Kadangi KP CK žinioje yra visa tarybinė spauda, todėl norime atkreipti KP CK dėmesį į istorijos mokslų kandidato, doc. J. Aničo straipsnius, paskelbtus šiais metais lietuviškoje tarybinėje spaudoje, įvairiuose laikraščiuose apie religinių kultų įstatymus ir sąžinės laisvę. Šiuose jo rašiniuose yra daug akivaizdžių sofizmų ir netiesos.
1. J. Aničo straipsnyje „Sąžinės laisvė" rašoma, kad buržuazija net formaliai niekur nepaskelbė antireliginių įsitikinimų laisvės.
Buržuazinėse valstybėse formaliai neskelbiama antireliginių įsitikinimų laisvė, nes tai yra savaime suprantamas dalykas, kaip, sakysime, valgyti, praustis ir pan. Ar yra pasaulyje valstybė, kurioje būtų draudžiama ateistinė spauda, varžomos ateistinės, vadinamosios „pažangios" organizacijos?
2. Tame pačiame straipsnyje J. Aničas teigia, kad buržuazinėse šalyse „sąžinės laisvė traktuojama vienpusiškai, tik kaip laisvė išpažinti religiją"... „Buržuazinėje Lietuvoje valstybė saugojo tikinčiųjų piliečių laisvę... tačiau negarantavo visiems piliečiams, jų tarpe netikintiems, sąžinės laisvės".
To „vienapusiškumo" šiandien Lietuvoje yra daugiau negu prieš karą. Tada galėjo pareikšti ir skleisti savo įsitikinimus tikintieji ir ateistai, šiandien — tik ateistai.
Prieškarinėje Lietuvoje ateistai galėjo užimti aukštus postus. Pvz., Lietuvos žemės ūkio akademijos rektoriumi (1926 - 34) ir švietimo ministru (1934- 39) buvo J. Tonkūnas; buržuazinės valdžios atstovu Londone (1919), Kauno universiteto rektoriumi (1929 -1933) ir švietimo ministru (1926.VI.15 - XII.17) — J. Čepinskis; buvo visa eilė profesorių: VI. Dubas, Bl. Lašas, P. Avižonis, T. Ivanauskas ir kt.
Moksleiviai naudojosi ateisto Viperio ir J. Norkaus paruoštais istorijos vadovėliais.
Veikė ateistinės organizacijos: „Kultūra", „Lietuvių kultūros švietimo draugija", „Laisvamanių etinės kultūros draugija". Ėjo ateistinė spauda: „Laisvoji mintis", „Laisvamanis", „Kultūra", „Vaga" „Lietuvos žinios", „Laikas", „Lietuvos ūkininkas", „Moksleivis", „Moksleivių varpai" ir kt. Buvo išleidžiama daug ateistinių knygų. Ateistai mokytojai buvo susibūrę į „Lietuvos mokytojų profesinę sąjungą", turėjo savo organą „Mokykla ir gyvenimas". Kai kurie ateistai turėjo savo atskiras kapines.
Vienas iš čia pasirašiusių turėjo tris mokytojus, kurie nesižegnodavo klasėje maldos metu, ir vieną bendraklasį, kuris nesimokė tikybos, nes jo tėvai buvo pareiškę, kad jie nenori, jog jų vaikas būtų tikintis. Ir tai buvo laikoma normaliu dalyku, niekas dėl to nesistebėjo.
O kad šiandien tikintieji turėtų bent mažą dalelę tos laisvės, kurią prieš karą turėjo ateistai Lietuvoje.
3. Aukščiau minėtame straipsnyje J. Aničas rašo, kad sąvokon „sąžinės laisvė", kaip ją supranta komunistai, eina „piliečių lygiateisiškumas, nepaisant religinio priklausomumo".
