P A R E I Š K I M A S
dėl Romos Katalikų Bažnyčios bei kitų
tikinčiųjų padėties Lietuvoje
Tarybų Sąjungoje kova su religija yra programinis Komunistų partijos reikalavimas. „Sąžinės laisvė" čia suprantama savaip. A. Veščikovas savo brošiūroje „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus" (Vilnius, 1963 m.) sąžinės laisvę nusako šitaip: „Mūsiškuoju sąžinės laisvės supratimu yra galutinis visų žmonių išsivadavimas nuo religinių prietarų" (10 p.). Tą pačią mintį išreiškia ir J. Aničas su Rimaičiu brošiūroje „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvė" (Vilnius, 1970 m.): „Tikra sąžinės laisvė galima tik tada (...) kai visomis turimomis mokslo, kultūros ir ideologijos priemonėmis siekiama padėti žmogui išsilaisvinti iš antimokslinės religinės pasaulėžiūros įtakos. Kol tikintys nėra atsikratę religinių prietarų, tol negali būti visiškos sąžinės laisvės" (54 p.).
Šitoks sąžinės laisvės supratimas ir aiškinimas prieštarauja pats sau: kur yra prievarta, suvaržymas, kova, ten negali būti laisvės. Tuo pačiu jis prieštarauja ir tarptautiniams įsipareigojimams: „Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai", „Helsinkio Baigiamajam aktui", „Tarptautiniam ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktui" bei „Tarptautiniam pilietinių teisių paktui".
Tarybų Sąjunga, kaip Suvienytųjų Nacijų Organizacijos narys, įsipareigojo gerbti ir saugoti žmogaus teises ir pagrindines laisves, bet savo valstybės viduje religijos atžvilgiu užimtos pozicijos nepakeitė. Liko galioti ne tik seni įstatymai, bet net jau po Helsinkio susitarimų 1976 m. liepos 28 d. Lietuvos Aukščiausios Tarybos Prezidiumas patvirtino Religinių susivienijimų nuostatus, turinčius 53 straipsnius, ką jau mes esame paskelbę 1976 m. savo dokumentu Nr. 2. Dar kartą atkreipiame dėmesį, kad tie nuostatai ištisai remiasi įvairiais tarybiniais potvarkiais bei nuostatais, sukurtais dar prieš Helsinkio susitarimus, ir diskriminuoja tikinčiuosius, pvz., antireliginė propaganda leidžiama, o religinė—ne, tegalima atlikti tik religinius kultus ir t.t.
„Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių pakto" 26-as straipsnis sako: „Visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir turį teisę, kad be jokios diskriminacijos įstatymas juos vienodai gintų, šiuo atžvilgiu visokia diskriminacija turi būti įstatymo uždrausta, ir įstatymas turi garantuoti visiems asmenims vienodą ir efektyvų gynimą prieš diskriminaciją dėl bet kokio pažymio, kaip antai, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitų įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar kitokios aplinkybės".
Tarptautiniuose susitarimuose dėl pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių yra pasakyta, kad jiems duodamas pirmumas prieš valstybės vidaus įsakymus. Tą teoriškai prisipažindama, Tarybų Sąjunga turėtų pakeisti TSRS Konstitucijos 124-tą ir Lietuvos TSR Konstitucijos 96-tą straipsnius, kuriuose pasakyta: „Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo bažnyčios. Religinių kultų atlikimo laisvė ir antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams".
Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Terminas „atskirti" valdžios organų vartojamas ne vienoda prasme. Kai jis taikomas Bažnyčiai, suprantama, kad Bažnyčia neturi teisės kištis į valstybės vidaus reikalus—praktiškai ji ir nesikiša—tai yra ji negali nurodyti, kurie asmenys turi būti renkami į šalies Aukščiausiąją Tarybą ar jos prezidiumą, kurie turi būti rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkais, aukštųjų mokyklų profesoriais ar dėstytojais ir pan. O kai tas pats terminas „atskirti" taikomas valstybei, jis turi visiškai priešingą prasmę: tarybinės valdžios organai nustato, kuriems vyskupams negalima eiti pareigų (vysk. J. Steponavičiui, vysk. V. Sladkevičiui), kurie jaunuoliai gali tapti kunigų seminarijos auklėtiniais, nepalikdami jų ramybėje (M. Petrauskas, A. Čiūras ir kt.), netgi nurodo, kuriuos kunigus galima kviestis į atlaidus, kurių ne (A. Keiną, K. Garucką, V. Černiauską ir t.t.). Valdžios organai kun. Broniui Laurinavičiui pasakė, kad „be mūsų žinios" kunigas negali nė vinies įkalti į bažnyčios sieną. Kad terminas „atskirti" vartojamas ne vienoda prasme, pripažįsta ir patys ateistai. J. Aničas ir J. Rimaitis rašo: „Literatūroje, nagrinėjant bažnyčios atskyrimą nuo valstybės klausimus, kartais valstybė ir bažnyčia pateikiamos kaip lygiareikšmės pusės, pvz., 'Valstybiniai organai nesikiša į bažnyčios veiklą; bažnyčia savo ruožtu nesikiša į valstybės reikalus'. Toks vertinimas, be abejo, nėra teisėtas. Tarybų valstybės suverenitetas duoda jai teisę reguliuoti įvairias visuomeninio gyvenimo puses. Bažnyčia, nepaisant jos specifikos, negali būti išimtis".
Logiškai galvojant, Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės turėtų reikšti, kad ji visiškai laisva, nuo valstybės nepriklausoma, pati tvarko savo reikalus. Bet pagal nusistovėjusią padėtį ir civilinės administracijos išleistus įvairius įstatymus ir potvarkius atrodo, kad Bažnyčia nėra nuo valstybės atskirta, o tik tos administracijos griežtai kontroliuojama. Nors tarybinė spauda, rašydama apie valstybės ir Bažnyčios santykius, dažnai tvirtina, kad tarybinė valstybė ir jos valdžios organai nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, tai yra į jos kanoninę ir dogminę veiklą, bet gyvenimo patirtis liudija visai ką kita: valstybė, nepaisydama Bažnyčios teisės kanonų, nustato jai, kas leidžiama ir kas neleidžiama. Tą pripažįsta ir patys ateistai. A. Veščikovas rašo: „Tarybiniais įstatymais draudžiama dvasininkų centrams leisti bet kokius potvarkius ar taisykles tikintiesiems. Dvasininkijai draudžiama taip pat vadovautis ir net remtis anksčiau buvusiais religiniais įstatymais" (mūsų pabraukta) (20 p.).
Mokykla atskirta nuo Bažnyčios. „Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto" 13-me straipsnyje pasakyta: „šiame Pakte dalyvaujančios valstybės įsipareigoja gerbti tėvų, atitinkamais atvejais teisėtų globėjų, laisvę pasirinkti savo vaikams ne tik valstybės valdžios organų įsteigtas mokyklas, bet ir kitas mokyklas, atitinkančias tą mokslo reikalavimų minimumą, kuris gali būti valstybės nustatytas arba patvirtintas, ir užtikrinti religinį bei dorovinį savo vaikų auklėjimą sutinkamai su savo pačių įsitikinimais". Tą patį pakartoja ir „Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių pakto" 18 str. bei pabrėžia „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija": „Tėvai turi pirmumo teisę, nustatant, kaip turi būti mokomi jų vaikai" (26 str.).
„TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo pagrindų" 65 straipsnis teoriškai pripažįsta: „Jeigu tarptautine sutartimi arba tarptautiniu susitarimu, kuriame dalyvauja TSRS, nustatytos kitos taisyklės, negu tos, kurias numato TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymai, tai taikomos tarptautinės sutarties arba tarptautinio susitarimo taisyklės". O gyvenimo praktika yra kita.
