VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius.
1975 birželio 5 buvo atleista iš darbo Vilniaus Valstybinio Universiteto skaičiavimo centro inžinierė Bronė Kibickaitė.
1974 rugsėjo pradžioje Kibickaitei MMF dekanas Merkys pareiškė: „Mes turime jus atleisti iš darbo". Jis pakišo popieriaus lapą ir pasiūlė parašyti pareiškimą, kad savo noru išeinanti iš darbo.
— Kam jums reikalingas mano pareiškimas? Rašykite įsakymą, — pasiūlė B. Kibickaitė.
— Mes neturime pagrindo... Supraskite mus. Parašykite pareiškimą, tada bus ir jums ir mums geriau. Duosime gerą charakteristiką, — aiškinosi dekanas.
— Pasigailėjimo neprašau, — jei nusikaltau — atleiskite.
— Supraskite mus, — maldavo dekanas.
Panašaus turinio pokalbių buvo ne tik dekanato, bet ir darbo kambaryje ir viršininko kabinete. Į B. Kibickaitės klausimą: „Kodėl atleidžiate iš darbo?", — visi atsakydavo: „Mes nežinome. Supraskite mus."
Prabėgo vienas, antras mėnuo, o Kibickaitė ir toliau dirbo savo pareigose. Saugumiečiai sužinoję, kad B. Kibickaitė dar neatleista iš darbo, viršininkus vertė skubėti:
— Ką? Mes ne tokius sutvarkėme! Kaip ten jūs dirbate, kad su „šitokia" negalite susidorėti. Sudarykite sąlygas!
Partinės organizacijos sekretorius Apynis Kibickaitei pareiškė:
— Jei neišeisite geruoju, mes būsime priversti už gerą darbą rašyti papeikimus ir vistiek atleisime.
Skaičiavimo centro viršininkas pridėjo:
— Ir jokie skundai jums nieko nepadės, — visur laimėsime mes.
Kibickaitė kreipėsi į Apynį:
— Gal jūs, kaip partinės organizacijos sekretorius, galėtumėte išaiškinti mano nusikaltimą?
— Ne!. Mes bejėgiai. Spaudžia mus, mes spaudžiame jus. Per jus nemalonumų ir taip virš galvos. Arba jūs turite išeiti iš darbo, arba mes trys — dekanas, viršininkas ir aš.
Kai Kibickaitė viršininko kabinete rašė pareiškimą, kad „savo noru" išeinanti iš darbo ir dar kartą paklausė atleidimo priežasties, viršininkas labai nedrąsiai išsitarė: „Religija".
Bronė Kibickaitė inžinierės pareigose VVU skaičiavimo centre išdirbo 7 metus.
Vilnius.
1975 gruodžio 11 ir 12 d. Vilniuje, Mokslų Akademijos centriniuose rūmuose vyko tarprespublikinė mokslinė konferencija tema „Katalikybė ir šiuolaikinė ideologinė kova". Ją surengė Užsienio ideologinių srovių mokslinė taryba prie TSRS Mokslų Akademijos prezidiumo visuomenės mokslų sekcijos, Visuomeninių mokslų akademijos prie TSKP CK Mokslinio ateizmo institutas ir Filosofijos, teisės ir socialogijos skyrius prie Liet. TSR Mokslų Akademijos Istorijos Instituto.
Konferencijos salėje pastatytose vitrinose buvo eksponuojamos Lietuvoje gausiai išleistos ateistinės knygos. Tačiau jų tarpe buvo taip pat ir „Naujasis Testamentas", „Pslamynas", „Apeigynas" ir „Vatikano II susirinkimo nutarimai", atspausdinti dabartinėse Lietuvos valstybinėse spaustuvėse. Šios knygos jau jų išleidimo dieną tapusios bibliografinėmis retenybėmis, konferencijos eiliniams dalyviams tarsi turėjo įrodyti sąžinės „laisvės" buvimą Lietuvoje.
