Vilnius
Religijų reikalų tarybos prie TSRS
Ministrų Tarybos įgaliotinis
Lietuvos TSR
1977 lapkričio 11 d.
..........rajono DŽDT
vykdomojo komiteto pirmininkui
Prašau iki 1978 m. sausio 15 d. pristatyti informaciją apie padėtį visų konfesijų religinėse bendruomenėse ir religingumo būklę rajone 1977 metais.
Pageidautina, kad informacijoje būtų nušviesta šie klausimai:
1. Religijos padėtis rajone, mieste, apibūdinant religinių bendruomenių veiklą, dvasininkų priemones, aktyvinant religinį gyvenimą, pamokslų turinį (pridedant turimų užrašytų pamokslų nuorašus), bažnyčių ir kitų maldos namų lankomumą; atsilankiusiųjų tikinčiųjų skaičių ir aptarnaujantį personalą (pagal pridedamą formą); gimimų, jungtuvių ir mirimų skaičių rajone, mieste.
2. Religinių bendruomenių bendra finansinė ūkinė veikla (pagal pridedamą formą).
3. Kultų įstatymų laikymosi kontrolės organizavimas; komisijų šių įstatymų laikymuisi kontroliuoti veikla; kultų įstatymų pažeidimų analizė ir priimtos priemonės pažeidėjų atžvilgiu.
4. Gauti skundai ir pareiškimai religijos klausimais; jų tematika ir nagrinėjimų išvados.
Informacijoje gali būti nušviesti ir kiti, Jūsų manymu, verti dėmesio klausimai bei pateikti pasiūlymai šiam darbui gerinti.
Religijų reikalų tarybos Įgaliotinis
K. Tumėnas
***
Kaunas. 1978 m. kovo 27 d. (antrąją Velykų dieną) Kauno KGB viršininkas Bagdonas surengė „spaudos konferenciją" korespondentams, spaudos ir propagandos darbuotojams, partiniams ir spec. skyrių aktyvui. Saugumo viršininkas klausytojams skundėsi, kad šiais metais arkikatedroje bazilikoje ir kitose bažnyčiose žmonių buvo daugiau negu kitais metais. Toliau Bagdonas pasakojo, kad kunigai, keldami pamoksluose tautinį-religinį susipratimą, bando daugiau žmonių patraukti į bažnyčią, ir prašė patarimo, kas reikėtų daryti, kad būtų galima sustabdyti šią tautinio sąmoningumo augimo tendenciją.
***
Kaunas. 1978 m. gegužės pradžioje į Vatikaną išvyko Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštališkasis administratorius vysk. J. Labukas.
Su nerimu kunigai laukia jo sugrįžtant, kadangi bijoma, kad blogai informuota Vatikano Kurija nepaskirtų vyskupais KGB kolaborantų.
***
Kaunas. 1978 m. balandžio 28 d. iš Kauno Kunigų seminarijos buvo iškviestas klierikas E. Paulionis į Vilniaus saugumą ryšium su V. Petkaus byla.
Gegužės 5 d. tuo pačiu tikslu buvo tardomas klierikas R. Dalgėla.
***
Kaunas. 1978 m. balandžio 14 Statybinės architektūros instituto patalpose, užbaigiant marksizmo-leninizmo studijų metus, skaitė paskaitas H. Zimanas (tema: „žmogus aukščiau už Dievą") ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas (tema: „Religijos padėtis Lietuvoje"). Pasiklausyti šių paskaitų buvo pakviesti ir pašaliniai, kursų nelankę žmonės—įvairūs darbuotojai bei mokytojai.
K. Tumėnas pabrėžė, kad reikia vengti konfliktų su tikinčiaisiais, neaštrinti padėties, neužgaulioti jų religinių jausmų.
Šalia kitų informacijų, K. Tumėnas pasakė, kad tikintieji Lietuvoje kulto namų ir tarnų išlaikymui suaukoja kasmet apie 1 mil. rublių, iš kurių „nedaug, bet šiek tiek nubyra ir valdžiai—apie 23000 rb."
