Tauragnai glūdi Rytų Lietuvos miškų, ežerų, kalnų - piliakalnių krašte, prie Tauragnų ir Labės ežerų, Utenos rajone.
Paskutinė Tauragnų bažnyčia buvo kryžiškos formos, vienbokštė. Išorėje atrodė paprastai, bet viduje buvo puošni, turėjo penkis altorius. Ypatingai buvo turtinga ir įdomi procesija. Šios bažnyčios istorija baigėsi 1944 m. liepos 9 d., kai vokiečiai iš lėktuvo padegė bažnyčią ir kitus miestelio pastatus.
Po gaisro dar liko klebonija ir šalia — parapijos salė, kurioje buvo įrengta bažnyčia. Jos išorinis ilgis buvo 21 metras, plotis — 13 m, o aukštis — 4 m. Patalpa buvo tikrai maža. Tikintieji pamaldų metu negalėdavo sutilpti. Vasarą per sumą būdavo pilnas darželis tikinčiųjų prie bažnyčios. Atlaidų metu vietiniai ateistai su Utenos rajono leidimu iš greta esančių kultūros namų per garsiakalbius trukdydavo pamaldas įvairiausiomis dainomis, muzika. Ateistų veikla, skatinama vyriausybės ir spaudos, suįžūlėjo. Jiems labai nepatiko miestelio centre esantis maldos namas, gausiai lankomas tikinčiųjų, vyrų ir jaunimo. 1967 m. balandžio 30 d. vakare buvo padegta parapijinė salė, kurioje buvo įrengta laikina bažnyčia. Gaisras prasidėjo dėl nežinomos priežasties. Valdžios pareigūnai nurodė priežastį — nesutvarkyti elektros laidai bažnyčioje, tačiau gaisro metu buvo žmonių, kurie atkreipė dėmesį į elektros skaityklyoje automatinius saugyklius. Jie buvo įjungti. Be to, gaisras greitai apėmė visą pastatą, lyg būtų buvęs kuo nors aplaistytas.
Gaisrinės mašinos, gal būt, sąmoningai buvo atsiųstos, kai baigė degti pastatas. Pradžioje gaisro subėgo daug žmonių gelbėti bažnytinių daiktų, bet klebonas buvo išvykęs ir nebuvo kam organizuoti tvarkingo gelbėjimo darbo. Įdomus faktas — vienas ateistas ir keletas jo bendrų trukdė gelbėjimo darbus. Degančioje bažnyčioje įvyko susistumdymas. Tikintieji apkūlė ateistą, kadangi jis trukdė iš degančios bažnyčios išnešti baldus ir liturginius drabužius. Sudegė dalis vertingų daiktų, neišgelbėtų bažnytinių darbužių, paveikslų, visos stacijos.
Greitai po gaisro į Tauragnus atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis. Jis pažadėjo žmonėms, kad bus leista statyti nauja bažnyčia, o laikinai pasiūlė naudotis kapuose esančia koplyčia. Koplyčia jau daug metų buvo nenaudojama. Kai apylinkės taryba atėmė iš bažnyčios kapines, parapijos klebonas rūpintis koplyčia jau nebegalėjo, o apylinkei koplyčia visai nerūpėjo. Todėl jos akmeninės sienos buvo taip sutrūkinėję, kad pro plyšius galėjo landžioti paukščiai. Jos ilgis — 6 m, plotis — 3.5 m ir aukštis — 3 m. Į šią koplyčią buvo nuneštas Švč. Sakramentas ir įdėtas į medinę dėžutę. Buvo pataisytas altorius ir koplyčioje vyko pamaldos.
Tuoj po gaisro klebonas kanauninkas Misevičius parašė vyskupijos kurijai, kad jis dėl senyvo mažiaus atsisakė rūpintis naujos bažnyčios statyba ir prašė, kad jį iškeltų kitur. Kurį laiką įgaliotinis Rugienis vyskupijos kurijai neleido iškelti Tauragnų klebono ir paskirti naują, kuris galėtų rūpintis naujos bažnyčios statyba.
Tauragniškis inžinierius-architektas žadėjo paruošti projektą naujai bažnyčiai. Kai projektas buvo padarytas, jį įteikė įgaliotiniui Rugieniui. Šis pasakė: „Apie didelės bažnyčios statybą negali būti jokios kalbos. Galima projektuti tik kapinių bažnyčios priestatą, nedidesnį kaip 100 kv. metrų vidaus ploto".
