Telšių katedroje ir mažojoje bažnytėlėje tikintysis jaunimas aktyviai dalyvauja pamaldose: jaunuoliai patarnauja prie altoriaus, o mergaitės gieda arba adoruoja, jaunimo entuziazmas ir drąsa kelia ateistams didelį nerimą: Telšių mokytojai bandė „kovoti" su jaunimu grubiausiais būdais: kratė kišenes, atiminėdavo maldaknyges, mažino elgesį, neleido dalyvauti tikinčiųjų laidotuvėse, viešai išjuokdavo mokinius, vertė užpildyti anketas ir t. t. Kai žandarinės mokytojų priemonės nieko nepadėjo, atėjo pagalba iš Vilniaus . . .
1977.XII.12 į Telšius atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinio referentas Raslanas.
„Mažoji lietuvių tarybinė enciklopedija" (MLTE) (t. III, p. 39) mini, kad Raslanas nuo 1940 m. dirbo Telšiuose administraciniu darbuotoju. Kokį darbą jis tuo metu dirbo Telšiuose?
Telšių gyventojai atpažino, kad tai buvęs NKVD darbuotojas, dalyvavęs vadinamoje Žemaičių kankinių byloje 1941 m. birželio mėn. naktį iš 24 į 25 d.
Knygoje „Žemaičių kankiniai" jis minimas kelis kartus (žr. p. 13, 14, 15 ir 20). (Apie buvusį tuo metu Telšių kalėjimo viršininką Vaitkų Antaną (MLTE, t. III, p. 657), taip pat rašoma kaip apie Raslaną: „1940-1941 m. adm. darbuotojas Telšiuose", nors po politkalinių kankinimo net jo kelnės ir batai būdavo aptaškyti krauju (žr. „Žemaičių kankiniai", p. 17). Ar ne tokio pat lygio nusikaltėlis yra ir Raslanas?
Matyt, ir dabar galvojama, kad tik jis vienas pajėgs susidoroti su Telšių tikinčiuoju jaunimu. Juk jis turi patirtį—1941 m. birželio mėn. jis su kitais čekistais vadovavo 73 žemaičių kankinių žvėriškam susidorojimui.
Neapsakomas sadizmas, kurį vadinti žvėriškumu būtų tikrai labai švelnu, tą naktį pasireiškė pačiomis kraštutinėmis formomis (žr. „Žem. kankiniai", p. 4). Tarptautinė komisija apžiūrėjo ir aprašė 1941.VI.24-25 nukankintų politkalinių lavonus, štai kai kurios visiems 73 nukankintiems būdingos žymės: . . . oda nulupta . . . smegenys išmaišyti . . . smegenys ištryškę . . . galvos kiaušas su-treškintas . . . galūnės nušutintos ir nubrūžuotos (rasti taip pat sutinimui naudoti kopūstai) . . . žandikauliai sutriuškinti . . . akis išdurta, pro ją teka smegenys . . . oda nubrūžuota . . . lyties organai labai sužaloti, sumušti, sutrinti . . . kaulai sulaužyti, sutriuškinti, sukapoti . . . ausys nutrauktos, nuplėštos . . . pakaušyje skylė . . . akys išverstos . . . liežuvis nupjautas . . . viršugalvio ir smegenų nėra . . . pažabotas arkliniu raikščiu . . . kapotas kirviu . . . visi kaukolės kaulai sutriuškinti į gabaliukus. . . išlindę žarnos. . . kyšo plaučiai. . . supjaustytas veidas . . . liežuvis perplėštas . . . liežuvio nėra . . . krūtinės kaulai išdraskyti . . . oda nudraskyta . . . išmaišyta gerklė . . . akių nėra ... ir t. t. ir t. t. (iš knygos „Žemaičių kankiniai", Telšiai, 1942 m.).
šitaip nukankinti visi 73 politiniai kaliniai be jokio teismo. Vienas iš tų kankinimų kaltininkų ir organizatorių—Raslanas. Tačiau dar ir šiandien jis tvarko tikinčiųjų reikalus Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaigoje. Visi kankintojai turėtų būti teisiami kaip vokiečių nusikaltėliai Niurnberge. Tačiau Tarybų valdžia nenuteisė ir nesiruošia teisti nė vieno iš tokių nusikaltėlių. Ar ne todėl lietuvių tikinčiųjų padėtis tokia sunki, kad jų reikalus tvarko tokie nusikaltėliai? Tarp kitko, įgaliotinis K. Tumėnas yra tik antraeilė figūra, svarbiausia—P. Raslanas.
Kadangi šiuo metu neįmanomas toks pat kruvinas susidorojimas su Telšių tikinčiaisiais, budelis Raslanas sugalvojo kitas priemones. Stengiamasi įrodyti, kad Telšiuose yra kažkokia pogrindinė tikinčiųjų— Eucharistijos karžygių organizacija. Darbuojasi ne tik saugumas. Saugumiečiams aktyviai talkininkauja ir mokytojai. Užuot mokę vaikus, mokytojai pakeitė savo amatą . . . pasidarė tardytojais—iš pamokų tampo vaikus, net neleidžia dalyvauti pamokose, trumpina pačias pamokas, gąsdina, įrodinėja, kad jie viską žiną, reikalauja, kad mokiniai pripažintų tas „žinias", kurias mokytojai jiems nurodo.