Iš tiesų valdžiai „nubyra" ne tokia jau „kukli" sumelė, kaip teigia K. Tumėnas. Mažutėje parapijoje, kur yra maža medinė bažnytėlė „nubyra" daugiau kaip pusė tūkstančio rublių, o kur yra mūrinės bažnyčios—ten vidutiniškai „nubyra" apie 2-3000 rb., miestuose—dar daugiau. Kunigų yra daugiau kaip 700, taigi nesunku apskaičiuoti, kiek apytikriai valdžia turi pajamų iš tikinčiųjų.
Po paskaitos buvo prašoma pateikti klausimų. Netrukus pirmininkaujantis sušuko:
„Prašome anoniminių laiškų nesiųsti! Parašykite pavardes!"
Salėje nuplaukė šnabždesys: „Bijo!"
Ne tik bijo, bet ir užmiršta, kad užklausimas dar nėra anoniminis laiškas ir kad šiuo atveju turėtų būti svarbu ne kas klausia, bet koks neaiškumas norima išsiaiškinti. Tačiau „laisvės šalyje" yra kitaip . . .
***
Kaunas. 1977 m. lapkričio 11 d. Kauno Medicinos institute ateizmo kurso paskutinę paskaitą pravesti doc. A. Tytmonas pasikvietė Kauno m. Požėlos rajkomo I sekretorių A. Guigą. Studentams jis buvo pristatytas kaip ateistas-praktikas, kuris supažindinsiąs su ateistinės veiklos aktualijomis. Paskaitos metu A. Guiga pabrėžė, kad dar yra reakcingų kunigų. Jam nuolat užkliūdavo Adutiškio klebonas kun. Laurinavičius. Anot jo, šis kunigas stengiasi kuo daugiau pritraukti vaikų patarnauti Mišioms. Kitas, jau tarybinių laikų kunigas, Valančiauskas (Švenčionių raj.) neapsiriboja vien bažnyčia. Jis tiesiog skverbiasi į fermas, dirbtuves ir t. t. Kai kurie kunigai sugalvojo statyti įvarius statinius. Tai buvo Alytaus, Prienų raj. Studentams užklausius, kas tie statiniai, lektorius paaiškino, kad tai maždaug ūkinio priestato, ar tvarto lygio pastatai. (Alytaus raj. Simno bažnyčios šventoriuje buvo pastatyta ne „priestatas" ar „tvarto lygio" statinys, o Dievo Motinos statula. Sekretorius turbūt sąmoningai „suklydo"—Red.).
Paskaitos metu auditorija buvo apsnūdus. Doc. Tytmonas studentams pasiuntė lapelį su pasiūlymu, kad šie paklaustų sekretorių tokiais klausimais: „Aš esu komjaunuolis ir kaip man pasielgti, jei mano giminė ruošiasi priimti šliūbą bažnyčioje? Kaip pasielgti, jei giminė laidojama su bažnyčia?" Lektorius atsakė: „Viską darykite, kad tik be to apsieitų. Tik reikia elgtis taktiškai, kad neužgautumėte kitų jausmų". Sekretorius pažymėjo, kad dauguma tikinčiųjų tuokiasi, krikštija vaikus ne savo bažnyčioje. Pvz., 1977 m. Labanoro bažnyčioje buvo užregistruoti 36 krikštai, o tuo tarpu naujagimių toje parapijoje buvo tik septyni. Dauguma tikinčiųjų yra dviveidžiai. Jie bijo parodyti savo tikrą veidą. Na, jei dar bijo dėl to išriedėti iš aukštesnio posto, tai ir važiuoja, ir slepiasi.