Tauragnų bažnytinio komiteto vyrai daug kartų vyko į Vilnių, lankėsi įvairiose įstaigose. Jie išsiuntė penkis pareiškimus: Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybai, Valstybiniam statybos reikalų komitetui, Utenos rajono milicijos skyriui, Utenos rajono draudimo inspekcijai, Tauragnų apylinkės komitetui.
Pagaliau rugpiūčio mėn. pradžioje į Tauragnus buvo paskirtas naujas klebonas kun. Inkratas.
Parapijoje vis labiau sklido kalbos, kad bažnyčią sudegino ateistai, o dabar trukdo naujos bažnyčios statybą.
Atvažiavus naujam klebonui, Utenos raj. milicija raštu perspėjo, kad liautųsi ieškoti Tauragnų bažnyčios gaisro kaltininkų.
Naujasis Tauragnų klebonas ir bažnytinio komiteto pirmininkas Mackevičius nuvyko pas įgaliotinį Rugienį. Šis uždraudė klebonui rūpintis bažnyčios statyba bei rinkti aukas, nes čia esą tik parapijiejiečių reikalas.
Keletas vyrų pradėjo tašyti stulpus sandėliukui, kurį rengėsi statyti kapinių kampe. Sekančią dieną rajono vadovai per apylinkę uždraudė statyti sandėliuką.
Rugpiūčio pabaigoje bažnyčios komiteto pirmininkas Mackevičius Rugieniui pristatė trečią projektą priestatui, nes du pirmieji projektai buvo atmesti. Rugienis žadėjo trečią projektą patvirtinti, kai jis bus kvalifikuotai paruoštas. Kuomet inžinierius - architektas projektą pilnai paruošė, Utenos rajono vadovai pradėjo priešintis statybai kapinėse.
Spalio mėn. viduryje buvo gautas pirmasis Rugienio raštas, kuriame priekaištaujama, kam be reikalo buvo kreiptasi į Valst. statybos reikalų komitetą. Toliau įgaliotinis dėsto, kad pateiktieji tvirtinimui projektai nepilni, reikalinga pateikti pilną techninę dokumentaciją.
Spalio mėn. pradžioje buvo paduotas pareiškimas Elektros tinklams, kad įvestų elektrą į kapinių koplyčią. Baigiantis mėnesiui, elektrikai atvedė laikinus laidus į kapines, bet į koplyčią apylinkės taryba neleido įvesti. Klebonas kalbėjosi dėl elektros įvedimo į koplyčią su rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju Labanausku. Jis pažadėjo elektrikams netrukdyti. Lapkričio mėn. pabaigoje jau kelintą kartą klebonas vyko į Uteną kviesti elektrikus, bet šie atsikalbinėjo, sakydami neturį laiko. Gruodžio viduryje Utenos elektrikai prisiuntė koplyčios elektrifikavimo projektą, bet darbo vis dar nepradėjo, teisindamiesi neturį stulpų.
Nors Vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas klebonui prižadėjo netrukdyti elektrikams, bet visą laiką elektrikams buvo draudžiama važiuoti į Tauragnus.
1968 m. kovo mėn. pradžioje elektrikai pastatė stulpus kapinėse. Tuomet buvo pareikalauta: „I koplyčią įvesime elektrą tik su ta sąlyga, jeigu parapijiečiai apmokės visas išlaidas, reikalingas kapinių apšvietimui". Pagaliau, šešiems mėnesiams praėjus, pareiškimas buvo patenkintas — įvesta elektra į koplyčią.
Vasario mėn. pradžioje Mackevičiui įgaliotinis pažadėjo patvirtinti koplyčios priestato projektą. Žmonės ėmėsi darbo — paruošti aikštelę koplyčios priestato statybai. Susirinko keliasdešimt vyrų, ir kapinėse buvo nukelti keli seni paminklai.
Gegužės 31 d. į Tauragnų apylinkę buvo pašauktas klebonas ir Bažnyčios komiteto pirmininkas Mackevičius. Apylinkėje Utenos ra j. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas grubiai užsipuolė atvykusius, kad šie savavališkai žaloja kapines. Jis dėjosi užmiršęs, kad kovo mėn. jis pats buvo pataręs paruošti statybai aikštelę, nukeliant iš tos vietos kelis paminklus. Pavaduotojas grasino sudaryti bylą. Labanauskas liepė užmiršti statybą kapinėse, patarė susirasti miestelyje namą ir prašyti rajono leidimo, kad būtų galima įrengti tame name bažnyčią.
