1976 m. lapkričio 17 d. Grinkiškio katalikų bažnyčios administratorius kun. V. Vaicekauskas išsiuntė Radviliškio raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui tokio turinio pareiškimą:
„1976 m. lapkričio 16 d. Grinkiškio vid. mokyklos direktorius Kirtiklis, išsikvietęs moksleivę Rimantę Večkytę, išbarė už tai, kad ji kelis kartus buvo atėjusi į kleboniją. Direktorius uždraudė mokinei lankytis pas kunigą, grasindamas kunigą iškelti iš Grinkiškio.
Porą kartų buvo pas mane užėję du moksleiviai berniukai, nežinau net jų pavardės, o direktorius Kirtiklis ir jiems uždraudė su kunigu susitikti. Persekiojama buvo ir moksleivė Vilė Daugnytė. Dabar, bijodama persekiojimų, mergaitė į bažnyčią nebeateina.
Nuolat man nusiskundžia tėvai, kad jų vaikus persekioja Grinkiškio vidurinės mokyklos ateistai, kad vaikams draudžia eiti į bažnyčią.
Mane ne tik kaip kunigą, bet visų pirma kaip žmogų, užgauna toks Kirtiklio ir kitų ateistų elgesys. Pagal juos, kunigas tai kažkoks nusikaltėlis, su kuriuo negalima sveikintis, kalbėtis, užeiti į svečius. Žinau, kad yra tokių menkos kultūros ateistų, bet kad tokie yra ir mokytojai, tenka tik apgailestauti. Grinkiškyje moksleiviai daužo bažnyčios langus, nesistebėsiu, jei ir mane, kunigą, apmėtys akmenimis,—juos taip auklėja ateistai mokytojai.
Nei vieno — nei jauno, nei seno, neišvariau ir neišvarysiu, jei ateina pas mane ir, manau, kad nei Kirtiklis, nei kuris kitas negali man uždrausti bendrauti su tikinčiais".
Atsakymo į šj pareiškimą kun. J. Vaicekauskas iš Radviliškio raj. vykdomojo komiteto pirm. pavad. Alfredo Krikštano nesulaukė.
1977 m. balandžio 6 d. Radviliškio raj. laikraštis atspausdino A. Mikelio straipsnį „Užjūrio "vaduotojų" išmislai". Pateikiame beveik visą straipsnį, kuris puikiai charakterizuoja tarybinės spaudos „tiesą"—grubų melą, neapkenčiamų asmenų koliones bei grasinimus:
„Netekdama jaunimo, bažnyčia netenka ateities. Tad neriasi iš kailio dvasininkai ir jų davatkiškasis aktyvas, visokiais būdais ir priemonėmis viliodamas į bažnyčią mokinius. Išimtimi nėra ir Grinkiškio bei Pašušvio parapijų klebonas Juozas Vaicekauskas. Skirtumas tik tas, kad kun. J. Vaicekauskas visur graudžiai skundžiasi ir dejuoja, girdi, jaunimas, moksleiviai dievobaimingi, jie nori lankyti bažnyčią, bet, va, bėda—mokytojai neleidžia...