Po paskaitos A. Guiga gavo nemaža raštelių. Dauguma jų „auklėjo" sekretorių. Pabaigoje jis liūdnu balsu prisipažino, kad gavęs laiškelių, kuriuose studentai nepatenkinti tiek paskaitos turiniu, tiek jos forma. Po to visų nelygumų užlyginti atsistojo doc. Tytmanas. „Atrodo, kalbėjome, kalbėjome, aiškinomės pusę metų, o galiausia išėjo taip, jog susidarė vaizdas, lyg aš būčiau aiškinęs persiškai, o jūs suprastumėte tik serbiškai" — pastebėjo Tytmonas.
***
Telšiai. 1977 m. gruodžio 30 d. Telšių raj. vyk. komiteto pirmininko pavad. Tamašauskas pareikalavo iškelti iš Telšių kan. K. Gaščiūną. Tuo pačiu reikalu valdytojui kun. A. Vaičiui skambino ir įgaliotinis K. Tumėnas.
Telšių raj. vykdomasis komitetas atmetė ir netvirtino jau trečio išrinkto Telšių parapijos bažnytinio komiteto; pareikalavo grąžinti į komiteto pirmininko pareigas Jonaitį, buvusį pirmininku prieš šiuos tris rinkimus. Jonaitis pareiškė kun. K. Gasčiūnui, kad jis turėsiąs apleisti klebono postą.
***
Tauragė. Tauragės tikintieji džiaugėsi, kad jų klebonas kun. Bagdonas visą vasarą ruošė vaikučius pirmajai Komunijai, bet labai skaudžiai pergyvena, kad klebonas neleidžia vaikams patarnauti šv. Mišioms ir dalyvauti procesijoje. Kartą užklaustas, kodėl taip elgias, kun. Bagdonas prisipažino, kad nenorįs gadinti santykių su valdžia. Tauragiškiai mano, kad tai per brangi kaina, kuria perkami geri santykiai su ateistine valdžia.
***
Gargždai. 1978 m. sausio 14-15 naktį buvo apiplėšta Gargždų bažnyčia. Plėšikai išplėšė tabernakulį ir išbarstė švč. Sakramentą.
***
Gargždai. 1978 m. kovo 24 d. Gargždų kun. Antanas Šeškevičius buvo pakviestas į Gargždų senelių-invalidų namus pas sunkiai sergantį Stanislovą Milašių. Ligonio sesuo Katkienė buvo susitarusi su invalidų namų felčere Juškevičiene, kuri sutiko įsileisti kunigą pas ligonį. Kadangi invalidų namuose buvo ir daugiau sergančių ligonių, tai ir jie prašė kunigą išklausyti išpažinties ir norėjo gauti šv. Komuniją. Vos spėjo kun. A. Šeškevičius išklausyti kelis senukus išpažinties, kaip pasirodė invalidų namų direktorius Striauka:
—Kaip tu čia atsiradai? —užsipuolė direktorius kunigą. —Ar nežinai, kad į valdišką įstaigą kunigui įeiti negalima?
—Galima, —ramiai atsakė kun. A. Šeškevičius. Tarybiniai įstatymai leidžia ligoniams suteikti šv. Sakramentus. Paskaitykite žurnalą „Tarybų darbas" (1975 m. Nr. 5). Ten yra Tumėno straipsnis „Įstatymas ir religinės bendruomenės", kuriame rašome, kad kunigas turi teisę suteikti Sakramentus ligoninėse, kalinimo vietose ir kitur, jei ligoniai šito pageidauja.
—Eik lauk iš čia! Kad daugiau tavęs čia nematyčiau, — šaukė direktorius Striauką.
Kunigui išėjus, senelis S. Milašius už pusvalandžio numirė. Kun. A. Šeškevičius dėl šito incidento kreipėsi į Gargždų raj. pirmininko pavaduotoją Leitą, kuris pripažino, kad Striauka pasielgė neteisingai ir pažadėjo jį įspėti, o kun. Šeškevičiui duoti atsakymą. Nesulaukdamas atsakymo kun. A. Šeškevičius vėl kreipėsi į Leitą, bet tas sakėsi buvęs užimtas ir direktoriaus dar nesutikęs.
