TSRS Konstitucinės Komisijos Pirmininkui
L. BREŽNEVUI
Kun. St. Valiukėno,
Vilniaus, Kretingos 7, bt. 3,
P a r e i š k i m a s
Siūlau išbraukti iš Konstitucijos projekto 52 str. žodžius: „vykdyti ateistinę propagandą", arba po žodžio „vykdyti" jdėti „religinę ir", tuomet sakinys skambėtų: „vykdyti religinę ir ateistinę propagandą".
Įteisinus tik ateistinę propagandą ir padarius ją valstybine (kaip iki šiol), tuo būdu panaikinama sąžinės laisvė, perbraukiama Konstitucijos 52 str. pirmoji dalis ir prieštaraujama Konstitucijos projekto 34 ir 35 str., nes ateistai daromi pilnateisiais valstybės šeimininkais, o tikintieji turi teisę tik „išpažinti bent kurią religiją ir atlikinėti religines apeigas", žinoma, su sąlyga, jei ateistai, kaip pilnateisiai piliečiai ir valstybės šeimininkai, nepanorės brautis į tikinčiųjų sąžinę, jei nemėgins juos perauklėti drastiškomis priemonėmis ir skriausti: šalinti iš darbo, rašyti jiems blogas charakteristikas, trukdyti siekti aukštojo mokslo; naudoti tikinčiųjų lėšas ateistinei propagandai, savintis „kulto atlikimui būtiną turtą" (LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1976.VII.28 d. įsako str. 22), priverstinai reikalauti studijuoti ateizmą (yra ateizmo katedros, bet nėra religinių) ir panašiai. Žodžiu, ateistai privilegijuojami, o tikintieji daromi jų valios paklusniais vykdytojais.
Konstitucijos projektas suskirsto piliečius į sūnus ir pasūnius. Tai patvirtina praktika.
Ateistai turi teisę savo idėjas propaguoti, o tikintieji neturi. Ateistai turi teisę švaistyti iš piliečių (ir tikinčiųjų) surinktas lėšas ateistinei propagandai: ateistinei spaudai, paskaitoms, radijo ir televizijos ateistinėms valandėlėms (pvz., „Akiratis", „Argumentai"), kino filmams, teatrui ir t.t.
Ateistai turi teisę brautis į piliečio sąžinę nuo pat jo kūdikystės iki grabo lentos: jau darželinukui kalama į galvą esą Dievo nėra, vėliau mokykla visu svoriu užgula tikintį mokinį (net grasinimais ir blogomis charakteristikomis), mirus tikinčiajam daug kur neduodama transporto priemonių nuvežti mirusiajam į bažnyčią ir kapines.
Ateistai turi teisę nebaudžiamai užgaulioti tikinčiuosius, vadindami juos atsilikėliais, tamsuoliais, tamsybininkais, atgyvenų ir prietarų besilaikančiais ir pan. (žr. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, V., 1954, p. 70: „bažnyčia—I. namai, į kuriuos renkasi melstis religinių prietarų besilaikantieji žmonės").
Ateistai mokytojai ir kitį pareigūnai, išrovę tikėjimo pagrindus iš jaunuolių širdžių ir neįskiepiję jiems kitų moralinių normų, turi teisę reikalauti iš tikinčiųjų tėvų, kad jie atsakytų už moraliai suluošintų vaikų išdaigas. Ateistai turi teisę nustatyti klierikų skaičių kunigų seminarijoms ir nurodinėti seminarijų vadovybėms, kokį kandidatą priimti ar nepriimti į kunigų seminariją.
Ateistai turėjo teisę atimti patalpas iš Kunigų seminarijų Vilniuje, Kaune, Telšiuose ir Vilkaviškyje. Dabar vienintelė Lietuvoje Kunigų seminarija Kaune su 50-60 klierikų vargsta labai ankštose patalpose.
Ateistai drįsta kištis į kunigų skirstymus ir sakramentų administravimą, trukdo ruošti jaunimą priimti sakramentus, net taiko LTSR ATP 1966.V.12 nutarimo „e" punktą. Matyt, ateizmo propagandos teise remdamasis LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumas 1976.VII.28 įsako 19 str. apribojama kunigo veikla „jų aptarnaujamo religinio susivienijimo gyvenamąja vieta...", štai kaip bandoma kištis į bažnytinės vyriausybės jurisdikciją.
Tame pačiame įsake ATP nepripažįsta Katalikų Bažnyčiai juridinio asmens statuso, nors Katalikų Bažnyčios atstovai pasirašo drauge su Tarybų Sąjunga ir kitomis valstybėmis tarptautines sutartis, kai tuo tarpu Tarybų Sąjungoje turi juridinio asmens teises net nežymios organizacijos.
