TSKP CENTRO KOMITETO GENERALINIAM
SEKRETORIUI L.I. BREŽNEVUI
Gerbiamas Leonidai Iljičiau,
Kreipiuosi į Jus šiuo laišku, tikėdamasis, kad Jūsų asmeniškas įsikišimas padės rasti teisybę, kurios man nepavyko rasti atitinkamose instancijose.
1973 m. lapkričio 20 d. Valstybinio saugumo komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos (KGB) darbuotojai iš mano buto paėmė daug religinio turinio knygų. Paimant knygas, buvo grubiai pažeistas LTSR Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 192 str., nes ne visos knygos buvo įtrauktos į kratos protokolą. Nė vienas iš maišų, į kuriuos buvo sudėtos paimtosios knygos, nebuvo užantspauduotas. Kai aš prašiau skundus LTSR KGB Pirmininkui ir LTSR Prokurorui, o vėliau TSRS KGB Pirmininkui, TSRS Generaliniam Prokurorui, man buvo pažadėta, kad knygos neturinčios ryšio su baudžiamąja byla (kokia byla? kokiam asmeniui keliama byla? — to aš iki šiol nežinau), bus man grąžintos.
Praėjus dvejiems metams, 1975 m. gruodžio 3 d. saugumo darbuotojas kapit. Marcinkevičius grąžino man dalį iš manęs paimtų knygų ir davė pasirašyti gaunamų knygų sąrašą. Kai aš paprašiau, kad man duotų šito sąrašo antrąjį egzempliorių, kapit. Marcinkevičius tai padaryti atsisakė, paaiškindamas, kad esąs parašytas tik vienas egzempliorius, nors iš tikrųjų antrasis egzempliorius buvo ant rašomojo stalo.Tuo būdu vėl buvo pažeistas to paties BP Kodekso 192 str., nes grąžinamų knygų sąrašas man buvo reikalingas tam, kad galėčiau patikrinti, ar gavau visas knygas, kurios buvo sąraše.
Vis dėlto KGB pasilaikė ir, ligi šiol nepaaiškinę dėl kokios priežasties, man negrąžino gana daug knygų (žiūr. į pridedamą sąrašą), o taip pat negrąžino rašomosios mašinėlės „Rheinmetall". Tuo būdu tiesiogiai buvo pažeisti TSRS Konstitucijos 10 bei 125 str. ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 str., nekalbant jau apie tai, kad jie, atsakingi valstybės aparato darbuotojai, neištesėjo duotojo pažado, ir tas, be abejo, nepadeda stiprinti jų atstovaujamų valstybės organų autoriteto.
"Žeidžia ne tik kulka ar smūgis kumščiu. Neretai gyvenime, ypač jautresnės sandaros žmogų pribloškia apgavystė, melas, šmeižtas, grasinimai, pikti žodžiai arba kokia kita panaši niekšybė". Medikų atliekami tyrimai, deja, teiginius patvirtina" („Tiesa", 1975.1.21). Tačiau KGB tardytojai, aštuonias dienas tardę mane, ne kartą su manimi šiurkščiai elgėsi, mane šmeižė, grasino, kad tuojau areštuos ir panašiai. Taigi jie nusikalto tokiais veiksmais, kurie numatyti LTSR BK 187 str. Ypatingai tuo pasižymėjo vyr. Įeit. Gudas ir majoras Markevičius, šitie žmonės neturi teisės nesuprasti, kad tokiais metodais jie diskredituoja ne tik save, bet ir tuos valdžios organus, kuriems jie atstovauja, diskredituoja tarybinę valdžią.
Dėl neteisėtų ir nusikalstamų LTSR KGB veiksmų aš ne kartą kreipiausi su skundais į šias instancijas — LTSR KGB pirmininką (1973.XI.30), į LTSR prokurorą (1974.1.4), į TSRS Gen. prokurorą ir TSRS KGB pirmininką (1974.VI.12), vėl į LTSR KGB pirmininką (1974.X.15), tačiau kiekvieną kartą mano skundai pakliūdavo į rankas tų žmonių, dėl kurių neteisėtų veiksmų aš skundžiausi. Vargu kas nors prieštaraus tokiam teiginiui: „Priešingas įstatymui poelgis yra nusikaltimas". Betgi^ tada paaiškėja, kad aukštesnė vyresnybė paveda ištirti nusikaltimus patiems nusikaltėliams. Argi tai normalu? Argi taip galima daryti?