Kažkokiu būdu šitas kunigo dejones išgirdo Čikagoje išeinantis taip vadinamas laisvojo pasaulio lietuvių dienraštis „Draugas", šis reakcingas laikraštėlis 1976 metų rugsėjo 8 d. numeryje nemažą straipsnio „Kai mokykla atsidūrė šėtono rankose" dalį paskyrė kun. J. Vaicekausko ir Pašušvio aštuonmetės mokyklos pedagogų santykiams. Iš jo matyti, kad straipsnio autoriams, vadinantiems save katalikais, nė motais aštuntas dievo įsakymas „Nemeluok". Vietoje argumentų jie griebiasi gryno prasimanymo: „1975 metų spalio 24 dieną laidotuvių metu,—rašo „Draugas",—iš Pašušvio bažnyčios buvo išvaryti vaikai. Iš bažnyčios juos išvijo Pašušvio aštuonmetės mokyklos direktorė Jadvyga Baltraitienė". Taigi sakykite, kam mokinius varyti iš bažnyčios—juk patys ten neina. Didžioji mūsų moksleivijos dauguma netiki religinėmis dogmomis, neteikia reikšmės bažnytinėms apeigoms. O kas dėl direktorės J. Baltraitienės poelgio, tai „Draugo" rašeivos šį faktą, švelniai tariant, iš piršto iščiulpė, nes tądien minimų laidotuvių metu direktorė, kaip Pašušvio apylinkės deputatė, dalyvavo Tarybos sesijoje (...). O kunigas J. Vaicekauskas, kaip matome, nori, kad vaikus auklėtų ne tarybinė mokykla, o bažnyčia, kad materialistinę pasaulėžiūrą diegtų ne išsilavinę pedagogai, o jis, kunigas, pasakotų biblijines pasakėles, štai dėl ko straipsnis nori įtikinti, kad „Iš Pašušvio mokyklos vaikai grįžta užverktomis akimis. Nes mokyklos direktorė ir kiti mokytojai vaikus nuolat terorizuoja, jiems draudžia dalyvauti bažnyčioje pamaldose", šį išmislą paremia tikru „faktu", kaip 1975 m. lapkričio 23 d. Ona Vedeckienė iš Balandiškių kaimo neva skundėsi J. Vaicekauskui, kad ją išsikvietusi Pašušvio mokyklos direktorė įspėjo, jei sūnus Sigitas toliau eisiąs į bažnyčią patarnauti, jam bus sumažintas elgesio pažymys, gaus blogą charakteristiką, ir jis, girdi, neįstosiąs į jokią mokyklą". Mokyklos direktorė ją taip pribaugino, kad po to moteris sirgo dvi dienas",— užbaigia „Draugas".
— Ar iš tikrųjų sirgote, Vedeckienė?—klausiame „nukentėjusią".
— Nei sirgau, nei ką. Visų pirma su kun. J. Vaicekausku aš visai nekalbėjau (...).
J. Vaicekauskas puikiai supranta religijos bejėgiškumą, todėl į bažnyčią stengiasi suvilioti gražiais pažadais, dovanomis. Ypač didelį palankumą jis jaučia jaunoms mergaitėms, kurioms negaili ir didesnių išlaidų, štai viena iš jų giriasi iš kunigo gavusi dovanų laikrodį, kita brangių drabužių. Laiškučiais ir saldžiais žodžiais kunigas velykų išvakarėse į kleboniją suvadino būrelį vaikų. Slapčia jis jau džiaugėsi, kaip bus gražu, kai šie vaikai, lyg balti angelėliai jam patarnaus prie altoriaus velykų mišiose, graudendami pamaldžių parapijiečių širdis. Bet J. Vaicekauskas, kaip tikras realistas, kartu ir žinojo: jei išleis dabar vaikus namo, tai vargu ar rytą jie vėl pasirodys klebonijoje. Todėl ir apnakvydino juos čia pat, ant pakreikto šieno, palikdamas vaikus per naktį be priežiūros. Ar reikia sakyti, kad tuo rimtai susirūpino ir mokykla, ir tėvai, pasipiktindami kunigo užmačiomis. Taip tur būt pasielgtų ne tik kiekvienas ateistas, bet ir kiekvienas save gerbiantis tėvas, motina, kuriems rūpi, kur jų vaikai nakvoja.
