1969 m. spalio mėn. į Vilkaviškio vid. m-los mokytojos Kerušauskienės rankas atsitiktinai pakliuvo mokytojos O. Brilienės vaikų pirmosios Komunijos nuotraukos. Kerušauskienė jas perdavė mokyklos direktoriui Cekanavičiui. Tuojau buvo sušauktas uždaras mokyklos partinių susirinkimas, po kurio mokytojai Brilienei įsakyta parašyti pasiaiškinimą. Mokytoja patvirtino, kad čia yra šeimos nuotraukos, ir, remdamasi Lenino mintimis, pasiūlė nesikišti į šeimos vidaus gyvenimą. Prasidėjo šantažavimas: kasdieninis švaros tikrinimas Brilienės klasėje ir kaip ji praveda pamokas. Tikrintojams viskas atrodė labai blogai, nors lig šiol Brilienė neturėjo nė vieno papeikimo.
Vieną dieną suruošiamas svarstymas.
— Tai kaip, tu, Briliene, tiki ar ne? — paklausė direktorius.
— Taip, aš tikiu, — ramiai atsakė paklaustoji. Komisijos nariai pradėjo aiškinti, kad, baigus
aukštąjį mokslą, tikėti Dievą netinka, kad reikia pasitraukti iš mokyklos, jei neatsisakoma tikėjimo ir t.t. Mokytoją gąsdino, kad ji bus svarstoma švietimo skyriuje prieš visus rajono mokytojus ir pan.
— Viešai mokytojai išpažinti tikėjimą tai baisus dalykas, — kalbėjo direktorius.
— Kaip yra žema mokytojai, 21 metus išdirbusiai mokykloje, būti tikinčiai! Kur sąžinė! — norėdama įsiteikti direktoriui, kalbėjo mokytoja Blažaitienė.
Mokytoją Brilienę stengėsi suniekinti: „Tai ką, tu tiki ir į pomirtinį gyvenimą?"
Mokytojai labai pasipiktino mokyt. Kerušauskienės elgesiu, kad ji išdavė nuotraukas, bet po direktoriaus apibarimo, kad jie esą „nesąmoningi", nuotaikos pradėjo keistis. Nuotraukos buvo sugrąžintos po to, kai Brilienė parašė skundą į TSRS Švietimo Ministeriją.
1970 m. gegužės mėn. sušaukiamas mokytojų ekstra susirinkimas, kuriame bus svarstomas mokyt. Brilienės elgesys.
— Aš visą laiką buvau ir esu giliai tikinti, einu į bažnyčią, nes tai mano pareiga. Aš visada eidavau į bažnyčią, tik slaptai. Dabar man nėra ko slapstytis, nes šis klausimas visiems žinomas, — kalbėjo susirinkime Brilienė.
Mokytojai savo pasisakymuose pabrėžė, kad Brilienė gera kaip mokytoja ir kaip žmogus, tik dėl savo tikėjimo netinkanti pedagogo darbui. Po susirinkimo kai kurios mokytojos atsiprašė mokyt. Brilienę. Buvo aišku — daugelis kalbėjo baimėm įtakoje, priversti. Susirinkimo pabaigoje direktorius pasiūlė balsuoti, kad mokyt. Brilienė netinka pedagoginiam darbui. Kelios mokytojos nebalsavo, ir už tai direktorius jas skaudžiai apibarė.
1970 m. birželio mėn. mokyklos profsąjungos vietos komiteto posėdyje buvo svarstomas mokytojos Brilienės likimas. Pirmininkas Girdauskas perskaitė Vilkaviškio rajono švietimo skyriaus vedėjo raštą, kuriame profsąjungos vietos komitetą prašo pritarti mokyt. Brilienės atleidimui iš darbo. Visi dalyviai pasisakė, kad tikinti mokyt. Brilienė mokykloje dirbti negalinti. Ji paaiškino: „Svarstydami mane dėl įsitikinimų, jūs pažeidžiate tarybinius įstatymus." Į tai direktorius atsakė, kad ji, tikėdama Dievą, įžeidžia savo kolegas mokytojus komunistus, kad neprijaučia tarybinei santvarkai. Be to, apgailestavo, kad mokyt. Brilienės vaikams, baigus XI klasę, reikės į charakteristiką įrašyti, kad jie tikintys. Siūlė kreiptis į rajono valdžią — ir būsianti įdarbinta. Baigdami nubalsavo mokyt. Brilienę atleisti iš darbo.
