Kauno Arkivyskupijos Kurijai
Kun. Juozo Vaicekausko, gyv.
Grinkiškyje, Radviliškio raj.,
P a r e i š k i m a s
1977 metų kovo mėn. 17 d. buvau iškviestas pas Radviliškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Alfredą Krikštaną. Mane nusivedė į 22 kabinetą, kuriame susirinkusi speciali komisija, susidedanti iš komisijos pirmininko A. Krikštano, narių: Radviliškio rajono laikraščio „Komunizmo aušra" redaktoriaus Antano Mikelio, finansų skyriaus vedėjo Vaišučio, Petro Vaičiūno ir Valentino Paliūho, apkaltino mane, kad aš organizavęs vaikų susirinkimą 1976 metų Velykų naktį Pašušvio bažnyčioje, parašęs vaikams pakvietimus, kad pas mane į namus lankosi moksleiviai ir moksleivės.
1976 metų Didįjį šeštadienį, pasibaigus vakarinėms pamaldoms Grinkiškio bažnyčioje, nuėjau į Pašušvį. Apie 22 vai. įėjęs į Pašušvio bažnyčią, radau ją pilną suaugusių, vaikų ir jaunimo. Kaip žinote, Pašušvio bažnyčia neturi savo kunigo. Žmonės kantriai manęs laukė net kelias valandas. Iki 24 vai. klausiau išpažinčių. Po to prasidėjo Didžiojo šeštadienio pamaldos ir tęsėsi iki 2 vai. nakties. Pamaldoms pasibaigus, žmonės nesiskirstė, laukė Prisikėlimo apeigų. Vidurnaktį nebuvo ir autobuso. Motinos ėmė mane prašyti, kad leisčiau bent mažesniems vaikams pernakvoti ant grindų Pašušvio bažnyčios komitetui priklausančiame name. Pačios motinos prinešė šiaudų, suguldė savo vaikus ir, sugrįžusios į bažnyčią, iki ryto budėjo ir meldėsi. Tai labai nepatiko Pašušvio ateistams. Visus vaikus, kurie naktį buvo bažnyčioje, mokyklos direktorė Jadvyga Baltraitienė privertė parašyti pasiaiškinimus. Kai kuriuos vaikų pasiaiškinimus man perskaitė komisijos pirmininkas Krikštanas.
Komisijos pirmininkas man įrodinėjo, kad aš pažeidęs tarybinius įstatymus, kad visus vaikus turėjau iš bažnyčios išvaryti. Jam pritarė komisijos nariai. Kai bandžiau aiškintis, kad aš, kunigas, neprivalau žmonėms aiškinti tarybinių įstatymų, kad neturiu teisės išvaryti vaikų iš bažnyčios, komisijos nariai ėmė mane visaip įžeidinėti. Ypač viešai savo neapykantą rodė Antanas Mikelis. Jis įrodinėjo, kad kunigai nesilaiko celibato, kad ir aš esu toks pat kaip ir kiti. „Iš kur jūs žinote, juk aš pas tamstą išpažinties neinu?"— paklausiau jo. Po mano klausimo sekė komisijos narių juokas ir pasityčiojimai. Be to, A. Mikelis tardė mane, kodėl atleidau Pašušvio bažnyčios vargonininką, kodėl iš Kauno atvažiuoja skalbėja. Kišosi į bažnyčios reikalus pačiu grubiausiu būdu, po kiekvieno mano atsakymo visaip tyčiodamiesi. Komisijos narys Petras Vaičiūnas šaukė ant manęs, kad aš atidaręs viešuosius namus. Komisijos pirmininkas A. Krikštanas bandė nuraminti besityčiojančius kolegas, bet šie neklausė. Kai bandžiau teisintis, komisijos narys Vaišutis šaukė: „Nutilk!" A. Mikelis tardė toliau klausdamas, kokiu būdu užsienio spaudoje pasirodė straipsnis apie Pašušvio tikinčiųjų persekiojimus. Man grasino, kad aprašysiąs laikraštyje, perduosiąs prokuratūrai. Komisijai priminiau, kad ne kartą rašiau, kaip ateistai persekioja Pašušvio ir Grinkiškio tikinčiuosius, grasina kunigui, bet negavau jokio atsakymo. Priminiau, kad 1977 m. kovo mėn. 13 d., išėję iš Pašušvio bažnyčios, tikintieji skundėsi, kad J. Baltraitienė nesiliauja persekiojusi vaikų, kad mokykloje tėvų susirinkimo metu draudė vesti vaikus į bažnyčią, sakė, kad mane, kunigą, sutvarkysianti. Komisijos narys Antanas Mikelis sušuko: „Ir sutvarkysim, būsi iškeltas!"