Labai nepatiko J. Vaicekauskui tokia principinga mokyklos pozicija. Todėl ir pamoksluose ne sykį viešai koneveikė mokytojus, visaip menkindamas mokyklos pozicijai Todėl ir pamoksluose ne sykj viešai koneveikė mokytojus, visaip menkindamas ir griaudamas jo autoritetą. Kliūva ir kai kuriems tėvams, nenorintiems eiti į Kristaus avelių būrį (...). Toks bažnyčios tarno įžūlumas ir aiškus kišimasis ne į savo reikalus ir privertė Grinkiškio vidurinės mokyklos direktorių Aleksandrą Kirtiklį parašyti rajono vykdomajam komitetui, kad valdžios organai sudraustų kunigą J. Vaicekauską. Čia pateko ir Šalčininkų rajono Kaniūkų Pradinės mokyklos vedėjo Adomo Večkio pareiškimas. Jame jis rašo, kad jo duktė vienuoliktoke Rimantė perėjo mokytis į Grinkiškį todėl, kad čia gyvena jos 83 metų amžiaus senelė Domicėlė Turčinskienė, kuriai reikalinga priežiūra. Senutė labai pamaldi. Rimantė ją veda į bažnyčią, padeda pareiti namo. štai tuo kunigas J. Vaicekauskas ir pasinaudojo...
„Jei vietos klebonas ir toliau bandys įtraukti mano dukrą į religines pinkles, aš imsiuos kuo energingiausių priemonių, kad tai neįvyktų, ir kartu prašau vykdomąjį komitetą tarybiniais įstatymais užkirsti kelią jaunimo luošinimui. Mano žmona ir aš norime, kad Rimantė užaugtų savo tautos patriote, kad jos gyvenimo netemdytų jokie religiniai prietarai",—rašo A. Večkys. Kaip neseniai sužinota, Radviliškio rajono vykdomojo komiteto kultų įstatymų laikymosi kontrolės komisijoje J. Vaicekauskas buvo apsvarstytas ir įspėtas dėl įstatymo bažnyčios atskyrimo nuo mokyklos pažeidimų. Taigi su valdžios organais kunigas J. Vaicekauskas susiduria nebe pirmą kartą. Prieš keletą metų jam dirbant Kėdainių rajono Pajieslio parapijoje, irgi virė kunigo konfliktai su vietos pedagogais. J. Vaicekauskas tada su pareiškimu kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį prie LTSR Ministrų Tarybos, skųsdamasis, kad tikintys vaikai mokytojų persekiojami ir pan. Kaip dera, šį pareiškimą atsakingi darbuotojai atidžiai išnagrinėjo, patikrino. Faktai nepasitvirtino, o netrukus jie pasirodė reakcingų bažnytininkų per rankas einančiame šmeižikiškame leidinėlyje („LKB Kronikoje"—Red.) kaip tikras faktas. Pamename, prieš keletą metų respublikinė spauda plačiai nušvietė Vilniuje vykusį teismo procesą. („Tiesoje" buvo įdėtas visai trumpas straipsnis — Red.). Čia į kaltinamųjų suolą sėdo grupė šio leidiniuko platintojų ir rėmėjų (žr. „LKB KRonika" Nr. 13—Red.) Teismas pilnai įrodė jų antivalstybinės ardomosios veiklos pobūdį, ir nusikaltėliai už tai gavo pelnytas bausmes. Dabar prisiminėme netolimą praeitį ne dėl to, kad mus stebina kunigo pareiškimas Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui. Tai valstybinė įstaiga, sprendžianti ir sauganti įvairių religijų interesus. { ją šiais klausimais gali kreiptis kiekvienas pilietis. Tačiau mums keista, kad kaip lašas į lašą panašus antras pareiškimo egzempliorius kažkodėl atsidūrė minėtame niekingame leidinėlyje. Prie šio fakto nejučia šliejasi ir publikacija užjūrio „vaduotojų" laikraštyje „Draugas". Iš jų mums labiau ryškėja tikrasis priešiškai nusiteikusio kunigo Vaicekausko veidas (...).