Tai labai gražu, bet taip nėra... Kodėl dauguma religinių praktikų atliekama slaptai? Reiškia, žmonėms gresia nemalonumai. Tai gera charakteristika socialistiniam „humanizmui ir sąžinės bei religijos laisvei"... Kodėl susirinkimuose „kultūringu būdu", „neužgaunant religinių jausmų", linksniuojami tie, kurie neatsikratę „religinių prietarų"? Kodėl už religines praktikas mokytojai rašo pasiaiškinimus? Juk pagal tarptautinę teisę, kuri galioja ir mūsų šalyje, „kiekvienas žmogus turi teisę išpažinti savo religiją ir įsitikinimus tiek individualiai, tiek kartu su kitais, viešai arba privačiai atlikti kultą, religines apeigas". („Tarptautinis paktas dėl pilietinių ir politinių teisių", SNO, 1966.XII.16).
Kodėl už „religinį priklausomumą" atleidžiama iš darbo? Pvz., mokytoja Brilienė Vilkaviškyje, Kolūkio pirmininkas Miroslave. Kodėl, bažnyčią lankantys vaikai yra pašaipos objektu mokykloje, sienlaikraščiuose piešiamos jų karikatūros? Kodėl namų darbininkei, dirbančiai pas kunigą, paneigiama teisė į pensiją, jei ji dalyvauja religinėje veikloje? Kodėl tikinčiųjų būrelis negali suorganizuoti ekskursijų, gauti autobuso? Juk tikintieji vienodai su ateistais dalyvauja gamyboje — kodėl jie laikomi posūniais?
Mūsuose yra teisė tik tikėti, bet ne teisė pareikšti savo įsitikinimus ir atlikti religines praktikas. J. Aničo teigimu, „visišką sąžinės laisvę sudaro teisė kiekvienam piliečiui išugdyti materialistinę pasaulėžiūrą, netrukdomai ja vadovautis, taip pat skleisti ateistines pažiūras". Tai — vienašališka laisvė, nepilna laisvė, jei tikintieji neturi teisės išsiugdyti savo religinę pasaulėžiūrą (neturi religinių knygų, draudžiama religinis instruktažas), negali skleisti religinių pažiūrų. Tai nesiderina su tarptautine teise, kuri leidžia „nevaržomai laikytis savo nuomonės, gauti ir skleisti bet kurios rūšies informaciją ir idėjas nepriklausomai nuo valstybių sienų — žodžiu, raštu arba spaudoje..." („Tarptautinis paktas", SNO, 1966.XII.16). Šiuo požiūriu tikintieji yra nelygiateisiai, palyginus su ateistais.
4. Straipsnyje „Kaip sudaroma ir veikia religinė bendruomenė" J. Aničas rašo, kad valstybė nesikiša į religinės bendruomenės religinį gyvenimą, ir patiems tikintiesiems priklauso teisė apspręsti visus klausimus, liečiančius religinių poreikių tenkinimą.
Tai tušti žodžiai. Kodėl draudžiama vaikams dalyvauti procesijose, tarnauti šv. Mišiose, jei patys tikintieji — tėvai ir vaikai — to nori? Draudžiama, nors nėra jokio įsakymo. Kodėl laidotuvių metu tikinčiųjų vaikams, kai jie ateina organizuotai, mirus klasės draugui, ar kuriam iš jų artimam asmeniui, neleidžiama būti bažnyčioje, o turi būti lauke, dargi lyjant ar sningant? Kodėl draudžiama mokyti religijos kitiems, kai patys tėvai to nepajėgia? Kodėl tikintieji negali įsigyti maldynų, katekizmų, rožančių ir t.t., kodėl tie dalykai atiminėjami iš juos parduodančiųjų? Kodėl tikintieji negali turėti pakankamai kunigų — varžomas jų paruošimas, ribojamas klierikų skaičius? Tai grubus kišimasis į vidaus reikalus, tai trukdymas patenkinti religinius poreikius.
5. Tame pačiame straipsnyje J. Aničas rašo, kad Lietuvoje pastaraisiais metais parengta „nemaža bažnytinės literatūros leidinių, kuriuos išleido valstybinė spaustuvė".
Tiktai „nemaža"! ! ! „Vatikano susirinkimo dokumentų rinkinio" kunigai gavę tik po vieną egzempliorių. „Naujojo Testamento" ir „Psalmyno" — vidutinio didumo parapijos gavo vos po dešimtį egzempliorių, „Maldyno" — retas kuris parapijietis. Ar šie leidiniai gali patenkinti tikinčiųjų poreikius, kar jų toks mikroskopinis tiražas? Kai tuo tarpu ateistiniai leidiniai spausdinami milžiniškais tiražais — po 50 tūkstančių („Zuikių pasakas").