Neįmanoma aprašyti visko. Gana ilgai mane mokė ir barė, tyčiojosi, kaip tik jiems patiko. Gale paskelbė sprendimą: įspėjimas. Įspėjo, jei nesiliausiu pažeidinėjęs tarybinių įstatymų—būsiu griežtai nubaustas. Priminė mano padarytus „nusikaltimus" Balninkų ir Pajieslio parapijose.
Jeigu šitaip elgiasi ateistų grietinėlė, viršūnės, tai galite įsivaizduoti, kaip elgiasi eiliniai ateistai su tikinčiaisiais ir kunigu Grinkiškyje ir Pašušvyje. Apie tai pasakojau savo draugams kunigams. Netylėsime!
Kreiptis į Religijų reikalų įgaliotinį prie LTSR Ministrų Tarybos nėra prasmės, nes manau, kad minėta komisija vadovavosi Tumėno nurodymais. Kai prisiminiau, kad kreipsiuosi į Religijų reikalų įgaliotinį, nes nepadariau jokio nusikaltimo, komisijos nariai tik nusijuokė.
Pranešu Kauno Arkivyskupijos Kurijai, kad aš, kaip kunigas, negaliu atlikti pilnai ir laisvai savo pareigų Grinkiškyje ir Pašušvio bažnyčiose dėl nuolatinio ateistų kišimosi į bažnyčios reikalus, dėl asmeninių persekiojimų ir grasinimų.
Kun. J. Vaicekauskas
1977.111.22.
Grinkiškis
* * *
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
K. Tumėnui
Nuorašas: Lietuvos TSR Ministrų Tarybai
Žaliosios katalikų religinės
bendruomenės tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Žaliosios katalikų religinė bendruomenė buvo užregistruota 1948 m. spalio 4 d. Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Broniaus Pušinio. Ji veikė iki 1963 m. sausio 26 d. Nepaisydamas tikinčiųjų protesto ir kad bažnyčia tikinčiųjų buvo gausiai lankoma, Žaliosios tikinčiųjų bendruomenę panaikino ir bažnyčią savivališkai uždarė Vilkaviškio raj. pavaduotojas S. Rogovas. šitai gali paliudyti kaimyninių parapijų kunigai ir tikintieji. Koks akivaizdus tarybinių įstatymų apie religinius kultus ir sąžinės laisvę pažeidimas—visus savo klastingus planus vykdyti be Lietuvos TSR Ministrų Tarybos sutikimo, savo valia! Ir dar atsiųsti miliciją su Augalų apylinkės pirmininku Mekšriūnu pas Žaliosios parapijos pirmininką Kazį Mažeiką atimti antspaudus. Pirmininkas, pamatęs ginkluotą miliciją ir apylinkės pirmininką, išsigando ir galvojo, kad atėjo suimti. Pats S. Rogovas prieš tai jam buvo grasinęs kalėjimu už bažnyčios gynimą. K. Mažeika, prieš atiduodamas antspaudus, pareikalavo rašto, kad atimami iš jo antspaudai. Pirmininkas Mekšriūnas parašė raštą ir paliko Mažeikai. Taigi niekuo tarybiniems įstatymams nenusikaltusi Žaliosios religinė bendruomenė administracinėmis priemonėmis su milicijos pagalba buvo galutinai likviduota. Koks brutalus tikinčiųjų pagrindinių teisių pažeidimas! Remiantis įstatymu, kiekvienas tarybinis pilietis yra laisvas pats nustatyti savo požiūrį į religiją ir bažnyčią, o ne buvęs pavaduotojas S. Rogovas. Ir dar su milicijos pagalba. Kodėl Religijų reikalų įgaliotinis Rugienis ir Lietuvos TSR Ministrų Taryba leido laužyti tarybinius įstatymus ir skaudžiai pažeisti tikėjimo ir sąžinės laisvę?
Mes, Žaliosios parapijos tikintieji, esame savo sąžinės įpareigoti reikalauti, kad būtų atitaisytos mūsų pačių teisės turėti savo religinę bendruomenę su vykdomuoju organu priešakyje ir turėti atimtą bažnyčią. Helsinkio susitarimas, po kuriuo pasirašė tarybinės delegacijos vadovas L. Brežnevas, įpareigoja gerbti žmogaus teises ir jo religinius įsitikinimus.
Pasirašė 124 Žaliosios
parapijos tikintieji.
Žalioji, Vilkaviškio raj.,
1977 m. vasario 25 d.