Čia būtina pasakyti, kad kun. J. Vaicekauskas nėra „anų laikų" senis: o kaip matyti, jau patys skaitytojai iš ankstesnio pasakojimo susiprotėjo, tai jaunas ir energija trykštąs vyras. Prieš keliolika metų jis baigė Radviliškio vidurinę mokyklą, po to įstojo į Kauno kunigų seminariją. Radviliškietės davatkėlės pamena: Juozukas buvo pamaldus mokinukas, uolus bažnyčios lankytojas. Taigi niekas jo už tikėjimą, kaip Kristaus, nekalė prie kryžiaus, netempė jėga už skverno į ateistų būrį. Jis laisvai pasirinko dvasininko kelią, tapo tuo, kuo norėjo.
Ką gi, rodyti ir sakyti, kad tai yra juoda, ir atvirkščiai—tai sena bažnytininkų giesmė. Tokia jų moralė".
„Komunizmo aušros" redaktoriui Antanui Mikeliui, Pašušvio aštuonmetės mokyklos direktorei Jadvygai Baltraitienei ir Grinkiškio vidurinės mokyklos direktoriui A. Kirtikliui.
G e r b i a m i e j i,
Perskaitėme Radviliškio rajono laikraštyje Antano Mikelio straipsnį „Užjūrio 'vaduotojų' išmislai". Ką gi, užsienio šalių laikraštininkai gali ir suklysti, rašydami apie ateistų veiklą Grinkiškyje ar Pašušvyje, bet tikintieji ir kunigai gerai žino, kokia yra Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje, o konkrečiai Pašušvio ir Grinkiškio parapijose. Neblogiau tą padėtį žino ir vietiniai ateistai. Žinoma, kad kai kurie bailesni Grinkiškio ir Pašušvio tikintieji, vengdami ateistų persekiojimų, veža savo vaikus į kitas bažnyčias. Žinoma, kad 1975 m. spalio mėn. 24 dieną laidotuvių metu iš Pašušvio bažnyčios buvo išvaryti vaikai. Gerai prisimenu tas laidotuves: išvarant ateistams vaikus iš bažnyčios, buvo sutrikdyta laidotuvių apeigų rimtis. Jau sekančią dieną kreipiausi tuo reikalu į Radviliškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją A. Krikštaną. Po kurio laiko man žodžiu paties A. Krikštano buvo atsakyta, kad Baltraitienė pasielgė teisingai, kad vaikams eiti į bažnyčią negalima. Apie tai pranešiau Pašušvio bažnyčios tikintiesiems. Stebina faktas, kad daugiau kaip po metų tas pats Krikštanas ir Baltraitienė jau kalba visai ką kitą. Jadvyga Baltraitienė ir Antanai Mikeli, ar jūs suvokiate, ką apie jus pagalvojo tie vaikai, kurie tikrai buvo iš bažnyčios išvaryti? Ką apie jus pagalvojo tie vaikai, kurie vienaip ar kitaip dėl bažnyčios lankymo yra nukentėję? Girdėjau Pašušvyje kalbant, kad ateistai darą stebuklus: Jadvyga Baltraitienė vienu ir tuo pačiu metu dalyvauja laidotuvėse ir apylinkės tarybos deputatų sesijoje. Manau, kad tą „stebuklą" Jūs, Antanai Mikeli, padarėte savo plunksnos pagalba, žinoma, dar kieno nors paskatintas.
Tikintieji ir netikintieji stebisi, kad rajono laikraštyje esu puolamas už tai, kad uoliai atlieku kunigo pareigas. Tai ir visas mano „nusikaltimas". Gaunu nemažai laiškų, kuriuose pažįstami ir nepažįstami žmonės drąsina, kad nebijočiau, rašo, kad ateistai nori nutildyti ne tik tikinčiuosius, bet ir kunigus, sako, kad Jūsų, Mikeli, straipsnis liks kaip istorinis dokumentas, patvirtinantis apie kunigo ir tikinčiųjų persekiojimus.
1977 m. balandžio 10 dieną, po pamaldų Pašušvio bažnyčioje, į zakristiją atėjo Ona Vedeckienė su vyru. Jie atsiprašė manęs, kad negalvoję, jog būsiu aprašytas laikraštyje. Skundėsi, kad išmetė iš darbo jų sūnų muzikos mokytoją. Vedeckai bijojo dar didesnių nemalonumų, štai kokiomis priemonėmis, A. Mikeli, Jūs jrodinėjate savo tiesą.