Mokytojų konferencijoje, įvykusioje rugpiūčio mėnesį, propagandos skyriaus vedėjas Vyšniauskas, kalbėdamas ideologiniu klausimu, mokyt. Brilienę išvadino davatka ir priminė, kad jai nevieta dirbti mokykloje. Direktorius kalbėjo apie apleistą ateistinį darbą mokykloje ir mokytojams įsakė perspėti mokinius, kad jie negali eiti paskui kryžių ir kunigą, nežiūrint kieno būtų laidotuvės. (Neseniai vieno studento ir kun. Valaičio laidotuvėse daug mokinių nešė gėles ir vainikus.) Direktorius apibarė mokytojus, kad šitie, matydami mokinius nešančius gėles ir vainikus, neištraukė jų iš eisenos gretų. „Tikintieji visame rajone pakėlė galvas, o partija iš savo pusės visu griežtumu imsis darbo sutramdyti šį įsisiūbavimą," niršdamas kalbėjo direktorius.
Prasidėjus Brilienės persekiojimui, partiniai mokytojai viešai reiškė neapykantą: nekalbėjo su ja, atrodė, net pažiūrėt į jos pusę nenori. Mokytojai, kažkieno inspiruojami, nuolat siūlė Brilienei savo noru pakeisti darbą. Ypatingai jiems nepatiko viešas Brilių šeimos lankymasis į bažnyčią.
1970.IX.14 Vilkaviškio raj. švietimo skyrius įsako mokyt. Brilienę atleisti iš darbo. Direktorius maldauja „niekur nesiskųsti, nes būsią dar blogiau.”
Per paskutinę pamoką mokyt. Brilienė, atsisveikindama su mokiniais, jiems paaiškino, kad už tikėjimą yra atleidžiama iš darbo. Už šitai labai užpyko mokyklos vadovybė.
Rugsėjo pabaigoje mokyt. Brilienė kreipėsi į rajono liaudies teismą, prašydama sugrąžinti ją į darbą. Spalio 14 d. buvo teismas. Švietimo skyriaus vedėjas Šačkus teismui paaiškino, kad Brilienė tikinti, eina Į bažnyčią, ir dar melagingai pridėjo, kad per pamokas mokiusi mokinius tikėti Dievą.
Brilienė patvirtino, kad tiki Dievą, lanko bažnyčią, tačiau šito tarybiniai įstatymai nedraudžia.
Prokuroras teigė, kad šitokios žemos moralės žmogus mokykloje dirbti negali.
Aplamai, teismas buvo daugiau ateistinė propaganda, o ne pastangos išsiaiškinti teisėtvarkos pažeidimą.
Mokinių tėvai, matydami nesiliaujantį mokytojos persekiojimą, kreipėsi į TSRS Generalinį prokurorą su tokiu pareiškimu:
Tarybų Sąjungos Generaliniam Prokurorui,
Maskva
nuo Vilkaviškio Salomėjos Neries vid. m-los mokinių tėvų, LTSR, Vilkaviškis.
P a r e i š k i m a s
Mokytoja Ona Brilienė mūsų vidurinėje^mokykloje išdirbo daugelį metų. Mes visi ją pažinome kaip gerą žmogų, mokytoją ir auklėtoją.
Šių metų rugsėjo 15 d. ji buvo atleista iš mokytojos pareigų. Vaikai iš mokyklos grįžo užverktomis akimis. Sužinojome, kad mokyt. O. Brilienė atleista iš darbo dėl jos religinių įsitikinimų. Mes, Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokinių tėvai, šituo esame smarkiai įžeisti. Argi Tarybų Sąjungoje, kurios Konstitucija 124 straipsnis kiekvienam piliečiui garantuoja sąžinės laisvę, dar ir dabar vyksta persekiojimas dėl asmens religinių įsitikinimų, net neatsižvelgiant į tai, kad mokytoja yra su aukštuoju pedagoginiu išsilavinimu ir sėkmingai mokytojavo virš 20 metų!