1977 m. balandžio 19 d. dvi Žaliosios parapijos tikinčiųjų atstovės—K. Bubnaitienė ir T. Kaminskienė—šį pareiškimą nuvežė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui. Perskaitęs pareiškimą, įgaliotinis paklausė, kodėl atidavę antspaudus ir leidę uždaryti bažnyčią. Moterys paaiškino, kad taip padaryti privertusi milicija. Įgaliotinis bandė aiškinti, kad 1963 m. bažnyčios Lietuvoje jėga nebuvo uždarinėjamos. Baigdamas pokalbį, K. Tumėnas padarė išvadą, kad su Žaliosios parapija pasielgta neteisingai ir pažadėjo gegužės mėnesį per savo atstovą atsiųsti atsakymą.
* * *
Šakių rajono DŽDT Vykdomojo Komiteto
Pirmininko pavaduotojai D. Noreikienei
Nuorašai: J.E. vysk. L. Poviloniui
J.E. vysk. V. Sladkevičiui
J.E. vysk. J. Steponavičiui
J.E. vysk. R. Krikščiūnui
Šakių dekanui kun. J. Žemaičiui
Religinių kultų tarybos įgaliotiniui Tumėnui
Griškabūdžio apylinkės pirmininkei
Kun. Pr. Račiūno,
Paluobių parapijos klebono,
P a r e i š k i m a s
1977 m. vasario 10 d. buvau pakviestas į Šakius dalyvauti Jūsų rajono Vykdomojo komiteto komisijos stebėti kulto įstatymų vykdymui pasėdin, kuriam Jūs pirmininkavote. Posėdyje dar dalyvavo šakių rajono prokuroras, šakių rajono Finansų skyriaus viršininkas Danyla, Griškabūdžio apylinkės sekretorė ir keletas man nepažįstamų asmenų.
Pirmą kartą prieš keletą metų mane rajono vadovybė „auklėjo", kam leidau mokyklinio amžiaus mergaitėms per procesiją barstyti gėles. Tas klausimas rajono vadovybės buvo perduotas spręsti LTSR Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui J. Rugieniui. Man buvo paaiškinta, kad Tarybų Sąjungos Konstitucijos piliečiams garantuota kulto laisve mergaitės gali naudotis tik sulaukusios 18 metų amžiaus.
Praėjusiais metais buvau minėtos komisijos apklaustas, kodėl Paluobių klebonijoje yra 11 lovų. Aš pasiteiravau, kiek tarybiniai įstatymai leidžia klebonijoje turėti lovų, pripučiamų maišų ir sudedamųjų lovelių. Atsakymo į šį klausimą nesulaukiau.
Tuo pačiu metu turėjau aiškintis, kodėl be rajono Vykdomojo komiteto leidimo klebonijos palėpėje prikaliau 4 presuoto popieriaus lapus. Man paaiškinta, kad be rajono Vykdomojo komiteto leidimo neturįs teisės bažnyčioje ir klebonijoje net vinies įkalti.
Šį kartą buvau kaltinamas tuo, kad, pažeisdamas tarybinius kulto įstatymus, kelis kartus leidau Paluobių bažnyčioje laikyti pamaldas katalikų kunigui, neturinčiam valdžios duodamo vadinamo kulto tarno registracijos pažymėjimo. Pareikalavo pasiaiškinti raštu. Vykdydamas tą įpareigojimą, atsakiau:
Reikalavimai ir potvarkiai, draudžia maldos namuose laikyti pamaldas Bažnyčiose nesuspenduotam kunigui, prieštarauja:
1) Tarybų Sąjungos Konstitucijai, 124 str.,
2) Katalikų Bažnyčios kanonų kodeksui, 1260,
3) Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, 18 str.,
4) Helsinkio taikos, saugumo ir bendradarbiavimo Baigiamojo Akto įsipareigojimams,
5) Už trukdymą atlikti kulto pareigas Lietuvos Baudžiamojo kodekso 145 str. numatyta bausmė iki 1 metų kalėjimo.
Pirmiausia noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad naujuose Paluobių parapijos bažnytinio komiteto ir šakių rajono Vykdomojo komiteto susitarimuose nėra įsipareigota neleisti Paluobių bažnyčioje laikyti pamaldas asmeniui, neturinčiam valdiško kulto tarnautojo pažymėjimo.
Reikalavimas gauti šakių rajono leidimą laikyti pamaldas bažnyčioje ar draudimas apeigas atlikti Bažnyčios drausmei nenusikaltusiam kunigui tiesiogiai prieštarauja:
1) Tarybų Sąjungos Konstitucijos 124 straipsniui. Konstitucija sako: „Religinio kulto atlikimo ir antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams". Pabrėžiama visiems, t.y. ne tik turintiems rajono Vykdomojo komiteto leidimą ar registracijos pažymėjimą.