Su tokia idėjų reiškimo „laisvės" Lietuvoje ekspozicija buvo supažindinami ir iškilmingo minėjimo -koncerto, skirto M. K. Čiurlionio 100-jų gimimo metinių jubiliejui, dalyviai, susirinkę toje pačioje salėje gruodžio 11 vakare.
Vilnius
Ateizmo muziejuje nebėra atsiliepimo knygos. Jos paprašius, muziejaus darbuotjai klausia lankytojo, kas jis toks, iš kur atvykęs.
Muziejuje pakeistas stendas apie kun. Ylių. Dabar jame rašoma, kad kun. Ylius buvo atsakingas už ginkluotų gaujų ūkinius reikalus ir medicininį aptarnavimą, o slėptuvėje po vargonais buvo rasti medikamentai ir pinigai (anksčiau rašė, kad ten buvę paslėpti ginklai.
Vilnius
Respublikinės bibliotekos darbuotojai buvo paprašyti M. Tamonio šeimos, kad nufotografuotų jį pašarvotą bute ir jo laidotuves. (M. Tamonio tėvas dirba Resp. bibliotekoje.)
Antrą diena po laidotuvių bibliotekos direktorius Jurgaitis pareikalavo laidotuvių nuotraukų. Kadangi nuotraukos dar nebuvo padarytos, direktorius Jurgaitis paėmė negatyvus.
Pastebėta, kad tuo metu direktoriaus kabinete buvo nepažįstami asmenys.
Negatyvai, nors ir buvo prašomi, M. Tamonio šeimai negrąžinti iki šiolei.
***
Vilnius
1975 gruodžio 2 Vilniuje prasidėjo VI-jo pasaulinio rankinio čempionato varžybos. Atvyko daug užsienio šalių sportininkių komandų. Vieną iš jų ūkiškai globoti buvo pavesta Vilniaus konditerijos fabrikui „Pergalė". Fabriko direktorius Ugianskis, prieš atvykstant viešnioms, staiga gavo parėdymą nuo visų sienų nukabinti visus lozungus, plakatus ir kitokius užrašus su rusiškais tekstai ir palikti tiktai lietuviškus.
Šį nurodymą įvykdžius, visame fabrike savo vietoje pasiliko kaboti tiktai... vienintelis plakatas.
Kačergiškė
Kelio į Vydžius ir į Tverečių kryžkelėje stovi nedidelė bažnytėlė, kurią, netekus savo kunigo, aptarnaudavo nedidelės Paringio parapijos kunigai. 1961 metais Paringio klebonui Jašiukui (vėliau žuvęs avarijoje) atsisakius aptarnauti Kačergiškės tikinčiuosius, šias pareigas prisiėmė klebonas Balčiūnas. Prie bažnytėlės jis pastatė kleboniją. Ignalinos rajono komiteto pirmininko pavaduotojas, pasišaukęs pas save kun. Balčiūną, jam tarė: „Mane tarsi perkūnas trenkė, kai sužinojau, kad jūs pradėjote keikti Kačergiškėje". Kun Balčiūnui buvo uždrausta aptarnauti Kačergiškės tikinčiuosius jų bažnyčioje. Šios bažnyčios komitetą paleido, sumokėtus mokesčius grąžino, o bažnyčią 1962 metais uždarė. Norėjo ją nugriauti, tačiau paaiškėjus, kad ši bažnyčia yra įtraukta į kultūros paminklų sąrašus, nenugriovė. Uždarytoji bažnyčia buvo naudojama kaip grūdų sandelis.
***
Karkažiškis
(Švenčionių raj.) Iki 1963, kun. N. Jaura aptarnavo Pabradės ir Karkažiškio bažnyčias. Šia dingstimi Švenčionių vykdomasis komitetas atsisakė patvirtinti Karkažiškio didelės ir gražios bažnyčios komitetą, įsakydamas jį prijungti prie Pabradės bažnyčios komiteto. Kada tai buvo padaryta, Karkažiškio bažnyčią, likusią be savo atskiro bažnytinio komiteto, valdžia uždarė. Kun. Aliuliui, tuometiniam Švenčionių dekanui, Įgaliotinis kulto reikalams Rugienis ir kiti valdžios atstovai, dalyvavę šios bažnyčios egzekucijoje, įsakė išnešti Švenčiausiąjį Sakramentą susisukus į skepetą. Kun. Aliuliui šiaip taip pavyko išgauti leidimą išnešti Švč. Sakramentą su visa komunine.