Mes prašome Jus šį apgailėtiną įvykį išaiškinti ir mūsų didžiai gerbiamą mokytoją O. Brilienę sugrąžinti į mokyklą.
1970 m. spalio 15 d.
Vilkaviškis.
Šį pareiškimą pasirašė 46 tėvai.
1970.XI.10 įvyko aukščiausiojo teismo posėdis. Mokytojai Brilienei neleido perskaityti savo kalbos; tada ji paprašė, kad parašyta kalba būtų įsegta į bylą.
Kalbos pradžioje mokyt. Brilienė išdėsto įvykių eigą, kaip buvo paimtos nuotraukos, kaip ji kreipėsi į TSRS Švietimo Ministeriją dėl religinio persekiojimo ir kaip toliau buvo persekiojama.
„Tarybiniai įstatymai," rašoma kalboje, — „garantuoja TSRS piliečiams visišką sąžinės laisvę, tuo pačiu ir religijos išpažinimo laisvę. LTSR baudžiamasis kodeksas net numato sankcijas tiems, kas bandytų šias laisves apriboti. Sąžinės gynimo klausimu pasisakyta ir spaudoje. 1970.VII.10 „Tiesoje" Nr. 158 straipsnyje „Už visišką sąžinės laisvę" doc. J. Aničas rašo: „Šiandien Tarybų Lietuvoje visiškai susiformavo sąžinės laisvė, apimanti piliečių teisę.. . išpažinti bet kurią religiją, netrukdomai atlikinėti religines apeigas."
V. Niunka žurnalo „Mokslas ir Gyvenimas" 1966 m. 9 nr. straipsnyje „Marksistų ir katalikų dialogas" rašė: „1938 m. vasario 4 d. laiške — atsišaukime LKP CK skelbė: „Nors mes nieko bendro neturime su bet kuria religija, bet mes esame sąžinės laisvės šalininkai ir kovojame prieš bet kurį tikėjimo persekiojimą." Šis principinis teiginys vėliau, paskelbus Lietuvoje tarybinę santvarką, buvo įteisintas tarybinėje Konstitucijoje ir kituose įstatymuose, siekiant visiškai ir galutinai užkirsti kelią bet kuriems mėginimams vienu ar kitu būdu diskriminuoti tikinčiuosius. Neseniai LTSR Aukščausios Tarybos Prezidiumas išaiškino, kad yra laikytina įstatymų pažeidimu, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę, tokie veiksmai, kaip atsisakymas priimti piliečius į darbą, arba į mokymo įstaigas, atleidimas iš darbo ar iš mokymo įstaigos, atėmimas iš piliečių įstatymų numatytų lengvatų ir pirmenybių, t.p. kitokie piliečių teisių apribojimai, daromi priklausomai nuo jų pažiūros į religiją.
J. Aničo ir J. Rimaičio knygelėje „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę" (Vilnius, 1970 m.) 37 psl. rašoma: „Tikėjimo laisvė suprantama, kaip kiekvieno piliečio teisė nekliudomai išpažinti bet kurią religiją. Tai laisvė pasirinkti religiją ir keisti religinius įsitikinimus, laisvė atlikinėti religinius kultus." Toliau 54 psl. rašo: „.. .sąžinės laisvė būtinai apima ir religinių kultų atlikimo laisvę, tikėjimo laisvę, bažnyčios veiklos laisvę, tenkinant tikinčiųjų religinius poreikius."
Vilkaviškio liaudies švietimo skyriaus ir mokyklos vadovybės viešas persekiojimas manęs dėl religinių įsitikinimų nesiderino su tarybiniais įstatymais, trukdė man normaliai dirbti, kėlė nepasitikėjimą tarybinais įstatymais.