2) Prieštarauja Katalikų Bažnyčios kanonų kodeksui. Tarybų Sąjungoje Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės, todėl teisė spręsti kas, kur, kaip ir kada gali atlikti kulto apeigas priklauso ne tarybinės valdžios pareigūnams, o Bažnyčios vadovybei. Tą mintį patvirtina Katalikų Bažnyčios kanonų kodeksas (Can. 1260): „Bažnyčios dvasininkai, atlikdami kulto apeigas, teturi priklausyti nuo bažnytinio viršininko".
3) Tiesiogiai prieštarauja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai. Ji sako: „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę, ši teisė apima ir laisvę išpažinti religiją arba įsitikinimus pavieniui ir kartu su kitais, viešai arba privačiai, mokslo skelbimu, pamaldomis ir religinėmis bei ritualinėmis apeigomis" (18 str.). Taigi bet koks draudimas laikyti pamaldas net bažnytinei drausmei nenusikaltusiam kunigui yra aiškus Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pažeidimas.
4) Tiesiogiai prieštarauja Helsinkio konferencijos susitarimams. Taikos, saugumo ir bendradarbiavimo labui 1975 m. liepos 30 - rugpiūčio 1 d. Helsinkyje vykusio saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo užbaigiamasis dokumentas, pasirašytas L. Brežnevo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos vardu. VII skyriuje „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, skaitant, minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, gerbimas" sakoma: „Dalyvaujančios valstybės gerbs žmogaus teises ir pagrindines laisves, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos... šia prasme dalyvaujančios valstybės pripažins ir gerbs asmenybės laisvę išpažinti viena asmeniškai ar bendrai su kitais religiją arba tikybą, veikiant pagal savo paties sąžinę". (Taigi pagal sąžinę, o ne pagal rajono Vykdomojo komiteto leidimą—Mano pastaba). „Dalyvaujančios valstybės pripažįsta visuotinę žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių reikšmę: jų gerbimas yra esminis veiksnys taikos, teisingumo ir gerovės, reikalingos draugiškiems santykiams ir bendradarbiavimui taip jų, kaip ir tarp visų valstybių plėtoti".
Šios deklaracijos X-me skyriuje „Sąžiningas įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę vykdymas" rašoma:
„Dalyvaujančios valstybės sąžiningai vykdys savo įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę—tiek tuos įsipareigojimus, kurie išplaukia iš visuotinai pripažintų teisės principų bei normų, tiek ir tuos, kurie išplaukia iš tarptautinę teisę atitinkančių sutarčių ir kitų susitarimų, kuriose jos dalyvauja.
Visi anksčiau išdėstyti principai turi pirmaeilę reikšmę ir, vadinasi, bus vienodai ir griežtai taikomi, interpretuojant kiekvieną iš jų, atsižvelgiant į kitus".
Taigi prie šių pagrindinių Tarybų Sąjungos savo liaudžiai ir užsieniui įsipareigojimų, kuriuos ji yra pažadėjusi griežtai ir sąžiningai vykdyti, priklauso teisė ne tik individualiai, bet ir su kitais piliečiais laisvai atlikti kulto apeigas.
30 straipsnis sako: „Nė vienas šios deklaracijos punktas negali būti išaiškintas, kaip suteikimas teisės kokiai nors valstybei, asmenų grupei ar pavieniems asmenims užsiimti kokia nors veikla arba atlikti veiksmus, nukreiptus į šioje deklaracijoje paskelbtų teisių ir laisvių panaikinimą".
5) Už kliudymą atlikti kulto apeigas Lietuvos BK numato įvairias bausmes. Lietuvos TSR Baudžiamasis kodeksas 1145 straipsnis sako: „Kliudymas atlikti religines apeigas, kiek jos neardo viešosios tvarkos ir nėra susijusios su kėsinimusi į piliečių teises, baudžiamas laisvės atėmimu iki vienerių metų, arba pataisos darba"ms tam pačiam laikui, arba bauda iki vieno šimto rublių".
Aiškindamas šį straipsnį Religinių kultų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkas Puzinas per savo paskaitą, skaitytą 1965 m. rugpiūčio 5 d. Rusijos Federacijos partiniams darbuotojams ateistinio auklėjimo kursuose, tarp kita ko sako:
„Bet koks administracinis potvarkis arba kiti veiksmai, kliudantys laisvai atlikti religines apeigas, gali būti naudojami tik išimtinais atvejais (epidemijos metu ir pan.) ir turi būti visiems suprantamai išaiškinti, įstatymiškai pagrįsti.