Aničas rašo, kad yra išleista ir kitų religinių leidinių. Kokie tie kiti? Jų nebuvo!
6. J. Aničas pastebi, kad draudžiama savitarpio materialinė parama, nes tai „įžeidžia piliečių orumą" (ten pat).
Tai tikinčiųjų diskriminacija, jų pažeminimas, kai šiaip leidžiamos savišalpos kasos, pvz., profsąjungų rėmuose, ir skatinama savitarpio pagalba: moksleiviai mokomi altruizmo, įstaigų vadovai barami už nejautrumą ir nehumaniškumą. Nežiūrint valstybinės socialinės globos, vis tiek yra žmonių, kurie reikalingi kitų pagalbos: apleisti seneliai, ligoniai ir kt. Kitur piliečiai laisvai disponuoja savo santaupomis, — kodėl pas mus tikintieisiems tai draudžiama?
7. Straipsnyje „Kulto tarnai — religiniams poreikiams" J. Aničas rašo, kad kunigas negali būti religinės bendruomenės vykdomojo organo nariu.
Tai kunigo, kaip tarybinio piliečio, diskriminacija. Jam draudžiama rūpintis ir kulto pastatų remontu. O kodėl jis negalėtų? Juk kartais jis turi daugiau laiko ir nusimanymo. Patys bendruomenės nariai ir taip apkrauti įvairiais darbais; be to, bažnyčios reikalams jų niekas neatleidžia nuo gamybos.
8. Tik ką minėtame straipsnyje J. Aničas rašo, kad „dvasininko veiklos sfera yra jo aptarnaujamos bendruomenės tikinčiųjų gyvenamoji vieta ir atitinkamų maldos namų vietovė."
Iš tiesų taip, bet yra atvejų, kad jis turi dirbti ir kitoje parapijoje. Bažnyčios kanonai įpareigoja kunigus talkininkauti vienas kitam. Šį talkininkavimą civilinė valdžia mūsuose varžo. Tai — neleistinas kišimasis į bažnyčios vidaus reikalus. Jei neskaitoma nusikaltimu, kad milicininkas padeda sugauti vagį ne savo apylinkėje, kai gydytojas suteikia pagalbą ne jo zonoje esančiam ligoniui, kai praktikuojamos talkos derliui nuimti, — tai kodėl kunigas, norėdamas pasikviesti talkininkų, kad greičiau galėtų aptarnauti tikinčiuosius, privalo prašyti civilinės valdžios leidimo?
9. J. Aničas rašo, kad „Neleidžiama ne kulto priemonėmis skatinti tikinčiųjų religinius poreikius ir aktyvinti jų religinį gyvenimą" (ten pat).
Konkrečiai, kokiomis priemonėmis?
Čia tikintieji diskriminuojami — nelygiai traktuojami su ateistais. Pastarieji gali visomis priemonėmis aktyvinti „savąją veiklą", o tikintieji tų priemonių neturi. Čia ateistai kalba visų vardu. Tačiau valstybę sudaro ne vien ateistai, bet ir didelė dauguma tikinčiųjų. Mūsuose tik saujelė ateistų ir jie bando jėga primesti savo pažiūras kitiems: šiuo atveju jų balsas nereiškia tiesos.
10. J. Aničas rašo, kad dvasininko veiklos ribojimu norima apsaugoti visuomenę ir valstybę nuo žalos"(ten pat).
Įdomu, nuo kokios žalos? Gal, kad būtų šeimos tvirtesnės, mažiau nusikaltimų, mažiau būtų geriama ir sąžiningiau dirbama?
11. Straipsnyje „Jaunajai kartai — mokslinę pasaulėžiūrą" J. Aničas rašo, kad „vaikų ir paauglių prievartinis auklėjimas religine dvasia yra antihumaniškas reiškinys".