Nors tarybiniai įstatymai nedviprasmiškai, o aiškiai tvirtina, kad žmogus, apsiskundęs dėl valstybinių įstaigų darbuotojų kurių nors veiksmų, turi gauti aiškų ir pagrįstą atsakymą iš aukštesnių instancijų, bet dabar man paaiškėjo, kodėl aš tokio atsakymo negavau.
Tardymo metu aš sužinojau, kad jau ilgą laiką saugumo darbuotojai stebėjo mano kiekvieną žingsnį, kur tik aš ėjau: ar į biblioteką, ar į parduotuvę, ar pas gimines. Pagaliau tai jų ir jų viršininkų reikalas, nors man atrodo, kad jie galėtų protingiau panaudoti savo darbo laiką: aš gi nesu nei užsienio žvalgybos agentas, nei pogrindžio politinis veikėjas. Bet aš buvau sukrėstas, kai per tardymus sužinojau, kad jie, naudodamiesi mikrofonais, klauso pasikalbėjimų mano bute. Tai yra TSRS Konstitucijos 128 str., garantuojančio piliečių buto neliečiamybę ir susirašinėjimų slaptumą, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str. ir Tarptautinių pilietinių bei politinių teisių pakto 17 str. tiesioginis pažeidimas.
Kalbėdamas apie neteisybes ir persekiojimus, kuriuos aš pats kenčiu, aš neturiu teisės, Leonidai Iljičiau, nutylėti tų neteisybių ir persekiojimų, kuriuos kenčia to paties, kaip ir aš, tikėjimo žmonės — katalikai vien tik dėl to, kad jie yra tikintys.
„Valstybei neturi rūpėti religija, religinės draugijos neturi būti susirišusios su valstybine valdžia. Kiekvienas turi turėti visišką laisvę išpažinti kokią tinkamas religiją, arba nepripažinti jokios religijos... Jokie skirtumai tarp piliečių jų teisių atžvilgiu, priklausomai nuo jų religinių įsitikinimų, visiškai neleistini. Netgi bet kokie užsiminimai apie vienokį ar kitokį piliečių tikėjimą oficialiuose dokumentuose turi būti visiškai panaikinti. Neturi būti mokamos jokios valstybinės sumos bažnytinėms ir religinėms draugijoms, kurios turi tapti visiškai laisvomis(mano pabraukta — V.L.), nuo valdžios nepriklausomomis piliečių-vienminčių sąjungomis. Tiktai visiškas šių reikalavimų įvykdymas gali padaryti galą gėdingai ir prakeiktai praeičiai, kada Bažnyčia buvo baudžiavinėje priklausomybėje nuo valstybės..." (V.I. Leninas, „Socializmas ir religija", Raštai, t. 10, 1952 m., p. 65).
Jūs, Leonidai Iljičiau, kaip TSKP CK Generalinis sekretorius, geriau už mane žinote šitą ir daugelį kitų pasisakymų, kurie atsispindi TSRS Konstitucijoje (124, 125 str.), sąjunginių respublikų baudžiamuosiuose kodeksuose ir visiškai supama su nuostatais daugelis tarptautinių dokumentų, pasirašytų tarybinės vyriausybės (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 ir, 19 str: Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 5, 18, 19 str.; Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 4 ir 5 str.).