Netrukus rajono vadovai pasikvietė Tauragnų bažnytinį komitetą ir nurodė, kokį namą vienkiemyje galima pirktis ir tuoj vykti pas Rugienį tartis tuo reikalu.
Kai komiteto vyrai nuvažiavo pas įgaliotinį, tuomet jis jiems prižadėjo leisti statyti kapinėse prie koplyčios priestatą.
Rugpiūčio 10 d. Tauragnų bažnyčios komitetas buvo iškviestas į Uteną. Juos priėmė įgaliotinis Rugienis ir Labanauskas. Po to visi atvyko į Tauragnus. Čia jiems nurodė, kokį namą galima nusipirkti ir davė leidimą jame įsirengti bažnyčią.
Namas buvo labai nepatogioje vietoje.Beveik 3 km nuo kapinių. Toje pusėje tikinčiųjų buvo negausiai, nes už 3 km prasideda Daunorių parapija.
Įvyko bažnytinio komiteto pasitarimas. Visi piktinosi valdžios sauvale, apgaule ir nauju pasiūlymu. Keli vyrai nuėjo pasikalbėti su minėto namo savininkės tėvu. Savininkė kažkur mokytojavo. Tėvas perdavė dukros sąlygas — už namą 10.000 rb. Tai dar vienas ateistų pasityčiojimas iš tikiničiųjų: namas buvo vertas 3000 rb.
Nusivylė ne tik tikintieji, bet ir bažnyčios komiteto nariai, pamatę, kad jie yra bejėgiai priešintis valdžios statomoms kliūtims. Mackevičius pranešė, kad atsisako būti bažnytinio komiteto pirmininku.
Buvo išrinktas naujas pirmininkas Musteikis. Visi suprato, kad valdžia sąmoningai daro visokius trukdymus ir bažnyčios statyti tikrai neduos. Buvo rengiamasi antram žiemojimui koplyčioje.
Rugsėjo 18 d. buvo pasiųstas Ministrų Tarybos pirmininkui prašymas statyti Tauragnų bažnyčią seniau sudegusios bažnyčios vietoje. Prie prašymo pridėta virš 1.300 parašų.
Naujasis bažnytinio komiteto pirmininkas daug kartų buvo Vilniuje, lankėsi įvairiose įstaigose. Kartą įgaliotinis Rugienis pirmininką išbarė ir įsakė nebeieškoti leidimo statyti bažnyčiai. Jis buvo labai nepatenkintas dėl naujo tauragniškių prašymo su daugelio tikičiųjų parašais.
Sausio 10 d. keliasdešimt tauragniškių nuvažiavo į Vilnių ir reikalavo leidimo statyti bažnyčią. Tas gausus vyrų ir moterų būrys iš įgaliotinio Rugieniaus nuėjo į Aukščiausios Tarybos būstinę. Šis drąsuolių žygis davė naują pradžią. Pareigūnai pradėjo mandagiai kalbėti, nes bijojo, kad nepasikartotų panašios žmonių grupės atsilankymai į įvairias įstaigas.
Lygiai po mėnesio Utenos raj. Vykdomojo komiteto pirm. pavaduotojas Labanauskas pasikvietė Tauragnų bažnyčios komitetą ir pranešė, kad Musteikis pašalinamas iš pirmininko pareigų. Vėl pirmininku turi būti Mackevičius. Pavaduotojas išbarė vyrus už grupinę išvyką į Vilnių, grasino iškelti baudžiamąją bylą.
Kažkas pasiūlė, kad tauragniškiai gali gauti kaime pirkti tinkamą namą ir jį perkelti į Tauragnus, pirma susitarus su rajono vadovybe.
Buvo rastas Priepalos kaime senas didelis namas. Reikėjo jį nupirkti ir parvežti. Pakartotinai buvo kreiptasi į Draudimo inspekciją, kad Tauragnų parapijai būtų išmokėtas draudimo atlyginimas už sudegusią bažnyčią. Lėšų reikėjo nusipirkti namui ir kitoms statybos išlaidoms. Tačiau Utenos raj. Draudimo inspekcija vis tylėjo. Buvo parašytas pareiškimas Finansų ministerija dėl draudimo išmokėjimo, kurios negalįs Utenos finansų skyrius perleisti bažnyčiai be ministerijos žinios. Finansų ministerija raštu pranešė, kad tai rajono vadovų reikalas. Įvykusiame rajono vadovų pasitarime buvo nutarta, kad draudimo suma 5,540 rb. už sudegusią bažnyčią reikia sunaudoti kelių statybai. Taip ir baigėsi ilgos derybos dėl draudimo išmokos. Ir vėl komunistai pasirodė nesiskaitą ne tik su tikinčiaisiais, bet ir su savo įstatymais! Ateizmas aukščiau visko!