Ar priverstinis ateizmo mokymas, dargi prieš tėvų valią, yra humaniškas reiškinys?
Kaip gali būti antihumaniškas reiškinys, jei mūsų šalies aukščiausioji vyriausybė yra pasirašiusi konvenciją, kurioje pripažįstama teisė tėvams auklėti savo vaikus pagal savo pačių įsitikinimus („Tarptautinis paktas dėl pilietinių ir politinių teisių", SNO, 1966. XII,16). Šis „Tarptautinis paktas" reikalauja gerbti tėvų teises. O tvirtinimas, kad tėvai neturi teisės religiškai auklėti vaikų, yra pasityčiojimas iš tėvų teisių, jų sutrypimas! Šią teisę — auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus — pripažino visos tautos nuo seniausių laikų.
„Konvencija dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje" (SNO, 1962) sako, kad nedera vaikams primesti tokių įsitikinimų, kurie prieštarauja tėvų įsitikinimams. O pas mus kaip tik tikinčiųjų vaikai yra verčiami būti ateistais. „Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje", kurią pasirašė ir Tarybų Sąjungos vadovai, sakoma, kad „tėvai turi pirmumo teisę, nustatant, kaip turi būti mokomi vaikai", o J. Aničas savo aiškinimais tai paneigia. Čia yra didžiausias nehumaniškumas. Docento J. Aničo dėstymas atspindi vergovinių laikų pažiūras, kada tėvams iš viso nepripažinta jokios teisės į savo vaikus.
Šios konvencijos dvasią yra užtikrinę „Liaudies švietimo įstatymų pagrindai", kuriuos 1973 m. liepos 19 d. patvirtino TSRS Aukščiausioji Taryba. Ten 65 straipsnyje sakoma: „Jeigu tarptautine sutartimi arba tarptautiniu susitarimu, kuriame dalyvauja TSRS, nustatytos kitos taisyklės, negu tos, kurias numato TSRS ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymai, tai taikomos tarptautinės sutarties ar tarptautinio susitarimo taisyklės".
12. J. Aničas tvirtina, kad religijos galima mokyti privačiai.
Tai Lenino mintis. Pagal jį religija nebedėstoma valdiškoje mokykloje kaip privalomas dalykas, bet galima jos mokyti savo iniciatyva už mokyklos ribų (taip daroma liaudies demokratinėse šalyse). Deja, ši Lenino mintis mūsuose yra iškraipyta — nesilaikoma 1918 m. sausio 23 d. dekreto, kuris sako: „Mokyti ir mokytis reigijijos piliečiai gali privačiai". Dekretas skamba be jokių apribojimų, o mūsų „demokratiški" įstatymai apribojo: tik patys tėvai gali ir niekas kitas. Mūsų tėvai gali pasiprašyti savo vaikui muzikos mokytoją, matematikos mokytoją, bet negali pasiprašyti religijos mokytojo. Ir kitais atvejais nesilaikoma Lenino minties. Pvz., Leninas reikalavo, kad niekur dokumentuose nebūtų vartojami apibūdinimai „tikintis", „netikintis", o šiandien pas mus moksleiviams, baigusiems mokyklą, įrašoma į charakteristiką, kad jis yra tikintis. Mūsų sąlygomis tai reiškia diskriminaciją — daromos kliūtys toliau mokytis.
13. Lygiai drastiškas yra draudimas nepilnamečiams aktyviai dalyvauti pamaldose (ten pat).
Apie tai nekalba jokie įstatymai. Vaikai nuo krikšto momento jau priklauso tikinčiųjų bendruomenei. Bažnyčios kanonai šiuo atžvilgiu tikinčiųjų neskirsto į pilnamečius ir nepilnamečius. Čia civilinė valdžia grubiai kišasi į tikinčiųjų vidaus gyvenimą ir pažeidžia tkinčiųjų teises dalyvauti kulto apeigose. Nepilnamečiai negali būti tik vykdomajame bendruomenės organe, bet jie nuo krijšto momento yra katalikų Bažnyčios nariai: jie jau priima kai kuriuos sakramentus, laidojami su religinėmis apeigomis.