Tačiau šių Tarybų valstybės įkūrėjo nurodymų, šių tarybinių įstatymų ir tarptautinių vyriausybės įsipareigojimų Lietuvos TSR teritorijoje nesilaikoma. Kad nekalbėčiau be įrodymų, aš čia pateiksiu keliolika faktų:
1. Nuo 1940 m. neleidžiama veikti katalikiškoms organizacijoms ir vienuolynams.
2. Dėstyti mokyklose religiją uždrausta, mokyti vaikus katekizmo leista tik tėvams; kunigams leidžiama tik patikrinti katekizmo žinias, klausinėjant vaikus tik po vieną. Už vaikų katekizavimą kalėti, o daugelis kitų buvo nubausti piniginėmis baudomis (1975 m. Kučiūnų parapijos klebonas J. Krikščiūnas — 50 rub.: tais pačiais metais administracinė komisija nubaudė E. Žukauskaitę 40 rub. bauda ir kt.). Tačiau tikinčiųjų tėvų vaikai priverstinai yra mokomi ateizmo, kas aiškiai prieštarauja Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 13 str.
3. Būna atvejų, kai valdžia uždraudžia kunigams atlikinėti kunigo pareigas: pvz., Vilniuje kun. Vladimirui Prokopivui, kuris teologinį mokslą yra baigęs Romoje; Kaune kun. Vladimirui Figoliui. Kun. Vytautas Merkys daugiau kaip dešimt metų išdirbo medelyne, nes valdžia jam neleido dirbti nė jokioje parapijoje.
4. Kaišiadorių vysk. V. Sladkevičius nuo 1957 m. ir Vilniaus vysk. J. Steponavičius nuo 1961 m. valdžios nušalinti nuo savo einamų pareigų ir ištremti į Lietuvos užkampius, kur ligi šiol ir tebegyvena tremtyje be teismo, be nurodymo tremties termino ir be kaltės.
5. Asmenims, neturintiems 18 metų, valdžia draudžia dalyvauti religinėse apeigose, nors šių paauglių tėvai reikalauja, kad jų vaikams būtų leidžiama dalyvauti apeigose.
Kunigai, drausdami paaugliams tai daryti, pažeistų bažnytinių kanonų nuostatus. Daugelis kunigų buvo nubausti už tai, kad leido vaikams būti prie altoriaus ar dalyvauti bažnytinėje procesijoje, ar giedoti bažnytiniame chore. Pvz., kun. A. Kleiną už leidimą vaikams tarnauti per šv. Mišias buvo nubaustas 50 rub., kun P. Orlickas tokia pat suma nubaustas, o paskui buvo iškeltas iš parapijos dėl to, kad žaidė su vaikais tinklinį; kun Lygnugarys buvo nubaustas 50 rub. už tai, kad N. Akmenėje aplankė ligonę; tokia pat suma nubaustas kun. Šukys už tai, kad leido vaikams dalyvauti procesijoje; Kabelių parapijos vargonininkė nubausta už tai, kad mokė vaikus giedoti chore, o tos parapijos klebonas J. Lauriūnas už tai, kad leido vargonininkei vaikus mokyti giedoti. Daugailių klebonas kun. Baltuška buvo nubaustas 30 rub., nes į atlaidus pasikvietė kunigų iš kaimyninių parapijų...
6. Už religinius įsitikinimus pašalintos iš Vilniaus universiteto studentės Aldona ir Regina Bielskutės.
7. Religinės literatūros iš užsienio įvežimas ar siuntimas paštu draudžiamas pagal tą patį įstatymą, pagal kurį draudžiamas parnografinės literatūros ir narkotikų įvežimas.
8. Visiškai uždrausta katalikų spauda; Lietuvoje ne tik nėra leidžiami religiniai laikraščiai ir žurnalai, bet negalima spausdinti net katekizmo. Du kartus buvo leista išspausdinti maldaknygę ir vieną kartą šv. Rašto Naująjį Testamentą, bet šių knygų tiražas buvo toks mažas, kad tik nedidelė tikinčiųjų dalis galėjo juos įsigyti.