Šios parapijos tikintieji iki dabar įvairiais raštais į Vilniaus ir Maskvos įstaigas nesėkmingai tebemaldauja sugrąžinti jiems bažnyčią. Pati bažnyčia iki šiol tuščia.
***
KAUNO ARKIVYSKUPIJA
Meškuičiai
1975 lapkričio 18 vakare grįžtantis iš mokyklos mokinys buvo sulaikytas prie kryžių kalno. Milicininkas klausinėjo, iš kur berniukas einąs. Pasakius, kad eina iš mokyklos ir čia netoli esą jo namai, buvo paleistas.
Praeidamas pro Kryžių kalną, pamatė būrį žmonių, kurie vertė nuo kalno kryžius ir krovė juos į sunkvežimius. Vienas sunkvežimis buvo jau pakrautas atneštų nuo kalno kryžių, pradėtas krauti kitas. O dar keli sunkvežimiai stovėjo tušti.
Įsisiautėję Meškuičių ateistai nepasitenkino vien kryžiais, kurių jau buvo apie 400, neskaitant mažų, kurių daugiausia buvo prikabinėta ant viduryje kalno augančio gražaus klevo. Nekartą ateistai iš kryžių, statulėlių ir kitų devocionalijų buvo sukūrė laužus prie to gražaus kalne stovinčio klevo. Bet klevas žaliavo ir toliau, o jo viršūnėje žibėjo iškeltas kryžius. Šį kartą ateistai pasielgė dar žiauriau: nukirto kryžiais, rožančiais ir paveikslais apkabinėtą medį.
Kai kurie kryžių griovėjai jau pradeda atsibusti — paskutiniame kryžių griovime jau kai kas nedalyvavo. Vienas jų pareiškė: „Mano žmona labai tikinti ir pergyvena dėl kryžių išniekinimo. Dabar ji yra ligonis, ir aš jos žudiku nebūsiu." Antras, ruošdamasis šiam negarbingam darbui, pats susirgo. Labai aršus kryžių naikinimo organizatorius ir griovėjas — Stepas Česnauskas, komjaunimo sekretorius, komunistas vairuotojas Simanavičius ir milicijos įgaliotinė Dimskienė. Visi jie iš Meškuičių.
Gal ateistams užkliuvo šį kartą ir tas gražus klevas, augęs ant kryžių kalno, todėl, kad jis buvo pasodintas 1918 m .Jį pasodino jaunimas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo proga.
Meškuičiai
1975 spalio mėnesį šių eilučių autoriui Meškuičių piliakalnyje teko matyti šitokį vaizdą:
Aštuntą valandą ryto prie kalno privažiavo autobusas, iš kurio pasipylė didelis būrys jaunimo — studentų ir vyresniųjų klasių moksleivių. Jaunuoliai iš autobuso išnešė kryžių ir piliakalnio papėdėje jį sumontavo, o mergaitės jį išpuošė rūtomis. Paskui visi jį nešė į kalną, kiekvienas stengdamasis bent kiek prisiliesti prie garbingos naštos. Aplink pastatytą aukštą kryžių buvo uždegtos žvakės ir visi suklupo maldai:
— Viešpatie, duok mums jėgų drąsiai išpažinti tikėjimą ir įrodyti, kad mylime Tave!
Viešpatie, padėk mums nugalėti šių dienų mūsų tautos blogybes: netikėjimą, neskaistumą ir girtavimą!
Viešpatie, gelbėk Lietuvos jaunimą, mūsų miestą ir visą tautą!
