Alytaus rajonas

Pateikiame Simno parapijos vikaro kun. Sigito Tamkevičiaus pareiškimą LTSR Prokuratūrai.

„1972 m. balandžio 29 d. buvau iškviestas į Alytaus raj. vykdomąjį komitetą. Rajono pirmininko kabinete susirinko komisijos nariai: rajono pirmininkas, du pavaduotojai, propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas, korespondentas iš Relig. reikalų tarybos. Kaip liudininkai buvo iškviesti Simno klebonas kun. Matulevičius, Alytaus dekanas kun. J. Grigaitis ir Daugų dekanas kun. Turčinskas.

Maždaug valandą laiko rajono pirmininko pavaduotojas drg. Jančauskas mane griežtai kaltino tokiais dalykais, apie kuriuos aš net nesapnavau. Man visiškai nebuvo leista pasiaiškinti. Drg. Jančauskas, man bandant kalbėti, pareiškė: „Mes čia susirinkome ne diskusijoms!" O kai bandžiau paaiškinti dėl vieno šmeižto, atstovas iš Religijų reikalų tarybos atšovė: „Išsiaiškinsite prokuratūroje!" Todėl, girdint didžiausius kaltinimus, reikėjo tylėti. Žmogžudžiai, plėšikai turi teisę kalbėti, gindami save, o man, kaip kunigui, nebuvo leista tai padaryti. Maža to, drg. Jančauskas šį spektaklį pavadino „aukšto lygio įspėjimu", teigdamas, kad „mes esame labai humaniški" ir „pokario metais su tavim niekas taip nebūtų kalbėjęs..."

Kadangi iškelti kaltinimai yra šmeižtas, tai jaučiu reikalą atsakyti; kadangi šiame pokalbyje, be valdžios pareigūnų, dalyvavo dar 3 kunigai, o dekanai buvo įpareigoti apie įspėjimą referuoti dvasinei vyriausybei, tai savo atsakymo nuorašus siunčiu minėtiems dekanams ir kurijoms.

Pirmiausia, buvau kaltinamas, kad pamoksluose šmeižiąs tarybinę mokyklą ir gyvenimą. Tai netiesa. Buvo atvejų, kai pamoksluose iškeldavau kai kurias negeroves sąryšyje su sąžinės laisvės pažeidimais. Tai nebuvo šmeižtas, bet tikrovė. Reikalui esant, esu pasiruošęs konkrečiais ir gausiais faktais pailiustruoti, kad nemelavau. Reikalui esant, galiu pristatyti liudininkus, kurie gyvu žodžiu paliudys, kad sakiau tiesą.

Man, užaugusiam pokario metais, visiškai nesuprantama, kad valdžios pareigūnai bijo tiesos. Juk tiesa turi būti valstybės pagrindas. Mano nuomone, tie, kurie mane negailestingai barė, turėjo padėkoti, kad atkreipiau dėmesį į esamas negeroves. Reikia gerbti piliečius, kurie pasako tiesą, ir reikia bijoti tų, kurie nuduodami karštus patriotus, norėdami įsiteikti, pataikauja vyriausybei ir nuslepia nuo jos akių trūkumus, kurie niekam neduoda naudos ir nedaro garbės.

Buvau kaltinamas, kad organizavau skundų rašymą Simne ir Santaikoje įvairioms vyriausybės instancijoms. ..

Ką kaltinant, reikia įrodyti, nes remtis visokiais spėliojimais nedaro garbės vykdomojo komiteto pareigūnams.

Toliau buvau kaltinamas žinių perdavimo į užsienio spaudą apie mokyt. Brilienės, apie drg. Jančausko pirmąjį perspėjimą, apie mokyt. Babarskaitės laidotuves.

Jei neturėčiau sąžinės, galėčiau ne su mažesniu tvirtumu teigti, kadjninėtas žinias į užsienio spaudą perdavė drg. Jančauskas ar kas nors iš aukščiau stovinčių valdžios pareigūnų. Nuo kada tarybinė teisė leidžia, neturint įrodymų, viešai kaltinti pilietį vienokiais ar kitokiais nusikaltimais? Man atrodo, kad plečiantis ryšiams su užsieniu, nereiktų stebėtis, jei plačiai pasklidę žinios po Lietuvą pasiekia ir užsienio spaudą. O juk Lietuvoje kalbėti apie dabartį, atrodo, neuždrausta. Net ir tada, kai mane drg. Jančauskas pirmą kartą perspėjo, neliepė tylėti. Jei tai būtų buvusi valstybinė paslaptis, tai pokalbyje nebūtų dalyvavęs Simno klebonas, Simno miesto pirmininkas ir už pravirų durų nebūtų sėdėjusi apylinkės sekretorė.