Tarybų Sąjungoje, kur mokykla atskirta nuo Bažnyčios, visas švietimo aparatas yra valstybės rankose ir nėra kitokių mokyklų kaip valstybinės. Tų mokyklų tikslą ir uždavinius nustato TSR Sąjungos ir sąjunginių respublikų liaudies švietimo įstatymų pagrindai, kuriuose reikalaujamas „mokymo pasaulietiškumas be religijos" (12 str.), kad mokymas ir auklėjimas būtų persunktas marksistinės-lenininės idėjos, socialistinio internacionalizmo, tarybinio patriotizmo ir komunistinių pažiūrų dvasia (19, 31, 36, 41 str.), kad „tėvai ir juos atstovaujantys asmenys privalo auklėti vaikus aukštos komunistinės moralės dvasia" (57 str.), kad būtų „auklėjimas šeimoje organiškai derinamas su auklėjamuoju darbu mokyklų, iki mokyklinių įstaigų, visuomeninių organizacijų darbu" (57 str.).
Kaip praktiškai vykdomi Liaudies švietimo įstaigų pagrindų minėti straipsniai, pasakoja Respublikinės mokslinės ateistinės propagandos koordinavimo tarybos pirmininko pavaduotojas P. Mišutis knygoje „Ideologinio darbo praktika ir jos tobulinimas" (Vilnius, 1974 m.): „LKP CK V plenumas (1963 m.) pabrėžė, kad mokslinė— ateistinė propaganda—bendrapartinis reikalas" (197 p.). Pastaruoju metu pagerėjo ateistinio darbo diferencijavimas. (...) Intensyvėja ateistinis darbas mokyklose. Pagrindinis materialistinės pasaulėžiūros formavimo krūvis perkeliamas į pamokinj procesą, tačiau neatsisakant nuo ateistinių būrelių, klubų, kurių veikla kai kuriose mokyklose netgi išeina ir už mokyklos ribų. Labai svarbu geriau ateistiškai auklėti ir dar tikinčių mokinių tėvus, ką ir stengiasi daryti daugelio mokyklų kolektyvai.
Dideli uždaviniai iškyla, auklėjant jaunimą, studentiją (...). Nemažai čia nuveikia ir Vilniaus Valstybiniame V. Kapsuko universitete įsteigta Ateizmo ir filosofijos istorijos katedra, kuri atlieka vis didesnį vaidmenį, koordinuojant ir organizuojant studentijos mokslinę ateistinę veiklą respublikoje (...). Todėl labai svarbu geriau dirbti su jais, kaip apskritai su jaunimu. Atimti iš bažnyčios įtakos dar tikinčią jaunimo dalį" (202 p.).
Tokie visų mokyklų tikslai. Tai gal tikinčiųjų vaikus bei jaunimą religijos galima mokyti privačiai?
1918 m. sausio 23 dienos Lenino dekretas „Dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios" leidžia mokyti įr mokytis religijos privačiai (9 str.), o Lietuvos TSR Baudžiamojo kodekso 143 str. tai draudžia, šio (143-čio) straipsnio pažeidimu suprantamas: „Nepilnamečių religinio mokymo organizavimas ir sistemingas vykdymas, pažeidžiant įstatymų nurodytas taisykles. Įstatymų nustatytų taisyklių pažeidimu reikia suprasti nepilnamečių religinį mokymą bet kokia forma (pvz., religinių organizacijų ir kulto tarnų organizavimas bet kokių mokyklų, ratelių, grupių, sistemingas vaikų surinkimas religinio mokymo klausimais, religinio mokymo užsiėmimai, kuriuos vykdo tėvai ne tik su savo vaikais, bet ir su kitais tikinčiųjų vaikais (išskyrus religinį vaikų mokymą, kuriuo užsiima tėvai" („LTSR Baudžiamojo kodekso komentaras", V., 1974, 226 p.).