Viešpatie, būk gailestingas tiems, kurie šventvagiškomis rankomis griauna mūsų pastatytus kryžius ir naikina Lietuvos šventoves!
***
Kaunas
Senamiestyje, Santakos g. 14 yra įrengtos mirusiųjų šarvojimo patalpos. Jose yra iškabintos naudojimosi taisyklės. Tarp kitko jose rašoma:
„Mirusiųjų šarvojimo patalpose draudžiama:
— keisti esančią salių puošimo tvarką;
— naudoti religinius paveikslus bei kitą religinę atributiką;
— giedoti religines giesmes;
— naudotis kulto tarnų paslaugomis;
— organizuoti patalpų teritorijoje laidotuvių ceremonijas su religinėmis apeigomis."
Šios taisyklės patvirtintos Kauno m. DŽDT Vykdomojo komiteto 1975 vasario 21 d.
Kaunas
Kauno miesto vykdomasis komitetas griežčiausiai uždraudė paminklų dirbtuvei „Ąžuolas" (prie Atramos) iškalti ant žmonių užsakytų paminklų kryžiaus ženklą. Nuo lapkričio 1 dienos kasdien lankosi įvairūs kontrolieriai, tikrindami, kaip laikomasi įsakymo.
Darbininkai yra priversti užbaigti užsakytus paminklus — iškalti kryžių — jau už dirbtuvės vartų.
***
Kaunas.
Jau daugiau kaip 10 metų yra uždaryta Kauno Įgulos bažnyčia. 1965 m. vidurdienį daugelis kauniečių buvo liudininkais, kaip pasamdyti darbininkai nupiovė bažnyčios kryžius. Dešimtį metų styrojo likę geležiniai strypai. 1975 rudenį Įgulos bažnyčia savaitei laiko vėl buvo pasipuošusi mažais kryžiais. Po to kryžiai vėl buvo nuimti ir po kiek laiko uždėti burbulai, neva simbolizuojantys žemę ir kosminį laivą. Tai visiškai nesiderina su restauravimo principais, reikalaujančiais kūrinio autentiškumo. Kokie buvo Įgulos bažnyčios kryžiai, prisimena tūkstančiai kauniečių. ***
***
Baubliai
1975 pavasarį, nakties metu milicininkai apsupo Baublių kaime esantį miškelį, buldozeriu nugriovė ir su žeme sulygino žmonių atremontuotą koplytėlę ir lietuvių partizanų kapus,esančius prie koplytėlės.
***
Utena
Kaunietė Petruškevičiūtė, baigusi aukštąjį mokslą ir ministerijos paskyrimu dirbanti Utenoje trikotažo fabrike meistre, buvo raginama stoti į partiją. Vėliau jai buvo pasakyta, jei ji nestosianti į partiją, būsianti atleista iš darbo. Jai atsisakius stoti į partiją, direktoriaus įsakymu buvo atleista iš meistrės pareigų, o į jos vietą paskirta partinė Jankauskienė su viduriniu išsilavinimu. Apie Petruškevičiūtės atleidimą sužinoję jos pamainos darbininkai, visi ėjo pas direktorių, protestuodami prieš jos atleidimą iš meistrės pareigų. Direktorius darbininkams paaiškino, kad Petruškevičiūtė nesugebanti dirbti meistrės pareigose. Darbininkai, pasipiktinę direktoriaus įsakymu, parašė skundą Pramonės ministerijai ir po juo visi pasirašė (apie 60 asmenų). Pareiškime buvo sakoma, kad Petruškevičiūtė neteisingai atleista iš einamųjų pareigų, nes jos pamaina planą ne tiktai išpildydavo, bet ir viršydavo. Dabar darbininkai laukia atsakymo ir tikisi visus metus išlaikyti Petruškevičiūtę meistrės pareigose, kadangi ji dirbanti dar tik dvejus metus, o pagal tarybinius įstatymus, dirbančiųjų su ministerijos paskyrimu, niekas be trejų metų negali iš einamųjų pareigų atleisti.