Todėl aš 1970.VII.28 vėl kreipiausi į TSRS Švietimo ministeriją, prašydama dar kartą paveikti LTSR Švietimo ministeriją, kad ji priverstų Vilkaviškio raj. liaudies švietimo skyrių ir mokyklos vadovybę laikytis tarybinių įstatymų ir kad liautųsi mane persekioję dėl tikėjimo ir religinių pareigų atlikimo. Tačiau TSRS Švietimo ministerija mano pareiškimą vėl nukreipė spręsti LTSR Švietimo ministerijai, iš kurios 1970.IX.24 (jau po to, kai buvau atleista iš darbo) gavau atsakymą, kad mano pareiškimas nepatenkintas.
1970.IX.15 buvau iškviesta į raj. liaudies švietimo skyrių, kur be jokio profsąjungos vietos komiteto ir VKK sprendimo buvau atleista iš darbo pagal DĮK 47 str. „c" punktą. Tačiau šį atleidimą laikau neteisėtu dviem požiūriais:
1. Atleisdamas mane be VKK sutikimo švietimo skyriaus vedėjas pažeidė DĮK nustatytą atleidimo tvarką.
2. Atleidimas iš darbo dėl religinių įsitikinimų ir religinių apeigų atlikinėjimo prieštarauja tarybiniams įstatymams.
Todėl 1970.IX.28 aš kreipiausi, į Vilkaviškio raj. liaudies teismą, kad jis, išaiškinęs atleidimo tvarkos pažeidimą, grąžintų mane į darbą pagal TSRS Aukščiausiojo teismo Plenumo 1964.VI.30 nutarimą, net nesvarstydamas atleidimo priežasčių. Liaudies teismas į mano pareiškimą nekreipė dėmesio, visai nesigilindamas į atleidimo tvarkos pažeidimą, iš karto pradėjo svarstyti mano religinius įsitikinimus ir religinių pareigų atlikimą, kaip pagrindą atleidimo motyvams pagrįsti. Tai atsispindi ir liaudies teismo sprendime, kur sakoma: „Ieškovė buvo atleistą už tai, kad ji yra religinga." Nors liaudies teismo sprendime ir sakoma, kad aš daug kartų pedagogų kolektyve buvau svarstyta už tai, kad einu į bažnyčią, nepravedu ateistinio darbo mokykloje ir kt., tačiau paskutinis svarstymas 1970.VI.23 negalėjo atstoti VKK sutikimo mane atleisti iš darbo 1970.IX.15. Juo labiau, kad aš iki šios dienos nesu gavusi jokio svarstymų nutarimo dėl mano atleidimo iš darbo.
Atleidimas iš darbo dėl to, kad aš esu tikinti, prieštarauja tarybinių įstatymų garantuotai sąžinės laisvei. Tarybiniai įstatymai užtikrina piliečių teisę pasirinkti bet kurią religiją ir atlikinėti religines pareigas. Niekas neturi teisės net klausti, kurią religiją kas išpažįsta ar jokios neišpažįsta. Juo labiau atleisti iš darbo dėl tikėjimo ir religinių pareigų atlikinėjimo."
Mokyt. Brilienė savo kalbos pabaigoje išdėstė, kad ji sąžiningai 21 metus dirbo pedagogės darbą ir jokių priekaištų neturėjo, savo religinių įsitikinimų mokykloje nedemonstravo. Tik po to, kai mokyklos vadovybė pasisavino šeimos religinio pobūdžio nuotraukas ir viešai paskelbė jos religinius įsitikinimus, ji pradėjusi viešai atlikinėti religines apeigas. Priekaištas, kad mokiusi vaikus tikėti Dievą, yra prasimanytas.
Prasidėjo teisminis apklausimas.
— Tu tiki ir eini viešai į bažnyčią?
— Taip, aš esu tikinti ir einu viešai į bažnyčią. Užteks man slapstytis, — aš išsislapsčiau 21 metus, o dabar, kad viešai iškėlė mano religinius įsitikinimu aš nematau reikalo slapstytis.
— Ką pasakei vaikams per paskutinę pamoką?
— Aš pasakiau vaikams, kad aš daugiau jų nemokysiu. Mane atleido iš darbo dėl to, kad aš tikiu Dievą.
Mokyt. Brilienė, kreipdamasi į teismą, paklausė:
— Jei švietimo skyrius turėjo teisę už tikėjimą atleisti iš darbo, argi aš neturiu teisės pasakyti, už ką mane atleido išdirbusią 21 metus? Argi už girtuokliavimą?