IlI-je vid. mokykloje ypatingai šia veikla užsiima direktorius Jankauskas. Jis pats asmeniškai tardė, įtikinėjo, gąsdino XI kl. mok. Uksaitę, X kl. mok. Mėmį. Jam talkininkavo jo žmona VIIIc kl. auklėt. Jankauskienė. Ji tardė mokinius Rudavičių ir Sarutį.
Be to, mokiniams davė atsakinėti į anketas: Ar eini į bažnyčią? Kodėl eini? Kodėl neini? Ar tiki, kad yra Dievas? Ar namuose švenčiate religines šventes? Ir t. t.
IV vid. mokykloje III kl. mok. Baškį tardė mokyt. Raudienė, o vyresnių klasių mokinius—direktorė Adomaitienė bei rajono ateistų vadas mokyt. Andrijauskas. Buvo trumpinamos pamokos, kai kurių pamokų iš viso nebuvo ir pan. Tardyti šie mokiniai: VIII kl. Meiženytė, Bumblauskaitė, Riškutė; IX kl. Meiženis, Bružas; X kl. Jurkutė, Misevičiūtė; XI kl. Stonkutė ir kt.
V vid. mokykloje IX kl. auklėt. Juškienė baugino Remėzienę dėl to, kad jos sūnus patarnauja prie altoriaus.
IV vid. mokyklos mok. Bružą viešai įžūliai išjuokė.
Ta proga Telšių vikaras kun. Kauneckas savo pamoksle kalbėjo: „Spalio 60-čio proga visur skambėjo daina: „Ja drugoj takoj strany neznaju, gdie tak volno dyšet čeloviek (aš nežinau kitos tokios šalies, kur taip laisvai kvėpuoja žmogus), bet ar gali tikintieji Telšių mokiniai laisvai kvėpuoti, kai jie čia išjuokiami ir iki ašarų virkdomi . . ."
Vaikams draudžiama nešioti kioskuose pirktus ženkliukus, kuriuose pavaizduotas koplytstulpis. Tuojau klausiama, iš kur gavai ženkliuką, kodėl nešioji, ar esi Eucharistijos bičiulis? Tardytojai jiems įrodinėja, kad Eucharistijos bičiuliai—tai politinė organizacija, perdavinėjanti užsieniui žinias, šmeižianti tarybų valdžią ir t. t. Jaunimas klausinėjamas, kas yra Eucharistijos bičiulių vadas ir jiems bandoma įrodyti, kad tai Katedros vargonininkas, kuris žinomas kaip pavojingas nusikaltėlis, sėdėjęs kalėjime.
Nepalieka ramybėje ir katedros choristus; buvo saugumo iškviesta Remėzienė, mokiniai—Mėmis ir Juškaitė.
Visiems mokiniams grasinama, kad apie jų tikėjimą bus įrašyta į jų charakteristikas, ir jie niekur negalės įstoti mokytis. Nesvarbu, kad dar Lenino dekretais TSRS uždrausta dokumentuose atžymėti apie piliečių tikėjimą. Veltui lauktum teisingumo ten, kur pasisuka Raslanas— šis prityręs saugumietis yra aukščiau įstatymų.
Dar gruodžio 9 d. Telšių vykd. komiteto pirm. pavaduotojas, pasikvietęs Valdytoją, grasino, kad jei jaunimas vaikščios į bažnyčią, bus apkaltinti organizavimu Spalio švenčių proga Telšiuose pasirodžiusių antitarybinių užrašų.
Taip pat buvo pakviesti pokalbiui ir abiejų bažnyčių klebonai.
Reiškia—jau iš anksto pramatytas kaltinimas ir jis turi būti įrodytas. Toks, matyt, Raslano atvykimo į Telšius tikslas—žemaičių kankiniai kadaise net be teismo buvo nukankinti ... Ir dabar nesvarbu, kad jaunimas apie tai nieko net nežino, bet reikia apkaltinti, „įrodyti" ir nubausti.
Ateistai stebisi tikinčiųjų jaunuolių tvirtumu. Dažniausiąs jų atsakymas: „Tikiu ir tikėsiu! Neįeisite įstoti į aukštąsias mokyklas—eisiu dirbti." V vid. mokykloje IV kl. auklėtoja Ramanauskienė prieš visą klasę perskaitė pavardes tų mokinių, kurie eina į bažnyčią. Tada mokinė Latvinskaitė atsistojo ir pataisė: „Tamsta mokytoja, jūs ne visus pasakėte—ir aš einu į bažnyčią."
Ta proga Telšių vikaras Katedroje per Kalėdas kalbėjo: „Pažiūrėkite, ar po bedievių siautėjimo sumažėjo Telšių bažnyčiose jaunimo? —Dar pagausėjo. Ar pritilo jų giesmės, ar tylesni jaunų balsų atsakymai per šv. Mišias? —Dar garsiau skamba! Žemaičių jaunimas drąsus, tvirtas—kaip ąžuolai. Sakyčiau, net reikalingas buvo toks ateistinis nusijojimas: nubyrėjo silpnieji, judai nuėjo pas ateistus, gal net į komjaunimą įstojo, o ąžuolėliai tvirtieji, pušaitės tiesiosios liko pas mus.
Štai dėl ko tokie silpni ateistai (Telšiuose ateistinėje popietėje spalio 18 d. Jeselskis kalbėjo: „Ateistų Lietuvoje daug, ne keliasdešimt tūkstančių, bet tikrus ateistus gali suskaičiuoti ant prištų").
Ateistai dėl to silpni, kad jais tampama iš prievartos arba parduodant savo sąžinę."