***
Zarasai. Vysk. R. Krikščiūnas atleido iš pareigų Zarasų kleboną—dekaną G. Šukj ir į jo vietą paskyrė Spitrėnų parapijos kleboną kun. Vytautą Tvarijoną, tačiau RRT įgaliotinis K. Tumėnas užprotestavo ir pasiūlė Pabiržės kleboną kun. S. Pelešyną.
***
Salos. Salų apylinkės sekretorė Danutė Česonienė Kamajų parapijoje pakrištino dukrą Vidą ir už tai 1977 m. pabaigoje buvo atleista iš sekretorės pareigų. Buvo įsidarbinusi Salų vaikų darželyje, bet š. m. pradžioje ir iš čia ji buvo atleista.
***
Salos. Tarybinio ūkio brigadininke Janė Butkevičienė, partietė, mirus močiutei, ją palaidojo su religinėmis apeigomis ir pati dalyvavo tose laidotuvėse. Po to, partinio susirinkimo nutarimu, buvo atleista iš darbo.
***
Skuodas. 1977 m. vasario 8 d. Skuodo ligoninėje mirė 81 m. senutė Kazimiera Aklienė. Velionei Klaipėdoje buvo padaryta operacija ir pasiųsta į Skuodo ligoninę, kad čia, gaudama „užtikrintą kvalifikuotą medicinos pagalbą, (Konstitucijos 42 str.) baigtų pasveikti. Vasario 7 d. rytą ligonė pasijuto blogiau ir paprašė pakviesti kunigą su Sakramentais. Tai išgirdęs, Skuodo ligoninės vyr. gydytojas Mažrimas pareiškė:
—Kol aš čia būsiu, joks kunigas į mano ligoninę kojos neįkels!
Tada ligonė paprašė, kad ją valandai išvežtų pas pažįstamus Skuode priimti šv. Sakramentus, o paskui vėl grįšianti į ligoninę. Gydytojas Mažrimas, tuoj įsakė ligonę išnešti iš palatos ir paguldyti koridoriuje, o ligonės vyrui pasakė, kad šios moters į ligoninę daugiau neįsileis. Kol senukas susirado mašiną parvežti ligonę į Palaukės kaimą, K. Aklienė be priežiūros gulėjo skersvėjyje ligoninės koridoriuje ir vasario 8 d. mirė. Taip buvo pernai, kai veikė TSRS senoji Konstitucija.
Magdalena Sėlenienė, 88 m. senutė, gydėsi Skuodo ligoninėje. Ligonė paprašė pakviesti kunigą, tada vyr. gydytojas Mažrimas užriko:
—Nors mane Vatikanas ir prakeikė, bet kol aš būsiu gyvas, kunigo į ligoninę neįleisiu!
Tą pačią dieną, sausio 8, M. Sėlenienė, neaprūpinta paskutiniais sakramentais, mirė. Visą gyvenimą buvo giliai tikinti, darbšti ir pavyzdinga moteris. Padorus šeimininkas net šuniui sunkioje padėtyje stengiasi padėti, tačiau Skuodo ligoninės vyr. gydytojas Mažrimas tikinčio žmogaus atžvilgiu turi kitokį supratimą. Kai žmonės dėl šitokio elgesio pasiskundžia Skuodo rajono KP pirmajam sekretoriui Sabanskiui, gauna trumpą atsakymą:
—Jis mums geras!
Kas primins Skuodo ligoninės vyr. gydytojui Mažrimui ir Skuodo raj. KP pirmajam sekretoriui Sabanskiui reikalą laikytis naujosios TSRS ir LTSR Konstitucijos? Pagal TSRS Konstitucijos 164 str. „Aukščiausioji priežiūra, kad . . . visos įstaigos ir pareigūnai . . . tiksliai ir vienodai vykdytų įstatymus, pavedama prokurorams".