„...Mes reikalaujame... spaudos laisvės... — rašė Leninas, — be susirinkimų, žodžio ir spaudos laisvės, visokios kalbos apie religijos laisvę liks pasigailėtinu žaidimu ir negarbingu melu" („Patvaldystė svyruoja", Lenino raštai, t. 6). Tačiau įstatymas, garantuojantis spaudos, susirinkimų, mitingų laisvę, sąžinės ir žodžio laisvę, taikomas tik ateistams. Tikintieji, išdrįsę įgyvendinti šią Konstitucijos garantuotą teisę, atsidūrė kaltinamųjų suole, o paskui Permės ir Mordavijos griežtojo režimo lageriuose: P. Plumpa — 8 metams, P. Petronis — 4 metams, V. Kulikauskas — 3, 5 metų, J. Gražys — 3 metams, N. Sadūnaitė — 3 metams ir vėliau 3 metams nutrėmimo. Visi jie buvo apkaltinti tuo, kuo visai nenusikalto — būtent, tarybinės santvarkos šmeižimu. Jie kalti tik dėl to, kad bandė atlikti krikščionišką pareigą — norėjo parūpinti maldaknygių tikintiesiems, kad apmalšintų tikinčiųjų dvasinį alkį ir bandė paskleisti religinio turinio literatūrą.
9. Už įsitikinimus nukentėjusių žmonių giminės ir netgi pažįstami yra kratomi, tardomi ir gąsdinami: Kaune — M. Vitkūnaitė, N. Petruševičius, V. Gajauskas, M. Gavėnaitė ir kt. Vilniuje — J. Lapienytė, K. Jakubynas, A. Žilinskas, A. Terleckas ir kt.
10. Daugelis tikinčiųjų be pagrindo atleidinėjami iš darbo. 1975 m. rugsėjo 15 d. Mažeikių raj. liaudies švietimo skyrius pareikalavo, kad mokytojai A. Skiparis (27 metų darbo stažas) ir Skiparienė (25 metų darbo stažas) „savo noru" paprašytų atleisti iš darbo, nes jų sūnus tais metais įstojo į kunigų seminariją. Vilniaus vaikų muzikos mokytoja A. Kezytė buvo atleista iš darbo dėl to, kad tikinti. 1975 m. KGB pasiūlė Vilniaus universiteto administracijai atleisti iš darbo B. Kibickaitę tiktai dėl to, kad ji buvo svečiuose pas N. Sadūnaitę tuo metu, kai ten atėjo KGB darbuotojai daryti kratos.
Apie kunigus V. Gelgotą, A. Ylių, P. Račiūną spaudoje buvo skelbiami straipsniai, kuriuose šie kunigai buvo šmeižiami ir niekinami, šie kunigai pasiuntė laikraščių redakcijoms protesto laiškus, kuriuose jie įrodė, kad jie buvo apšmeižti, bet nė vienas laikraštis jų laiškų neišspausdino.
12. Dekrete dėl Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo buvo nurodyta — patalpas ir bažnytinius reikmenis perduoti „religinėms organizacijoms nemokamai naudotis". Aukščiausioji Taryba 1942 m. balandžio 10 d. įsaku už naudojimąsi patalpomis nustatė mokestį: 1% nuo pastato vertės per metus. Nuo 1961 m. kulto pastatų įvertinimas padidintas pusantro karto, ryšium su tuo ir mokesčiai padidinti pusantro karto. Įstatymas yra įstatymas, ir Katalikų Bažnyčia punktualiai sumoka mokestį. Bet kiekvienas įstatymas turi būti logiškas. Nesuprantama, kodėl religinės bendruomenės privalo mokėti privalomo draudimo mokestį už joms nepriklausančias patalpas. Ir dar labiau nesuprantama, kodėl gaisro ar stichinės nelaimės atveju draudimo kompensacija sumokoma ne tai bendruomenei, kuri mokėjo draudimo mokestį ir kuriai reikės pastatytą vėl atstatyti, bet pastato savininkui (vykdomajam komitetui), kuris jokių lėšų pastato išlaikymui neskyrė, kuris jo neremontuoja ir neduoda nė kapeikos iš gautojo draudimo atlyginimo (sudegus Dubingių bažnyčiai, draudimo atlyginimas buvo sumokėtas Molėtų rajono vykdomajam komitetui ir kitose vietose taip pat). O Klaipėdos bažnyčios istorija tai tiesiog mus apstulbina. Parapiečių pinigais pastatyta bažnyčia ne tik nebuvo perduota religinei bendruomenei naudotis, bet iš bendruomenės 1961 m. buvo atimta ir paversta filharmonija. Valdžia neleidžia atstatyti daugelio bažnyčių, kurios sudegė ar buvo sugriautos per karą (Sangrūdos, Girkalnio, Batakių, Gaurės ir kitų parapijų bažnyčias). Be to, religinės skulptūros, kryžiai, pastatyti tikinčiųjų, valdžios nugriaunami (švč. Mergelės Marijos skulptūra Skiemonių bažnyčios šventoriuje).