— Tu vaikams dar kažką pasakei?
— Pasakiau, kad žmogus turi būti tvirtų įsitikinimų, kad geriau mirti stovint, negu gyventi šliaužiojant.
— Ką esi baigusi?
— Pedagoginį institutą Vilniuje. Specialybė — geografė.
Toliau kalbėjo Vilkaviškio raj. švietimo skyriaus vedėjas Šačkus primindamas, kad mokyt. Brilienė yra tikinti, trukdanti ateistinį darbą su vaikais, viešai einanti į bažnyčią. Net bylą kelianti vien dėl to, kad šitą reikalą labiau išgarsintų.
Teisėjo klausinėjamas Šačkus nuolat maišėsi ir paliko visiems apgailėtiną įspūdį: „Tai mat, kad tu nieko nežinai. Nežinai nė kaip žmogų atleisti iš darbo," priminė teisėjas.
Teismui tariantis, salėje vyko gyvos diskusijos. Prokuroras kalbėjo:
— Tokia mokytoja, kaip tu, negali mokyti vaikų. Tu apsimetėlė, vaikų žalotoją. Tu ir savo vaikų neturi teisės auklėti. Mes atimsim nuo tavęs vaikus, kad jie išaugtų tikri tarybiniai žmonės, o ne sugadinti.
— Atseit, savo vaikams negalima perteikti tikėjimo, nes jie yra mokiniai; vėliau bus studentai — ir vėl negalima tikėti; tai kada žmogus gali tikėti? Kai jis jau pensininkas? Tai tokia yra tikėjimo laisvė? — kalbėjo prokurorui vienas vyras.
Prokuroras tęsė savo:
— Išmesim vieną mokytoją, kitą, jei kas dar pabandys pasirodyti tikintis, ir pamatysit...
— Tai įūs nesilaikot savo įstatymų!
— Mes turime savo tikėjimą ir įstatymus, ir pagal juos tokie mokytojai nedirbs mokykloje.
Tuo tarpu įsikišo kitas vyras:
— Nors aš netikintis esu, bet šita mokytoja neteisingai atleista iš darbo. Tai įstatymų pažeidimas. Tarybiniai įstatymai garantuoja sąžinės laisvę, o kokia čia laisvė, jei už religinius įsitikinimus svarstė, svarstė ir iš darbo išmetė.
Tuo metu sugrįžo iš pasitarimo teisėjai ir perskaitė sprendimą, kad mokytoja grąžinama į darbą. Perpykęs prokuroras pareiškė:
— Aš šito neprileisiu!
Švietimo skyriaus vedėjas beviltiškai kalbėjo:
— Dabar sužlugs visas ateistinis darbas...
Po Aukščiausiojo teismo sprendimo sugrąžinti Brilienę į darbą Vilkaviškio prokuratūra pasikvietė mokinių tėvus, kurie spalio mėnesį buvo rašę skundą, ir davė jiems pasirašyti po tekstu, jog O. Brilienė į darbą sugrąžinta. Tačiau mokyt. Brilienė į darbą nebuvo sugrąžinta. Kai ji su teismo vykdytoju atvyko į mokyklą, švietimo skyriaus vedėjas teismo vykdytojui irzliai atrėžė:
— Aš nepriimsiu! Ateikite 15 val.
Matyt, reikėjo reikalą su kažkuo aptarti. Po pietų Šačkus aktą pasirašė ir liepė eiti į mokyklą.
Vilkaviškio raj. liaudies teismo teisėjas patarė mokyt. Brilienei rašyti pareiškimą atsistatydinimui iš mokytojos pareigų, nes kitaip Vilkaviškyje negausianti darbo.
Mokykloje padėtis buvo nepakenčiama. Mokytojai su ja nesisveikino ir nekalbėjo. Direktorius kasdien pranešdavo:
— Šiandien pamokų nebus. Galite būti laisva!
Tikriausiai direktorius ne vien savo iniciatyva neleido mokytojos į pamokas. Kažkas bijojo, kad tikinti mokytoja „nesugadintų" tarybinių mokinių.