***
Rokiškis
1975 lapkričio 30 Salų parapijos kapinėse su religinėmis apeigomis buvo laidojama Marijona Balaišienė. Iš bažnyčios laidotuvių procesija patraukė kapų link. Salų apylinkės pirmininkė Raugalienė įsakė kryžiaus nešėjui Stukui eiti ne procesijos priešakyje, o tarp žmonių. Tada klebonas kun. Petras Nykštus garsiai pastebėjo, kad kryžiaus nešėjo vieta yra procesijos priekyje. Stukas bandė eiti į priekį, bet pirmininkė Raugalienė jį sulaikė ir įsakė eiti paskui karstą. Klebonas nenusileido.
— Šitos laidotuvės yra su religinėmis apeigomis ir todėl kryžius turi būti nešamas procesijos priekyje. Kai bus laidotuvės be religinių apeigų, tada kryžiaus galėsite nenešti. Jei nenenšite kryžiaus, nelydėsiu velionės į kapus. Niekas neturi teisės trukdyti laidotuvių procesijos.
Laidotuvių dalyviai pradėjo spėlioti, kas nugalės — pirmininkė ar klebonas? Po pakartotinio klebono perspėjimo, kryžiaus nešėjas, nekreipdamas dėmesio į pirmininkės draudimą, išėjo į procesijos priekį ir 200 žmonių nulydėjo velionę į kapines.
***
Salos
1975 vasarą buvo remontuojamas Salų bažnyčios šventorius. Vairuotojai — Isakovas ir Repšys — atvežė žvyrą. Rokiškio kelių valdybos prižiūrėtojas Žukauskas parašė kelių valdybos direktoriui Diliui raportą, kad paminėti vairuotojai būtų nubausti. Rokiškio rajono kelių eksplotacijos viršininkas Krištapavičius vairuotojus nubaudė po 10 rb.
***
Žaiginiai
Buvo tamsus 1966 spalio 22 vakaras. Prie Žaiginių bažnyčios sustojo vežimas. Juozas Mockus atvežė pakrikštyti sergantį kūdikį.
Tėvai, po krikšto išėję iš bažnyčios, pamatė, kad nėra vežimo. Vyrai pradėjo ieškoti ir rado vežimą partijos sekretoriaus Vinco Montvilos kieme. Nekreipdamas dėmesio nei į vyrų prašymus, nei į motinos ašaras, V. Montvila nukinkė arklį ir pasakė: „Dėl krikšto arklio neduosiu". Vargšai žmonės tamsią lietingą naktį su sergančiu kūdikiu ant rankų penkis kilometrus brido purvinu keliu namo.
***
Joniškis (Molėtų raj.)
Senelis Alfonsas Seibokas, II grupės invalidas, gaudamas vos 28 rb. pensijos ir, norėdamas išlaikyti savo šeimą, pasiryžo įsigyti devocionalijų ir jas pardavinėti tikintiesiems.
1975 spalio mėn. Joniškyje buvo švenčiama Šv. Teresėlės atalidai. Alf. Seibokas išsidėstė šventoriuje savo devocianalijas — rožančius, medalikėlius, fotografuotus paveikslėlius. Tuojau prisistatė milicijos įgaliotinis Ramanauskas ir Alf. Seiboką suėmė. Nusivedę į milicijos būstinę, iškrėtė senelio kišenes, paėmė 78 rb. ir visas devocianalijas. Paskui pradėjo mušti per galvą ir, pervertę ant žemės, ėmė spardyti kojomis šaukdami: „Še tau už religinių prietarų skleidimą!"
Spalia 20 Alf. Seiboką pristatė į Molėtų saugumo komitetą. Vėl iškratė kišenes, vėl tardė, koliojo ir grasino bausmėmis už religinių prietarų platinimą. Alf. Seibokas, paklaustas, iš kur gavęs religinius paveiksliukus, paaiškino, kad pats nusifotografavęs. Pareigūnai grasino laisvės atėmimu dviejiems metams. Baigę tardymą, saugumiečiai liepė seneliui eiti pėsčiomis, nes visi pinigai buvo atimti. Išleisdami namo, saugumiečiai liepė rytojaus dieną vėl atvykti, pasiėmus su savim duonos, nes už devocianalijų gaminimą ir pardavinėjimą teksią keletą metų pabūti kalėjime.