***
Notėnai (Skuodo raj.). 1978 m. sausio 27 d. buvo palaidotas Notėnų parapijos klebonas Antanas Tyla, išklebonavęs Notėnuose 32 metus. Tikintieji savo dvasios vadovą gerbė ir mylėjo. Kai Vatikano radijas skaitė a. a. kun. A. Tylos nekrologą, tarp tikinčiųjų ir Skuodo rajono valdžios vyko kova—kur palaidoti mirusį kleboną. Velionis savo testamente prašė būti palaidotas šalia savo motinos, prieš 8 metus palaidotos Notėnų šventoriaus kapinėse. Atrodo, kas lengviau, kaip įvykdyti šį paskutinį mirusiojo prašymą. Juk yra sena tradicija, kad kunigai laidojami ne tik šventoriaus ribose, bet ilgiau dirbę parapijoje—net po bažnyčiomis, rūsiuose. Kai Notėnų tikintieji ruošėsi kasti duobę šalia kun. Tylos motinos kapo, užprotestavo Notėnų apylinkės pirmininkas Šetkauskas, pareikšdamas, jog reikia atsiklausti Skuodo rajono valdžios. Tikintieji nuvažiavo pas Skuodo raj. pirmininko pavaduotoją Luožienę, tačiau ši liepė pirma gauti KP sekretoriaus Sabanskio sutikimą. Sekretorius kategoriškai užprotestavo:
—Jam bus gerai, kad jį palaidosite ir bendrose kapinėse už upelio, šventoriuje laidoti nėra jokio reikalo.
Tikintieji nuvažiavo į Telšių vyskupijos kuriją, bet čia sužinojo, kad kurija nepajėgi ką nors padėti. Kai kurija kreipėsi į RRI įgaliotinio įstaigą, jai atsakė, kad laidojimo reikalus tvarkanti vietinė valdžia.
Išaušo trečia diena ir vis nebuvo aišku, kur būsiąs palaidotas kunigas. Tada tikintieji nuvyko pas Notėnų apylinkės pirmininką šetkauską ir pasakė:
—Pirmininke, jei nori, laidok kleboną pats, o mes klebono testamento nelaužysime. Jei šventoriaus kapinėse neleidžiate laidoti, tai mes atsisakome laidoti, tegul guli nepalaidotas.
Apylinkės pirmininkas šetkauskas vėl kreipėsi į KP sekretorių Sabanskį, aiškindamas, kad žmonės įtūžę, kad gali visas reikalas pakliūti į Kroniką ir t. t.
Pagaliau partijos sekretorius Sabanskis nusileido:
—Tegul laidoja, kur nori . . .
Kur gi TSRS Konstitucijos Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės, kad net kunigo palaidojimo vietą turi nurodyti partijos sekretorius?
***
Žvirgždaičiai (Šakių raj.). 1978 m. vasario 8 d. Jaunosios Gvardijos kolūkio visuotiniame susirinkime kai kurie kolūkiečiai buvo išleisti į pensiją. Kolūkio pirmininkas P. Lisauskas juos apdovanojo radijo tranzistoriais. Dovanos negavo tik uoli kolūkietė E. Daniliauskienė, prisidėjusi prie Žvirgždaičių koplyčios atidarymo. Pirmininkas Lisauskas kai kuriems asmenims išsireiškė, kad E. Daniliauskienė dovaną tegul gauna iš bažnyčios.
***
Žalioji (Vilkaviškio raj.). „LKB Kronikos" 32 numeryje buvo atspausdintas Klausučių gyvenvietės tikinčiųjų pareiškimas dėl Žaliosios parapijos bažnyčios atidarymo. Pareiškimas buvo nusiųstas į Maskvą. RRT tikinčiųjų pareiškimą persiuntė RRI įgaliotiniui K. Tumėnui, o šis Vilkaviškio rajono Vykdomajam komitetui. Pirmininko pavaduotojas J. Urbonas skubiai iš darbo iškvietė darbininką Bronių Mickevičių.