Buvau apkaltintas, kad sufabrikavau kun. Juozo Zdebskio teisminę kalbą, ją išplatinau Lietuvoj ir perdaviau į užsienio spaudą. Šitaip gali kaltinti tik visiškai neatsakingas pareigūnas. Nejaugi ekspertai neturi priemonių nustatyti, kas parašė minėtą kalbą: kun. Tamkevičius ar kun. Zdebskis?

Dar buvau kaltinamas, kad organizuoju vaikus mišių patarnavimui: davė pasirašyti kažkokį Religijų reikalų tarybos pirm. Kurojedovo raštą ir įsakė nuvyti vaikus nuo altoriaus ir mergaites iš procesijos.

Komisijos dalyviams pareiškiau, pasirašysiąs Kurojedovo raštą tada, kai jis buvo paskelbtas „Vyriausybės žiniose" ir kai turės juridinę galią.

Vaikų neorganizavau ir nemokiau. Patys tėvai juos siunčia tarnauti mišioms. Drg. Jančauskas tepaklausia apie tai vaikų tėvus, o paskui teiškelia kaltinimą, o jis padarė atvirščiai: pirma apkaltino, o dabar, ko gero, ieškos įrodymų.

Dėl vaikų nuvijimo nuo altoriaus galiu pareikšti, kad ne tam aš tapau kunigu, kad vaikus vaikyčiau, kai jie garbina Dievą. Jie turi teisę melstis ten, kur jiems patinka: prie altoriaus ar prie durų, o ne ten, kur norėtų koks nors pareigūnas.

Išklausęs visus kaltinimus, supratau, kodėl buvo iškviesti dekanai, kodėl man nebuvo leista aiškintis. Drg. Jančauskas net įsakė apie šią procedūrą referuoti kurijoms. Vadinasi, pirmiausia dvasinė vadovybė ir kunigai turi pradėti kalbėti apie mane, kaip apie kažkokį baisų nusikaltėlį. Ar kartais nesilaikoma liaudies patarlės: norint nušauti šunį, reikia paskelbti, kad jis yra pasiutęs.

Todėl protestuoju prieš vykdomą šmeižtų kampaniją ir prašau prokuratūrą imtis priemonių, kad valdžios pareigūnai liautųsi persekioję mane, kaip kunigą, kad daugiau neprimintų pokario meto teroro, kurio naštą patyrė net ištikimiausi komunistai." (N.B. Atsakymas yra sutrumpintas.)

Šis pareiškimas buvo pasiųstas gegužės mėnesio pradžioje, bet prokuratūra jokio atsakymo neatsiuntė.

Molėtų rajonas

Molėtų raj. Stirnių parapijos tikintieji 1972.VI.8 pasiuntė TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui pareiškimą dėl tikinčiųjų diskriminavimo (žr. LKB Kronika Nr. 2).

Gegužės mėnesį Rugienis išsikvietė Molėtų kleboną kun. Joną Zubrų ir išbarė, kaltindamas, kad tikinčiųjų pareiškimas buvo jo suorganizuotas. Netrukus kun. Zubrus, Rugienio įsakymu, buvo paskirtas Dubingių klebono pareigoms.

Gegužės mėn. viduryje V. Šapkauskaitės adresu atėjo atsakymas iš Maskvos į tikinčiųjų skundą:
„Religijų reikalų taryboje buvo peržiūrėtas Jūsų pareiškimas, adresuotas TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui.

Paaiškiname, kad kun. A. Šeškevičius dirba Šilalės bažnyčioje; asmens, norintys įstoti į Kunigų seminariją, gali įgyvendinti sava norą sutinkamai su pačios seminarijos nustatytomis priėmimo taisyklėmis.

Kai dėl reikalavimo „netrukdyti kunigams bažnyčiose mokyti vaikus tikėjimo tiesų", tai jis yra priešingas įstatymams, lygiai kaip ir reikalavimas paleisti nuteistus kunigus už grubų įstatymų apie religinius kultus pažeidimą."

Atsakymą pasirašė Tarybos narys E. Tarasov.

Tuojau po atvykimo į Dubingių parapiją, kun. J. Zubrus buvo iškviestas į Molėtų raj. vykdomąjį komitetą. Keturi pareigūnai jį kaltino, kad nesilaikąs tarybinių įstatymų, užsiimąs labdarybe, vaikams duodąs skaityti religines knygas, vedąs be valdžios leidimo rekolekcijas. Kunigui J. Zubrui buvo pareikšta, kad Dubingiuose jis nebūsiąs priregistruotas.