13. Valdžia nuolatos kišasi į Bažnyčios vidaus reikalus, nurodinėdama, ką skirti ir ko neskirti Kauno seminarijos dėstytojais, nustatydama apribojimus stojantiems į seminariją, drausdama vyskupams bei valdytojams skirti kunigus į parapijas be įgaliotinio religiniams reikalams sankcijos.
Tai tik nedidelė dalis faktų, liudijančių, kad Tarybų Lietuvoje sistemingai pažeidinėjamas įstatymas dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės. Tuo tarpu Tarybos religijų reikalams pirmininkas V.A. Kurojedovas laikraštyje „Izvestija" (1976.1.31) pareiškė (pacituosiu šitą interviu):
„Tarybiniai įstatymai nustato specialias teisines normas, saugojančias tikinčiųjų, religinių susivienijimų ir kulto tarnų įstatimines teises nuo pasikėsinimų".
„Kategoriškai draudžiama bet kuri tikinčiųjų diskriminacija ir bet kuris jų sąžinės prievartavimas".
Anaiptol, aš nemanau suabejoti dėl tokio atsakingo asmens pareiškimo, juo labiau, kad Tarybos religiniams reikalams pirmininkas toliau kalba: „Mes visai neketiname nuslėpti tai, kad pas mus dar būna atskirų atsitikimų, kad kai kurie vietos organai dar neužkerta kelio neteisingiems veiksmams bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu... visais šitais atvejais imamasi priemonių pažeidimams ištaisyti, o nusikaltę tokiais veiksmais asmenys baudžiami pagal įstatymus".
Mano pateiktieji faktai rodo, kad Tarybos religijų reikalams pirmininkas yra mažai susipažinęs ar visiškai nesusipažinęs su Katalikų Bažnyčios padėtimi Lietuvoje. Nebuvo nė vieno tokio atsitikimo, kad kas nors, pažeidęs įstatymą dėl Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo ir diskriminavęs tikinčiuosius, būtų nubaustas už savo neteisėtus veiksmus. O juk visai neseniai saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamajame akte buvo įrašyta
„Dalyvaujančios šiame pakte valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos (Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamasis aktas, Vilnius, 1975, p. 23).
Kaip tik dėl to, Leonidai Iljičiau, kad po šiuo dokumentu yra ir Jūsų parašas, manau, kad galiu kreiptis kaip tik į Jus.
Katalikų Bažnyčios persekiojimas — tai tik viena dalyko pusė. Kalbant iš esmės, ne mažiau yra svarbu atkreipti dėmesį į šitų persekiojimų padarinius. Dorovinio, dvasinio auklėjimo trūkumas, ar kad ir tokio auklėjimo susilpnėjimas, ateizmo su neprivalomais ir labai neaiškiais moraliniais pagrindais plitimas padarė tai, kad paskutiniais metais siaubingai išaugo kriminalinis nusikalstamumas: valstybinio ir visuomeninio turto grobstymas, apiplėšimai, išprievartavimai, girtavimas, narkomanija, lytinis nesantūrumas Tarybų Lietuvoje pasiekė negirdėtus mastus. Tūkstančiai mūsų respublikos suaugusių ir paauglių atlieka bausmę už padarytus nusikaltimus kalėjimuose ir kolonijose. O tų bausmės vietų daug: Vilniuje kalėjimas 0-Č, 12/36, griežto režimo kolonija O-Č, 12/1 ir O-Č, 12/10; Pravieniškėse O-Č, 12/2 ir O-Č, 12/8; Alytuje O-Č, 12/4; Panevėžyje O-Č, 12/5; Kapsuke O-Č, 12/3. Nepilnamečių kolonijos Vilniuje, Sniego g. Nr. 2 VTK, Kauno O-Č TKN ir kt.
