1977.II.2 „Tiesoje" skaitėme rašytojo J. Baltušio straipsnį-atsakymą užsienio žurnalistui, „Figaro" laikraščio korespondentui, pavadintą „Kreivas veidrodis".
Nemačius „Figaro" straipsnio yra sunku spręsti, kiek jame tiesos. Reikia prileisti, kad korespondentas, dieną kitą pasižvalgęs Lietuvoje, negalėjo susidaryti išsamesnio vaizdo.
Bet mus nustebino J. Baltušis, žinomas mūsų visuomenei kaip didelio talento rašytojas, gražiai nušvietęs ne vieną netolimos mūsų praeities lapą, atviromis akimis žvalgęsis Amerikoje ir matęs ten ne tik šiukšlių, bet ir gėlynų, ko nepajėgė pamatyti kai kurie kiti mūsų rašytojai, kurie ten lankėsi. Jo straipsnis, užgriebęs įvairias Lietuvos gyvenimo sritis—ekonominę, kultūrinę, politinę, istorinę, religinę—išėjo panašus į kreivą veidrodį. Tai akivaizdu paskaičius kad ir tas eilutes, kur liečiamas religinis aspektas.
J. Baltušis piktinasi „Figaro" korespondentu, kam šis rašo: „Tarybinis režimas smarkiai varžo tikybą (uždaro bažnyčias, seminarijas, vienuolynus), negali viešai tikėti tie, kas nori turėti gerą darbą". Ko piktintis? Juk tai gryniausia tiesa?
O gal mūsų gerb. rašytojas nežino, kad, sakysim, tokiame Vilniuje iš kelių dešimčių bažnyčių veikia tik kelios? Kaip jis paaiškintų, kodėl jos uždarytos? Pačios užsidarė? Buvo toks potvarkis 1948 m., kuriuo Lietuvoje buvo uždaryta daug bažnyčių; ne tik bažnyčių, bet ir visi vienuolynai.
J. Baltušis žino, kad „Kauno mieste veikusi Kunigų seminarija veikia ir šiandien". Bet kaip ta seminarija , veikia? Senosios patalpos atimtos, dabartinės patalpos nežmoniškos, studijuojančių skaičius apribotas, bažnytinė vyresnybė negali laisvai pasirinkti nei dėstytojų, nei priimti studentų. Beje, ar žino J. Baltušis, kad anksčiau seminarijos dar veikė Vilniuje, Vilkaviškyje ir Telšiuose? O kur dabar jos? Ar jis žino, kokius kryžiaus kelius turi nueiti tie, kurie nori tapti kunigais? Ar tai nėra tikybos varžymas?
Maždaug prieš 20 metų dar nebuvo įstatymo, baudžiančio už religijos dėstymą vaikams. Dabar toks įstatymas yra. Ar tai nėra „tikybos varžymas?"
Kažkada mūsų spaudoje rašė, kad gimsta nauji miestai (Elektrėnai, Akmenė), bet niekas nepageidauja juose bažnyčios. J. Baltūsiui, tur būt, ne paslaptis, kad tokie pageidavimai pas mus labai nepageidaujami. 1955 m. Vorkutėje esantys lietuviai parašė oficialų raštą Komi autonominės respublikos Ministrų Tarybai, prašydami leisti pasistatyti bažnytėlę. Už tokią „saviveiklą" pasirašiusius gerokai papurtė iš centro atvykęs atstovas, o kun. A. Šeškevičius vėl atsidūrė už vielų, nors jis ir nebuvo pasirašęs po prašymu.
Apie 1968 ar 1969 metus, kai kuriuose Uralo lageriuose buvo amnestija, į laisvę išėjo visokie kriminalistai. Amnestija turėjo paliesti ir kun. A. Šeškevičių, bet jis buvo paliktas už vielų. Kartą į jo aptarnaujamą sekciją užėjo lagerio viršininkas ir žavėjosi, kaip ten puiku, švaru, tvarkinga. „Bet jei nesižegnotų ir nesimelstų, būtų viskas tvarkoje..."—atsiliepė kažkam viršininkas apie kunigą kalinį. Pamaldiems nėra amnestijos! Besimeldžiąs žmogus yra nepageidaujamas...
Kun. P. Lygnugaris, daug metų praleidęs Irkutsko srities kalėjimuose, klausė pareigūnų: „Kodėl Lietuvoje kunigui galima laisvai dirbti?" Jam atsakė: „Ten tik laikinai. Su laiku ir ten bus kaip čia".
Kažin ar labai toli nuo tiesos buvo „Figaro" korespondentas, rašydamas, kad „tarybinis režimas smarkiai varžo tikybą"?