Už kelių dienų iš Kaišiadorių kurijos kun. J. Zubrui atėjo paskyrimas į Širvintų parapiją vikaro pareigoms, nors anksčiau į šią parapiją vikaras nebūdavo skiriamas. Tuo tarpu Dubingių parapija rengiamasi palikti be pastovaus klebono, o tik aptarnaujama iš gretimos parapijos.

Kaunas

Š. m. birželio 23 d. į Kauno saugumo komiteto būstinę buvo iškviesta Jadvyga Stanelytė. Prieš metus laiko jai dingo rankinukas su knyga „Visi mes broliai". Stanelytė buvo tardoma, iš kur tą knygą gavo ir kas organizavo memorandumą.

Paskui ją nusivedė į jos butą ir, nepateikę orderio, padarė kratą. Jos metu buvo paimta: A. Maceinos „Bažnyčia ir pasaulis", LKB Kronikos Nr. 1", „Kronika" (rusų kalba) ir užrašų knygutė.

Sekančią dieną buvo iškviesta tardymui. Tardytojus labiausiai domino, kas ir kur „Era" daugina knygas. J. Stanelytė paaiškino, šito nežinanti.

Suradę užrašų knygelėje keletą adresų, saugumiečiai patikrino knygas pas O. Sereikaitę ir S. Kelpšaitę.

* * *
 

Birželio 29 d. pas dr. Mikšytę apsilankė du KGB pareigūnai ir peržiūrėjo knygas. Nieko juos dominančio neradę, paklausė:

— Ar neturite geltonos spaudos?
— Kokios?
— Kurios neleidžia tarybų valdžia, — paaiškino saugumiečiai.

KGB pareigūnai dar klausinėjo, ar dr. Mikšytė pasirašiusi po memorandumu, ar nerinkusi parašų ir kokie kunigai čia lankosi.

* * *

Jaunuolio R. Kalantos susideginimas gegužės 14 d., atrodo, buvo daugiau tautinio pobūdžio, tačiau demonstracijoje buvo girdimi ne tik tautiniai, bet ir religiniai šūkiai.

 

Vilnius

Pastaruoju metu Rugienis aiškina, kas galima ir kas ne. Rugienis labai daug stengiasi, kad sukliudytų nepilnamečiams patarnauti šv. Mišioms. Pasikvietęs „nusikaltusį" kleboną, jam paskaito tokį raštą:

 „Ryšium su jūsų paklausimu, ar yra nusikaltimas, kai kunigai nepilnamečius pakviečia mišioms patarnauti, religinėms apeigoms, procesijoms ir kt. kulto ceremonijoms, Religijų reikalų juridinis skyrius išaiškino, kad šitie veiksmai turi būti laikomi įstatymų pažeidimu, nes bažnyča negali vesti specialaus darbo su vaikais. 
 Relig. reikalų taryba jau išaiškino, kad už pažeidimą taisyklių, nustatytų sąjunginių respublikų aukščiausiųjų tarybų prezidiumų įsakais dėl religinių susirinkimų, eisenų ir kt. kulto ceremonijų vykdymo, o taip pat už nusikaltimus sąryšyje su specialia bažnyčios veikla, kulto tarnai užsitraukia administracinę atsakomybę.

 Tais atvejais, kai nepilnamečių dalyvavimas kulto apeigose turi užmaskuotą religijos mokymo formą (vaikų atliekamas sistemingas psalmių ir giesmių giedojimas laike kulto apeigų, pravedimas kolektyvinių pokalbių su vaikais religinėmis temomis, organizavimas su vaikais užsiėmimų juos ruošiant sutvirtinimui ir t. t.), nuskaltusieji traukiami baudžiamojon atsakomybėn pagal LTSR BK 143 str.

 Religijų reikalų tarybos pirmininkas Kūrojedovas.

 

LKP CK sekretorius A. Barkauskas, kalbėdamas LKP CK VI plenume, palietė ir Bažnyčios klausimą:

 „Ideologinėje kovoje ima veikliau dalyvauti ir Bažnyčia bei kulto tarnai. Kai kurios jų akcijos irgi turi nacionalistinį atspalvį. Suaktyvėjus nacionalistinei propagandai, Vatikano veiklai, pagyvėjo ir reakcingai nusiteikusi katalikų dvasininkijos dalis. Todėl reikia didinti ateistinio darbo kovingumą, viešai demaskuoti tuos, kurie, prisidengę religijos skraiste, nesilaiko mūsų Konstitucijos normų. Niekam nevalia leisti pažeisti įstatymų kultų klausimais..."