Tą pačią mintį išreiškia ir Religinių susivienijimų nuostatų 17-as ir 18-as straipsniai. Taigi Lenino dekretai su dabartiniais valstybės įstatymais nesiderina.
Religinių kultų atlikimų laisvė. „Visuotinė žmogaus teisių deklaracija" 18-me straipsnyje skelbia: „Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; šita teisė apima laisvę keisti savo religiją bei įsitikinimus ir laisvę išpažinti savo religiją bei įsitikinimus tiek pavieniui, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai mokant, dalyvaujant pamaldose ir atliekant religines apeigas" (mūsų pabraukta). Taigi tie įstatymai nesiderina su tarptautinėmis konvencijomis.
Religinių kultų atlikimo laisvę užtikrina TSRS Konstitucijos, tačiau Lietuvos tikintieji jos neturi. A. Veščikovas atvirai pripažįsta, kad religiniai susivienijimai „pagal tarybinę teisę turi griežtai ribotas funkcijas" (31 p.). J. Aničas ir J. Rimaitis pakartoja tą patį: „Religinės bendruomenės sudaromos tik kultų atlikimui" (38 p.).
Religinių kultų atlikimo laisvės terminu suprantama ne tik pamaldų laikymas ar dalyvavimas jose, bet visa, kas glaudžiai susiję su kulto apeigomis. Katalikų Bažnyčios kulto apeigoms atlikti reikalingi kunigai, liturginiai indai, liturginės knygos, giesmynai, gaidos, rožančiai, vargonai ir pan.
Lietuvos katalikai gauna naujų knygų, kiek leidžia civilinė administracija; ji nustato Kunigų seminarijos klierikų skaičių. Lietuvos vyskupai ir valdytojai negali teikti Sutvirtinimo sakramento be ateistinės valdžios organų leidimo; kad kunigų veikla apribojama jų aptarnaujamos parapijos narių gyvenamąja vieta ir tos parapijos, kurioje kunigas dirba, bažnyčia (Religinių susiv. nuostatų 19 str.); draudžiama gedulingos eisenos į kapines Vėlinių dieną,—už tai kunigai baudžiami, pvz., 1976 m. kun. Alfonsas Svarinskas ir kiti; daug kur trukdoma aprūpinti paskutiniais sakramentais ligonius ligoninėse; draudžiama kunigams aplankyti tikinčiuosius, nors jie to prašosi (pvz., kun. K. Garuckas ir kt.).
Beveik viso pasaulio tikintieji po II Vatikano Susirinkimo atlieka kulto apeigas gimtąja kalba, o lietuviai— lotynų, nes čia neturima sąlygų lietuvių kalba išspausdinti mišiolų ir kitų reikalingų kulto atlikimui knygų. Apie liturginių indų, vargonų gaminimą lietuviai gali tik svajoti. Pagal Religinių susivienijimų nuostatus Lietuvoje esantys religiniai centrai—kurijos ir religinės .bendruomenės—parapijos neturi juridinio asmens teisių, tuo pačiu negali turėti savo nuostatų, negali būti turto, teisių bei pareigų subjektais, neturi gebėjimo sudarinėti sutartis, paveldėti pagal testamentą, dalyvauti šalimis teismuose bei arbitražuose. Minėtų nuostatų 22 straipsnis sako: „Kulto atlikimui būtinas turtas, tiek perduotas pagal sutartis religinę bendruomenę sudariusiųjų tikinčiųjų naudojimuisi, tiek įsigytas arba jiems paaukotas kulto reikalams, priklauso valstybei". Net „draudimo kompensacija už sudegusius (apgadintus) maldos namus pervedama atitinkamam Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomajam komitetui, kurio balanse šie pastatai yra" (29 str.).
Dauguma Lietuvos katalikų, ypač inteligentų, negali dalyvauti kulto apeigose, nes už tai juos atleidžia iš darbo, pvz., mokytojai ir t.t.