J. Baltušis rašo: „Bažnyčių durys atidaros kiekvienam tikinčiajam". Tai tik pusė tiesos.
Tepaaiškina gerb. rašytojas, kodėl žymi dalis religinių patarnavimų atliekama slapčiomis, prašant neatžymėti į religinių įrašų knygas krikšto ar santuokos? Kodėl kartais kunigas turi važiuoti kelias dešimtis kilometrų pas ligonį ar kūdikio pakrikštyti, kai yra arčiau kunigų, ir vis naktimis? Kodėl dalis tikinčiųjų lanko ne artimiausią bažnyčią, o tolimesnę, kartais net už kelių dešimčių kilometrų? Kodėl kartais naktį prieš laidotuves velionio artimieji ateina į bažnyčią sakramentų, o neina pačių laidotuvių metu? Kodėl pasitaiko atvejų, kad artimieji, kurie šiaip slapta naudojasi sakramentais, laidotuvių metu per pamaldas prabūna lauke už šventoriaus ar net už kapinių tvoros, kai kapuose kunigas atlieka laidojimo apeigas? Pristinga drąsos „laisvės" šalyje... Tokios drąsos parodo tik kolūkiečiai ir darbininkai ir heroiški inteligentai.
Tai tokia mūsų „laisvė". Ją, be abejo, žino ir drg. J. Baltušis. Kada kai kurie jo plunksnos draugai, pvz., jo literatūros mokytojas rašytojas Kazys Boruta, pateko valdžios nemalonėn ir išplaukė „Gulago salyną", mūsų gerbiamasis humanistas J. Baltušis jų visai nepažino. Ir tik vėliau, sušvelnėjus režimui, išdrįso nesukti į šalį nuo savo senųjų draugų.
J. Baltušis rašo apie vieningą mūsų tautos valią, įsijungiant į tarybinių tautų sandraugą. Kam tada reikėjo tokios didelės mūsų tautos dalies aukų, ištaškant po Sibiro platybes ir sugrūdant į „Gulago salyną"? Kam reikėjo tokių siaubingų egzekucijų, kokių ėmėsi tarybiniai organai?
Neseniai spaudoje („Komjaunimo tiesa", 1977-51) buvo rašyta, kaip vienose futbolo rungtynėse buvo netiesiogiai apkaltintas girtumu geras teisėjas. Jo kraują tyrė ligoninėje—piktavališkas užmetimas nepasitvirtino. Žmogaus garbė buvo atstatyta, viešai paskelbiant spaudoje. Deja, tokių privilegijų neturi kunigas, kai jį užpuola ne eiliniai piliečiai, bet valdžios pareigūnai, melagingai kaltindami girtumu, kad galėtų atimti vairuotojo teises. Jam neleidžiama pasinaudoti medicinine ekspertize. Jis negali tikėtis išsiaiškinti jokiose aukštesnėse instancijose, 'ir jo garbė nebus atitaisyta jokiame laikraštyje. Taip yra buvę su kun. J. Zdebskiu 1976 m.
Kunigas aiškiai diskriminuojamas, kaip Rodezijos negras. Ar tai nereiškia tikinčiųjų įžeidimo?
„Kreivo veidrodžio" antspaudas ryškus ne tik šiame straipsnyje, bet ir meninėje kūryboje, kur tas „išankstinis žvilgsnis", kurj jis prikiša užsienio žurnalistui, jaučiamas iki koktumo, štai „Su kuo valgyta druska" (II, 47) rašoma apie pavasarininkus: „kreivašoniai, nosių galais nuraudenijusiais...". Toliau cituoti jau nepatogu. Tuo metu pavasarininkai buvo masiškiausia kaimo jaunimo organizacija—90.000 narių jungusi į savo gretas (Maž. liet. tar. enciklopedija, II, 811). Iš tiesų ten raudonosių buvo kuo mažiausiai, šiandien jų yra nepalyginamai daugiau.
Dabartinė vyresnioji kaimo karta, pakėlusi daug skaudžių negandų, sąžiningai plušanti kolūkio laukuose, išsaugojusi savo širdyje dvasinį taurumą—tai dauguma anų pavasarininkų. Gaila tų žmonių, J. Baltušio taip apteptų... Kaip suprasti rašytojo plunksną: tai protu nekontroliuojamas jausmas—tendencija ar sąmoningas juodinimas, kuris žmonių kalboje turi šmeižto vardą?
Poetas Gamzatovas yra pastebėjęs: „Kas šaudo į praeitį iš pistoleto, ateitis į tą šaudys iš patrankos..."
Perskaičius J. Baltušio straipsnį, širdyje lieka sunkus jausmas ir kyla skaudus klausimas: kieno veidrodis yra kreivesnis: „Figaro" korespondento ar „Parduotų vasarų" autoriaus? Gaila, kad talentas sėdi ne tik ant tiesos žirgo, bet įsiropščia ir į melo kumelaitės traukiamas roges... Už parduotas vasaras blogiau yra parduota sąžinė!
* * *