Nors apie tai išgirsti Jums skaudu, tačiau faktas, kad, kol mokyklose nebuvo įvestas ateistinis auklėjimas, tai girtavimai, vagystės, lytinis ištvirkimas buvo reti reiškiniai, o dabar tai kasdieninė tikrovė.
Teisingai sakoma, kad tvirta šeima yra tvirtos valstybės pagrindas. Nėra abejonės, kad ateizmas susilpnino šeimos ryšius, suirusių šeimų skaičius išaugo, auga ir ištuokų skaičius.
Argi galima kalbėti apie šeimų tvirtumą, kai oficialiuose leidiniuose skelbiama: „Mokytojas, formuodamas mokinių ateistinę pasaulėžiūrą, dažniausiai turi sugriauti tas religines pažiūras, kurias jiems įdiegia šeima" (B. Bitinas, Mokinių ateistinio auklėjimo metodikos klausimai 1962, Kaunas, p. 5). Bet, griaunant šeimos duotus įsitikinimus, sugriaunama ir pati šeima. Ir štai rezultatai: 1950 metais buvo Lietuvoje santuokų 23.246 ir ištuokų 625, o dabar „mūsų respublikos statistika jau fiksuoja vos ne 40 ištuokų iš 100 santuokų. Ištuokų skaičius didėja ne tik mieste, bet ir kaime" („Mokslas ir gyvenimas", 1976, Nr. 3, p. 30).
Pirmąja ištuokos šeimos suirimo auka tampa vaikas. Havajų ir Viskonso (JAV) psichiatrai tvirtina, kad „tėvų skyrybos vaikams yra ištęsta psichinė trauma... Todėl teisingiau žiūrėti į skyrybas ne kaip į įvykį, o kaip į procesą, kuris savo kankinančia trukme sukelia vaikams net psichinius sutrikimus" (Savaitraštis „Kalba Vilnius", 1976, Nr. 6, p. 13). Ar ne čia reikėtų ieškoti negirdėto nusikaltimų augimo priežasties?
Ateistinė propaganda, naudodamasi masinės informacijos priemonėmis — spauda, radiju, televizija, mokykloje mokytojais, įstaigose ir įmonėse agitatoriais — ateizmo skleidėjais, kurie nesivaržo, pasirinkdami metodus: įgrisusius anekdotus apie kunigus, tikinčiųjų ir kunigų šmeižimą, seniai sugriautus pseudomokslinius argumentus (pvz., dėl Kristaus istoriškumo) ir savo ignoracija siaubą keliančias išvadas. O tikintiesiems gintis neleidžiama.
Kaip rodo Rytų Europos socialistinių valstybių patyrimas, didesnės Bažnyčiai laisvės suteikimas ne tik nepakenkė socializmo statybai, bet dar padeda.
Iš visų Rytų Europos šalių aukščiausią gyvenimo lygį yra pasiekusi Vokietijos demokratinė respublika, kuri per karą daugiausia nukentėjo, šitai šaliai būdingas aukštas produkcijos lygis ir gera kokybė. Bet VDR tikintieji nėra taip persekiojami, bažnyčios neuždarinėjamos, eina katalikų ir protestantų laikraščiai. 1972 metais Katalikų Bažnyčia VDR išleido 292 pavadinimų knygas (St. Benn-Verlag), o katalikų VDR nėra daugiau kaip Lietuvos respublikoje. Kaimyninėje Lenkijoje tikintieji leidžia daug knygų, turi savo mokyklų, o valstybinėse mokyklose dėstoma tikyba tiems vaikams, kurių tėvai to nori. Panaši padėtis ir Jugoslavijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, trumpai tariant, visose, išskyrus Albaniją.
„Čia, Europoje, buvo paverčiamos politine doktrina pretenzijos į pasaulinį viešpatavimą, ir galiausiai valstybės, kurių ištekliai tarnaudavo nusikalstamiems žmogaus neapykantos kupiniems tikslams, sužlugdavo", — sakėte Jūs 1975 m. liepos 32 d. Helsinkyje, „štai kodėl atėjo laikas PADARYTI IŠ ISTORIJOS PATYRIMO NEIŠVENGIAMAS KOLEKTYVINES IŠVADAS".