Sumuštas, suspardytas senelis vos parvyko namo ir čia jį ištiko širdies priepuolis. Greitosios pagalbos mašina nugabeno jį į Ukmergės ligoninę. Sekančią dieną žmona pranešė saugumui, kad jos vyras ligoninėje.
Išėjęs iš ligoninės, Seibokas kreipėsi į advokatą, bet šis atsisakė parašyti pareiškimą teismui, patardamas nesibylinėti, nes devocionalijų ir pinigų vistiek neatgausiąs. „Teismas tavęs tikrai neišteisins, dar apkaltins spekuliacija ir nubaus", — paaiškino advokatas.
(Šios žinutės autorius daro tokią išvadą: „Jeigu 'LKB Kronika' nebūtų skaitoma per užsienio radijo stotis, tai tokie banditai —tarnautojai mums ir odas nuluptų". — Red.)
***
TELŠIŲ VYSKUPIJA
Mažeikiai
1975 rugsėjo 25 Mažeikių m. gyventoja Emilija Gelumbauskienė (žiūr. „LKB Kroniką" Nr. 19), norėdama apginti nuo valdžios prie namo pastatytą kryžių, parašė TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui Kosyginui skundą. Mažeikių valdžios pareigūnai skundą pašte sulaikė, o Gelumbauskienei įsakė nugriauti kryžių.
-Jei mes tau leisime turėti kryžių, tai tu prie namo pasistatysi ir bažnyčią! — šaukė pareigūnai.
— Kryžiaus aš negriausiu ir jums griauti neleisiu, — tvirtino senutė.
Valdžios pareigūnai, matydami senutės tvirtumą, nutarė veikti klasta. 1975 gruodžio 3 Gelumbauskienė gavo kvietimą nuvykti į Vykdomąjį komitetą ir kartu atsinešti pasą ir namų knygą. Tuo metu, kai Gelumbauskienė buvo vykdomajame komitete, keturi asmenys (du milicininkai ir du civiliai) nupiovė kryžių. Kaimynai matė šitokį vaizdą: nupiautą kryžių egze-kutoriai nuvilko prie tvarto ir įvertė į purvą, kryžiaus kamieno dalį suskaldė, tvorelę, buvusią aplink kryžių, sulaužė.
Gelumbauskienė, savo gyvenime daug kentėjusi, pasakojo, kad šis kryžiaus išniekinimas buvęs didžiausias jos skausmas.
— Aš kryžių nuplaučiau ne tik vandeniu, bet ir ašaromis, — verkdama kalbėjo senutė. — Dieve, atleisk tiems budeliams.
Po kelių dienų Gelumbauskienė gavo iš Mažeikių rajono ūkiskaitinio darbo vykdytojų bare raštą sumokėti už kryžiaus nugriovimą 50 rb.
1976 sausio mėnesį Gelumbauskienė vėl kreipėsi į Mažeikių rajono vykdomojo komiteto pirmininką Tomkevičių, prašydama grąžinti jos skundą ir kryžiaus nuotraukas, kurios buvo pasiųstos Kosyginui. Pirmininkas pranešė, kad Gelumbauskienė ieškotų savo skundo ir nuotraukų ten, kur pasiuntė.
***
Šaukėnai
1975 spalio 13 naktį Šaukėnuose buvo nuverstas senas ąžuolinis kryžius, pastatytas 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti.
Ilgą laiką vietos klebonas buvo verčiamas šį kryžių pašalinti, bet nesutiko. Vietos komunistai, pasinaudodami nakties priedanga, kryžių nugriovė.