Štai prie kokių kuriozų prieinama, kai ateistams duodamos ypatingos teisės.
Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Bažnyčia nesikiša į valstybės reikalus, nors valstybės įstaigose dirba daug tikinčiųjų. Valstybės pareigūnai ateistai neturi kištis į Bažnyčios veiklą bei tvarką. Reikia panaikinti visus įsakus, kurie diskriminuoja tikinčiuosius, o pirmiausia reikia išbraukti iš Konstitucijos projekto ateistų privilegiją „vykdyti ateistinę propagandą".
Kun. St. Valiukėnas
Jo Ekscelencijai Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos Apaštališkajam
Administratoriaus Koadiutoriui Vyskupui Liudvikui Poviloniui
Nuorašai: Helsinkio Susitarimo vykdymui remti
Lietuvos Visuomeninei Grupei,
Religinių reikalų tarybos Įgaliotiniui
prie LTSR K. Tumėnui
P a r e i š k i m a s
Š.m. liepos 26 d. Viduklės R.K. bažnyčioje egzaminavau, kaip įsakyta bažnytinės teisės ir vyskupo instrukcijų, vaikučius, besiruošiančius Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo Sakramentui.
Tuo metu bažnyčioje buvo apie 25 vaikučiai ir 10 tėvų bei motinų. Kadangi darbymetis, tai vienas tėvas ar motina atsivesdavo visus to namo, gatvės ar kaimo vaikučius. Darbymetyje kolūkiai verčia dirbti 7 dienas per savaitę. Juo labiau niekas neatleidžia tėvų šiokiadieniais.
Apie 17.00 vai į bažnyčią įsiveržė grupė asmenų: Viduklės apylinkės pirmininkas A. Zigmantas, milicininkas iš Raseinių (pavardės nežinau) ir 4 mokytojos: Menkeliūnienė, Lukminienė, Plišauskienė (ketvirtoji stovėjo prieangy ir pavardės nežinau). Apibėgę apie vaikučius ir, nesakę nė vieno žodžio nei man (nors egzamino nenutraukiau), nei tėvams, apleido bažnyčią ir, nuėję į gaisrinę, sustatė aktą. Paaiškėjo, kad šią operaciją organizavo Raseinių rajono pirmininkas A. Skeiveris (o gal jis tik eilinis vykdytojas). Jis pats savo mašina atvežė milicininką ir surinko baudžiamosios ekspedicijos dalyvius. Bet charakteringa: pats į bažnyčią nėjo, o sėdėjo mašinoje. Vėliau galės sakyti: mes čia nieko dėti, pati „visuomenė" tai padarė.
Sekančią dieną tas pats rajono pirmininkas atsiuntė iš Raseinių milicijos majorą (o gal ir saugumietį) su dviem kviestiniais: kultūrnamio direktorium Germanavičium ir apylinkės sekretore A. Morkuviene ir surašė aktą, kad apie 20 dienų viešėjo turistė iš Tbilisi su trimis mažais vaikais (vienas dar vystykluose!).
Noriu priminti kai kurias smulkmenas iš praeities, kurios paryškins, ko siekia Raseinių rajono vadovai ir kaip vyksta ideologinė „kova" Lietuvoje.
Atvažiavau į Viduklę 1976.VIII.17. Palydėjo grupė parapiečių iš Igliaukos. Visi išklausė bažnyčioje šv. Mišias, Šventoriuje suvalgė sumuštinius ir, padainavę keletą lietuviškų dainelių, išvažiavo namo. Po poros dienų apylinkės pirmininkas A. Zigmantas vaikštinėjo po žmones ir klausinėjo, ar naujas klebonas su žmonėmis negiedojo bažnyčioje Lietuvos himno. Iš tikrųjų himno niekas negiedojo, ir liudininkų nesurado. Tur būt, apylinkės pirmininkas taip ir nežino, kad iki 1948 m. šį himną kasdien giedojo per Vilniaus radiją, kad knygoje „Lietuvių poezija" (V., 1967, t. I, p. 222) atspausdintas šis himnas ir pavadintas „Tautiška giesmė". Po liūdnai pagarsėjusios Vėlinių procesijos į Viduklės kapines apylinkės pirmininkas A. Zigmantas parašė skundą, kad „klebonas Alf. Svarinskas religine procesija papiktino miestelio komunistus ir sutrukdė judėjimą". Raseinių valdžia perredagavo šį kaltinimą: „papiktino miestelio gyventojus ir sutrukdė judėjimą". Įdomu būtų žinoti, koksprocentas Lietuvos komunistų piktinasi religinėmis apeigomis? Po administracinės komisijos nuobaudos ir vėl A. Zigmantas ieškojo miestelyje liudininkų. Raseinių liaudies teisme A. Zigmantas buvo liudininku. Taigi pagal reikalą: tai kaip skundėjas, tai kaip liudininkus, šiuo atveju jam dar pavyko rasti vieną fiktyvų liudininką J. Zdanį, dirbantį Miškų ūkyje, o teisme pristatytą kaip visuomeninį autoinspektorių.