Už namą Priepalos kaime (18 m ilgio, 6.17 m pločio)reikėjo sumokėti 2000 rb.
Balandžio 7 d. rajono vadovai išskyrė prie Tauragnų kapinių 20 a sklypą perkeltam namui — bažnyčiai pastatyti. Įvairūs trukdymai buvo daromi ir toliau. Tik už šešių savaičių buvo gauta iš architekto statybos dokumentacija, nes reikėjo gauti parašus iš penkių įstaigų, kurios vis delsė, stengdamosi įtikti rajono valdžiai.
Buvo pasamdytas traktoristas išlyginti statybos aikštelei. Dar traktoristui nebaigus darbo, buvo uždrausta naudoti kolūkio technika, ir teko lyginti kastuvais.
Tauragnų ateistai pranešė rajono vadovams, kad atvažiuotų patikrinti naujų statybų.
Vėl buvo sunki problema su transportu atvežti akmenims ir išardytam namui. Bet vėlais vakarais atsitiktiniai sunkvežimiai atvežė akmenis.
Birželio pirmomis dienomis buvo pradėtas lieti pamatas. Du darbininkai atsivežė elektrinę cemento maišytuve, tačiau skundikai darbavosi. Apie tai pranešė rajonui. Atvažiavo milicininkas, kuris grasino kalėjimu už maišytuvės „vogimą". Minėta maišytuve buvo nenaudojama ir numesta prie kiaulių fermos.
Baigiant lieti bažnyčios rūsį, dalyvavo keliolika vyrų. Buvo gauta žinia, kad pasiųstas skundas į rajoną, jog daug darbininkų darbuojasi prie statybos. Atvažiavęs Labanauskas rado prie statybos medžio meistrą ir du senelius jam padedant. Jis griežtai uždraudė imti darbininkus į statybą. Jei nori darbingi kolūkiečiai padėti, tai jie gali dirbti tik sekmadieniais. Bet sekmadieniais statyboje niekas nedirbo.
Architektas buvo įpareigotas prižiūrėti statybos darbus, bet nė karto nepasirodė. Rajono valdžia jam tai uždraudė. Visus matavimus turėjo atlikti klebonas su meistru. Meistras turėjo 70 m., jam padėjo taip pat senukai pensininkai. Tik šeštadienio vakare ateidavo jaunesnių talkininkų vyrų bei moterų.
Po kelių savaičių rajoną pasiekė naujas skundas — bažnyčios statyboje dirba jauni vyrai. Po to kiekvieną dieną lankėsi pareigūnai ir tikrino, kas dirba prie bažnyčios statybos. Visą laiką rasdavo dirbančius kelis senukus, kuriuos buvo neįmanoma nei barti, nei apdėti mokesčiais.
Šiferis, medžio plokštės sienoms ir luboms, grindims lentos buvo gautos ir parsivežtos iš Rygos. Baigiant bažnyčios statybą, iš kažkur atsirado vasaro-jantys mokinukai. Jie pasisiūlė papuošti bažnyčią. Kai jų paslauga nebuvo priimta, menininkai išėjo nepatenkinti. Tą pačią dieną iš kapų koplyčios buvo pavogtos keturios žvakidės. Tai buvo nepatenkintų menininkų kerštas, nes tik jie tą dieną slampinėjo po kapines.
Rugpiūčio mėnesį buvo atvykęs Rugienio pavaduotojas ir įsakė sekančią dieną nuvežti į Uteną parapijines knygas, pajamų ir išlaidų visą dokumentaciją.
Per tris mėnesius buvo pastatytas namas bažnyčiai įrengti. Privatūs elektrikai pravedė bažnyčioje elektros laidus. Prasidėjo kelionės, kurios truko pusantro mėnesio, kol buvo gautas leidimas atvesti ir prijungti elektrą. Atrodo, kad rajono vadovai - ateistai jautė didį malonumą darydami visokiausius, kokius tik sugalvojo, trukdymus tikintiesiems. Ypatingai įkyrėjo priešgaisrinės apsaugos įstaigos smulkmeniškos priekabės.