Gruodžio mėnesį įvyko profsąjungos vietos komiteto posėdis, kuriame vėl svarstė mokyt. Brilienę. Ypatingai piktai kalbėjo mokyklos partijos sekretorė mokyt. Urbonienė. Baigiant visi nubalsavo atleisti O. Brilienę iš darbo, kas ir buvo padaryta gruodžio 23 d.
Nejučiomis iškyla klausimas — kas vadovavo mokyt. Brilienės atleidimui iš darbo? Visą laiką buvo jaučiama, kad švietimo skyriaus vedėjas, direktorius ir kt. yra tik įrankiai kažkieno rankose. Atsidūrę keblioje padėtyje, jie vykdavo tartis net į Vilnių. Nėra abejonės, kad po Aukščiausiojo teismo sprendimo direktorius ne savo iniciatyva neleido mokyt. Brilienei dirbti.
Kažkas ir Vilkaviškio raj. prokuratūrai patarė apgauti mokinių tėvus, liepiant pasirašyti, kad mokyt. Brilienė į darbą sugrąžinta.
Atleista iš darbo mokyt. Brilienė bandė susirasti darbą kitur, tačiau Vilkaviškyje negavo net valytojos darbo. Mokt. Brilienės vyrui Jurgiui Briliui, dirbančiam Prienų MSV darbų vykdytojo pareigose, buvo sudarytos nepakenčiamos darbo sąlygos, ir jis buvo priverstas iš darbo pasitraukti.
Š. m. gegužės mėnesį, po to, kai plačiai pasaulyje nuskambėjo Lietuvos katalikų memorandumas, į Vilkaviškį atvyko Rugienis ir, išsikvietęs Jurgį Brilių (žmona tik ką susilaukusi 5-to kūdikio negalėjo nuvykti), apgailestavo, nežinojęs apie mokyt. Brilienės persekiojimą ir pažadėjo padėti jai susirasti gerą darbą tik ne mokykloje. Pačiam Jurgiui Briliui Rugienis priminė, kad tikriausiai jam reikės pasitraukti ir iš naujos darbovietės, nes jo direktorius esąs didelis ateistas ir nepakę-siąs taip labai tikinčio inžinieriaus, kokiu esąs J. Brilius.
1971.IX.16 „Valstiečių laikraštyje" pasirodė straipsnis „Vatikano radijo nuodėmės". Jame rašoma, kad Vatikano radijas „reguliariai varo šmeižikišką propagandą preš Tarybų Lietuvą," kad „Lietuviškieji klerikalai begėdiškai nusimeluoja", „verkšlendami dėl savo tikinčiųjų diskriminavimo Tarybų Lietuvoje". Laikraštis tęsia: „Tarybų Lietuvos Konstitucijos 96 str. garantuoja mūsų respublikos piliečiams sąžinės laisvę, o tuo pačiu ir religinių kultų atlikimo laisvę. Tačiau mūsuose neapsiribojama vien deklaracijomis, o piliečių teises bei laisves, jų tarpe ir sąžinės laisvę, gina ir kiti įstatymai. LTSR baudžiamojo kodekso 145 str. numato bausmes už kliudymą atlikti religines apeigas. O to paties kodekso 143 str. išaiškinime. .. nurodoma, jog baudžiamąją atsakomybę užsitraukia. .. atleidimas iš darbo arba pašalinimas iš mokymo įstaigos. .. taip pat kitokie esminiai piliečių teisių apribojimai, daromi priklausomai nuo jų pažiūros į religiją."
„Kaip matome", — rašo toliau laikraštis, — „socialistinėje Lietuvoje tikinčiųjų teises griežtai saugo baudžiamasis įstatymas, ir visi puikiai žino, jog kiekvienas Tarybų Lietuvos pilietis, kokią religiją jis beišpažintų, gali laisvai atlikti savo religinio kulto apeigas. O gal ponai iš Vatikano radijo gali pateikti faktų, kada koks pilietis buvo diskriminuojamas dėl savo religinių įsitikinimų — pažemintas pareigose, atleistas iš darbo, pašalintas iš aukštosios mokyklos ar panašiai?"