14. J. Aničas rašo, kad tėvai, mokydami vaikus religijos, piktnaudžiauja savo autoritetu, kad tai prieštarauja visuomenės interesams, kad įstatymai nėra suteikę tokių teisių, kad šeimos linija turi derintis su mokyklos linija... ir, kad valstybė nekliudo tėvams mokyti savo vaikus religijos (ten pat).
Čia doc. J. Aničas pametė logiką: jei nekliudo, tai kam derintis... Jei šalies Konstitucija deklaruoja laisvę religijai, tai kur čia tėvai piktnaudžiauja, kur prieštarauja visuomenės interesams? Jei tarybiniai įstatymai įpareigoja tėvus auklėjimą šeimoje derinti su ateistine mokykla, tai kas tada palieka iš Konstitucijos garantuotos sąžinės ir religijos laisvės?
Čia ne tėvai piktnaudžiauja savo teisėmis, bet valdžia, kuri istoriškai yra vėlesnės formacijos negu šeima. Tėvai iš prigimties turi kai kurių neliečiamų teisių, kurių niekas negali pažeisti, nė valdžia — šiuo atveju ji jau būtų tironas. Panašių nusikaltimų istorija yra neseniai mačiusi: vokiškasis fašizmas prieš tėvų valią Įtraukdavo vaikus į hitlerjugendą ir auklėdavo ateistiškai ir šovinistiškai...
Paskutiniame tarptautiniame susitarime — Helsinkyje — taip pat įsipareigota gerbti religijos ir sąžinės laisvę, nedarant jokios diskriminacijos. Deja, kulto įstatymai mūsų šalyje, kaip juos aiškina J. Aničas, yra atvira tikinčiųjų diskriminacija. Leninas kažkada rašė, kad caro laikais „bažnyčia buvo baudžiavinėje priklausomybėje nuo valstybės" (T. X. 1952. p. 65), kad buvo „gėdingų įstatymų prieš kitus, ne pravoslavų tikybos žmones" (t. VI. p. 364). Panašiai ir dabar yra: Bažnyčia neatskirta nuo valstybės, o jos pavergta; laisve naudojasi tik ateizmo išpažinėjai; gėdingi potvarkiai įvairiai varžo tikinčiųjų religinį gyvenimą.
Tai liūdna tiesa, kad istorijos mokslų kandidato, docento J. Aničo, rašiniai apie religijos ir sąžinės „laisvę" yra labai toli nuo tiesos. Todėl mes prašome Lietuvos KP CK taip patvarkyti, kad būtų panaikinti įvairūs nutarimai ir potvarkiai, prieštaraujantys sąžinės ir religijos laisvei ir kad būtų užtikrinta Lietuvos katalikams teisė naudotis tomis teisėmis ir laisvėmis, kurias garantuoja tarptautiniai susitarimai ir šalies Konstitucija.
Šio rašinio nuorašai yra pasiųsti:
1. LietuvosTSRMinistrų Tarybai,
2. Lietuvos TSR Aukšč. Tarybos prezidiumui,
3. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Prezidentūrai,
4. Lietuvos TSR Religijų reikalų tarybos Įgaliotiniui,
5. Vilniaus arkivyskupijos kurijai.
1975.X.4.
Vilniaus arkivyskupijos kunigai:
Kun. B. Laurinavičius, kun. A. Simonaitis, kun. A. Petronis, kun. K. Garuckas, kun. V. Černiauskas, kun. K. Žemėnas, kun. J. Balčiūnas, kun. C. Taraškevičius, kun. J. Jardelis, kun. B. Jaura, kun. M. Petravičius, kun. D. Valiukonis, kun. D. Puidokas, kun. J. Kutka, kun. N. Norkūnas, kun. D. Valančiauskas, kun. J. Slėnys, kun. J. Baltušis, kun. A. Kanišauskas, kun. A. Merkys, kun. A. Ulickas, kun. K. Valeikis, kun. S. Tunaitis, kun. J. Vaitonis, kun. I. Jakutis, kun. A. Mačiulis, kun. P. Jankus, kun. A. Keina, kun. J. Lauriūnas, kun. S. Valiukėnas, kun. K. Pukėnas.
***
