Dievo Gailestingumo metų proga Didžiojo Penktadienio liturgija yra išskirtinai svarbi. Jos metu skaitomas išsamus Kristaus kančios aprašymas ir dėmesys koncentruojamas į Nukryžiuotąjį.
Judas atvedė kareivius suimti Jėzų.Jis buvo patyręs iš savo Mokytojo meilės tiek pat, kiek ir kiti mokiniai. Kas užkietino Judo širdį, jei jis ryžosi išdavystei? Koks pyktis turėjo būti Judo širdyje, jei jis ryžosi tokiai niekšybei? Dievo gailestingumu pasinaudos prie kryžiaus prikaltas plėšikas, o Judas pasikars. Tai baisus įspėjimas, kas gali nutikti net arti Jėzaus esančiam žmogui, tai yra, kiekvienam tikinčiajam, jei jis nesirūpina rimtai sekti paskui Kristų, o pinigus ar dar kai ką pradeda branginti labiau už Dievą.
Petras tris kartus išsigynė Jėzaus. Kaip tai atsitiko? Nelemtos aplinkybės ir kančios baimė? Bet juk Petras žadėjo neišsiginti savo Mokytojo, net jei ir visi kiti mokiniai jo išsigintų! Čia ir slypėjo Petro suklupimo akmuo: per gerai mąstė apie save ir per daug pasitikėjo savo jėgomis. Tai pamoka, kad reikia pasitikėti ne savo išmintimi, gabumais, moraliniu tvirtumu, bet nuolankiai pasitikėti Dievo pagalba.
Jėzų teisė Pilotas. Jis yra pagonis, Romos imperatoriaus vietininkas. Jis su panieka žvelgia į žydų tautos vyresniuosius ir minią, reikalaujančius Jėzaus mirties. Pilotas mato, kad suimtasis nekaltas, bet jis bailys ir todėl nedrįsta Jėzų išteisinti. Jis bijo, kad žydų vyresnieji jo neapskųstų imperatoriui ir padaro lemtingą sprendimą: „Eisi ant kryžiaus!“ Bailumas labai dažnai pastumia žmones į nuodėmę.
Kristaus kančios istorijoje sutinkame labai odiozinę Erodo figūrą. Daug pasakantis Jėzaus elgesys: jei su Pilotu Jėzus kalbasi, tai karaliui Erodui jis neprataria nė žodžio. Jėzus pas Pilotą, tikriausiai, matė kruopelę padorumo, o Erodas buvo visiškai sugedęs. Baisu kai sunkiai nusidedant Dievas tyli, kai tyli sąžinė.
Arti kryžiaus matome du nukryžiuotus piktadarius. Jėzaus gailestingoji meilė apglobia visus, tik ne visi į ją atsiliepia. Vienas piktadarys maldauja pasigailėti, o kitas piktžodžiauja.
Arti Jėzaus kryžiaus šalia motinos Marijos stovi Marija Magdalietė, dar kelios moterys ir mokinys Jonas. Tai ištikimiausieji Jėzaus draugai. Tokiais tampama tik tuomet, kai mylima.
Valandėlei sustokime šalia Marijos po Jėzaus kryžiumi. Jėzus kentėjo, kaip gali kentėti kiekvienas žmogus. Iš kokia turėjo būti kančia, jei Jėzus ištarė: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“
Jėzaus kruvinas veidas ir sunkiai pakeliamas skausmas liudija, kokia begaline meile Dievas myli mus. Jėzus prisiima žmogiškos kančios pilnatvę ir tokiu būdu beldžiasi į mūsų protus ir širdis į kad suvoktume Dievo meilės gelmę ir šita gailestingąja meile reikiamu metu pasinaudotume.
Mirštančio Jėzaus ištartas: „Trokštu“ - tai ne tik fizinio troškulio išraiška; Jėzus troško prie savęs patraukti kiekvieną iš mūsų, neatsižvelgiant, kokioje nuodėmės bedugnėje mes būtume atsidūrę.
Pirmasis, kuris patyrė Dievo gailestingumą, buvo myriop nuteistas plėšikas. Jis žinojo, koks buvo jo gyvenimas, suprato, kad pelnytai kenčia ir todėl nedrįso prašyti Jėzaus pasigailėjimo; jis prašė tik prisiminti. Nuolankus prašymas buvo šimteriopai atlygintas. Panašiai kaip šimtininkas po kryžiumi, plėšikas įtiki: „Šitas yra tikrai Dievo Sūnus“ ir iš mirštančio Jėzaus išgirsta apie savo nuodėmių atleidimą: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“. Kokia paguoda šitai žinoti, kai kartais mes klaidžiojame ir laimės ieškome nuodėmės keliuose.
Iš šio vakaro liturgijos išsineškime pagrindinę žinią: už mūsų nuodėmes jau yra užmokėta Dievo teisingumui Kristaus Kraujo kaina ir nuolankus atsigręžimas į Dievą tuojau pat panaikina mūsų kaltes. Kiekvienas kryžius, į kurį žvelgiame bažnyčioje ar namuose, mums primena šią brangią tiesą.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