Vietos valdžios organai, spręsdami reikalus, susijusius su religinėmis apeigomis, kartais pareiškia tokius formalinius reikalavimus, kurie būna rimta kliūtimi tas apeigas atlikti. Čia priskiriami reikalavimai kiekvienampiliečiui paduoti pareiškimus arba pageidavimą atlikti tą ar kitą apeigą ar pateikti įvairius pažymėjimus bei kitus dokumentus (mano pabraukta). Visokiausių administracinio pobūdžio kanceliarinių-biurokratinių kliūčių sudarymas atlikti religines apeigas nėra pagrįstas įstatymu. Tikintieji tai aiškina, kaip iš anksto numatytą vilkimą, ir tai sukelia tik jų nepasitenkinimą ir susierzinimą".
Taigi griežtai laikantis šio Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso, rajono vadovybės pareigūnams, tiesiogiai pažeidžiantiems šį įstatymą, turėtų būti taikomas šis straipsnis. Įstatymams nusikalsta ne tas, kuris leidžia piliečiui atlikti kulto apeigas, bet kuris kliudo.
Be to, Helsinkio pasitarimų baigiamajame akte sakoma: „Įgyvendindamos suverenes savo teises, įskaitant laisvę leisti savo įstatymus ir nustatinėti administracines taisykles, jas derins su savo juridiniais įsipareigojimais pagal tarptautinę teisę; be to, deramai atsižvelgs į saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamojo akto nuostatus ir juos vykdys".
Tačiau Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo patvirtintas įsakas 1976 m. liepos 28 d. Nr. IX-748 „Religinio susivienijimo nuostatai" yra naujas grubus tikinčiųjų diskriminacijos aktas, išreikštas įstatymo forma.
Kaip jau esu minėjęs, tiek Tarybų Sąjungos Konstitucija, tiek Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, tiek Helsinkio pasitarimo Baigiamasis aktas skelbia teisę kiekvienam žmogui platinti savo įsitikinimus ir atlikti kulto apeigas be jokių apribojimų. Tuo tarpu minėtų nuostatų 19 str. sako: „Kulto tarnų, pamokslininkų ir pan. veiklos rajonas apribojamas jų aptarnaujamų religinio susivienijimo narių gyvenamąja vieta ir atitinkamų maldos namų buvimo vieta".
Matyti, šakių rajono vyriausybė, remdamasi šiuo nuostatu, norės ateityje kliudyti laisvai atlikti kulto apeigas.
Toks nuostatas visiškai ignoruoja griežtus Kristaus ir Bažnyčios reikalavimus: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai" (Mk. 16, 15)... „padarykite mano mokiniais visų tautų žmones" (Mt. 28, 19). Kan. 1329 sako: „...Griežčiausia visų ganytojų pareiga rūpintis krikščionių katekizacija".
Minėti LTSR Aukščiausios Tarybos nuostatai visiškai neatsižvelgia į katalikų, o ypač kunigų, griežčiausius sąžinės reikalavimus. Krikščioniškoji dorovė įpareigoja kiekvieną kunigą, nepaisant jokių teritorinių apribojimų, net rizikuojant savo gyvybe, teikti krikšto, atgailos ir ligonių sakramentus atsidūrusiems mirties pavojuje. Toks draudimas, žiūrint vien tik humaniškumo, o juo labiau tikėjimo akimis, yra grubiausias nesiskaitymas su daugumos Lietuvos, net viso pasaulio žmonių įsitikinimu ir žiauriausias pasityčiojimas iš visų tikinčiųjų, ypač krikščionių.
Lietuvos dvasininkija į šiuos nuostatus žiūri, kaip į pasiruošimą visiškai suvaržyti katalikų dvasininkijos pastoracijos veiklą ir kaip į Lietuvos ateistų planą įvesti panašią tvarką, kaip Baltarusijos respublikoje, kur šie nuostatai įvairiose vietovėse pilnai taikomi. Viso pasaulio laisvę mylintiems žmonėms, ypač tikintiesiems, šie minėti oficialūs Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos nuostatai yra akivaizdus įrodymas, kaip žiauriai pažeidžiama sąžinės laisvė ir religijos laisvė mūsų respublikoje.
Kol nebus atšaukta dabartinė Tarybų Sąjungos Konstitucija ir minėti tarptautiniai Tarybų Sąjungos griežti įsipareigojimai, tol LTSR ATP nuostatas Nr. IX-748 (1976.VII.28) neturi juridinės galios.
