MYLIMIESIEMS ROMOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS
GANYTOJAMS IR LIETUVOS BIČIULIAMS
Jo Eminencijai Kardinolui
A. SAMORE
Jo Eminencijai Kardinolui
J. SLIPIJ
Mūsų tauta savo Golgotos kelyje—Gulago salyne, Sibiro ir Vakarų pasaulio tremties keliuose — sutiko daug nuostabių asmenybių. Vieni jiems ištiesė fizinės ir moralinės pagalbos ranką, o kiti savo asmeniniu pavyzdžiu ir didvyriška kančia stiprino tautos ryžtą kovoti už Dievą ir elementariausias žmogaus teises. Toms kilnioms širdims esame dėkingi ir meldžiame Aukščiausiąjį jiems visokeriopos palaimos.
Tų gerųjų mūsų bičiulių tarpe esate ir Jūs, Garbingieji Ganytojai, šiandien mes, tęsdami žūtbūtinę kovą iki pergalės, vargų spaudžiami, norime Jums atverti savo širdį. Tikimės būti išklausyti ir suprasti.
Mūsų nelaimei, visi išvykstantieji į Romą ir grįžtantieji atgal Maskvoje praeina instruktažą ir privalo raštiškai atsiskaityti. Todėl objektyvi informacija yra galima tik iš gilaus pogrindžio, bet ir ji Vakarus pasiekia pavėluotai per „LKB Kroniką" ar paskirus turistus.
Ateistai, remiami valstybinės propagandos ir Valstybinio saugumo komiteto, skleidžia žinias visame pasaulyje, kad Lietuvoje nėra jokios religinės diskriminacijos, kad Tarybų Sąjunga nežinanti net politinio kalinio sąvokos. Į šitą propagandos mašiną yra įkinkyti net kai kurie dvasininkai.
Pernai Tarybų Sąjunga pasiuntė į JAV įvairių religijų dvasininkų delegaciją, jų tarpe ir Vilniaus arkivyskupijos valdytoją mons. Č. Krivaitį. Delegacijos misija nepasisekė, nes ukrainiečiai ir lietuviai demonstravo ir parodė pasauliui tiesą apie užmaskuotą Bažnyčios persekiojimą Ukrainoje ir Lietuvoje. Tačiau ateistai vis tiek laimėjo — jie sukompromitavo Lietuvos tikinčiųjų akyse aukštą dvasininką. Katalikiškoji visuomenė tikėjosi, kad šiuo klausimu tars autoritetingą žodį vysk. J. Labukas — Lietuvos Ordinarų Kolegijos pirmininkas—ir privers susikompromitavusį dvasininką atsistatydinti. Deja, grįžtantį mons. Č. Krivaitį Vilniuje sutiko vysk. dr. R. Krikščiūnas, Vilniaus miesto klebonai ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas. Iškilmingų pietų metu savo užmiestinėje viloje mons. Č. Krivaitis K. Tumėnui pasakė: „Ministre, man Jūs davėte labai sunkų uždavinį". „Bet Jūs garbingai jį įvykdėte", — padrąsino kulto įgaliotinis.
Nepavykus vienai klastai, ateistai griebėsi naujos. Per Vatikano radiją sužinojome, kad rugpiūčio 1-8 dienomis vyks 41-sis Tarptautinis Eucharistinis kongresas. Netrukus pradėjo sklisti gandai, kad į JAV važiuos kelių vyskupų vadovaujama delegacija iš Lietuvos. Dabar apytikriai žinoma ir šios delegacijos sudėtis: vysk. L. Povilonis, vysk. R. Krikščiūnas, vysk. V. Sladkevičius, kan. J. Meidus, kun. dr. V. Butkus, kan. Čėsna, kun. Pr. Račiūnas, MIC, kun. J. Juodelis, kun. Vyt. Sidaras.
Po Velykų vysk. J. Labukas aplankė tremtyje gyvenantį vysk. V. Sladkevičių ir pareiškė, kad Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas jam pavedęs sudaryti delegaciją. Tenka priminti, kad tas pats Tumėnas sudarė delegaciją į Romą šventųjų Metų proga. Įsidėmėtina dar viena aplinkybė, kad per 15 vysk. V. Sladkevičiaus tremties metų vysk. J. Labukas nė karto neaplankė tremtinio vyskupo, o dabar, K. Tumėnui liepiant, nepabūgo 80 metų amžiaus naštos ir nusilpusio regėjimo.
Katalikiškoji visuomenė pradėjo nerimauti ne tik dėl bedievių organizuojamos delegacijos, bet ypač dėl garbingo tremtinio vysk. V. Sladkevičiaus. Manoma, kad ilgamečius kalinius kun. Pr. Račiūną ir J. Juodelį norima sukompromituoti tikinčiosios visuomenės ir buvusių politkalinių akyse. Be abejo, ši delegacija savo pasyviu dalyvavimu turės įrodyti Vakarams apie religijos laisvę Tarybų Sąjungoje ir Lietuvoje.