Dar pernai rudenį Raseinių rajono pirmininkas A. Skeiveris savo kabinete, dalyvaujant pavaduotojui Z. Butkui, man grasino: „Mes neapkesime savo rajone tokio kunigo. Čia klauso visi kolūkio pirmininkai". Turėjau progos pareikšti, kad nesu kolūkio pirmininkas ir manęs nesaisto bedievių 1961 m. instrukcijos, kuriomis abu vadovai tuomet mane švietė, bet bažnytinė teisė ir vyskupo nurodymai.
Tenka prisiminti, kad prieš keletą metų ta pati rajono administracija suorganizavo Girkalnio klebono kun. Prospero Bubnio liūdnai nuskambėjusį Tėvynėje ir visame civilizuotame pasaulyje gėdingą teismą už vaikučių egzaminavimą.
Rajono vadovai per daug metų įprato administruoti Bažnyčią. Ir niekas nedrįsta jiems pasipriešinti, nes visi žino, kad kunigo tarybiniai įstatymai negina, kad teisybės jie niekur neras. Klasiškas pavyzdys—Šiluva. Kasmet (taip pat ir šįmet) pavaduotojas Z. Butkus nurodo, koks kunigas galės žmonėms sakyti pamokslus, laikyti pamaldas. Pernai paskutinį sekmadienį procesijoje galėjo eiti tik keturi rajono patvirtinti kunigai, o kiti privalėjo žiūrėti pro zakristijos langą.
Šiandien, baigiant rašyti šį pareiškimą, naujas įvykis nustebino vidukliškius. Viduklės milicijos įgaliotinis ir dvi mokytojos (viena iš jų mokyt. Petraitytė) gatvėje ir butuose gaudė vaikučius ir vedė tardymui į vidurinę mokyklą. Dalis spėjo namie užsirakinti. Todėl pagavo tik penkis. Tėvai buvo darbe. Todėl vaikučiai buvo palikti baudėjų valiai. Žmonės pasipiktinę tokiu milicijos ir mokytojų elgesiu. Įdomu, kaip pažiūrės prokuratūra į tokias nepilnamečių gaudynes, tardymus be tėvų žinios ir vertimus rašyti diktuojamus pareiškimus. Viena aišku: tai aiškus fizinis ir moralinis vaikų žalojimas.
Koks baisus paradoksas! Kuomet paaugliai šeštadieniais ir sekmadieniais kultūrnamyje keikiasi, mušasi, į klebono šulinį primėto nuorūkų, akmenų ir rąstgalių, kuomet žmonės naktimis bijo praeiti Viduklės gatvėmis, tai nėra nei milicijos, nei mokytojų. Greitu laiku jie patys ir kentės nuo šio jaunimo. Apie tai esu kalbėjęs ir pavaduotojui Z. Butkui, ir saugumiečiams.
Chuliganams laisvė, o geriems vaikams gaudynės ir tardymai...
Bet šie liūdni faktai (ne vieninteliai Lietuvoje) yra geriausias įrodymas apie „pilną sąžinės laisvę" Lietuvoje ir bedievių vartojamas priemones kovoje su religija—ne moksliniais argumentais, bet prievarta ir diskriminacija. Bet šios priemonės iššaukia priešingą efektą. Žmonės, sužinoję apie baudžiamąją ekspediciją, telefonu ir gyvu žodžiu reiškė užuojautą, vaikai meldžiasi už savo kleboną. Sustiprėjo parapiečių religinis aktyvumas ir religinė praktika, šiemet jau konsekravau daugiau kaip 26.000 komunikantų.
Anksčiau paminėti įvykiai yra grubiausias tarybinės Konstitucijos, Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos ir Helsinkio susitarimų pažeidimas. Todėl prašau Jūsų Ekscelenciją pareikšti atitinkamoms įstaigoms griežčiausią protestą dėl kunigo ir tikinčiųjų diskriminavimo.
Viduklės klebonas kun. A. Svarinskas
Viduklė, 1977.VIII.9.
