Iš Romos Tėvynę pasiekė žinia, kad vyskupas dr. Matulaitis-Labukas prašosi Romos Kurijos iškviečiamas tvarkyti Lietuvos Bažnyčios reikalų—tikriausiai tartis dėl naujų vyskupų paskyrimo. Tie Bažnyčios reikalai tikrai nenormalūs, šiuo metu nei viena Lietuvos vyskupija neturi savo vyskupo ordinaro, daugumą vyskupijų valdo ne vyskupai, o valdytojai, du vyskupai—J. Steponavičius ir V. Sladkevičius—jau daugiau kaip 15 metų be teismo ištremti iš savo vyskupijų. Ar normali padėtis, kad Lietuvos katalikai neturi maldaknygių, katekizmų, o jaunimas prievarta bedievinamas? Nenormali padėtis, kad Kunigų seminarijai vadovauja tiek Tėvynėje, tiek visame pasaulyje susikompromitavęs dr. V. Butkus.
„LKB Kronika", kaip vienintelis laisvas tikinčiųjų ir kunigų balsas, jaučia pareigą pareikšti: Lietuvai reikia ne naujų vyskupų, o naujų kunigų. Vyskupas tarybinėje sistemoje nėra pajėgesnis už paprastą kunigą—vyskupijos valdytoją tvarkyti Bažnyčios reikalų. Net vaikai Lietuvoje žino, kad kunigus į parapijas skirsto ne vyskupas ar valdytojas, o valstybinis saugumas bedievio K. Tumėno rankomis. Neperdėsime tvirtindami, kad keliems klierikams ir šv. aliejams pašventinti šiuo metu Lietuvoje vyskupų yra pakankamai. Bažnyčios ateitis Lietuvoje priklausys ne nuo vyskupų ar valdytojų skaičiaus, bet nuo pasišventusių eilinių kunigų darbo pastoraciniame fronte. Šiuo metu bedieviška valdžia siekia vyskupo fioletais pridengti Lietuvos Katalikų Bažnyčios tragediją prieš pasaulio viešąją nuomonę. Dabartinėje padėtyje Maskva į vyskupus nepraleis ne tik gerų, bet ir vidutinių kandidatų, tai kokia nauda Bažnyčiai iš naujų vyskupų paskyrimo?
„LKB Kronika" kreipiasi į visus, kuriems rūpi persekiojamos Bažnyčios reikalai—įspėkite Apaštalų Sostą dėl bedievių kėslų. Tai gyvybinis Lietuvos Katalikų Bažnyčios reikalas!
* * *
Į Kauno Kunigų seminariją yra nukreiptos daugelio akys. Geros valios žmonės pergyvena, kad Maskva bedievių rankomis ją smaugia. Nauji kunigai neužpildo mirusiųjų kunigų paliktų vietų, 1976 mirė 25 kunigai, o seminariją baigė vos devyni. Jau aštuoneri metai pasaulis šaukia—bedieviai trukdo jaunuoliams įstoti į seminariją, nustato stojančiųjų limitą ir pan. Pavadinkime tuos bedievius tikruoju jų vardu. Tai KP CK ir VSK—partija ir saugumas. Kad nesusirinktų perdaug audros debesų, šie seminarijos „globėjai" padidino stojančiųjų skaičių nuo 5 iki 10, o dar vėliau nuo 10 iki 19. Kad niekas neabejotų bedievių gera valia, skleidžiamos kalbos—ateityje seminaristų skaičius bus dar padidintas.
Kas pažįsta KP ir VSK taktiką, tas po šio saugumo manevro iš karto susirūpino: bus padidintas seminaristų skaičius, saugumas smaugs seminariją kitokiu būdu. Tur būt, neatsitiktinai 1976 vasarą stojantieji į Kunigų seminariją taip uoliai buvo verbuojami būti Bažnyčios priešų talkininkais—VSK neetatiniais agentais. Kai kurie „kandidatai net po šešis kartus buvo kviečiami pasikalbėjimams". Klierikų verbavimas būti čekistų agentais gražiausiai pailiustruoja valstybės atskyrimo nuo Bažnyčios įstatymo įgyvendinimą Tarybų Sąjungoj. Gali būti kunigas, net ir vyskupas, bet būk kartu ir čekistas, mes, tarybų valdžia, tau duosime gerą parapiją, tik tu netrauk jaunimo į bažnyčią. Mes tau leisime važiuoti į Ameriką, tik tu ten skelbk apie tikėjimo laisvę Tarybų Sąjungoje arba bent tylėk, mes tau leisime bendrauti su šv. Sostu, tik tu padėk realizuoti mūsų planus—efektyviau griauti Bažnyčią.