Vysk. V. Sladkevičius šį pasiūlymą atmetė ir važiuoti į Ameriką griežtai atsisakė. Jis pareikalavo, kad pirmiausia būtų atitaisyta skriauda — leist po 15 metų tremties užimti Kaišiadorių vyskupijos sostą. Dabartiniu metu vysk. V. Sladkevičius gyvena nežmoniškose sąlygose ir yra diskriminuojamas tiek dvasinės, tiek civilinės valdžios. Panevėžio kurija, valdžios inspiruojama, mirus N. Radviliškio klebonui Br. Šukiui, privertė vysk. V. Sladkevičių eiti klebono pareigas mažoje kaimo parapijoje ir paskęsti smulkių remontų rutinoje.
Balandžio pabaigoje vysk. J. Labukas pakvietė vysk. V. Sladkevičių atvykti į Kauno kuriją. Vysk. V. Sladkevičius nuvyko pas vysk. J. Labuką ir dar kartą pareiškė, kad esamomis sąlygomis jis į JAV vykti negali. Tada vysk. J. Labukas pareiškė, kad tokiu atveju vysk. V. Sladkevičius visam amžiui galįs likti tremtyje ir pridėjo: „Aš sakiau jiems, kad tave užpuls chunveibinai" (Labai dažnai atsakingi kurijų darbuotojai ir kai kurie Kunigų seminarijos profesoriai uoliausius kunigus vadina šiuo importuotu kinišku vardu), šį titulą uoliesiems kunigams suteikė Valstybės saugumo komiteto pareigūnai.
Vysk. V. Sladkevičius buvo bandomas prievarta įjungti į K. Tumėno organizuojamą delegaciją dėl kelių priežasčių. Visų pirma, garbingą vyskupą norima sukompromituoti tikinčiosios visuomenės akyse. Ateistai nemėgsta kankinių. Jiems geriau tinka dezertyrai ir nuolai-džiautojai. Pats vysk. V. Sladkevičius galvojo, kad jam gali nebeleisti grįžti ir tada tektų visam laikui pasilikti kitoje tremtyje.
Šių metų pradžioje Religinių reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas visose Lietuvos kurijose skaitė paskaitas apie ekonominę krašto padėtį ir Bažnyčios reikalus. Tumėno išvada maždaug tokia: dekanai privalo stengtis, kad kunigai tylėtų, nerašytų protestų, kad, gal būt, pavyksią susitarti su Vatikanu dėl naujų vyskupų paskyrimo. Pažadėjo leisti atspausdinti ribotą kiekį maldaknygių. Katekizmų leisti griežtai atsisakė. Taigi civilinės valdžios nuotaikos Bažnyčios atžvilgiu nepasikeitė.
Neseniai Lietuvoje lankėsi kard. Alfredas Bengsch. Kalbama, kad vysk. J. Labukas pakviestas su revizitu į Berlyną. Kelionėje jį lydės kun. dr. Butkus, turintis pilną civilinės valdžios pasitikėjimą. Kunigai ir tikintieji mano, kad per vysk. J. Labuką tarybinė valdžia pasiūlys Apaštalų Sostui kompromisą: vysk. V. Sladkevičiui leisti grįžti į Kaišiadorių vyskupijos sostą, o Vilniaus arkivyskupijos .sostą atiduoti kun. dr. V. Butkui. Vysk. J. Steponavičius visam laikui liktų tremtyje. Jei šis planas įvyktų, tai būtų pati skaudžiausia mūsų religinio gyvenimo tragedija.
Kunigų seminarijos rektorius kun. dr. V. Butkus — aktyvus komunistinio taikos šalininkų judėjimo dalyvis. Jis laisvai važinėja į užsienį ir bent trečdalį mokslo metų praleidžia ne seminarijoje, kurios dvasinis ir moralinis lygis nepavydėtinas ir visiems kelia susirūpinimą. Dėl valdžios nustatyto limito nėra kiekybės, o dėl seminarijos vadovybės apsileidimo nėra kokybės. Seminarijos rektorius savo asmeniškame gyvenime turi daug priekaištų. Prieš keletą metų kun. S. Tamkevičius raštu atkreipė vysk. J. Labuko dėmesį dėl rektoriaus kai kurių asmeninio gyvenimo užkulisų. Tačiau pas mus įsigalėjęs dėsnis — ką globoja civilinė valdžia, to neliečia kanonų teisės kodeksas. Jei kun. V. Butkus taptų vyskupu, tai būtų didžiulė Lietuvos Katalikų Bažnyčios nelaimė ir didelis džiaugsmas bedieviams, griaunantiems Bažnyčią iš vidaus.
Garbingieji Ganytojai, mūsų tautos ištikimieji Bičiuliai, šį tautos skundą prašome padėti prie šv. Tėvo kojų.
„Lietuvos Katalikų
Bažnyčios Kronikos"
r e d a k c i į a
1976.V.9.
Gerojo Ganytojo
sekmadienis