Todėl Jūsų reikalavimą neleisti Paluobių bažnyčioje laikyti pamaldų Bažnyčios drausmei nenusikaltusiems kunigams ir kiekvieną kartą prašyti Jūsų leidimo kulto apeigoms atlikti laikau antikonstituciniu, pažeidžiančiu Bažnyčios kanonus, visuotines žmogaus teises ir Helsinkio konferencijos Baigiamojo akto įsipareigojimus ir manęs juridiškai nesaistančiu.
Jei ir toliau bus trukdoma mano administruojamoje Paluobių parapijos bažnyčioje laisvai atlikinėti kulto apeigas, būsiu priverstas kreiptis į Helsinkio konferencijos Baigiamąjį aktą pasirašiusį TSKP CK Generalinį Sekretorių Leonidą Iličių Brežnevą. Jis neseniai pasakytoje savo kalboje Tūlos mieste dar kartą pabrėžė savo ryžtą pilnai laikytis Helsinkio konferencijos susitarimų ir paminėjo nežinąs faktų, kad tie susitarimai Tarybų Sąjungoje būtų buvę pažeisti. Jeigu jis tokius faktus sužinos, sunku net numatyti, kokių priemonių gali imtis jo taikos ir įtempimo mažinimo politikai kliudantiems pavaldiniams sudrausminti.
Kun. P. Račiūnas,
Paluobių R.K. parapijos klebonas
Paluobiai, 1977.II.16.
P.S.
Jeigu laikote šio mano pareiškimo argumentaciją juridiškai nepakankamai pagrįstą, malonėkite tai įrodyti motyvuotu raštu. Jei tai atliksite, Jūsų reikalavimus laikysiu teisėtais ir esu pasiryžęs ateityje juos pilnai vykdyti.
Kun. P. Račiūnas
* * *
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
Nuorašai:
J.E. vysk. L. Poviloniui
Vilkaviškio raj. Vykd. komiteto
pirmininko pavaduotojui J. Urbonui
Kybartų klebono
kun. S. Tamkevičiaus
P a r e i š k i m a s
Kadangi Jums, Įgaliotini, yra pavesta kontroliuoti tarybinių įstatymų apie religinius kultus vykdymas ir Jūsų įstaigoje keletą kartų man buvo priminta pranešti, jei bus pažeidžiamos mano ar tikinčiųjų teisės, todėl, manau, bus tikslinga Jums žinoti, kas vyksta Vilkaviškio rajone.
Per nepilnus pusantrų metų, kuriuos praleidau Kybartuose, maždaug 6-7 kartus rajono Vykd. komiteto pirmininko pavaduotojo J. Urbono buvau baramas. Už ką? Už skambinimą varpais. Už Mišioms patarnaujančius berniukus, kuriuos buvau verčiamas nuvaryti nuo altoriaus. Už tai, kad laidotuvių procesijoje buvo nešamas kryžius, o aš, parapijos klebonas, pėsčias lydėdavau mirusįjį į kapus. Pavaduotojas sakė, kad aš galįs sėdėti tiktai mašinos kabinoje. Barė ir už tai, kad be rajono pavaduotojo žinios leidau vienam savo draugui kunigui celebruoti šv. Mišias, šia proga buvau verčiamas net raštu pasiaiškinti. Kadangi Mišių laikymas yra tvarkomas Bažnytinės teisės, o tarybiniai įstatymai neleidžia valdžios pareigūnams kištis į Bažnyčios vidaus gyvenimą, todėl minėto pasiaiškinimo neparašiau.
Atvykęs į Kybartus, visą dėmesį nukreipiau į remontus ir tikėjausi, kad visi bus manimi patenkinti ir duos šventą ramybę, tačiau jos nebuvo. Parsivežiau mašina rastų,—tuojau atskubėjo milicija patikrinti, ar kartais aš jų nepavogiau. Pradėjau statyti ūkinį pastatą,— prasidėjo „šaltas karas": buvo siunčiami tikrintojai, ar klebonas tikrai turįs statybai leidimą, ar tiksliai statąs, ar turįs medžiagų gavimo dokumentus? Rajono pavaduotojas J. Urbonas asmeniškai tikrino mano statybą ir jos dokumentaciją, ištikrino visas bažnyčios palėpes ir net klausė, ar negyvens kas nors ant bažnyčios lubų. O juk taip aišku, kad tik žiurkės ten gali užsikarti. Tikintieji su nerimu sekė visus šiuos tikrinimus, o humoro mėgėjai sakė: „Klebone, rajono valdžia jus labai myli".
Kadangi šis šantažavimas lietė mane asmeniškai, todėl visą laiką tylėjau, o dabar tylėti negaliu, nes pažeidžiamos teisės tų, kurie patys dar apsiginti nepajėgia.