Šiems žodžiams nepritarti negalima. Žlugo ne tik fašistinė Vokietija, žlugo ir Romos imperija, 300 metų persekiojusi krikščionis, o nesenstanti Tiesa ir žmonių tikėjimas išliko, atlaikę amžių negandas.
Tie, kurie Lietuvoje vadovauja antireliginei propagandai ir organizuoja tikinčiųjų persekiojimus, klysta, galvodami, kad fiziškai susidorodami ir naudodamiesi prievarta, išraus iš širdžių tikėjimą ir įsitikinimus.
Lietuvos katalikai iš valstybės nereikalauja to, ko nedera reikalauti. Jie nori, kad valstybės aparatas nebūtų nukreiptas prieš Katalikų Bažnyčią ir jos teises, Konstitucijos patvirtintas, nes „politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityje yra nepriklausomos ir autonomiškos. Abi šios institucijos, tegul ir skirtingais pagrindais, tarnauja tų pačių žmonių asmeniniam ir socialiniam pašaukimui, šis tarnavimas bendram labui bus juo sėkmingesnis, juo labiau abi institucijos gerbs sveiką bendradarbiavimą vietos ir laiko sąlygomis" (II Vatikano Susirinkimo Nutarimai, Vilnius, 1975, p. 185).
Kreipdamasis į Jus šituo laišku, gerbiamas Leonidai Iljičiau, prašau atitaisyti klaidas ir tarptautinių bei tarybinių įstatymų pažeidimus:
1) nediskriminuoti tikinčiųjų, neteisėtai juos atleidžiant iš darbo, darant jų butuose kratas, grasinant ir areštuojant;
2) nutraukti administracinį kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus;
3) amnestuoti kalinius, vargstančius lageriuose už savo įsitikinimus (žr. § 8);
4) grąžinti knygas ir daiktus, neteisėtai paimtus iš manęs ir per kitų kratas.
Su pagarba
Lapienis Vladas, Antano, gyv.
Vilniuje, Dauguviečio 5-11
1976.IV.23.
Šio laiško nuorašą siunčiu Lietuvos TSR KP CK
Pirmajam Sekretoriui Petrui Griškevičiui.
Iš manęs paimtų ir nesugrąžintų knygų
s ą r a š a s
1. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, Nr. 1-6.
2. Arkivyskupas T. Matulionis, 1972-1962, 4 egz.
3. Dr. Pr. Gaidamavičius, Milžinas, didvyris, šventasis, 23 egz. (1 egz. grąžino).
4. Laidotuvių ir gavėnios giesmės, 400 egz.
5. J. Girnius, Žmogus be Dievo, 4 egz.
6. A. Maceina, Dievo Avinėlis, 1 egz. (3 egz. grąžino)
7. Kratkij tolkovatel k Novomu Zavetu (rusų kalba), 2 egz.
8. Prelatas M. Krupavičius, 2 egz.
9. St. Yla, Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje, 4 egz.
10. P. Maldeikis, Meilė dvidešimtame amžiuje, (l egz. grąžino) 2 egz.
11. Redag. J. Prunskio, Mano pasaulėžiūra. Kultūrininkų pasisakymų rink. 2 egz.
12. P. Maldeikis, Melas kaip pedagoginė problema, 1 egz.
13. P. Maldeikis, Inteligencija ir jos tyrimas, 1 egz.
14. A. Grauslys, Ieškau Tavo veido, 2 egz.
15. Vysk. V. Brizgys, Negesinkime aukurų, 2 egz.
16. St. Yla, Dievas sutemose, 2 egz.
17. J. Klumpys, Petras Jurgis Frassati, 1 egz.
18. B. Brazdžionis, Per pasaulį keliauja žmogus, 1 egz.
19. Pasaulėžiūros klausimai, II d. 255 p., 1 egz.
20. J. Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė, 1 egz.
