Vyr. leitenantas Daugalis kalbėjo, kad su mano pažiūromis gyventi Lietuvoje pavojinga. Bet ką daryti? Emigruoti nenoriu. Susipratusiam lietuviui Lietuvoje mažesnis pavojus asimiliuotis, kaip ten, Vakaruose. Aš nelaikau lietuvių tautą geresne už kitas. Vienok laikyčiau didele nelaime, jeigu su savo anūkais reikėtų kalbėtis svetima kalba.
Mūsų tikrovė labai toli nuo idealo. Bet aš tikiu progresu, o šis progresas, man atrodo, mano pagalbos nereikalauja. Todėl aš liekuos nuošalyje nuo visų „Kronikų"... nors dėl jų KGB trukdė mane ne vieną kartą. Pagal mane, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" jums pavojinga tik kaip Lietuvos pogrindžio liudininkas. Na, ir su ja, padedant Vatikanui, Jūs, tikriausiai, susidorosite („LKB Kronika" su šia A. Terlecko nuomone nesutinka. — Red.)
Aš tikiuosi, kad viskas pasikeis į gerą. Nors Lietuvos saugumo kap. Markevičius liūdi stalinizmo laikų, nors jis gailisi, kad šiandien negali mane ir „panašius" be tardymo ir teismo išsiųsti už speigiračio „agituoti baltas meškas", tačiau tie laikai negrįš. Prašau Jus duoti Lietuvos KGB nurodymą, kad jie paliktų mane ramybėje.
Su pagarba
Antanas Terleckas
Vilnius, 1975 lapkričio 23.
***
KIENO EILĖ PO M. TAMONIO?
1973 m. už antitarybinių užrašų ant Vilniaus katedros rašymą iš Operos ir baleto teatro buvo pašalinta eilė choro artistų. 1974 m. gruodyje teatre buvo pradėtas stambus kadrų „valymas". Daugelis politiškai „nepatikimų" buvo atleista. Gaisrininku dirbęs politinis kalinys Antanas Terleckas užbėgo už akių, parašęs skundą miesto prokurorui. Po metų teatrą apėmė nauja „valymo" epidemija. Viena iš pirmųjų aukų tapo direktoriaus pavaduotojas Alg. Jasilionis, apkaltintas tuo, kad priėmė dirbti nacionalistiškai nusiteikusį „elementą". Jis buvo priverstas apleisti teatrą „savo noru". Juo pasekė kelios dešimtys inžinierinio ir aptarnaujančio personalo darbuotojų.
1975 m. gruodžio 8 d. iš einamųjų pareigų buvo atleistas A. Terleckas. Jo kaltė ta, kad lapkričio 9 d., palikęs savo darbo postą. Tą dieną Terleckas buvo išsiprašęs vieną valandą išeiti iš darbo padėti draugui nunešti M. Tamoniui vainiką. Teatro administracija, matydama, kad Terleckas turįs liudininkus, pakeitė įsakymą: dabar kaltinamas už tai, kad lapkričio 25 d. paliko teatrą. Kaip tik tą dieną jis palydėjo į geležinkelio stotį S. Kovaliovo žmoną, atvežusią į saugumą vyrui maisto.
Teatro direktorius - tvarkytojas Vaivada, profsąjungos viet. komiteto pirmininkas Vasiliauskas, priešgaisrinės apsaugos skyriaus viršininkas Sinaitis pateikė nemažą suklastotą „įrodymą" ir patys teisme kalbėjo vien netiesą. Kokiais „svariais" argumentais vadovavosi teatro administracija, atleisdama iš darbo A. Terlecką, charakterizuoja šis gaisrininko ir teatro partorgo, TSRS liaudies artisto Jono Stasiūno pokalbis:
— Gerai, kad jus tik atleido.
— O ką daugiau man galėjo padaryti?
— Juk jūs buvote geležinkelio stotyje Sacharovo sutikti! ..
— Buvau, bet jau būdamas atleistas iš darbo. Nematau čia nieko blogo. Myliu Sacharovą ir jo draugus, todėl ir nuėjau. Jūs sutinkate savo draugus, o aš savo...
— Geriau vaikus auklėtumėte tarybiniais žmonėmis.
— Kaip tai suprasti? Bailiais? Bailių Lietuvoje ir šiaip pakanka.
— Už tat jūs drąsus.
— Ko jau ko, o drąsos, tamsta, galite man pavydėti. . .
— Draugas Viršininke, jūs papasakokite teisme, kad drg. Terleckas ėjo į stotį Sacharovo sutikti. Nė vienas teismas nesugrąžins į darbą...
Tačiau po trijų posėdžių sausio 15 d. teismas visgi sugrąžino gaisrininką į darbą. Klastotės buvo per daug akivaizdžios. Teismas buvo priverstas priimti labai nemalonų saugumui ir teatro administracijai nuosprendį.
Sausio 16 d., atėjęs į darbą, A. Terleckas nedemonstravo savo pergalės — elgėsi kukliai, bet greitai jį išprašė iš teatro Vaivada, nes esąs negavęs teismo nuosprendžio. Beveik visą savaitę teatro administracija nedirbs — mat rūmuose vyks partijos suvažiavimas.
Konfliktas su teatro administracija (visi gerai žino, kad už jos stovi saugumas) išgarsino niekam nežinomą gaisrininką. Vos jam pasirodžius teatre, „išvalytas" kolektyvas prašo gaisrininką papasakoti jo susitikimus su Sacharovu, Kovaliovo teismo smulkmenas ir t.t.
Saugumas, aišku, dės visas pastangas atsikratyti šiuo „agitatoriumi". Susidūrė silpno gaisrininko ir visagalio saugumo interesai. Kuo tai baigsis?
Saugumo pulkininkas Baltinas sulaikytajam geležinkelio stotyje V. Petkui pareiškė: „Vasaros 5 pabuvojo Sevrukas, Tamonis, dabar eilė A. Terleckui, o po jo — jums". Pačiam Terleckui majoras Kalakaus-kas mandagiai pagrasino, kad jo laukia Tamonio likimas. Ar saugumas išdrįs antrą kartą pasiųsti A. Terlecką į psichiatrinę ligoninę, parodys ateitis.
***