—Ar tu rašei pareiškimus? —užsipuolė pavaduotojas.
—Aš, —patvirtino darbininkas.
Tada J. Urbonas pradėjo aiškinti, kad Žaliosios bažnyčia niekuomet nebus atidaryta, nes taip nusprendė Vilkaviškio raj. Vykdomasis komitetas, kuriam suteikta teisė spręsti Žaliosios bažnyčios likimą. Kai B. Mickevičius pareikalavo duoti atsakymą raštu, J. Urbonas paaiškino, kad raštu atsakymai neduodami, o jis, Žaliosios parapijos komiteto pirmininkas, privaląs pasirašiusiems tikintiesiems paaiškinti žodžiu, kad Žaliosios bažnyčios atidaryti negalima.
Šitaip, priėmus naują Konstituciją, Maskva elgiasi su tikinčiųjų pareiškimais—siunčia tiems, kurių elgesys yra apskundžiamas.
***
Gegužės 10 d. Žaliosios parapijos dvidešimtuko 22 nariai pasiuntė LTSR MT pirmininkui J.Maniušiui pareiškimą, kuriame rašoma: „Dabar aiškiai matome, kad Vilkaviškio raj. pirmininko pavaduotojas J. Urbonas tyčiojasi ne tik iš tikinčiųjų, bet ir iš aukščiau stovinčių vadovų . . . mūsų rajono vadovai gali išleisti savus įsakymus, nurodymus, nepaisydami nei Ministrų Tarybos, nei TSRS Konstitucijos reikalavimų . . ."
***
Klausučių apylinkės pirmininkas Stasys Kundrotas išsireiškė, kad tikintieji į Žaliosios bažnyčią įkels koją tik per jo lavoną. Kokia herojiška ištikimybė okupantui!
***
J. Urbonas išsikvietė Rumokų eksperimentinio ūkio agronome Stanaitienę ir apibarė, kam ji pasirašanti po pareiškimais dėl Žaliosios bažnyčios atidarymo.
***
Vepriai (Ukmergės raj.) 1978 m. gegužės mėn. 14 d. prie devocionalijų pardavėjo prisistatė vyriškis ir, pateikęs milicininko pažymėjimą, susikrovė visas devocionalijas į maišą ir nusinešė į mašiną. Tai ne pirmas toks atvejis Vepriuose. Atvykę į Sekminių atlaidus, milicininkai ir čekistai draudžia pardavinėti devocionalijas, užsirašo automašinų numerius, stebi einančius Kalvarijas tikinčiuosius. Į iškilmę Vepriuose rajono valdžia leido atvykti tik vienam kunigui. Nežiūrint to, dalyvavo keli kunigai, o žmonės gausiai rinkosi ir ėjo Kalvarijas.
***
Druskininkai. Druskininkų miesto Vykdomajame komitete einanti sekretorės pareigas Aldona Balevičiūtė ruošėsi vestuvėms, kurios turėjo įvykti 1978 m. balandžio 15 d. Drauge buvo numatyta ir religinės santuokos apeigos bažnyčioje. Apie tai sužinoję jos viršininkai (Komiteto pirmininko pavd. V. Marinionokas ir Bendrojo skyriaus vedėja Navickienė) užsipuolė ją, kam laikosi „religinių prietarų". Buvo grasinama, kad, jeigu ji neatsisakysianti bažnyčios, būsianti atleista iš darbo, negausianti buto, bus pranešta aukštajai mokyklai į Vilnių, ir ji turėsianti nutraukti studijas. A. Balevičiūtė aiškinosi, kad jos šeimoje yra tokios tradicijos, o tėvų valia jai esanti šventė. Tada buvo iškviestas tėvas ir jam buvo mestas kaltinimas, kam prievartaująs savo dukterį— verčias laikytis religinių praktikų . . .
***