š.m. vasario mėnesį tikintieji tėvai man pasakojo šiuos faktus:
Vasario 14 d. Kybartų vidurinės mokyklos IIIa klasės mokytoja Miliauskienė liepė pakelti į bažnyčią einantiems mokiniams rankas. Mokiniai buvo klausinėjami, kodėl jie einą į bažnyčią, gal juos verčią tėvai ir pan. Mokytoja tardė, kurios mergaitės einančios berti gėlių, o prisipažinusias išjuokė, kad jos nieko nesuprantančios ir todėl einančios į bažnyčią. Mokytoja Miliauskienė pasižymėjo tikinčius mokinius ir pasakė, kad šj sąrašą perduosianti mokyklos direktoriui.
VI klasėje istorijos mokytojas Jurkynas liepė į bažnyčią einantiems mokiniams atsistoti ir klausė, ar tikrai jie tikį Dievą. Atsistojo dauguma mokinių. Mokytojas nusistebėjo, kad šeštokai tokie neprotingi, jog tikį Dievą.
Sekančią pamoką toje pačioje klasėje auklėtoja Palionienė vėl liepė einantiems į bažnyčią mokiniams atsistoti, o prisipažinusius susižymėjo ir dar tardė, kurie mokiniai ruošiasi Pirmajai Komunijai, kas juos mokąs tikėjimo ir kur jie mokosi.
IIa klasės mokytoja Šidlauskaitė liepė pakelti į bažnyčią einantiems mokinukams rankas. Iš 30 mokinių pakėlė 21 mokinys.
Vasario 18 d. Vc klasės auklėtoja liepė bažnyčią lankantiems mokiniams atsistoti. Pakilo beveik visi mokiniai. Auklėtoja juos surašė.
Vasario 16 d. VIIIf klasės auklėtojas Babinskas klasėje po vieną mokinį tardė, ar neiną į bažnyčią, ar nepatarnaują Mišioms, kaip dažnai einą ir pan.
Vasario 15 d. VIa klasės auklėtoja Kazlauskienė davė mokiniams užpildyti anketas su tokiais klausimais: ar eini į bažnyčią? Ar tiki Dievą? Ar pats eini, ar tėvai verčia? Po to auklėtoja liepė atsistoti einantiems į bažnytinį chorą.
Vasario 7 d. IVb klasės mokinę Zitą Menčinskaitę tardė mokyklos vedėja Bidukonienė. Ji klausinėjo, ar mergaitė tikinti Dievą, ar einanti į bažnyčią, ar giedanti chore, kurios mergaitės einančios giedoti, kas bažnyčioje moko vaikus tikėjimo tiesų ir kt.
Vasario 22 d. vedėja Eidukonienė vėl tardė Z. Menčinskaitę apie bažnytinį chorą, teiraudamasi, kiek ten susirenka mergaičių. Eidukonienė mokinei kalbėjo, kad todėl ji klūpščioja prieš paišytus paveikslus ir lipdytas statulas, kad nieko nesuprantanti, o užaugus taip nedarysianti.
Vasario 22 VIIIb klasės mokinė Zita Šiuraitytė iškviesta pas mokyklos direktorių Dirvonskj ir tardoma apie bažnytinį chorą: Ar ji einanti ten giedoti? Kas iš mokinių gieda? Ar į bažnyčią eina tik Kybartų vidurinės mokyklos, ar ir kitų mokyklų mokiniai?
Vasario mėn. pradžioje Kybartų vidurinės mokyklos vedėja Eidukonienė tardė mokines Kantautaitę, Sinkevičiūtę, Murauskaitę ir kt. apie tai, kas bažnyčioje moko vaikus tikėjimo tiesų, kas vadovauja procesijai ir kt.
Vasario 7 d. vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas Sinkevičius tardė Vila klasės mokinę Valę Pudinskaitę, ar ji einanti į bažnyčią, ar giedanti bažnytiniame chore, kada vykstančios repeticijos ir kt. Panašiai buvo tardoma ir VIc klasės mokinė Roma Griškaitytė.
Vasario mėn. IIb klasės mokytoja Salikaitė klausinėjo savo mokinius, ar jie einą į bažnyčią, ar kunigas apsilankąs jų namuose ir kt. Mokytoja net liepė pakelti rankas tiems mokiniams, kurie neklausys savo tėvų ir neis į bažnyčią.
Vasario 24 d. IVe klasės auklėtoja Gurskienė liepė atsistoti į bažnyčią einantiems mokiniams. Tą pačią dieną IVa klasės auklėtoja Iešmantavičienė taip pat liepė atsistoti, kurie eina į bažnyčią. Atsistojusiems pasakė, kad tiek žioplių nėra nė vienoje klasėje.