Jau rajono vykdomajame komitete sakiau Jums ir dabar pakartoju, kad buvo atvažiavusi pas mane Adomo Večkio žmona ir papasakojo, kad atvykę saugumo darbuotojai pareikalavo parašyti pasiaiškinimus. Ar galėjo Adomas Večkys parašyti kitokio turinio pasiaiškinimą? Galėjo, bet po to nebūtų mokytojavęs.
Mokykla yra atskirta nuo bažnyčios, bet vaikai, jaunimas veržiasi į bažnyčią, nori bendrauti su kunigais. Tie, kurie prasiveržia pro užtvaras, gauna ne vieną ateistinio rimbo kirtį. Tie vaikai, jaunuoliai, kurie ateistinio rimbo randus sieloje nešiojasi, tampa aktyviais kovotojais už tikėjimą, už Bažnyčią!
Grubios ateistų priemonės nepasiekia tikslo, štai 1977 m. Velykų naktį mano klausyklą Pašušvio bažnyčioje tiesiog apspito kaip bitelės vaikučiai ir jaunimas. Išėjus iš pamaldų Pašušvio bažnyčioje, prie manęs priėjo būrelis jaunimo ir įteikė gyvų gėlių puokštę. Jų tarpe buvo ne tik mergaitės (kurioms, kaip jūs rašote, aš jaučiau „ypač didelį palankumą"), bet ir vaikinai, neseniai grįžę iš karinės tarnybos armijoje.
Esu giliai įsitikinęs, kad Jums, Antanai, Jadvyga, Aleksandrai, ir kitiems ateistams anksčiau ar vėliau teks padėti į šalį tuos skaudžius rimbus, kuriais dabar švaistotės, ir imtis švelnesnių kovos priemonių.
Per šešiolika kunigystės metų patyriau daug nuoskaudų nuo ateistų. Kiek pažįstu kunigų Lietuvoje, visi daugiau ar mažiau nuo jų yra nukentėję! Tačiau nei karto neteko girdėti, kad už tikinčiųjų ir kunigų persekiojimus būtų nubaustas bent vienas ateistas?! Gal jūs, ateistai, esate neklystantieji, neliečiamoj mūsų tautos kasta, išrinktieji?
Vyksta ideologinė kova. Nuoširdžiai kviečiu: kovokime garbingai, taip, kaip kovoja žmonės, o ne žvėrys. Juk Jūs įsitikinę, kad laimėsite. Jūsų rankose visos socialinės komunikacijos priemonės: spauda, radijas, televizija! Juk Jūs vedate ateistinę kovą taip, kaip norite. Mes, kunigai ir tikintieji, tokiomis priemonėmis nesinaudojame. Jūs tikriausiai nekantraujate, norėdami kuo greičiau sušokti ateistinio triumfo šokį ant bažnyčios griuvėsių ir tikinčiųjų kapų... Teks dar palaukti, juk mes nekalti, kad esame gyvi!
Jūs, Antanai Mikeli, savo straipsnio pabaigoje netiesiogiai grasinate man kalėjimu, mat, Jums nepatinka „priešiškai nusiteikusio kunigo J. Vaicekausko veidas". Prieš neteisėtus ateistų veiksmus priešiškai nusiteikia ne tik kunigai, bet ir kiekvienas tikintis žmogus. O visus priešiškai ateistams nusiteikusius uždaryti į kalėjimą... ar ne per dideli norai?
Šį savo laišką ir Radviliškio rajono laikraštyje išspausdintą straipsnį siunčiu ne tik Jums, bet ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui.
Grinkiškio ir Pašušvio bažnyčių
administratorius kun. J. Vaicekauskas
1977.IV.12.
Grinkiškis
* * *