Šv. Rožančiaus atlaidų išvakarėse, spalio 11 d., įvyko bažnyčios pašventinimas. Tai atliko Utenos dekanas. Į šventę susirinko apie 400 žmonių. Tikinčiųjų nuotaika buvo tikrai šventiška, nepaprasta — suprantama tik tiems, kurie dvejus metus kentėjo įvairias gaisro pasekmes ir rajono valdžios represijas. Kapų koplyčioje būdavo neįsivaizduojamas vargas, nes koplyčioje galėjo tilpti tik kelios dešimtys žmonių. Būdavo negalima net rankų pajudinti — tokia spūstis. Koplyčioje esantys laikė save laimingaisiais, nes neteko kęsti vasaros saulės kaitros arba lietų lauke, o žiemos metu šaltį ir darganas. Per visus tuos dvejus metus su viršum žmonės į pamaldas rinkosi labai skaitlingai.
1969 m. spalio mėn. 12 d. vyko Šv. Rožančiaus atlaidai naujoje bažnyčioje. Žmonių priplūdo apie 2.500. Rajono vadovai leido pakviesti tik du kunigus. Patalpa buvo maža, niekaip negalėjo sutalpinti visų tikinčiųjų.
Bažnyčios išorė niekuo nesiskiria nuo gyvenamo namo, nes valdžia perspėjo: „Bus blogai, nukentėsite, jei nupirktą namą, perstatant Tauragnuose, bandysite padidinti".
Prieš Kalėdas klebonas kreipėsi į Utenos vykdomąjį komitetą prašydamas leidimo pasistatyti Tauragnuos kleboniją. Vadovai pažadėjo leidimą duoti ir netrukdyti statybai. Po mėnesio Tauragnų kolūkis nutarė išskirti klebonui sklypą gyvenamo namo statybai. Vasario mėn. Utenos notaras patvirtino būsimo namo brėžinius ir sutartį su kolūkiu.
Gegužės mėnesį pasamdytas ekskavatorininkas iškasė duobę namo rūsiui. Tuo metu šventoriuje keli vyrai liejo pamatus būsimai varpinėlei, kurios statybai rajonas leidimo nebuvo davęs. Kai varpinėlė per dvi dienas buvo pastatyta ir įkelti varpai — vėl skundas iškvietė iš Utenos Labanauską, kuris išbarė kleboną už savavališką statybą, o sekančią dieną atsiuntė miliciją patikrinti, iš kur gautos statybinės medžiagos varpinėlei. Laimei, šis negalėjo prikibti, nes dauguma rąstų buvo apdegę ir aiškiai matėsi, kad tai likučiai iš sudegusios bažnyčios.
Kitą dieną buvo gautas iš rajono įsakymas nutraukti klebono namo statybą. Vėliau buvo paaiškinta priežastis: namą stato parapija, darbams talkininkauja kolūkio darbininkai. Tokią statybą įgaliotinis Rugienis draudžia.
Po kelių dienų Tauragnų kolūkio pirmininkas Triukas pranešė, kad sklypas, skirtas klebonui, turi būti grąžintas kolūkio žinion, o už nulietus pamatus ir rūsį bus apmokėta pagal specialistų įvertinimą. Apylinkės taryboje buvo sudarytas pirkimo - pardavimo aktas, pagal kurį klebonui Inkratui apmokėjo padarytus nuostolius už rūsį ir pamatų išliejimą. Ir čia tarybiniai pareigūnai parodė savo tikrąjį veidą — apmokėjo tik trečdalį nuostolių.
Dėl varpinėlės pastatymo buvo atvykęs milicininkas ir tardė darbininkus, norėdamas sužinoti, kas suorganizavo jos statybą. Kleboną vertė pasiaiškinti, iš kur gautos statybinės medžiagos, kas jam suvežė, kur jos pirktos. Bet dokumentacija buvo tvarkinga. Vėliau paaiškėjo, kad rajonas pasiuntė milicininką surasti dokumentacijos spragas, kad galėtų pastatytą bažnyčią nusavinti, kaip tai padarė Klaipėdoje: pastatytą bažnyčią pavertė filharmonija, o kunigus apšmeižė spaudoje, pasodino į kalėjimą.
1971 m. naujas Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Tumėnas pažadėjo leisti klebonui pasistatyti namą. Utenos valdžia per apylinkės pirmininką pranešė, kad klebonui bus išskirtas žemės sklypas. Kai kolūkio valdybos posėdis sutiko duoti klebonui sklypą, rajono valdžia pareikalavo, kad sklypas klebonui būtų duotas kuo toliau nuo bažnyčios.
Klebonas gyvena privačiame samdomame name toli nuo bažnyčios (apie 1.5 km).
***