Atėję pas mane tikintieji tėvai skundėsi ir klausė, ką daryti? Gal rašyti skundą, gal patiems kur nors važiuoti ir ieškoti teisybės? Raminau žmones ir jiems aiškinau, kad tarybiniai įstatymai niekam nedraudžia tikėti Dievu ir neduoda teisės surašinėti tikinčius mokinius, kaip yra surašinėjami kolūkio paršai. Tėvai skundėsi, kad jų tikinčius vaikus mokykloje verčia piešti ateistines karikatūras. Pavyzdžiui, piešimo mokytoja Galvadiškytė liepianti rašyti ateistinius rašinėlius ir deklamuoti ateistinius eilėraščius. Kas bus iš mūsų vaikų, dejavo tėvai, kad juos moko taip veidmainiauti ir elgtis prieš savo sąžinę? Tėvams aiškinau, kad šitaip prievartauti tikinčiųjų mokinių niekas neturįs teisės. Prašau Jus, Įgaliotini, man paaiškinti, o gal šitaip darkyti vaikų sąžines dabartiniai įstatymai leidžia?
Kovo 1 d. mane išsikvietė rajono pavaduotojas J. Urbonas ir pusvalandį piktai barė, kad aš pamokslo metu apšmeižiau jį ir mokyklos direktorių. Keturis kartus prašiau, kad jis pasakytų pavyzdį, kaip aš jį apšmeižęs, tačiau jis pavyzdžio nepasakė, o tiktai kartojo: kam reikės—pasakysiu! Kaip jaustis kunigui, kai ant jo rėkia ir nepasako konkrečiai, kuo jis nusikaltęs? Kai aš paprašiau paaiškinti, kokį nusikaltimą padaręs, pavaduotojas tepasakė, kad aš suprantąs daugiau negu reikia.
Visas tas sąmyšis, kurį Kybartų mokykloje sukėlė rajono inspiruojama mokyklos vadovybė, labai pasitarnavo mokinių religinio ir pilietinio sąmoningumo pakėlimui, ir jų lankymasis į bažnyčią padažnėjo. Vis dėlto nenormalu, kad savivaliaujama, kad tikintieji negali pasinaudoti jiems Konstitucijos garantuotomis teisėmis, ir labai norėtųsi, kad kybartiečiai konkrečiai pajustų, jog tarybinė vyriausybė tikrai pasirašė Helsinkio Baigiamąjį aktą, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Konvenciją dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje ir Tarptautinį paktą dėl pilietinių ir politinių teisių. Abejoju, kad tarybinė vyriausybė pagirtų tuos, kurie tikinčiųjų mokinių varginimu Kybartuose sukėlė visuomenės pasipiktinimą. Juo labiau, kad ruošiamasi Europos šalių Belgrado konferencijai, kur bus tikrinama, kaip laikytasi Helsinkio nutarimų.
Taip pat noriu Jus, Įgaliotini, paklausti, ar Jūsų nurodymu Vilkaviškio raj. VK pirmininko pavaduotojas J. Urbonas, norėdamas už ką nors apibarti, niekada neatsiunčia raštiško iškvietimo? Paskutinį kartą priminiau, kad nesu jo sekretorė, kurią galima žodžiu kur nors pasiųsti, o esu oficialus asmuo, kuriam reikia parašyti kvietimą. Pavaduotojas atsakė, kad visoje Tarybų Sąjungoje visi piliečiai pas tarybų valdžią yra kviečiami tik žodžiu... Ką man galvoti po tokio pareiškimo? Aš pagrįstai manau, kad vieną dieną pavaduotojas J. Urbonas pareikš, jog Kybartų klebono niekada nekvietęs ir už nieką nebaręs. Tokiam mąstymui aš turiu rimto pagrindo, nes pavaduotojas ne vieną kartą man pasakė aiškią netiesą.
Vieną kartą jis išsigynė, kad Kybartų bažnyčią šiais metais apiplėšė komjaunuoliai, nors aš savo akimis mačiau vieno nusikaltėlio komjaunimo bilietą. Antrą kartą kovo 1 d. pavaduotojas man pakartotinai tvirtino, kad „Kybartų vidurinės mokyklos direktorius Dirvonskis ne toks durnas, kad surašinėtų tikinčius mokinius".
Taigi prašau Jus, Įgaliotini, rūpestingai ištirti, kaip Vilkaviškio rajone, o ypač Kybartuose, yra laikomasi religinių kultų įstatymų. Jei reikės, mano iškeltus faktus galės paliudyti savo parašais daugybė tikinčiųjų tėvų.
Kun. S. Tamkevičius,
Kybartų klebonas
1977.III.16.
* * *