***
Gargždai
1975 spalio 31 kun. A. Šeškevičius parašė N. Sadūnaitei laišką su kortele, kad praneštų, jog laiškas pasiekė adresatą. Tik kai siuntėjas paprašė Gargždų paštą užklausti, kodėl lageris nepraneša apie laiško įteikimą Sadūnaitei, tuomet lagerio paštas pranešė telegrama, kad Šeškevičiaus laišką gavo ne Sadūnaitė, o lagerio cenzorė Devajeva XI. 5 d.
***
VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA
Valakbūdis
1975 spalio 31 pas Valakbūdžio kleboną kun. Antaną Lukošaitį atvyko Šakių apylinkės pirmininkė Zemantauskienė ir Šakių rajono saugumietis Bakšas ir pareikalavo, kad klebonas Visų Šventųjų šventės vakarą nedarytų gedulingos procesijos nei šventoriuje, nei kapinėse. Zemantauskienė grasino, jeigu klebonas neklausysiąs, tai būsiąs išvarytas iš buto. Klebonas A. Lukošaitis pastebėjo, kad jei žvėrys turi urvus, o paukščiai lizdus, tai ir klebonui reikia kur nors galvą priglausti. (Šiuo metu kun. A. Lukošaitis turi labai skurdų butą: virtuvėlė rūsyje ir vienas kambarėlis. Anksčiau gyveno palapinėje.)
Nepaisydamas draudimo, kun. A. Lukošaitis padarė iškilmingą procesiją į kapines. Moterys, apsirengusios tautiniais drabužiais, padėjo prie kryžiaus vainiką su užrašu: „Gerbkime mirusius, nes ir mes mirsime".
Vakare į kapines atvyko Šakių apylinkės ateistai. Daugelis, kaip ir praėjusiais metais, buvo girti.
***
BALTARUSIJON ĮJUNGTŲJŲ LIETUVIŲ VARGAI
Slabodka (Breslaujos raj., dabartinėje Baltarusijoje) Po ilgų tikinčiųjų prašymų, rajono valdžia leido atsiremontuoti bažnyčią, tačiau, užbaigus išorės remontą, vidų remontuoti uždraudė.
***
Druja (Breslaujos raj.)
Prieš keletą metų Drujoje buvo nuversti bažnyčių bokštų kryžiai. Kadangi jie buvo stipriai įmūryti, tai kartu nuversta ir bokštų viršus. Dabartiniu metu bokštai toliau irsta ir plytos krenta į buvusio vienuolyno kiemą (dabar mokykla), kur pertraukos metu žaidžia vaikai.
***
Poliasa (dabartinė Baltarusija)
1975 m. gale buvo reformuoti kolūkiai, į kuriuos įėjo lietuviškai kalbantys kaimai. Šie kaimai buvo išskirstyti po vieną — du ir prijungti prie kolūkių, kuriuose dauguma kaimų — gudiški. Šios reformos pasekmės netrukus pasirodė. Reformuotam Ždanovo kolūkiui pradėjo vadovauti Lucija Bernardovna Žilinską, kurios tėvų dvaro rūmai dar ir šiandien tebestovi netoli Poliasos. Prieš pat Kalėdas fermos darbininkas Stasys Lysauskas pranešė pirmininkei, kad fermoje bedirbanti Karolina Paulavičienė lietuviškai pasakiusi:
„Kai užplūdo gudai fermą — gyvenimo nebus". Rytojaus dieną pirmininkė sušaukė fermos darbuotojus ir pareiškė, kad ferma yra valstybinė įstaiga, kurioje lietuviškai kalbėti negalima. Lietuviškai kalbėjusi Paulavičienė nubaudžiama 5 rub. bauda. Kas sukalbės lietuviškai kitą kartą, bus nubaustas 10 rub. bauda. Pinigus iš Paulavičienės paėmė pati pirmininkė ir įsidėjo į kišenę. Panašiai piniginėmis baudomis buvo nubausti ir kolūkio traktoristai. Juos nubausti pirmininkei padėjo įgaliotinis.
***