Klierikų ir kunigų verbavimas Bažnyčios griovimui yra vienas iš didžiausių VSK nusikaltimų, kuris turi būtiiškeltas Belgrade vyksiančiame patikrinime, kaip įgyvendinami Helsinkio nutarimai.
Nedaug mažesnis Kunigų seminarijai VSK padarytas nusikaltimas yra nuolatos vykdomi stojančiųjų į seminariją atranka. Pagal VSK planą, seminarijoje gali mokytis šitokie klierikai: pasirašiusieji dirbti VSK agentais, invalidai, negabūs ir abejotino moralinio kilnumo, pvz., vienas vilnietis, 1976 vasarą įstojęs į seminariją,' taip išsireiškęs: „Ot pagersiu, kai būsiu kunigas!" („LKB Kronika" kol kas jo pavardės neskelbia, laukdama, kad netrukus jis pats paliks seminariją). Vienas kitas kandidatas ir su geromis savybėmis pralenda pro VSK koštuvą,— žiūrėkite, saugumas nesikiša į seminaristų reikalus!
O gal VSK pareigūnams jau užteks, kad seminaristai įbauginti, nepasitiki vieni kitais, kad vos perkanda filosofijos ir teologijos mokslus ir nuolatos reikalingi vaistų ir poilsio? Ne, jų apetitas perdaug didelis, kad nurimtų.
A. Baranauskas prieš 100 m. rašė: „Anei druko, anei rašto mums turėt neduoda. Nori, kad Lietuva būt ir tamsi ir juoda".
Persisunkę ta pačia caristine dvasia, VSK pareigūnai budi, kad seminaristų visas dėmesys būtų nukreiptas į sportą, vaišes, seminarijos drausmės laužymą ir perdėtą susirūpinimą sveikata bei buitinėmis sąlygomis. Kad seminaristų interesai nepakiltų iki Bažnyčios ir Tėvynės vargų atjautimo, saugumas pasistengė, kad seminarijoje nebūtų klausoma net Vatikano radijo laidų. Seminaristams uždrausta turėti tranzistorius, skaityti „LKB Kroniką", naujus religinius leidinius, kursuojančius savilaidos būdu. šiais mokslo metais klierikams buvo uždrausta švarko atlape nešioti net kryželį, kad juo nepapiktintų atsitiktinai sutikto tarybinio jaunimo.
O gal dabar nurims pareigūnai iš VSK? Ne, ne! Jiems per maža, kad klierikų dvasią maitina komunistinis laikraštis „Tiesa" ir „Sportas". Kitokios spaudos seminarijoje neužtiksi. Saugumiečiams neramu, kad, ko gero, atsiras tokių „atsilikusių" klierikų, kurie permažai domėsis komunistine „tiesa". Tokiu būdu 1976 Kunigų seminarijoje įvestos politinformacinės paskaitos. Panašiai kaip kariuomenėje ar lageriuose. 1976 m. gruodžio 4 d. seminarijoje buvo surengtas TSRS Konstitucijos minėjimas. Seminarijos rektorius dr. V. Butkus kalbėjo apie didelius TSRS laimėjimus visose gyvenimo srityse ir apie demokratiškiausią pasaulyje tarybinę Konstituciją. Po to klierikams pristatė lektorių iš „Žinijos" draugijos, sakydamas, kad „gerbiamas lektorius atsilankys pas mus dažniau ir paskaitys ištisą politinių paskaitų ciklą". Iš tikrųjų gruodžio 16 d. „Žinijos" lektorius skaitė seminarijoje paskaitą „TSRS tarptautinė padėtis, jos santykiai su kitomis šalimis ir apie didėjančią socialistinio bloko reikšmę". Lektorius neužmiršo suniekinti ir akademiką Sacharovą, kuris, girdi, nors didelis žmogus, bet ideologiškai neišsilavinęs, svaičiotojas.