Stalino valdymo metais lietuviai, ištremti į Rusijos gilumą, pasigamindavo rožančiams karolėlius iš duonos ir, suvėrę juos ant siūlo, melsdavosi, šiandien daugelio rankose matosi ne duoniniai, bet nedailūs, grubūs rožančiai, pagaminti pogrindyje, ranka perrašytos maldaknygės, giesmynai—už slaptą maldaknygių gaminimą ne vienas sėdi kalėjime, pvz., P. Petronis, J. Gražys ir kt. Tikinčiųjų butus puošia neestetiški, fotografuoti paveikslai ar metaliniai slapta nukalti ar nulieti Nukryžiuotojo atvaizdai.
Ar tai galima pavadinti kulto atlikimo laisve?
Antireliginės propagandos laisvė reiškia, jog kiekvienas tarybinis žmogus turi teisę laisvai reikšti savo ateistinius įsitikinimus ir skelbti juos žodžiu ir per spaudą.
Ją užtikrina TSRS Konstitucijos 124-as ir Lietuvos TSR Konstitucijos 96-as straipsniai. Tarybų Sąjungoje antireliginės propagandos laisvė yra kova su religija ir tarsi nepajudinamas įstatymas. Tai vienas komunistų partijos programinių punktų. A. Veščikovas rašo: „TSKP XXII suvažiavimo medžiagoje yra duoti vadovaujantys nurodymai, kaip toliau vystyti ateistinį darbą. Suvažiavimas giliai išnagrinėjo klausimą dėl religinių atgyvenų įveikimo" (29 p.).
Religinės propagandos laisvės tikintiesiems piliečiams Konstitucija nesuteikia, tuo padaro tikinčius nelygius su ateistais prieš įstatymą, juos diskriminuoja. Dėl to Tarybų Lietuvos katalikai neturi jokio religinio laikraščio ar žurnalo, katalikiškų knygų, net katekizmo, kai tuo tarpu ateistinėmis knygomis užversti knygynai, o laikraščiuose ir žurnaluose mirgėte mirga ateistiniai straipsniai, besistengiantieji „nuvainikuoti" Katalikų Bažnyčią, į kuriuos katalikai negali atsakyti, nes neturi savo spaudos. Tad Lietuvos katalikai negali pasinaudoti tomis teisėmis ir laisvėmis, kurios pažymėtos tarptautiniuose susitarimuose ir kuriais Tarybų Sąjunga įsipareigojo gerbti ir vykdyti.
Todėl mes kreipiamės į Belgrado Komisiją, skirtą patikrinti, kaip vykdomi Tarptautiniai pagrindiniai žmogaus teisių ir laisvių susitarimai, pasirašyti Helsinkyje 1975 m., ir prašome mums padėti, kad prisiimti Tarptautiniai įsipareigojimai nebūtų tik popieriuje, bet konkrečiai vykdomi, kad
1) terminą „sąžinės laisvė" suprastų ir aiškintų taip, kaip jį supranta viso pasaulio žmonės;
2) kad žmonės turėtų ne tik antireliginės, bet ir religinės propagandos laisvę;
3) kad tikintiesiems būtų suteikta susirinkimų, mitingų, spaudos, žodžio laisvė;
4) kad panaikintų švietimo įstatymų pagrinduose tuos straipsnius, kurie varžo religijos ir sąžinės laisvę;
5) kad išleistų iš kalėjimų ir lagerių visus tuos, kurie prisidėjo prie to, kad visur būtų gerbiamos ir saugomos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės (N. Sadūnaitę, P. Plumpą, P. Petronį, Š. Žukauską ir kt.).
Helsinkio susitarimų vykdymui remti
Lietuvos visuomeninė grupė
T. Karolis Garuckas
Eitanas Finkelšteinas
Ona Lukauskaitė-Poškienė
Viktoras Petkus
Tomas Venclova
Lietuvos TSR, Vilnius
1977 m. balandžio 10 d.
